Labai seniai: aisčiai, prūsai ir jų kaimynai

Žmonių visuomenės istorija mūsų krašto teritorijoje prasidėjo maždaug prieš dešimt tūkstančių metų. Tai buvo laikas, kai tirpo paskutinis ledynas, dengęs milžiniškas Šiaurės ir Rytų Europos teritorijas. Ledynas pamažu traukėsi į šiaurę, dabartinės Arkties link, atverdamas didžiules žmonėms apsigyventi tinkamas erdves ir palikdamas savo kelyje išlaisvintą dirvą, gausybę ežerų, pelkėtų plotų ir morenų sankaupų. Ledynas traukėsi vidutiniškai po 160 m per metus. Šiaurės Europos klimatas keitėsi ne kartą. Ledynui pradėjus tirpti, klimatas buvo šaltas ir mažai kuo skyrėsi nuo ledynmečio. Vėliau atėjo vadinamasis borealinis laikotarpis su sausesniu ir šiltesniu klimatu. Klimato pokyčiai nuo arktinio prie vidutinio susiję su dabartinių kraštovaizdžių susidarymu. Formuojasi ir pamažu dabartinius kontūrus įgyja Baltijos jūra. Iš pradžių susidarė Joldijos jūra, pavadinta moliusko joldijos, būdingo to laikotarpio sūriems vandenims, vardu. Vėliau, maždaug prieš devynis tūkstančius metų, Joldijos jūra buvo atskirta nuo vandenyno ir susidarė gėlavandenis Ancilio ežeras. Dar po tūkstančio metų jis vėl susijungė su vandenynu ir tapo sūrus. Dabartinius savo kontūrus Baltija įgijo maždaug penktojo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje.

Tirpstant ledui, pirmykščiai medžiotojai ir žvejai slinko į šiaurę paskui šiaurės elnių bandas – šie elniai buvo pagrindinis to laikotarpio medžioklės objektas.

Pamažu, keičiantis faunai ir florai, vis svarbesnę vietą žmogaus ūkiniame gyvenime ėmė užimti briedžių ir vandens paukščių medžioklė, žvejyba ir rankiojimas.

Tokiomis sąlygomis buvo išrastas naujas ginklas – lankas ir strėlės. Lanko ir strėlių išradimas tapo tikra gamybinių jėgų raidos revoliucija. Jei anksčiau žmogus naudojosi metamaisiais įrankiais – ietimis, smaigais, kurių veikimą ribojo žmogaus rankos galimybės, tai dabar jis gavo galingą toliašaudį ginklą. Smarkiai išaugo individualios medžioklės vaidmuo, imta naudoti įvairias gaudykles, spąstus ir kilpas. Svarbią vietą ūkyje užėmė žvejyba. Žuvis medžiota žeberklu, pirmą kartą atsirado ir greitai paplito tinklai, kabliukai, varžos. Buvo išrasta iš medžio kamieno išskaptuota valtis.

Archeologijoje laikotarpis, kai Pabaltijo teritorijoje atsirado pirmieji žmonės, vadinamas mezolitu (viduriniuoju akmens amžiumi). Mezolitas susijęs su esminiais darbo įrankių gamybos technikos pokyčiais. Atsirado vadinamoji įdėklinė įrankių gamybos technika. Jos esmė ta, kad dirbinio, pavyzdžiui, peilio, durklo, ieties antgalio, pagrindas būdavo gaminamas iš kaulo ar medžio, jame išpjaunami išilginiai grioveliai, į kuriuos įstatomi atskiri ašmenys iš skelčių ir įtvirtinami. Kartu su įdėkliniais įrankiais atsiranda masyvūs kertamieji įrankiai – makrolitai.

Mezolite Pabaltijo teritorijoje paplinta vadinamoji Nemuno kultūra. Jos paminklų aptinkama nuo Vyslos pietuose iki Suomių įlankos šiaurėje. Ankstyvosios mezolito stovyklavietės buvo laikinos medžiotojų grupių gyvenvietės, o vėlyvajame mezolite atsirado ilgalaikės medžiotojų gyvenvietės.

Pagrindiniai Kaliningrado srities mezolito paminklai yra jos rytinėje dalyje. Tai stovyklavietės prie Sinjavino kaimo Gusevo rajone, prie Talniki gyvenvietės Krasnoznamensko rajone, prie Gorbatovkos gyvenvietės Zelenogradsko rajone ir kitos.

Šie paminklai paprastai įsikūrę aukštose smėlėtose upių ir ežerų terasose, pajūrio kopose. Tokia pirmykščių gyvenviečių vieta gerai saugojo būstus nuo kritulių. Tačiau tai, kas buvo patogu pirmykščiams žmonėms, sukelia tam tikrų nepatogumų archeologams, nes smėlyje organinės medžiagos greitai suyra, ir iki mūsų dienų gyvenviečių liekanose daugiausia išlieka akmeniniai darbo įrankiai: titnaginiai kirviai be skylės kotui, skeltės, gremžtukai, ylos ir pan.

Maždaug penktojo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje prasideda kita archeologinė epocha – neolitas (naujasis akmens amžius). Neolito laikais gamta įgauna išvaizdą, labai artimą dabartinei. Baigiasi Baltijos jūros kranto linijos formavimasis. Fauna ir flora tampa artimos dabartinėms. Perėjimas į neolito epochą kartais lyginamas su revoliucija, nes žmonių visuomenės ūkiniame gyvenime vyksta dideli pokyčiai – pasisavinantį ūkį pamažu keičia gaminantis. Atsiranda naujų akmens apdirbimo būdų. Gaminant akmeninius kirvius, kaplius ir kitus kertamuosius darbo įrankius, taikomas šlifavimas. Iš pradžių būdavo padaromas kirvio ruošinys, skaldant suteikiant jam pagrindinius būsimo įrankio bruožus, paskui kirvis nušlifuojamas visas arba tik jo darbinė dalis. Naujas apdirbimo būdas leido žmogui naudoti tokias uolienas kaip dioritas, serpentinitas, šiferis, skalūnai, kurie ankstesnėje epochoje gamyboje nevaidino jokio vaidmens.

Tuo metu žmonės išmoko ne tik šlifuoti, bet ir pjauti akmenį bei gręžti jame skyles. Akmuo būdavo pjaunamas įvairiais būdais: titnaginiais pjūkleliais, virve su smėliu ir kauliniais įrankiais.

Skylės kotams akmeniniuose kirviuose būdavo gręžiamos vamzdiniu kaulu, kuris buvo sukamas, nuolat po juo beriant smėlio.

Šlifuoti kirviai ir kapliai, užmauti ant medinių kotų, buvo gana tobuli darbo įrankiai. Jais tapo įmanoma statyti medinius būstus, gaminti valtis ir įvairius medinius įtaisus.

Išskirtinai svarbus neolito epochos išradimas buvo molinių indų gamyba. Seniausi moliniai indai labai paprasti: jie turėjo kūgišką, šiek tiek smailėjantį dugną ir į viršų platėjančias sieneles. Tokie indai, primenantys kiaušinį su nupjauta bukojo galo dalimi, vadinami „kiaušinio formos“. Patys seniausi moliniai indai tikriausiai būdavo daromi ant iš vytelių nupinto pagrindo. Kartu taikytas ir kitas gamybos būdas – vieną ant kito dedant į žiedą susuktus žalio molio volelius. Rankomis nulipdyti moliniai indai buvo labai grubūs, prastai ir netolygiai išdegti. Neolito indai buvo puošiami paprastu ornamentu – įpjovomis ir įspaudais.

Kitas didžiausias neolito laimėjimas – audimo išradimas. Pluoštas, tinkamas siūlams verpti, dažniausiai būdavo gaunamas iš augalų: kanapių, laukinių linų ir dilgėlių. Audimo raidą patvirtina gausūs verpstukų radiniai. Tai nedideli akmeniniai ar moliniai skrituliukai su skyle viduryje, kurie būdavo užmaunami ant apatinio verpstės galo, kad ji suktųsi tolygiai ir ilgai.

Taigi neolito žmogus pasiekė reikšmingą pergalę prieš gamtą: jis sukūrė naujas, gamtoje nebūdingas medžiagas – keramiką, tekstilę, sudarė prielaidas plačiam perėjimui nuo pasisavinančio gamybos būdo (medžioklės, žvejybos ir rankiojimo) prie gaminančiojo – žemdirbystės ir gyvulininkystės.

Visi minėti neolito žmogaus laimėjimai ryškiausiai pasireiškė palankiausiose Žemės rutulio zonose – Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros regione, Mesopotamijoje ir kt. Miškų zonoje, kuriai priklauso ir Pabaltijo teritorija, šie laimėjimai diegėsi lėčiau. Pabaltijo teritorijoje neolite plėtojasi vadinamoji Narvos kultūra. Šios kultūros medžiagoje labai mažai titnaginių įrankių; jai būdingi įvairūs kauliniai ir raginiai įrankiai bei savitos molinės indai su ištemptais dugnais, tiesiais kraštais, taip pat nedideli dubenėliai suplotu dugnu, kai kurie iš jų – valties formos.

Narvos kultūros stovyklavietėse randama karvių kaulų, o tai liudija apie gyvulininkystės užuomazgas. Vis dėlto medžioklė ūkyje dar vaidino svarbų vaidmenį.

Neolitą Kaliningrado srityje atspindi Zedmaro (Serovo) tipo paminklai, pavadinti pagal stovyklavietes netoli Serovo gyvenvietės Oziorsko rajone. Jie priskiriami vėlyvajam neolitui ir rodo du gyvenviečių tipus: viena, Zedmar A, įsikūrusi saloje, o kita, Zedmar D, – tai gyvenvietė ant polių.

Archeologijos požiūriu įdomiausia yra Zedmar D stovykla. Kol polių gyvenvietėje buvo gyvenama, dalis darbo įrankių ir buities daiktų, taip pat gamybos atliekos pateko į vandenį ir, nugrimzdę į dugną, palaipsniui apsinešė dumblu. Per tūkstantmečius ežerų vietoje susidarė pelkės, o vėliau durpynai, todėl prie organinių medžiagų, neolito laikais nusėdusių ežerų dugne, nepateko oras ir jos nesuiro. Dėl to stovykloje aptikti senoviniai poliai, ant kurių stovėjo gyvenvietė, dirbiniai iš medžio, kaulo, rago, audinių liekanos ir pan. Zedmaro tipo paminklai rodo giminystę su Nemuno mezolito ir Narvos neolito kultūromis, tačiau kartu turi tam tikrų skirtumų, kuriuos tikriausiai lėmė pietinių sričių gyventojų (vadinamosios piltuvėlinių taurių kultūros) įtaka. Šie skirtumai pirmiausia matyti keramikoje: tai plokščiadugniai indai, kurių viršutinis kraštas ornamentuotas įkartomis ir pirštų įspaudais. Tokia indų puošybos tradicija vėliau išliks keturis tūkstantmečius, iki pat žiestinės keramikos atsiradimo.

Neolite paminklų srities teritorijoje smarkiai padaugėja. Jų aptinkama beveik visur: nuo Baltijos jūros pakrantės iki Šešupės upės. Naujas paminklų tipas — neolito kapai, kuriuos Kuršių nerijoje aptiko dar vokiečių archeologai. Šiam laikotarpiui priklauso gintaro dirbinių ir žaliavos lobis, rastas prie dabartinės Juodkrantės gyvenvietės.

Būtent neolito laikais pradeda megztis vietos gyventojų ryšiai su kaimyninėmis teritorijomis. Mainais į gintarą gaunama titnago žaliavos ir retų uolienų.

Pati lobio sudėtis ir papuošalų formos leidžia kalbėti apie tam tikros ideologinių vaizdinių sistemos, pagrįstos saulės kultu, užuomazgas; šio kulto atributu ir tampa gintaras — saulės akmuo.

Žalvario amžiaus pradžia, t. y. epocha, kai atsiranda ir plačiai paplinta pirmasis metalas, pakeičiantis akmens žaliavą, siejama ne su nauju vietos gyventojų ūkio raidos etapu, o su ateivių įsiveržimu į viso Pabaltijo teritoriją. Naujieji gyventojai, archeologijoje vadinami virvelinės keramikos arba kovos kirvių kultūros nešėjais, pasirodė III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje.

Ateivių kultūros skiriamieji bruožai: 1) akmeniniai gręžti kirviai-kūjai, kurių vienoje pusėje yra ašmenys, o kitoje — plokščia pentis, todėl iš viršaus jie primena valties kontūrus (tokie kirviai dažnai vadinami laiviniais); 2) gręžtus kirvius dažnai lydi plokščiadugniai indai su virveliniu ornamentu (t. y. virvelės įspaudu aplink indo pilvelį).

Naujųjų gyventojų atsiradimas buvo susijęs su gyvulininkystės ūkio susiformavimu: kad jis būtų intensyviai plėtojamas, reikėjo nuolat klajoti. Gyvulininkystės ūkis susiklostė priekalnių ir stepių zonoje; daugelio šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, tai buvo Šiaurės Kaukazo ir Šiaurės Pajuodjūrio teritorijos. Sparčiai augant gyventojų skaičiui, teko ieškoti naujų ganyklų, o tam reikėjo įsisavinti naujas teritorijas. III tūkstantmečio pabaigoje klajoklės indoeuropiečių gentys pradėjo kurtis Eurazijoje. Vienos jų vakaruose pasiekė Britų salas, kitos patraukė į rytus ir apgyvendino dabartinio Irano ir Indijos teritoriją, trečiosios, hiksų vardu, užkariavo Senovės Egiptą. Šios tautos vadinamos indoeuropiečiais todėl, kad būtent joms įsikūrus Eurazijoje prasideda šiuolaikinių indoeuropiečių tautų — slavų, germanų, graikų, romanų ir kt. — formavimasis.

Mūsų krašto istorija susijusi su tomis atklydusiomis klajoklių gentimis, kurios per Vyslos upės baseiną prasiskverbė į Rytų Pabaltijį ir vėliau apgyvendino Rytų Europos miškų zoną nuo Baltijos iki Volgos aukštupio.

Kadangi vėliau, per tris tūkstantmečius, Rytų Pabaltijyje gyventojų kaitos nepastebima, baltų (prūsų, lietuvių, latvių) etnogenezės pradžia laikoma kovos kirvių kultūra, kartais vadinama „baltiškąja“. Migrantai vyrauja teritorijoje nuo Vyslos iki Dauguvos, kur pavergia vietos gyventojus. Į šiaurę nuo Dauguvos išlieka senoji gyvensena, ir jos pagrindu prasideda finougrų tautų (lyvių, estų, karelų ir kt.) formavimosi procesas.

Kaliningrado srities žalvario amžiuje išskiriami du etapai: ankstyvasis žalvario amžius ir vėlyvasis žalvario amžius. Pirmasis apima II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį, antrasis — II tūkstantmečio pabaigą – I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąją pusę.

Kadangi žalvario amžiaus gyvenvietės ištirtos menkai, šį laikotarpį apibūdinti leidžia laidojimo paminklai. Ankstyvajam žalvario amžiui būdingi kolektyviniai griautiniai kapai akmenų dėžėse, virš kurių būdavo supilami dideli žemių ir akmenų sampilai. Šie statiniai tikriausiai buvo giminės kapavietės. Palaidotieji paprastai guli ant šono susirietę. Kapuose, be akmeninių kirvių ir keramikos, randama titnago įrankių, kaulinių žeberklų, vėrinių iš gyvūnų dantų, gintaro papuošalų. Žalvario dirbinių labai reta.

Vėlyvajame žalvario amžiuje pakinta laidojimo apeigos. Mirusieji, kaip ir anksčiau, laidojami kolektyviniuose kapuose po pilkapiais, tačiau dabar prieš laidojant juos sudegindavo specialioje šventvietėje. Po kremacijos mirusiųjų palaikai būdavo dedami į specialų indą — laidojimo urną. Pasitaiko urnų su iš molio prilipdytu žmogaus veido atvaizdu. Tikriausiai tai buvo daroma tam, kad mirusiojo siela, deginant netekusi fizinio apvalkalo, galėtų lengvai rasti naują buveinę ir lengvai (pro angą) į ją patekti. Kapų įkapės tampa įvairesnės. Be kirvių ir keramikos, atsiranda daugybė žalvario dirbinių: trumpų kalavijų, durklų, smeigtukų, apyrankių, kabučių ir kitų papuošalų.

Kadangi Kaliningrado srities teritorijoje nėra žaliavų žalvariui gaminti, platų žalvario dirbinių paplitimą galima paaiškinti tik tarpgentinių mainų plėtra. Svarbiausias produktas, į kurį buvo mainoma žalvario žaliava ir žalvario dirbiniai, buvo gintaras.

Tai įrodo baltiškojo gintaro radiniai toli nuo regiono esančiose teritorijose: Graikijoje, Anglijoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze. Kita vertus, pietryčių Pabaltijo žalvario amžiaus paminkluose aptikta dirbinių iš Egipto, Mažosios Azijos, Britų salų, Kaukazo.

Dauguma žalvario amžiaus paminklų yra Sembos pusiasalyje, Svetlogorsko ir Pionerskio miestų apylinkėse.

Nuo V a. pr. Kr. prasideda geležies amžius. Mūsų regiono geležies amžiuje išskiriami trys etapai: ankstyvasis geležies amžius — V a. pr. Kr. – 50 m. po Kr.; vidurinis geležies amžius, arba romėniškasis laikotarpis, — 50 m. po Kr. – V a. po Kr.; vėlyvasis geležies amžius — VI–XIII a.

Ankstyvojo geležies amžiaus paminklams būdinga tai, kad juose išlieka dar žalvario amžiuje susiklosčiusios tradicijos. Geležies dirbinių randama palyginti retai, nors mūsų krašte buvo pievų, pelkių ir ežerų rūdos išteklių, kuriuos buvo galima panaudoti kričinei geležiai gauti žaliapūčiu būdu. Tai aiškinama tuo, kad geležies gavyba yra cheminis procesas, todėl jai įvaldyti prireikė daugiau laiko nei žalvario gamybai. Vis dėlto iš vietos žaliavų gaminamų geležinių įrankių įdiegimas iškart lemia ištisą virtinę pokyčių vietos visuomenės gyvenime. Geležiniai įrankiai leido padidinti darbo našumą žemdirbystėje, o tai iškart atsiliepė vietos gyventojų gyvenimui: jų aplinkoje prasideda gentinės bendruomenės santykių irimo procesas. Archeologiniuose paminkluose šis procesas pasireiškia tuo, kad pradedama pereiti nuo kolektyvinių kapų po pilkapiais prie individualių kapų plokštiniuose kapinynuose, kuriuose kaip senųjų apeigų liekana išliko akmenų konstrukcijos.

Aisčiai

Mūsų eros sandūroje baigiasi seniausiosios krašto istorijos laikotarpis, apie kurį galima spręsti tik iš archeologinių radinių, ir prasideda senovės istorijos laikotarpis, kai tolimai praeičiai atkurti be archeologijos duomenų galima pasitelkti ir rašytinių istorinių šaltinių duomenis. Tačiau ne tų šaltinių, kuriuos sukūrė ir palikuonims paliko vietos gyventojai, tuo metu dar neturėję savo raštijos, o tų, kuriuos paliko kitos tautos, toliau pažengusios istorinės raidos keliu.

Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pirmojoje pusėje bendros kultūros, bronzos amžiuje gyvavusios tarp Vyslos ir Nemuno, pagrindu susiformuoja keturios archeologinių paminklų grupės – Panemunės, Priegliaus, Vakarų Mazūrų ir Rytų Mazūrų, kurios išskiriamos pagal kapinynų medžiagą. Pirmosios dvi grupės yra Kaliningrado srities teritorijoje.

Panemunės grupė apima Nemuno žemupio ir šiaurinės Kuršių marių pakrantės teritoriją. Ryškiausi šios grupės paminklai yra dabartinių Lietuvos miestų Klaipėdos ir Palangos apylinkėse. I–II a. m. e. sandūroje čia paplinta plokštiniai kapinynai su akmenų konstrukcijomis. Kolektyvinius degintinius kapus urnose pakeičia griautiniai palaidojimai. Vyrų kapų įkapes daugiausia sudaro ginklai ir darbo įrankiai.

Moterų kapai išsiskiria gausiais bronziniais papuošalais, tarp kurių vietinį savitumą atskleidžia įvairių formų antkaklės ir spiralinės apyrankės. Tiek vyrų, tiek moterų kapuose keramikos beveik visiškai nėra.

Priegliaus grupė apima teritoriją, kurią šiaurėje riboja Kuršių marios, vakaruose – Baltijos jūra, rytuose – Įsruties ir Angrapos žemupių baseinai, o pietinė riba maždaug sutampa su dabartine srities siena su Lenkija.

Ankstyvajam etapui – pirmiesiems mūsų eros amžiams – būdingas mirusiųjų deginimo paprotys, iš dalies dar išliekant ir griautiniam laidojimui. III–V a. aptinkami tik degintiniai kapai, o būdingas įkapių bruožas – romėnų monetos. Šio laikotarpio kapinynai plokštiniai, jie įrengti netoli vandens, ir juose būna iki kelių šimtų kapų. Laidota negiliose duobutėse – tiek urnose, tiek be jų. Būdingas Priegliaus grupės kapų bruožas – akmenų konstrukcijos.

Nuo mūsų eros pradžios aptinkama žirgų kapų. II–III a. sandūroje aiškiai išsiskiria įkapėmis turtingi kapai, kuriuose šeimininką lydi žirgas. Tokie kapai paprastai vadinami „kunigaikščių“ kapais. Jiems pirmiausia būdingas turtingas ginklų ir papuošalų rinkinys: įmoviniai kirviai-keltai, ietigaliai, skydų umbai, kalavijai ir t. t. Įdomiausi šios grupės paminklai – Kovrovas, Povarovka ir Chrustalnoje Zelenogradsko rajone.

Rytų Mazūrų grupė apima teritoriją, kurią vakaruose riboja Mazūrų ežerai, o rytuose – Nemuno vidurupis ir aukštupis. Šiaurinė grupės riba siekia Vištyčio ežerą, pietinė – Narevo upę.

Tradiciškai būdingais šios teritorijos I tūkstantmečio m. e. pirmosios pusės laidojimo paminklais laikomi pilkapynai. Tai nedideli žemių sampilai, po kuriais yra akmenų šarvai, t. y. akmenų danga. Mirusieji buvo laidojami nedeginti, o kapai buvo kolektyviniai – po vienu pilkapiu laidoti keli vienos giminės nariai. Tai rodo, kad šioje teritorijoje bendruomeninių gentinių santykių irimas, palyginti su likusia pietryčių Pabaltijo dalimi, atsiliko maždaug puse tūkstantmečio. Būdingas vyrų kapų bruožas – ginklai, kurie po V a. visiškai išnyksta ir iš eilinių kapų įkapių; tai sutampa su laidojimo papročio pasikeitimu, kai inhumaciją (griautinį laidojimą) pakeičia mirusiųjų deginimas be urnų.

Nuo III a. čia taip pat atsiranda kapų su žirgais, tarp kurių išsiskiria kunigaikščių kapai (Osowos, Szwajcarijos, Nettos kapinynai).

Vakarų Mazūrų laidojimo paminklams atstovauja Priegliaus tipo plokštiniai kapinynai su degintiniais kapais urnose arba nedidelėse duobutėse. Pavieniui aptinkama nedegintų žirgo kaulų. Vyrų kapai išsiskiria dideliu kiekiu ginklų (ietigalių, įmovinių kirvių, skydų umbų, kovinių peilių ir t. t.), panašių į Priegliaus ir Panemunės kapinynų ginklus. Moterų kapuose daug papuošalų. Neretai pasitaiko prakiaurinių papuošalų, padengtų balta ir raudona emale, – tai Vakarų Mazūrų grupės, artimiausios Priegliaus paminklams, savitumas.

Reikia pažymėti, kad kapų su žirgais aptinkama visoje pietryčių Pabaltijo teritorijoje.

Ankstyviausi paminklai rasti Kretingos (Vakarų Lietuva) apylinkėse. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jie atsiranda Sembos pusiasalyje ir per III–V a. paplinta visame regione. Didžiausias tokio tipo paminklų tankumas pastebimas Priegliaus grupėje ir Rytų Mazūrų grupės šiaurėje. Dauguma tyrėjų šiuos paminklus laiko karių družinininkų kapais, tarp kurių išsiskiria turtingomis įkapėmis pasižymintys kunigaikščių kapai.

Keturių laidojimo paminklų grupių kultūrinės raidos ypatumai I tūkstantmečio m. e. pirmojoje pusėje leidžia teigti, kad vienalytės bronzos amžiaus kultūrinės bendrijos pagrindu ima formuotis bendros kilmės, tačiau savitos raidos kultūrinės bendrijos. Etniniu požiūriu pastarųjų formavimasis greičiausiai atspindi genčių susidarymo procesą.

Kitaip nei kapinynų, gyvenviečių medžiaga ryškių kultūrinių skirtumų neatskleidžia. Šiuo laikotarpiu srities teritorijoje paplitusios atviros, t. y. neįtvirtintos, gyvenvietės. Jos paprastai įsikurdavo pirmojoje upių, upelių ir ežerų viršsalpinėje terasoje ir užimdavo nemažą plotą (1–1,5 ha). Gyvenvietes sudarė antžeminiai karkasinės stulpinės konstrukcijos būstai; sienos ir plokščias stogas būdavo apkalami arba apdedami karčiais ir aptepami moliu. Būstų viduje buvo atviri židiniai, sukrauti iš iki 40 cm skersmens lauko akmenų.

Iš geriausiai ištirtų paminklų minėtini Kovrovas, Gračiovka, Logvino-1 ir Russkoje-1 Zelenogradsko rajone.

Gausiausia gyvenviečių medžiaga – keramika. Vietinė šio laikotarpio keramika visa lipdyta; ji skirstoma į tris dideles grupes: indai atsargoms laikyti; virtuvės keramika (puodai maistui gaminti); stalo indai (dubenys, puodeliai, ąsočiai). Pagrindiniai indų puošybos būdai buvo pirštų įspaudai, žnybimai ir įkartos, daromos ant indo kraštelio ir pilvelio.

Pirmosios žinios apie pietryčių Pabaltijo teritoriją ir jos gyventojus pasirodo antikos mokslininkų veikaluose. Dar naujaisiais laikais susiformavo nuomonė, kad pirmieji Baltijos jūros ir Gintaro šalies paminėjimai priklauso Pitėjui iš Masilijos – IV a. pr. m. e. gyvenusiam mokslininkui, kuris keliavo į Vakarų ir Šiaurės Europos šalis.

Šiuo metu įrodyta, kad toliausiai į šiaurės rytus nutolusi Pitėjui pasiekiama Europos teritorija galėjo būti tik Norvegija, o jo Gintaro šalies reikia ieškoti salose netoli Elbės žiočių.

I a. m. e. antrojoje pusėje Romoje kilo neįprastai didelė gintaro paklausa, dėl kurios ėmė aktyviai veikti sausumos Gintaro kelias, jungęs Romą su Vyslos žiotimis, ir atsirado žinių apie gintaro gavybos vietovę.

Paprastai pats faktas, kad Romoje kilo susidomėjimas gintaro dirbiniais, priimamas be jokių komentarų: smunkanti Roma rado dar vieną naują žaislą ir ėmė juo linksmintis. Tačiau mums, žmonėms, įžengusiems į trečiąjį tūkstantmetį, gerai žinoma, kaip atsiranda bet kokia mada. Pirmiausia sukuriama kas nors nauja, o paskui pradedama šią naujovę reklamuoti taip, kad ji sužavėtų vaizduotę ir sudomintų kuo daugiau žmonių. Būtent tai ir įvyko I a. po Kr. Romoje. Imperatorius Neronas ruošėsi Armėnijos karaliaus vizitui ir nusprendė, norėdamas priimti ir palinksminti garbingą svečią bei imperijos gyventojus, pastatyti medinį cirką (teatrą) ir papuošti jo vidų gintaru, kurio parvežti buvo pasiųsta speciali ekspedicija. Gintaras laimingai pasiekė sostinę, ir jo dirbiniais buvo išpuošta viskas, kas tik buvo įmanoma, – nuo sienų iki neštuvų, kuriais išnešdavo nugalėtus gladiatorius. Kadangi žaidynės vykdavo ne tik dieną, galima įsivaizduoti, kokį įspūdį romėnams padarė cirko interjeras šviečiant žibintams, kurių liepsna virpėjo, o gintaro papuošalai tiesiog žaižaravo nuo šokinėjančių liepsnos liežuvių. Roma buvo apstulbinta ir užkariauta gintaro. Nuo tada saulės akmuo tvirtai įsitvirtino kasdienybėje. Iš gintaro daugiausia gamino papuošalus, tačiau ne vien čia jis rado pritaikymą. Jis buvo naudojamas ir smilkalų bei kvepalų buteliukams gaminti. Užtenka išgręžti įdubą dekoratyvinio akmens gabale, įstatyti metalinę (bronzinę, sidabrinę, auksinę) įvorę, užkimšti kamščiu – ir buteliukas paruoštas. Roma, ypač jos moteriškoji gyventojų pusė, aktyviai naudojo kvapiąsias medžiagas. Mada gaminti indus iš gintaro paplito toliau į Rytus. Tai patvirtina du kiniški smilkalų indeliai iš Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejaus (Kunstkameros) rinkinio, eksponuojami Kaliningrado gintaro muziejuje.

Lieka neišaiškintas tik vienas klausimas: kodėl Neronas atkreipė dėmesį į saulės akmenį? Atsakymas gana paprastas. Dėl savo padėties imperatorius dar gyvas buvo dievinamas kaip Jupiteris, vyriausiasis romėnų panteono dievas. Neronas, ypač domėjęsis Graikija, kur net dalyvavo olimpinėse žaidynėse, pasirinko sau antrą dievišką globėją – graikų Saulės dievą Helijų. Kiekvienam kultui reikia atributų. Todėl saulės akmens pasirodymas Romoje neabejotinai sustiprino imperatoriaus Nerono-Helijo populiarumą ir garbinimą.

Pirmasis antikos mokslininkas, tikrai žinojęs apie Baltijos jūrą ir teritoriją, kurioje buvo renkamas gintaras, buvo Gajus Plinijus Sekundas (23–79 m. po Kr.), dažniausiai vadinamas Plinijumi Vyresniuoju.

Jo veikale „Gamtos istorija“ pasakojama apie imperatoriaus Nerono pasiuntinio kelionę gintaro gladiatorių žaidynėms. Jis pasiekė Gintaro šalį ir „aplankė tenykštes faktorijas ir krantus“. Toliau pateikiamas Gintaro šalies aprašymas: „Nė kiek ne mažesnė (sala) savo dydžiu yra Enigija. Kai kuriais duomenimis, šis kraštas tęsiasi iki pat Vistulos ir yra apgyventas sarmatų, venedų, skirų ir hirų. Jūros įlanka vadinama Kilipenu. Prie jos žiočių yra Latro sala. Toliau prie jos šliejasi kita įlanka, vadinama Lagnu, kuri tęsiasi iki Kimberno galo. Siaura kimbrų žemės juosta toli išsikiša į jūrą ir sudaro pusiasalį, vadinamą Tastriu“¹.

Šią ištrauką galima aiškinti labai įvairiai. Ypač pažymėtinas J. Kolendo tyrimas². Mūsų nuomone, įdomiausią aiškinimą, kaip darbinę hipotezę, pateikė R. Hennigas³. Jis mano, kad romėnų pirkliai galėjo pasiekti tik artimiausias Vyslos žiočių apylinkes. Kadangi tais laikais pagrindinė Vyslos atšaka įtekėjo ne į Baltijos jūrą ties Gdansku, o į Aistmares dabartinio Nogato vaga, Kilipenu reikėtų laikyti būtent Aistmares. Latro sala turima omenyje Vyslos nerija, nes tuo metu ji buvo salos pavidalo sausumos juosta, vakaruose nesusijungusi su žemynu. Lagno įlanką autorius tapatina su Kuršių mariomis, Tastrį – su Kuršių nerija. Taigi išeina, kad Gintaro šalis, pasak Plinijaus, yra ne kas kita kaip vakarinė dabartinės Kaliningrado srities dalis.

Plinijaus pateikiamas žinias apie tautas, gyvenusias pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, sunku susieti su kokiomis nors etninėmis grupėmis. Todėl labiausiai tikėtina, kad pietryčių Pabaltijo gyventojai Plinijaus pasakojime minimi bendru sarmatų vardu; pagal tradiciją, susiklosčiusią helenizmo epochos Senovės Graikijoje, o Romoje kilusią iš Strabono ir Pomponijaus Melos, sarmatai gyvena Europos Sarmatijos teritorijoje vakariau Vyslos ir šiauriau Istro upės⁴.

Kartu Plinijus rašo, kad gintaro radimvietė yra Germanijoje.

„Neseniai buvo tiksliai nustatyta, kad nuo Karnunto Panonijoje iki to Germanijos kranto, iš kurio mums atvežamas gintaras, yra 600 tūkstančių romėniškų žingsnių“⁵.

Jei Plinijaus Germaniją laikytume tapačia Tacito Germanijai, tuomet negali būti nė kalbos, kad Plinijaus pasakojime aprašomas pietryčių Pabaltijys. Plinijaus ir Tacito Germanijos sutapatinamos, pavyzdžiui, O. J. Neverovo darbuose⁶. Šį prieštaravimą galima išspręsti dviem būdais. Pirma – gintaras buvo renkamas ir Germanijoje, ir dar kažkur, antra – tik Germanijoje. Pabandykime išspręsti šį sudėtingą prieštaravimą.

Plinijaus pirmtakas romėnų geografas Pomponijus Mela (I a. po Kr. pirmoji pusė) manė, kad Germanija į rytus tęsiasi iki Kodano įlankos, esančios už Albio (Elbės) upės žiočių, o toliau „kranto linija išsilenkia ir sudaro pailgą įlanką. Čia gyvena kimbrai ir paskutinė germanų gentis – termionai“⁷. Pomponijui Melai žinoma ir Vysla, kuri yra riba žemių, esančių į rytus nuo Sarmatijos ir priklausančių Skitijai. Jei nuosekliai sektume mintį nuo Pomponijaus Melos iki Plinijaus, Gintaro šalį reikėtų lokalizuoti Skitijoje arba Sarmatijoje, bet jokiu būdu ne Germanijoje.

Plinijus turėjo trumpą Gintaro šalies aprašymą arba schematinį vietovės aprašą: yra įlanka, prie jos žiočių – sala, įlanką riboja pusiasalis, už pusiasalio – vėl įlanka. Tačiau duomenų, kaip šią schemą susieti su bendru Europos žemėlapiu, jis neturėjo. Tokią prielaidą patvirtina tai, kad nėra nurodytas tautos, iš kurios gaunamas gintaras, vardas, ir keistas gintaro radimvietės aprašymo atitrūkimas nuo likusio teksto. Turint omenyje, kad Plinijus ilgai tarnavo Germanijoje ir tikriausiai buvo girdėjęs apie gintaro salas prie Germanijos krantų, buvo susipažinęs su Pitėjo kelionės aprašymu, jam buvo natūralu Gintaro šalį priskirti Germanijai. Be to, to meto romėnams pietinė Baltijos pakrantė į rytus nuo Elbės apskritai buvo baltoji dėmė Europos žemėlapyje.

Visos šios aplinkybės turėjo paskatinti mokslininką pabandyti įterpti konkrečius faktus į kurią nors tradicinę geografinių konstrukcijų schemą, patalpinti juos ant patikimumo ribos. Tokia riba buvo rytinė Germanijos siena, kuri dar nebuvo tiksliai nustatyta, tačiau kažkur į rytus nuo jos ir buvo Gintaro šalis. Todėl Gintaro šalies aprašyme ir atsirado pusiasalis, kuriame gyvena kimbrai: pasak Pomponijaus Melos, jis yra kraštutinis šiaurės rytų Germanijos taškas.

Dažniausiai tyrėjai kimbrų pusiasalio paminėjimą gintaro radimvietės aprašyme vertina kaip Plinijaus Vyresniojo klaidą⁸.

Visi mūsų pateikti argumentai leidžia manyti, kad mokslininkas žinojo apie Gintaro šalį pietryčių Pabaltijo teritorijoje, tačiau dar negalėjo jos susieti su jau žinomu Šiaurės Europos žemėlapiu, nes regionas tarp Elbės ir Vyslos tuo metu romėnų mokslininkams buvo baltoji dėmė.

Pirmąsias patikimas žinias apie pietryčių Pabaltijo teritoriją ir jos gyventojus pateikia romėnų mokslininkas Kornelijus Tacitas (55–117 m.): „Taigi dešiniuoju Svebų jūros krantu skalaujama aisčių genčių žemė; jų papročiai ir išvaizda kaip svebų, o kalba panaši į britų. Jie garbina dievų motiną ir kaip savo tikėjimo simbolį nešioja šernų atvaizdus. Tai jiems atstoja ginklą – apsauga nuo visko, laiduojanti deivės garbintojui saugumą net tarp priešų. Geležiniais ginklais jie naudojasi retai, dažniau – vėzdais. Javus ir kitus žemės vaisius jie augina su didesne kantrybe, nei leistų įprastas germanų tingumas. Jie naršo ir jūrą ir vieninteliai iš visų jos seklumose ir net pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina ‚glaseum‘. Tačiau kokia jo prigimtis ir iš kur jis atsiranda, jie, būdami barbarai, nesidomi ir tikslių žinių apie tai neturi. Jis net ilgai mėtėsi pas juos tarp kitų jūros išmetamų atliekų, kol mūsų aistra prabangai neišgarsino jo. Patys jie jo visai nenaudoja. Renkamas jis neapdorotas, atgabenamas be jokio apdailinimo, ir jie gauna už jį užmokestį su nuostaba“⁹.

Iš pateiktos ištraukos matyti, kad rytinės Svebų (Baltijos) jūros pakrantės gyventojai vadinami aisčiais ir kad jų gyvenamoje teritorijoje išgaunamas Romoje paklausus gintaras. Tokia charakteristika gali tikti tik regionui tarp Vyslos ir Nemuno žemupių – pietryčių Pabaltijui, kur slypi didžiausi gintaro ištekliai. Nors Tacitas apie aisčius pateikia nedaug žinių, jų reikšmės sunku pervertinti. Būtent jis padėjo pagrindus antikinei tradicijai, pagal kurią Europos Sarmatijoje į rytus nuo Vyslos gyvena aisčių gentys, valdančios turtingiausius gintaro klodus ir prekiaujančios su Roma.

Klaudijas Ptolemėjas (apie 90–168 m.), paskutinis didis antikos geografas, veikale „Geografijos vadovas“ (dažnai vadinamame tiesiog „Geografija“) atskirą skyrių paskyrė Europos Sarmatijos padėčiai aprašyti: „Europos Sarmatiją šiaurėje riboja Sarmatų Okeanas palei Venedų įlanką ir dalis nežinomos žemės. Aprašymas toks: už Vistulos žiočių... eina: Chrono upės žiotys... Ruvono (Rudono, Bubono, Rubono, Sudono) upės žiotys... Turunto (Tauronto) upės žiotys... Chesino (Chersijaus) upės žiotys...“¹⁰.

Šiuo metu manoma, kad Ptolemėjo išvardytos upės į rytus nuo Vyslos tapatinamos taip: Chronas – Prieglius, Rudonas – Nemunas, Turuntas – Venta, Chesinas – Dauguva¹¹.

Taigi šiuolaikiniu supratimu Ptolemėjo aprašyta šiaurinė Europos Sarmatijos dalis yra ne kas kita, kaip baltams priklausanti teritorija: Vysla – riba su slavais, Dauguva – su finougrais. Vadinasi, Ptolemėjo į rytus nuo Vyslos patalpintos tautos turėtų būti baltai.

„Į rytus nuo minėtųjų genčių (gyvenančių į pietus nuo Vyslos žiočių – mūsų komentaras) gyvena: žemiau venedų – galindai (galidanai), sūdinai ir stavanai iki pat alanų... Toliau Okeano pakrantę prie Venedų įlankos užima veltai, aukščiau jų – osijai, o dar toliau, šiauriausiai, – karbonai“¹².

Šioje antikos geografo veikalo vietoje mūsų laukia staigmena. Viena vertus, pasirodo dviejų genčių grupių – galindų ir sūdinų – pavadinimai, vėliau žinomi ištisą tūkstantmetį, kita vertus, nėra Tacito ir visų antikinės tradicijos sekėjų minimų aisčių. Šis prieštaravimas, nuolat stebinantis tyrinėtojus, iki šiol lieka neišspręstas. Manome, kad kelias į šios geografinės mįslės sprendimą – nustatyti trijų tautų: veltų, osijų ir karbonų – tapatybę. Jei griežtai laikytumėmės Ptolemėjo, šias tautas reikėtų išdėstyti Baltijos jūros pakrantėje nuo Vyslos vakaruose iki Dauguvos šiaurės rytuose. Tuomet vieną iš šių tautų tektų laikyti aisčiais, nes pietryčių Pabaltijys sudaro pusę šio regiono ilgio. Čia derėtų prisiminti anglosaksų Orozijaus veikalo vertėjo vartojamą etnonimą ostijai¹³. Visai įmanoma, kad ostijai ir osijai – skirtingos etnonimo aisčiai formos, o karbonai – vienas iš kuršių (kuronų) pavadinimų. Lieka mįslingieji veltai, kurių teritorija driekiasi tarp venedų ir osijų, t. y. ten, kur VI amžiuje Jordanas patalpins vidivarijų tautą.

Jei priimtume aukščiau mūsų pasiūlytą genčių tapatinimą, Ptolemėjo laikų Rytų Pabaltijo etninis žemėlapis atrodytų taip: Aistmarių pakrantę į rytus nuo Vyslos užima veltai, už jų – osijai ir karbonai, kairiajame žemutinės Vyslos krante – venedai, į pietryčius nuo venedų – galindai, sūdinai ir stavanai.

Markas Aurelijus Kasiodoras Senatorius (apie 480 m. – VI a. antroji pusė), romėnų mokslininkas ir valstybės veikėjas gotų karaliaus Teodoriko dvare, dvylikos tomų veikale „Įvairūs raštai“, kuris yra jo paties rašytų ir redaguotų laiškų bei įsakų rinkinys, pateikia karaliaus Teodoriko laiško estams tekstą. Šis laiškas parašytas atsakant į estų pasiuntinybę į Romą. Teodorikas dėkoja už gausias gintaro dovanas, deramai įvertina drąsą pasiuntinių, kurie sugebėjo „pirmą kartą leistis į kelią, einantį per tokią daugybę tautų“, ir pateikia Tacito paaiškinimą apie gintaro prigimtį, norėdamas parodyti, kad šis žinojimas nėra jų paslaptis¹⁴.

Dauguma tyrinėtojų estus tapatina su Tacito aisčiais, nes Teodorikas remiasi būtent Tacito duomenimis. Tikėtina, kad Kasiodoras aisčius minėjo iki mūsų dienų neišlikusiame veikale „Gotų istorija“, kuris žinomas tik iš Jordano santraukos.

Gotų istorikas Jordanas (VI a. vidurys) veikale „Apie gotų kilmę ir darbus“ aisčius patalpina į rytus nuo Vyslos žiočių. „Okeano pakrantėje, ten, kur trimis žiotimis įteka Vistulos upės vandenys, gyvena vidivarijai, susibūrę iš įvairių genčių; už jų okeano krantą valdo estai, visiškai taiki tauta...“¹⁵

Paulius Orozijus (IV a. pabaiga – V a. pirmoji pusė), ispanų kunigas, yra veikalo „Istorija prieš pagonis“ autorius; jame pateikiamas trumpas tuo metu žinomo pasaulio geografinis aprašymas. Europos teritorija į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus, kadangi nepriklausė Romos imperijai, į aprašymą nepateko. IX a. pabaigoje Pauliaus Orozijaus veikalas buvo išverstas į anglosaksų kalbą ir pavadintas „Karaliaus Alfredo Orozijumi“. Vertimas nuo pirminio šaltinio skiriasi tuo, kad šalia antikinės tradicijos jame pateikiama nauja, originali Vidurio Europos geografija, stilizuota Orozijaus maniera.

Duoklė antikinei tradicijai yra rytiniame Ostijų jūros krante gyvenančios ostijų tautos aprašymas. Orozijaus ostijai primena Ptolemėjo osijus – Orozijus, matyt, naudojosi Ptolemėjo veikalu, ir tai leido mums daryti prielaidą apie šių terminų ryšį.

Šalia ostijų paminėjimo, pateikiamo aprašant Europą, vertime nurodomas ir kitas etnonimas, susijęs su į rytus nuo Vyslos gyvenusiais gyventojais, – estai (Orozijaus veikale jo nėra).

Estai pasirodo pasakojime Vulfstano – tai pirklio, tai keliautojo, – kuris apie 890 m. keliavo iš Šlėzvigo į Truso miestą prie Vyslos žiočių. „Vysla – labai didelė upė, ir ji skiria Vitlandą ir Veonolandą; o Vitlandas priklauso estams... Estlandas labai didelis, ir ten labai daug miestų, ir kiekviename mieste yra karalius. Ir ten labai daug medaus ir žvejybos vietų. Ir karalius, ir patys turtingiausi žmonės geria kumelių pieną, o vargšai ir vergai geria midų. Ir tarp jų didelis priešiškumas“¹⁶.

Iš pateiktos ištraukos matyti, kad Vitlandas – tai pavadinimas teritorijos į rytus nuo Vyslos, kuri priklauso estams, bet neįeina į Estlandą. Galimas ir kitas šio teksto skaitymas: Vitlandas yra Estlando dalis, tačiau anksčiau jam nepriklausė. Abiem atvejais aišku, kad ankstesniais laikais Vitlando teritorija estams nepriklausė.

Moksle buvo išsakyta nuomonė apie galimą terminų Vitlandas ir vidivarijai ryšį – esą pirmasis kilo iš antrojo¹⁷. Priėmus tokią prielaidą, susidaro toks vaizdas: teritorija į rytus nuo Vyslos, VI amžiuje užimta vidivarijų, IX amžiuje vadinama Vitlandu ir priklauso estams.

Estlandas – miestų šalis. Estų visuomenė smarkiai stratifikuota, joje išsiskiria karaliai, turtingiausieji, turtingieji, vargšai (tikriausiai asmeniškai laisvi bendruomenės nariai) ir vergai. Visuomenės susisluoksniavimas atsispindi net jų vartojamuose gėrimuose. Žinias apie estų tarpusavio priešiškumą tikriausiai reikėtų suprasti kaip nuolatinius karinius susirėmimus tarp atskirų gyventojų grupių. Apskritai visi aprašyti bruožai būdingi pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimo laikotarpio barbarų visuomenei.

„Karaliaus Alfredo Orosijus“ – paskutinis Vakarų Europoje sukurtas veikalas, kuriame vyrauja antikinė pietryčių Pabaltijo gyventojų aprašymo tradicija. Vėliau antikinė tradicija iki pat XIV amžiaus išliks tik skandinavų šaltiniuose.

Apsistokime ties termino „aisčiai“ kilmės aiškinimu. Priimtiniausią paaiškinimą dar praėjusiame amžiuje pateikė čekų archeologas P. Šafárikas, laikęs aisčius baltais ir šį terminą supratęs kaip geografinį pavadinimą, kuriuo germanai vadino savo rytinius kaimynus (aisčiai – rytuose gyvenantys žmonės)¹⁸. Šiuo metu šiam požiūriui pritaria dauguma tyrinėtojų¹⁹.

Kalbant apie tai, ką etniniu požiūriu reikėtų laikyti aisčiais, yra du pagrindiniai požiūriai. Pirmojo šalininkai aisčiuose mato baltus, ir pačiais įvairiausiais variantais – nuo Vyslos ir Nemuno tarpupio vakarų baltų²⁰ iki baltų, gyvenusių nuo Baltijos iki Volgos²¹. Antrasis, šiuo metu mažiau populiarus, aisčiams priskiria visas Rytų Pabaltijo tautas²².

Mes pritariame pirmajam požiūriui ir aisčiais laikome vakarų baltų grupuotę, sudarytą iš keturių genčių (aisčių, galindų, sudinų ir karbonų) ir užėmusią teritoriją tarp Vyslos ir Nemuno. Kartu būtina pažymėti, kad pietryčių Pabaltijo gyventojai nebuvo pirmieji aisčiai.

Iki mūsų eros pradžios šiuo etnonimu buvo vadinamos tautos, gyvenusios tarp Oderio ir Vyslos, – būtent jos buvo rytiniai germanų kaimynai. Jos garbino deivę Živą ir ant krūtinės nešiojo jos simbolį – šerno atvaizdą. Kai antikos autorių žinios apie Germaniją ir jos kaimynus išsiplėtė, pavadinimas „aisčiai“ buvo perkeltas kitoms, mokslui dar ne visai žinomoms rytų tautoms, gyvenusioms tarp Vyslos ir Nemuno. Todėl Kornelijaus Tacito pateiktame aisčių aprašyme susipynė pirmųjų ir antrųjų aisčių bruožai (gyvena rytinėje Baltijos pakrantėje, bet nešioja šernų atvaizdus, būdingus teritorijai tarp Oderio ir Vyslos). Vėliau, I tūkstantmečio pabaigoje, kai pietryčių Pabaltijo gyventojai bus gerai žinomi Europoje „prūsų“ vardu, terminas „aisčiai“ bus perkeltas toliau, mažiau žinomoms tautoms, ir užsiliks dabartinės Estijos teritorijoje, kurios gyventojai nuo IX–X a. taps paskutiniais aisčiais – „estų“ pavidalu. Taip nutiks todėl, kad toliau niekas negyveno, nes už Estijos plyti Suomių įlanka.

Iki šiol moksle tebėra neišspręsta problema – ką laikyti „estais“ IX–XIII a.? Ji kilo dėl to, kad skandinavų šaltiniuose pietryčių Pabaltijo gyventojams įvardyti nevartojamas naujas terminas „prūsai“, o išlaikomas senasis – „estai“. Kartu tuose pačiuose šaltiniuose terminas „estai“ vartojamas ir dabartinės Estijos gyventojams įvardyti.

Prūsai

Prūsų visuomenė ir kultūra formavosi VI–VIII amžiais aisčių kultūros pagrindu, baigiantis Didžiajam tautų kraustymuisi, kuris padarė didelį poveikį vietos visuomenei. Didžiuoju tautų kraustymusi vadinami migracijos procesai, vykę Europoje IV–VII amžiais. Kraustėsi daugelis tautų, tačiau senųjų mūsų krašto gyventojų gyvenimą labiausiai paveikė gotai ir slavai.

Gotai iš pradžių gyveno Skandinavijoje, iš kur per Baltijos jūrą persikėlė į Oderio ir Vyslos tarpupį (Lenkijos Pamarį), tačiau čia neužsibuvo ir III a. po Kr. patraukė toliau, pasiekė Šiaurės Pajuodijį ir ten sukūrė savo valstybę. Tačiau jau IV amžiuje, spaudžiami hunų, buvo priversti palikti ir šią teritoriją. Dalis gotų liko vietoje (ostgotai), kita dalis (vestgotai) iš pradžių pasislinko prie Dunojaus, kur tapo Romos sąjungininkais, o vėliau užėmė Italiją. Iš Italijos VI amžiuje gotus išstūmė Bizantija, ir jie pasitraukė į Ispaniją.

Gotų žygiuose dalyvavo daugelis tautų, tapusių jų sąjungininkėmis (gepidais). Kai III a. po Kr. gotai pradeda kraustytis į Šiaurės Pajuodijį, kartu su jais kaip jų sąjungininkai tikriausiai išvyksta ir dalis vietos gyventojų.

Šiuo metu moksle paplitęs požiūris, kad tai buvo bent jau kažkuri galindų genties dalis, kuri kartu su gotais tęsė kelią per Europą ir pasiekė Ispaniją, kur Rekonkistos laikais išgarsėjo Galindų riterių giminė²³.

Bizantijai išvijus gotus iš Italijos, dalis jų sąjungininkų aisčių grįžo namo. Tai įrodo tai, kad laidojimo paminkluose į vakarus nuo Mozūrų, kur gyveno galindai, atsiranda naujų kultūros elementų: ginklų ir indų iš Padunojės kraštų ir Vidurio Europos, o svarbiausia – žirgo ekipuotėje atsiranda balnas. Iki VI a. po Kr. Europoje balno nebuvo. Jį iš Azijos gelmių atsinešė avarai. Būtent kontaktai su avarais ir supažindino vietos gyventojus su šia naujove. Visai įmanoma, kad į teritoriją tarp Vyslos ir Nemuno iš pietų atkeliavo ne tik nauji vėjai, bet ir jų nešėjai. Galima spėti, kad staigus avarų išnykimas iš Europos istorinės arenos susijęs su daliniu jų persikėlimu į šį regioną. Tuomet nesunku paaiškinti, kodėl Vulfstanas užfiksavo tokias ryškias klajoklių visuomenės tradicijas vietovėje, nutolusioje nuo stepių zonos mažiausiai dviem tūkstančiais kilometrų.

Gotams pasitraukus iš Pamario, į atsilaisvinusias žemes ima skverbtis dalis aisčių, ypač iš Sembos pusiasalio, kur kapinynai laikinai nustoja veikti. Vėliau Prieglaus grupės kultūros elementai fiksuojami dabartinio Elbingo apylinkėse ir toliau į vakarus, Pamaryje. Tačiau atvykėliams iš Estlando įsitvirtinti šioje teritorijoje nepavyko, nes VI amžiuje prasideda slavų genčių kūrimasis. Slavai, kurie tuo metu fiksuojami Dunojaus regione, patyrė pralaimėjimą nuo Bizantijos. Ta jų dalis, kuri liko Bizantijos valdžioje, vėliau sudarė pietų slavų grupę, o kita patraukė į šiaurę, pasiekė Vyslą ir ėmė apgyvendinti, be kita ko, ir Pamario teritoriją, kur įsikūrė pamariečiai. Šis apgyvendinimas vyko žiauriai kovojant su šią teritoriją jau užėmusiais aisčiais. Šio laikotarpio įtvirtintose gyvenvietėse matyti gaisrų pėdsakų. Galiausiai aisčiai pralaimėjo ir buvo priversti grįžti į senąsias vietas. Kapinynai vėl pradeda veikti, o pasak Vulfstano, Vysla tampa siena tarp vakarų slavų ir aisčių.

Trečioji slavų genčių grupė, būsimieji rytų slavai, patraukė į šiaurės rytus, pasiekė Vidurio Padnieprę, o vėliau pradėjo kurtis toliau į šiaurę, iki pat Ladogos ežero. Šis įsikūrimas sukėlė daugybę etninių konfliktų ir lėmė genčių bei etninių ribų pokyčius.

Kadangi rytų baltų gentys, iki to laiko apgyvendinusios pietinę Rytų Europos miškų zonos dalį, pagal ūkio išsivystymo lygį buvo prilygusios slavų gentims, pastarųjų kūrimasis sukėlė konkurencinę kovą. Kaip ir Pamaryje, Rytų Europoje VI–VII amžiais fiksuojama daugybė įtvirtintų gyvenviečių, paimtų šturmu ir turinčių gaisrų pėdsakų. Ryškiausias pavyzdys – Tušemlios piliakalnis Smolensko srityje. Dalis baltų tikriausiai buvo pavergta, o vėliau ir asimiliuota. Kita dalis buvo priversta ieškoti naujų teritorijų šiaurės vakaruose, o tai lėmė genčių grupuočių, gyvenusių dabartinės Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos teritorijoje, sutankėjimą. Antai kuršiai, užėmę teritoriją į šiaurę nuo Kuršių marių, buvo tiesiog prispausti prie Baltijos pakrantės.

VII amžiuje prie iš Dunojaus atėjusių rytų slavų genčių kėlimosi prisidėjo radimičių ir vyatičių persikėlimas: jos neužsibuvo prie Vyslos ir patraukė į rytus, pakeliui pasiglemždamos dalį vietinių baltų gyventojų. Tai liudija prie Protvos upės atsiradusi goliadų gentis, kurią daugelis tyrinėtojų sieja su bylinų veikėju Lakštingala Plėšiku.

Visi šie procesai lėmė aktyvią baltų ir slavų sąveiką ūkio ir kultūros srityje. VI ir vėlesnių amžių abipusiai skoliniai tapo pagrindu teorijai, esą II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Rytų Pabaltijyje gyvavo vieninga baltų ir slavų bendrija, vėliau suskilusi į baltus ir slavus. Šios kalbotyroje plačiai paplitusios pažiūros susiformavo dėl to, kad 1930–1980 m. Rusijos moksle vyravo autochtoninė teorija, pagal kurią slavai buvo Rytų Europos senbuviai, o ne jos kolonizatoriai.

I tūkstantmečio po Kr. antrojoje pusėje Europoje formuojasi krikščioniškoji civilizacija, kurios pagrindu tapo jaunos feodalinės valstybės.

Kartu su naująja kultūra kuriasi viduramžių geografinė tradicija, kurioje tautos ir kraštai gauna naujus pavadinimus. Pervadinimo procesas palietė ir pietryčių Pabaltijį. IX amžiuje terminą „aisčiai“ pakeičia naujas etnonimas – „prūsai“. Pirmą kartą terminas „prūsai“ pasirodo anoniminio Bavarų geografo veikale kaip į rytus nuo Vyslos gyvenančios tautos pavadinimas²⁴. Vėliau šis terminas formomis „bruteri“, „precun“, „prutenai“, „brusai“, „borosai“ figūruos Europos ir Rytų viduramžių šaltiniuose, žymėdamas tarp Vyslos ir Nemuno upių gyvenusius gyventojus. X amžiuje Prūsija kaip prūsų šalis imama minėti popiežiaus kurijos dokumentuose. Antai Romos katalikų bažnyčios valdų, kurios turi būti apkrikštytos, sąraše nurodyta žemė „Prūsija“, už kurios yra „Rusija“²⁵.

Tokių žinių šaltinis greičiausiai buvo Lenkija – artimiausia prūsų kaimynė, tuo metu jau priėmusi katalikybę, patekusi į popiežiškosios Romos įtakos orbitą ir siekusi pajungti savo kaimynus pagonis.

Remiantis rašytiniais šaltiniais, visų pirma ordino kronikomis, sutartimis ir aktais, galima teigti, kad prūsų visuomenės pagrindas buvo bendruomenė. Atsižvelgiant į visuomenės išsivystymo lygį ir duomenis apie kaimynines teritorijas, jos forma – žemdirbių (kaimyninė, teritorinė, protovalstietiška) bendruomenė. Ją sudarė viena kaimo gyvenvietė (kaimas) arba kelios gyvenvietės. V. Pašutos skaičiavimu, prūsų bendruomenėje buvo 12 kiemų, arba 12 šeimininkų²⁶. Bendruomenei vadovavo seniūnas arba vyresnysis.

Kelios bendruomenės sudarė valsčių. Valsčiaus administraciniu centru tikriausiai buvo įtvirtinta gyvenvietė (piliakalnis), kurioje gyveno apylinkes valdęs vietos diduomenės atstovas ir kuri pavojaus atveju būdavo gyventojų slėptuvė. Gali būti, kad skandinavų keliautojas Vulfstanas, kalbėdamas apie miestuose sėdinčius prūsų karalius, turi galvoje būtent šiuos valsčių valdovus.

Valsčiai jungėsi į teritorinius vienetus – žemes. Petro Dusburgiečio duomenimis, XIII amžiaus pradžioje Prūsijoje buvo 11 tokių žemių: Skalva, Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pamedė, Pagudė, Galinda, Sūduva ir Sasna (Lubava).

Šis požiūris šiandien yra visuotinai priimtas, nors esama ir P. Kušnerio nuomonės, kad šie pavadinimai yra dirbtiniai ir juos atnešė ordino riteriai. Tokią išvadą jis padarė išanalizavęs žemių pavadinimus: pavyzdžiui, Nadruva kilusi iš lietuviško žodžio „dravis“, reiškiančio „drevę“, ir apibūdina šią žemę kaip miškingą kraštą. Pavadinimas „Varmė“ siejamas su žodžiu „varmus“, reiškiančiu „raudonas“, ir aiškinamas tuo, kad prie Aistmarių (Kaliningrado įlankos) plačiai paplitę statūs raudono molio krantai. Taigi P. Kušneris mano, kad ordino riteriai, užkariaudami Prūsiją, patogumo valdyti dėlei padalijo jos teritoriją į sritis, kurias pavadino pagal ryškiausius vietovės bruožus²⁷. Kiekvieną prūsų žemę valdė diduomenės taryba, tarp kurios iki XIII amžiaus vidurio išsiskiria ypač galingos giminės (Vidai Varmėje, Sklodai Semboje, Mantai Notangoje ir kt.). Tačiau vienvaldžių paveldimų žemių valdovų institutas pas prūsus taip ir nesusiformavo. Mūsų moksle paplitusi V. Pašutos nuomonė, esą XIII amžiaus viduryje egzistavo prūsų žemių konfederacija²⁸, niekuo neįrodyta. Vienintelis Herkaus Manto bandymas suvienyti kelių prūsų žemių karines pajėgas per antrąjį prūsų sukilimą žlugo. Karo vadai, kuriuos ordino kronikininkai išskiria iš diduomenės, nespėjo iškilti į pirmąsias prūsų visuomenės pozicijas – tai lėmė žemių susiskaldymas kryžiuočių užkariavimų pradžioje.

Vis dėlto nuo X amžiaus egzistuoja sąvoka, apibrėžianti teritorijos tarp Vyslos ir Nemuno politinę struktūrą kaip 11 žemių visumą, – Prūsija.

Iki šiol neaišku, koks buvo genčių ir žemių struktūrų santykis. Sūduvos (Jotvos) žemė atitinka I tūkstantmečio pirmosios pusės sūduvių genties teritoriją – tai aiškinama šios Prūsijos dalies socialinės raidos atsilikimu, t. y. ji buvo savotiškas užkampis. Semba, Notanga ir Varmė yra buvusios aisčių, o dabar jau prūsų genties žemėse. O Pamedė, Pagudė, Sasna ir Nadruva greičiausiai buvo sudėtingi pasienio dariniai. Pavyzdžiui, Nadruva buvo buferinė zona tarp sūduvių ir pačių prūsų. Tikslesnį vaizdą apie Prūsijos politinių ir etninių ribų santykį bus galima susidaryti tik ateityje, geriau ištyrus archeologijos paminklus, visų pirma gyvenvietes.

Pagrindinė prūsų ūkio šaka XIII amžiaus pradžioje buvo žemdirbystė. Tai aiškinama tuo, kad I–II tūkstantmečių sandūroje prūsai, kaip ir jų kaimynai Baltijos regione, perėjo prie viduramžiškos žemdirbystės. Tai pasireiškė visu žemdirbystės įrankių rinkiniu (geležinis noragas, pjautuvas, trumpasis dalgis ir t. t.), nauju pakinktų komplektu, dvilaukės ir trilaukės sistemos paplitimu, žieminių rugių tapimu pagrindine kultūra. Šios naujovės susijusios su kultūriniais procesais, apėmusiais Baltijos kraštus vikingų epochoje. Prūsai sėjo avižas, miežius, kviečius ir rugius, augino linus, vertėsi daržininkyste, drevine bitininkyste, ypač rytinėse srityse, kur plytėjo milžiniški miškų masyvai, žvejyba, galbūt jūrine ruonių medžiokle. Iki šiol neaišku, koks buvo prūsų žemdirbystės ir gyvulininkystės santykis. Galima teigti, kad prūsai gausiai augino arklius, kurių mėsą valgė, galvijus, kiaules. Kita vertus, archeologijos duomenimis, miškingose srityse svarbų vaidmenį apsirūpinant mėsa vaidino medžioklė, visų pirma briedžių. Buvo paplitusi kailinių žvėrių, ypač juodųjų kiaunių ir bebrų, medžioklė.

Kartu su žemdirbystės ir gyvulininkystės raida I–II tūkstantmečių sandūroje sparčiai vystosi amatai: geležies gamyba, bronzos liejyba, keramika, audimas, medžio ir kaulo apdirbimas ir kt. Tačiau amatai nuo žemdirbystės visiškai neatsiskyrė, nes prūsų žemėse iki XIII amžiaus pradžios dar nebuvo susiformavę prekybos ir amatų centrai.

Kalbant apie prūsų buitį, reikia pažymėti, kad būtent I–II tūkstantmečių sandūroje teritorijoje tarp Vyslos ir Nemuno plačiai paplinta karkasiniai, plane stačiakampiai pastatai, kurių matmenys – nuo 3,5x3 m iki 5,6x4,4 m. Karkasas būdavo statomas ant akmenų mūro, sudarančio savotišką pamatą (pastatų pagrindą). Sienos būdavo apkalamos karteliais, kurie paskui būdavo aptepami moliu. Būsto lubos buvo horizontalios ir taip pat aptepamos moliu. Viduje buvo plane apskritas židinys – iki 1 metro skersmens riedulių žiedas arba ovalas. Pasitaiko ir tokio paties tipo į žemę įgilintų pastatų.

Prūsų visuomenę Vokiečių ordino riterių atėjimo metu galima apibūdinti kaip patriarchalinę, tai yra visuomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidino vyrai.

Remiantis 1249 m. Kristburgo sutartimi ir Petro Dusburgiečio²⁹ duomenimis, prūsas vyras šeimoje turėjo neribotą valdžią. Jis galėjo parduoti į vergiją arba nužudyti – pats ar padedamas kitų – bet kurį šeimos narį. Turtas buvo paveldimas tik vyriškąja linija. Žmonos buvo perkamos, todėl jos buvo visiškai pavaldžios vyrui. Žmona nevalgydavo su vyru prie vieno stalo ir kasdien turėdavo plauti jam kojas. Pasitaikydavo, kad tėvas ir sūnus už bendrus pinigus nupirkdavo tėvui žmoną, o po jo mirties pamotė tapdavo sūnaus žmona. Suprantama, vietinės (prūsų) moterys kainavo brangiai, todėl pigiau būdavo nupirkti karo žygių metu pagrobtų moterų. Tikriausiai būtent tuo paaiškinama, kad Sembos pusiasalio kapinynuose aptinkama daug moterų iš kitų kraštų, pavyzdžiui, iš Gotlando, kapų.

Prūsijos teritorijoje vyko aktyvus visuomenės diferenciacijos procesas. Remiantis Vulfstano duomenimis, kurie siekia IX a. pabaigą, vietos visuomenėje galima išskirti tris socialines grupes: kilminguosius, laisvuosius ir vergus. Kilmingųjų kategorijai priklauso turtingiausieji, kilniausieji ir kuningai (tradicinis šio termino vertimas – „karaliai“, rusų tradicijoje pagrįstai vartojamas terminas „kunigaikščiai“). Prūsų kilmingieji išsiskiria tuo, kad geria kumelių pieną, arba kumysą. Antrasis visuomenės sluoksnis – laisvieji bendruomenės nariai, kuriuos Vulfstanas apibūdina kaip laisvus vargšus. Jie geria midų, kaip ir trečiasis sluoksnis – vergai.

Remiantis XIII a. dokumentais ir kronikomis, galima teigti, kad per keturis šimtmečius prūsų visuomenė gerokai evoliucionavo. Vienalyčiai IX a. laisvieji gyventojai – bendruomenės nariai – XIII a. išsisluoksniuoja į laisvuosius ir laisvuosius priklausomus; tai siejama su XI a. Senovės Rusios socialine raida (laisvieji – smerdai, laisvieji priklausomi – zakupai ir riadovičiai). Pokyčių vyksta ir kilmingųjų sluoksnyje, kuris vokiečių tradicijoje vadinamas „nobilitetu“. Čia sparčiai išsiskiria tarnybinės diduomenės atstovai – družinininkai.

Ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose (iki XIV a. vidurio) prūsų tikėjimams skiriama palyginti nedaug dėmesio. Pasak Petro Dusburgiečio, prūsai „visą gamtą garbino vietoj Dievo, būtent saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, paukščius, taip pat keturkojus, net rupūžę.

Turėjo jie ir šventų miškų, laukų ir upių, tad nedrįsdavo juose nei kirsti medžių, nei arti, nei žvejoti“³⁰. Kulto vietos buvo šventosios giraitės. Labai išplėtoti buvo pomirtinio gyvenimo vaizdiniai, susiję su laidojimo kultu. Mirusiuosius degindavo specialiose šventvietėse, ir nė vienas kaulas neturėjo likti nesudegęs. „Pasitaikydavo, kad su mirusiais nobiliais būdavo sudeginami ginklai, žirgai, tarnai ir tarnaitės, drabužiai, medžiokliniai šunys ir medžiokliniai paukščiai bei kita, kas susiję su karo reikalais. Su nekilmingaisiais būdavo sudeginama tai, kas buvo susiję su jų užsiėmimu“³¹.

Ryškiausias mirusio prūso esto laidotuvių aprašymas pateikiamas Vulfstano pasakojime. „Estai turi paprotį, kad kai žmogus miršta, jis guli (savo) namuose nesudegintas su savo giminaičiais ir draugais mėnesį, o kartais ir du. O karalius ir kiti aukštesniojo luomo žmonės – dar ilgiau, priklausomai nuo to, kiek jie turtingi; kartais jie išbūna nesudeginti pusę metų. Ir guli ant žemės savo namuose. Ir visą tą laiką, kol kūnas yra namuose, jie turi gerti ir dalyvauti varžybose iki tos dienos, kai jį sudegins. Tada tą dieną, kai jie neš jį ant laužo, jie padalija jo turtą, kuris liko po išgertuvių ir varžybų, į penkias ar šešias, o kartais ir daugiau (dalių), priklausomai nuo jo turto dydžio. Tada didžiausią jo dalį padeda per vieną mylią nuo miesto, paskui kitą, paskui trečią, kol visas jis bus išdėliotas vienos mylios ribose; o paskutinė dalis turi gulėti arčiausiai miesto, kur yra mirusysis. Tada maždaug per penkias ar šešias mylias nuo turto turi susirinkti visi vyrai, kuriems priklauso greičiausi žirgai tame krašte. Tada visi jie puola prie turto; tuomet vyrui, turinčiam greičiausią žirgą, atitenka pati pirmoji ir didžiausia dalis; ir taip vienam po kito, kol paima viską; o mažesniąją dalį paima tas, kuriam atitenka arčiausiai miesto (gulintis) turtas. Ir tada kiekvienas joja savo keliu su turtu ir gali juo visu valdyti; todėl greičiausi žirgai ten nepaprastai brangūs. Ir kai jo turtas taip padalytas, jį išneša ir sudegina su jo ginklais ir drabužiais. Ir dažniausiai visą jo turtą jie iššvaisto per tą ilgą laiką, kol mirusysis guli namuose, ir tuo, ką jie padeda pakelėje, dėl ko lekia svetimieji ir pasiima“³².

Apeigų aprašymas glumina daugelį tyrėjų, manančių, kad Vulfstanas supainiojo kelis skirtingus papročius. Daugiausia abejonių kelia padrikas mirusiojo kilnojamojo turto švaistymas.

Mūsų nuomone, Vulfstanas nieko nesupainiojo. Galima pasiūlyti bent du šio siužeto paaiškinimus. Tėvo giminės viešpatavimo laikotarpiu, kai vyrų valdžia tampa neribota, jie stengiasi įtvirtinti turto paveldėjimo tvarką tik savo tiesioginiams įpėdiniams, visų pirma sūnums. Žinoma, kad kartais vyras reikalaudavo sunaikinti visą savo kilnojamąjį turtą, kuris būdavo sudeginamas ant laidotuvių laužo arba išdalijamas, jei nebūdavo įpėdinio. Pietryčių Pabaltijo gentyse vieninteliu įpėdiniu buvo pripažįstamas tikras sūnus. Todėl gali būti, kad šiuo atveju Vulfstanas buvo liudininkas arba iš kažkieno žodžių aprašė apeigas, susijusias su įpėdinio nepalikusio kilmingojo mirtimi.

Antrąjį paaiškinimą galima pasiūlyti remiantis barbarų visuomenės diferenciacijos procesu. Karo vadų ir artimiausios jų aplinkos – družinininkų – atsiradimas yra visoms teritorijoms bendras reiškinys. Galbūt Vulfstanas aprašė būtent tokio vado laidotuves. O kadangi vadas turtą gavo dėl jo vadovaujamos organizacijos veiklos, bet kuris jos narys, greičiausiai, galėjo pretenduoti į kokią nors to turto dalį.

Pomirtinis pasaulis prūsams atrodė kaip veidrodinis gyvųjų pasaulio atspindys; į jį patekdavo su tomis įkapėmis ir palydimosiomis aukomis, kurios atsidurdavo laidotuvių laože. Laidojimo kulto apeigas tvarkė specialūs žyniai – tulisonai ir ligašonai, kurie neva matydavo paprastam mirtingajam nematomą perėjimo į pomirtinį pasaulį vaizdą. „Jie yra tarsi giminės žyniai, todėl laiko save turinčiais teisę dalyvauti mirusiųjų laidotuvėse ir nusipelno pragaro kančių už tai, kad blogį vadina gėriu ir giria mirusiuosius už jų vagystes ir plėšimus, už jų gyvenimo nešvarumą ir grobimus bei kitas ydas ir nuodėmes, kurias jie padarė būdami gyvi; ir štai, pakėlę akis į dangų, jie šaukia, melagingai tvirtindami, kad mato priešais juos gulintį mirusįjį, skrendantį dangumi ant žirgo, papuoštą žvilgančiais ginklais, laikantį rankoje sakalą ir su didele palyda keliaujantį į kitą pasaulį“³³. Didelę reikšmę prūsai teikė mirusiųjų dvasių garbinimui. Mirusiųjų minėjimo dieną, rudenį, ant kapų būdavo paliekamos arklių odos, kad mirusiojo dvasia galėtų pasiekti gimtuosius namus, kur prie slenksčio jų laukdavo valgis ir gėrimas.

Pagrindinį vaidmenį tarp žynių vaidino Krivis, kurio valdžia apėmė ir lietuvių bei Livonijos žemes; jo šventvietė buvo Romuvoje, kur augo šventasis ąžuolas, prie kurio degė neužgesinama ugnis.

XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose atsiranda išsamesnių žinių apie prūsų dievų panteoną³⁴. Prūsų dievų sąrašo viršuje buvo Okopirmas, dangaus ir žemės dievas, visavaldis. Po jo ėjo šviesos dievas Svaikstikas ir jūros dievas Autrimpas. Kitą pakopą užėmė trys ypač garbinti dievai, kuriuos Simonas Grunau vaizduoja ant prūsų vėliavos: Perkūnas, Patolas ir Potrimpas. Perkūnas buvo griaustinio, žaibo ir lietaus dievas. Jis vaizduotas kaip rūstus vidutinio amžiaus vyras garbanota juoda barzda, vainikuotas liepsnomis. Jis simbolizavo aukščiausią kuriančiųjų galių pakilimą, vyriškumą, sėkmę, dangų, griaustinį ir dangiškąją ugnį (žaibą). Patolas, požemio pasaulio ir mirties dievas, vaizduotas kaip mirtinai išblyškęs senis didele žila barzda, apsigobęs balta skara. Jo atributai buvo žmogaus, arklio ir karvės kaukolės. Potrimpas buvo upių, šaltinių ir vaisingumo dievas, vaizduotas kaip bebarzdis jaunuolis su varpų vainiku.

Dievų triada aprašoma ir horizontaliai (kairėje Potrimpas, centre Perkūnas kaip vyriausiasis dievas, dešinėje Patolas), ir vertikaliai. Ji atitinka erdvinį pasaulio modelį (dangus, žemė, požemis) ir laiko struktūrą, nes skirtingi triados nariai įkūnija skirtingus gyvenimo ciklo tarpsnius: jaunystę, brandą ir senatvę. Visada žaliuojantis ąžuolas Ramavos šventovėje buvo padalytas į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo įrengtas langelis su Perkūno, Patolo ir Potrimpo stabais. Priešais Perkūno stabą nuolat degė ugnis. Kiekvieno dievo kultas tikriausiai buvo susijęs su tam tikru žynių luomu.

Žemiausią panteono pakopą užėmė dvasios ir demonai. Žinomiausias iš jų yra Kurkas, vaisingumo demonas. Jo atvaizdą prūsai kartą per metus, nuimdami derlių, pagamindavo ir jam nusilenkdavo.

XIV–XVII a. šaltinių duomenys leidžia manyti, kad Baltijos regiono tautų dvasinė kultūra buvo artima. Jie taip pat liudija apie spartų kulto kitimą, galbūt veikiamą krikščionybės, kurią į šią aplinką atnešė Vokiečių ordino riteriai.

Stabtelkime ties termino „prūsai“ aiškinimo problema.
Ilgą laiką buvo plačiai paplitę šio termino aiškinimai, susiformavę dar vokiečių moksle³⁵.

Pirmasis aiškinimas: prūsai yra žmonės, gyvenantys prie Rusos. Taip iki 1945 m. buvo vadinama žemutinė Nemuno tėkmė, o iš šios tradicijos išliko vienos Nemuno atšakų, Rusnės, pavadinimas.

Antrasis aiškinimas: prūsai yra žmonės, gyvenantys prieš rusus. Šį požiūrį plačiai patvirtina viduramžių šaltiniai, kuriuose įvairūs Rusijos ir Prūsijos pavadinimų variantai nuolat vartojami poromis: Rusija – Borusija, Rutenija – Prutenija, Rus – Prus ir kt. Trečiasis aiškinimas: terminas „prūsas“ kildinamas iš sanskrito puru-sa-h, reiškiančio „žmogus, vyras“.

Palyginti neseniai, 1973 m., lenkų mokslininkas J. Okulicz pasiūlė naują šio termino aiškinimą³⁶. Jo nuomone, etnonimo reikšmės reikia ieškoti artimų kaimynų kalbose, t. y. senojoje gotų ir senojoje slavų kalbose. Paaiškėjo, kad senojoje gotų kalboje terminas „prūsas“ reiškia arklį, kastruotą eržilą, o senojoje slavų kalboje – arklį, kumelę. Todėl, J. Okuliczo nuomone, terminą „prūsas“ reikia aiškinti kaip „arklių savininkas“, o jo kilmę sieti su prūsų kaimynais.

Pritardamas pirmajai J. Okuliczo tyrimų daliai apie termino „prūsai“ reikšmes senojoje gotų ir senojoje slavų kalbose, šio skyriaus autorius siūlo savo aiškinimą. Terminas „prūsai“ buvo ir yra vartojamas trimis skirtingomis reikšmėmis: etnine, politine ir socialine. Etnine prasme IX–XIII a. prūsai yra Sembos, Notangos ir Varmės gyventojai, t. y. buvę aisčiai. Politine prasme prūsai yra Prūsijos krašto gyventojai. Tai dirbtinis terminas, išvestas iš termino „prūsai“, panašus, pavyzdžiui, į XIII a. pirmojo ketvirčio Livoniją. Kiekvienas Prūsijos gyventojas yra prūsas, bet kartu ir sembas, notangas, varmis ir t. t. Trečiasis termino „prūsai“ reikšmės sluoksnis glūdi socialinių santykių srityje. Rašytinių šaltinių duomenimis, labiausiai su arkliais buvo susiję diduomenės atstovai. Jie turi greičiausius krašto žirgus, geria kumelių pieną (kumysą), yra laidojami kartu su žirgu. Senovėje kiekvienas gėrimas turėjo savo ritualinę reikšmę, todėl žmonės, gėrę kumelių pieną, tapdavo su jomis susiję. Jei priimsime J. Okuliczo pasiūlytą termino „prūsas“ semantiką, išeina, kad išgėręs kumelės pieno pats tampa arkliu (prūsu). Kadangi tai taikoma tik vyrams, galima net vartoti terminą „eržilai“. Kitaip tariant, terminą reikia suprasti pažodžiui: prūsai yra žmonės-arkliai.

Mūsų aiškinimą patvirtina tai, kad vienas iš Romanovų giminės pradininkų buvo Andrejus Kobyla. Jo vardas be vertimo į senąją slavų kalbą iš tikrųjų yra Andrejus Prūsas, ir tai patvirtina metraščio žinios, kad jis atvyko iš Lietuvos.

Socialinė struktūra, kurioje raiteliai užima privilegijuotą padėtį, IX–XIII a. išlieka beveik nepakitusi. Vadinasi, ši struktūra turėjo susiformuoti ne vėliau kaip VII–VIII a. Kitaip tariant, „prūsas“, reiškiantis „raitelis, raitas karys“, yra socialinis terminas, už kurio slypi naujas, ikifeodalinis karinis družinininkų sluoksnis. Ši sąvoka yra viršgentinė. Ji apima ir pačius prūsus etnine šio termino prasme, ir galindų, sūduvių, kuršių bei kitų genčių socialinį elitą, t. y. tą žemių konglomeratą, kurį vadiname Senovės Prūsija. Socialine reikšme terminas „prūsai“ prilygsta senųjų rusų terminams „rus“ ir „rusinas“.

Tiek Rusijos, tiek Vokietijos moksle tradiciškai laikoma, kad prūsai buvo asimiliuoti ir ištirpo vokiečių bei lietuvių aplinkoje. Mūsų nuomone, prūsų išnykimas yra politinis kunigaikščio Albrechto ir jo įpėdinių kultūrinės politikos aspektas. Išnyko ne tauta, ne etnosas. Išnyko, tiksliau, pasikeitė jo pavadinimas.

Kaip minėta, terminas „Prūsija“ atsirado X a. kaip išvestinis iš termino „prūsai“, t. y. krašto pavadinimas kilo iš tautos pavadinimo. XVI a. pradžioje atsiradus naujai valstybei, Prūsijos kunigaikštystei, savaime suprantama, kad jos gyventojai turėjo vadintis prūsais, nepaisant jų konkrečios etninės kilmės: vokiečiai, prūsai, lenkai, lietuviai ir kiti. Kartu atsiranda sunkumų vartojant terminą „prūsai“, nes reikia atskirti „senųjų prūsų“, ikiordininio laikotarpio gyventojų, ir „naujųjų prūsų“ sąvokas. Šį prieštaravimą išsprendė kronikininkas Simonas Grunau, kuris savo veikale „Prūsų kronika“ įvedė naują terminą – „Prūsų“, arba „Mažoji Lietuva“³⁷. Jis apėmė ir pačius lietuvius, persikėlusius į Prūsijos teritoriją, ir vietinių senųjų prūsų gyventojų likučius. Jų kultūrinis artumas vėliau lėmė mišraus kultūrinio masyvo susidarymą, kuris traukė į Lietuvą kaip į pagrindinį baltų kultūros židinį. Taigi XVII a. prūsai neišnyko, jie tapo Prūsijos lietuviais. Būtent remiantis tokiu XVI–XVII a. Prūsijoje vykusių etninių procesų supratimu galima paaiškinti A. Büschingo versiją, kad prūsai yra vietinių gyventojų ir vokiečių kolonistų palikuonys³⁸. Pastarąja reikšme terminas „prūsai“, žymintis Rytų Prūsijos gyventojus, išliko iki XX a. vidurio. Daugelis žinomų Rytų Prūsijos politikos ir kultūros veikėjų, ypač XIX a., išdidžiai vadino save prūsais.

Prūsai ir jų kaimynai

VII–XIII a. ankstyvųjų klasinės visuomenės formų kūrimosi procesas vyko ne tik Senovės Prūsijoje. Panašius pokyčius patyrė visos Baltijos pakrantėse gyvenusios tautos, aplink šią jūrą kūrėsi ankstyvosios feodalinės valstybės ir tautybės. Tik XI a. trečiajame ketvirtyje Baltijos jūra gauna savo dabartinį pavadinimą, kurį pirmą kartą pavartojo metraštininkas Adomas Brėmenietis (Mare Balticum). Iki mūsų dienų šis pavadinimas išliko daugelyje kalbų: rusų, anglų ir kitose. Manoma, kad jis galbūt kilęs iš žodžio baltas – „baltas, šviesus“ lietuvių ir kitose baltų kalbose (slaviškas atitikmuo – „бъль, белый“), t. y. kalbiniu požiūriu susijęs su baltų ir slavų pasauliu; toje pačioje kalbinėje aplinkoje pasitaiko ir kitų jūrų pavadinimų pagal spalvų atspalvius (Baltasis ežeras, Juodoji jūra)³⁹. Galima pasiūlyti ir kitą šio pavadinimo aiškinimą, remiantis senąja gotų kalba. Jordanas rašė, kad žodis „balt“ reiškia „drąsus“.

Baltais vadinosi karališkoji gotų giminė, kuriai priklausė Alarikas⁴⁰. Remiantis tokiu aiškinimu, Baltijos jūra – drąsiųjų jūra.

Europos tautų istorijos laikotarpis nuo 793 iki 1066 m. paprastai vadinamas vikingų epocha. Šis pavadinimas ilgą laiką atspindėjo įsivaizdavimą, kad tuo metu vyko aktyvūs užkariavimai, kuriuose pagrindinį vaidmenį atliko šiaurės tautos (danai, švedai ir norvegai). Senovės Rusioje jie buvo vadinami varingais, Europoje – normanais (šiaurės žmonėmis), o patys save jie vadino vikingais. Nedideli karių būriai karo laivais (drakarais) netikėtai pasirodydavo prie svetimų krantų ir imdavo plėšti vietos gyventojus. Iš viduramžių kronikų pranešimų ir skandinavų sagų žinoma apie nuolatinius skandinavų antpuolius Rytų Pabaltijo pakrantėse. Ryškiausias piratų žygio į kuršių, šiaurinių prūsų kaimynų, žemę aprašymas pateiktas „Egilio sagoje“⁴¹.

Pasak Adomo Brėmeniečio, prūsai – labai „žmoniški ir pasiaukojantys žmonės, kurie visada skuba padėti tiems, kuriems jūroje gresia pavojus ar piratų užpuolimas“⁴². Patikėti, kad prūsų karinis aktyvumas reiškėsi tik sausumoje, labai sunku. Juolab kad jų kaimynai kuršiai, ilgą laiką kentę skandinavų antpuolius, patys gerai perėmė priešininko patirtį ir XI a. išgarsėjo kaip piratai. M. Gimbutienės duomenimis, XI a. viduryje danai buvo priversti ir žiemą, ir vasarą saugoti rytinę pakrantę nuo kuršių ir kitų piratų iš rytų. Valdant karaliams Sveinui ir Magnusui, buvo net įvesta speciali savaitinė malda, prašanti apsaugos nuo kuršių. Pastarieji plėšė ne tik Daniją, bet ir Švediją bei Norvegiją, išsiveždami net bažnyčių varpus⁴³.

Jau minėta, kad skandinavų šaltiniuose, pirmiausia sagose, sunku suprasti, kur kalbama apie Prūsiją (senąją Estlandiją), o kur – apie dabartinės Estijos teritoriją (naująją Estlandiją). Pavyzdžiui, sagoje „Apie Olafą, Tryggvio sūnų“ aprašyti įvykiai siejami tik su naująja Estlandija. Sagos esmė tokia. Mirus tėvui konungui, Olafas su motina iškeliavo pas jos brolį, kuris tarnavo Naugardo kunigaikščio družinoje. Kai jie plaukė Baltijos jūra, juos užpuolė estų piratai, paėmė į nelaisvę ir turguje pardavė į vergiją.

Kaina už Olafą buvo juodas ožys. Po kelerių nelaisvėje praleistų metų į gyvenvietę, kurioje buvo laikomas berniukas, atvyko Naugardo kunigaikščio atstovas. Jis pasirodė esąs Olafo dėdė, atpažino jį, išpirko jį ir motiną iš nelaisvės ir nuvežė į Naugardą. Patarnavęs vietinėje družinoje, Olafas grįžo į tėvynę ir tapo konungu⁴⁴.

Kaip argumentas, kad Olafas buvo parduotas į vergiją Estijoje, nurodomi du faktai – termino „estai“ paminėjimas ir Naugardo kunigaikščio atstovo pasirodymas. Tačiau estai galėjo būti ne naujieji, o senieji, t. y. prūsai. Žinomiausias prūsų turgus (vikas), kaip jau minėta, buvo netoli dabartinio Zelenogradsko. Jei tikėti Simonu Grunau, būtent čia, Semboje, dažnai būdavo aukojamas juodas ožys, laikytas šventu dievo Patolo gyvūnu. Lieka Naugardo atstovo klausimas. Naugardo kunigaikščio atstovas visai galėjo apsilankyti Prūsijoje. Naugarde buvo ištisa Prūsų gatvė, kurioje gyveno pirkliai, vadinasi, sunku paneigti, kad X a. tarp Sembos ir Naugardo egzistavo aktyvūs prekybiniai ryšiai. Kunigaikščiams ir jų šeimų nariams visada reikėjo retų prekių, kurias jiems įsigydavo patikėtiniai (pirkliai arba specialūs atstovai). Tokiu patikėtiniu ir galėjo būti Olafo dėdė, apsilankęs Prūsijoje.

Šiuo metu požiūris į vikingų epochos procesus smarkiai pasikeitė. Kartu su daugelio teritorijų užkariavimu ir kolonizacija būtent šioje epochoje formavosi prekybiniai ryšiai Baltijos regione, vyko aktyvūs kultūrinių vertybių mainai tarp atskirų teritorijų ir tautų. Šiais ryšiais ir aiškinami pokyčiai, įvykę prūsų ūkyje I–II tūkstantmečių sandūroje (žiedžiamojo rato atsiradimas, naujovės žemdirbystėje ir kt.). VIII–IX a. Baltijos pakrantėse atsiranda daugybė prekybos ir amatų gyvenviečių, kurios pagal skandinavų tradiciją vadinamos vikais. Paprastai jos kūrėsi genčių teritorijų pakraščiuose, jų gyventojai buvo daugiaetniai. Tai Birka Švedijoje, Hedebiu Danijoje, Truso Vyslos žiotyse, dabartinio Elblongo apylinkėse, Grobinė netoli Liepojos, Senoji Ladoga žemutiniame Volchovo tekupyje. Panaši gyvenvietė buvo ir mūsų krašto teritorijoje – Kaupas (Mochovojė), esantis į pietvakarius nuo dabartinio Zelenogradsko. Vikų atsiradimas tiesiogiai susijęs su transeuropinės prekybos plėtra.

Būtent VIII–IX a. sandūroje atsiranda prekybos kelias „iš varingų pas chazarus“ (Volchovo–Volgos kelias), sujungęs Baltijos regioną su arabiškaisiais Rytais.

Iki VIII a. pradžios dėl islamo užkariavimų beveik visi Artimieji Rytai pateko į arabų prekybos sferą. Arabų pirkliai pasiekdavo Kiniją rytuose, Indijos vandenyną pietuose, Bizantiją ir Ispaniją vakaruose bei Kaspijos jūrą šiaurėje. Vis dėlto arabų pirklių iniciatyvumą ir aktyvumą, įkūnytą jūreivio Sindbado paveiksle, ribojo šiaurinės Viduržemio jūros pakrantės. Europos rinka jiems buvo uždaryta. Tarpininkų vaidmenį prekyboje su Europa atliko Bizantija ir kiti Viduržemio jūros miestai. Todėl VIII a. pabaigoje arabai mėgina sukurti aplinkkelį į Europą per Kaspiją ir Volgą. Tuo pat metu tą patį kelią iš Baltijos į Volgą įsisavina skandinavų pirkliai. Jų interesų susitikimo vieta tampa Volgos Bulgarija (dabartinis Nižnij Novgorodas). Arabiškieji Rytai siūlo šilko audinius, prieskonius, vynus, įvairius meninius dirbinius iš brangiųjų metalų, o svarbiausia – stiklo papuošalus. Stiklo gamybos paslaptys Šiaurės ir Rytų Europoje buvo prarastos I tūkstantmečio po Kr. viduryje, todėl stiklo karoliai kėlė audringą barbarų, pirmiausia moterų, susižavėjimą – lygiai tokį patį kaip Amerikos indėnų Kolumbo laikais. Savo ruožtu Šiaurės prekeiviai galėjo pasiūlyti tas prekes, kurių reikėjo Rytams: kailius, išdirbtas gyvūnų odas, vergus (daugiausia moteris), gintarą ir t. t. Atsiradus transeuropinei prekybos magistralei, į Europą plūstelėjo arabiško sidabro srautas monetų (dirhamų ir dinarų) ir sveriamojo metalo pavidalu. Prekyba buvo naudinga abiem pusėms. Kiaunės kailiukas kainavo pustrečio dirhamo (1 dirhamas – 3 gramai sidabro), vergė – 300 dirhamų, vienas (stiklinis) karoliukas – 1 dirhamą. Palyginimui pateiksime keletą X a. Kijevo Rusios gyvūnų ir amatininkų gaminių kainų: arklys – 50 dirhamų, avis – 5 dirhamai, peilis – 1 dirhamas, kalavijas – 42 dirhamai. Europoje kainos buvo dar mažesnės. Antai Prahoje 965 m. už 1 dirhamą buvo galima nusipirkti 25 vištas, arba 75 dienos kviečių davinius vienam žmogui, arba 100 dienos miežių davinių vienam arkliui⁴⁵.

Arabai už saują pigių karoliukų gaudavo kailių, kuriuos paskui už triskart didesnę kainą parduodavo islamo pasaulyje, o skandinavai už tą pačią saują išsimainydavo krūvą pigių kailių. Ir vieni, ir kiti pirkliai iš prekybos sandorių gaudavo 1000 ir daugiau procentų pelno.

Abipusė nauda lėmė, kad skandinavų pirkliai per vieną ar dvi prekybines keliones sukaupdavo milžiniškus turtus. Apie juos galima spręsti iš arabų keliautojo Ibn Fadlano, 922 m. lankiusio Volgos Bulgariją, žodžių: „O kiekviena iš jų moterų nešioja ant kaklo po kelias eiles aukso ir sidabro vėrinių, nes jei vyras turi dešimt tūkstančių dirhamų, jis savo žmonai padaro vieną vėrinį (vienos eilės), o jei turi dvidešimt tūkstančių – padaro jai du vėrinius, ir taip kiekvienas prisidėjęs dešimties tūkstančių turtas virsta dar vienu jo žmonos vėriniu, todėl ant kurios nors iš jų kaklo būna daugybė vėrinių eilių“⁴⁶. Vadinasi, vienas žmonos vėrinys reiškė, kad vyras turi trisdešimties kilogramų sidabro vertės turtą. Tai ir yra viduramžių reklamos pavyzdys. Kaip žinoma iš skandinavų sagų, prekeiviai per vieną vasarą atlikdavo iki dviejų kelionių ir susikraudavo didelius turtus.

Aktyviai prekybai šiuo keliu trukdė dvi problemos. Pirmoji – prekybos kelių saugumas, antroji – prekių apyvarta. Pirmąją problemą skandinavai išsprendė kreipdamiesi pagalbos į gentis, per kurių žemes ėjo prekybos kelias. Jie mokėjo muitą (varingų duoklę)⁴⁷, o vietos gentys užtikrindavo jų saugumą. Tikriausiai tuo ir paaiškinamas dviejų genčių junginių atsiradimas: Slavijos aplink Naugardą ir Artanijos Volgos aukštupyje. Iki IX amžiaus vidurio sukurta bendradarbiavimo sistema puikiai veikė, ir abi pusės turėjo abipusės naudos. Paskui įvyko lūžis. Vietos gentys susipjovė tarpusavyje dėl iš varingų gaunamos duoklės dydžio, o kartu išžudė ir apiplėšė pirklius. Kelias nustojo veikti, išnyko ir pajamos. Savaime suprantama, iškilo klausimas, kaip jį vėl atgaivinti. Ir išeitis iš krizės buvo rasta. 862 m. nuspręsta pasikviesti į Slaviją danų kunigaikštį Riuriką su družina, kad jis it policininkas prižiūrėtų tvarką, be kita ko, neleistų kilti naujiems konfliktams dalijantis muitus. Kadangi IX amžiaus Europoje danus vadino rusais, natūralu, kad Riurikas buvo pramintas Danijos kunigaikščiu (chakanas – rusas).

Būtent nuo jo ir jo danų družinos (rusų) slavų junginys aplink Naugardą, arabų šaltiniuose žinomas „Slavijos“ vardu, gavo naują pavadinimą – „Rusia“. Šio termino vartosenai nutiko tas pat, kas ir terminui „aisčiai“. VIII–IX amžiais rusais buvo vadinami danai, o vėliau terminas perėjo gyventojams, gyvenusiems aplink Naugardą⁴⁸.

Jei pirmoji problema lietė tik skandinavų pirklius ir Slavijos bei Artanijos gentis, tai antroji palietė visų Baltijos tautų interesus. Prekiauti mažmenomis, kaip XIX amžiaus Rusijoje darė keliaujantys smulkūs prekeiviai, buvo varginga ir pavojinga: bet kurią akimirką pirklį galėjo tiesiog apiplėšti, o geriausiu atveju mažmeninė prekyba užimdavo daug laiko. Todėl, norėdami greitai išparduoti atgabentas prekes, pirkliai turėjo ieškoti didmeninių pirkėjų, o rengdamiesi naujai kelionei – didmeninių pardavėjų. Noras turėti gerą prekybos partnerį atsispindėjo ypatingose maldose, kurias aprašė Ibn Fadlanas: „O mano viešpatie... Štai trokštu, kad tu man atsiųstum pirklį su daugybe dinarų ir dirhamų ir kad jis pirktų iš manęs taip, kaip aš panorėsiu, ir neprieštarautų man dėl to, ką aš pasakysiu“⁴⁹. Tačiau jei Volgos Bulgarijoje prekybos sandorio šalys taip pat buvo pirkliai, tai neaišku, kas tapdavo partneriu Baltijos regione, kas turėjo pakankamai prekių, kad sudarytų didmeninį sandorį. Tokiais partneriais, perkančiais ir parduodančiais didmenomis, tapo družinų kolektyvai, kurie po antpuolių atvykdavo į tam tikras vietas (vikus) ir laukdavo partnerių. Būtent tokia partneryste paaiškinama tai, kad prie prekybos ir amatų gyvenviečių vienu metu atsiranda ir skandinavų, ir družinų kapinynai, o kaip tik šiuo laikotarpiu visoje aplink Baltijos jūrą esančioje teritorijoje pastebimas staigus družinų skaičiaus augimas ir jų antpuolių prieš kaimynus suaktyvėjimas, kurių niekaip negalima susieti su vietos visuomenių raidos ypatumais. Prūsų pavyzdžiu tai paaiškinama taip: prūsų visuomenės ūkinės raidos duomenys rodo, kad družinų gausėjimas, remiantis vien vietos ekonominės ir visuomeninės raidos ypatumais, turėjo įvykti mažiausiai dviem šimtmečiais vėliau, t. y. I ir II tūkstantmečių sandūroje, kai, kaip minėta, persitvarko ūkis ir klojami feodalinio gamybos būdo pamatai.

X amžiaus antrojoje pusėje transeuropinėje prekyboje įvyksta staigių permainų. Vietoj kelio „iš varingų į chazarus“ atsiranda kelias „iš varingų į graikus“.

Prekybos persiorientavimas susijęs su kunigaikščio Sviatoslavo žygiais septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Tai, kas paprastai vertinama kaip kova su išorės grėsme – Volgos Bulgarijos ir Chazarų kaganato sutriuškinimas, iš tikrųjų yra kova su prekybos konkurentais. Sugriovęs Volchovo–Volgos kelią, kurio centras (Volgos Bulgarija) buvo už Senosios Rusios valstybės ribų, Sviatoslavas nukreipė Europos prekybą į Volchovo–Dniepro kelią, kuris iki to laiko tapo pagrindine Senosios Rusios prekybos arterija. Kadangi nuo tol pagrindine prekybos Rytų prekėmis partnere tapo Bizantija, išeina, kad Rusios kunigaikščio užsienio politika grąžino prekybos tarp Europos ir Rytų padėtį į VIII amžiaus realijas ir vėl susiejo ją su Viduržemio jūros regionu. Nesigilinant į tokios Sviatoslavo veiklos priežasčių vertinimą, norisi pažymėti: kadangi vienas iš būsimų kryžiaus žygių tikslų buvo pigių Rytų prekių tiekimo į Europą sureguliavimas, verta susimąstyti – ar Volgos kelio sunaikinimas nebuvo viena iš kryžiaus žygių priežasčių?

Būtent nuo X amžiaus pabaigos galutinai susiformuoja prekybos sistema Baltijos regione, kurios pagrindu vėliau atsiras Hanzos sąjunga. Prekybos ir amatų gyvenvietės (vikai) ima nykti arba jas išstumia viduramžių miestai. Jaunų valstybinių darinių valdovai nenorėjo pakęsti savo valdose „laisvųjų miestų“. Pavyzdžiui, savo veiklą nutraukia Truso, vietoj Gniozdovo iškyla kunigaikščių Smolenskas. Susiformuoja prekybos keliai, kurie vėliau veiks šimtmečius. Nusistovi kiekvienos teritorijos eksporto ir importo prekių rinkinys. Prūsija kaip ir anksčiau garsėja savo kailiais, o pagrindinėmis į ją įvežamomis prekėmis tampa geležis, druska ir vilnoniai audiniai. Prūsų pirkliai aktyviai dalyvauja Baltijos prekyboje. Tai patvirtina ne tik Prūsų gatvė Naugarde, bet ir archeologijos bei rašytinių šaltinių duomenys. Sembos pusiasalio kapuose tarp mirusiuosius lydėjusių įkapių aptinkama svarstyklių su svarsčiais – būtino pirklio aprangos atributo.

Vienas tokių „pirkliškų“ kapų buvo aptiktas paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje prie Povarovkos gyvenvietės. Adomas Brėmenietis praneša, kad į Hamburgą atvyksta pirkliai iš Prūsijos parduoti juodųjų kiaunių kailių, kuriuos jie mainydavo į vilnonius drabužius⁵⁰.

X amžiuje kaimyninėse su Senąja Prūsija Rusios ir Lenkijos teritorijose vyksta valstybingumo formavimosi procesas. Jaunoms ankstyvosios klasinės visuomenės valstybėms visada būdingas siekis užgrobti kaimynų pagonių teritorijas. Lenkijos bandymai įtvirtinti feodalinę valstybinę kontrolę prūsams prasideda nuo katalikų misionierių skverbimosi į prūsų žemes.

Pirmasis misionierius, 997 m. išvykęs į Pavyslio žemes, buvo Prahos vyskupas Adalbertas, kilęs iš čekų (žinomas ir jo čekiškas vardas – Vaitiekus). Lenkijos kunigaikštis skyrė jam ir jį lydintiems asmenims laivą, kuriuo Adalbertas Aistmarėmis (Kaliningrado įlanka) atvyko į prūsų šalį (tikriausiai į dabartinio Svetlyj miesto apylinkes) ir ten pradėjo pamokslauti. Jau pirmojoje gyvenvietėje vietos seniūnas paprašė pamokslininką nutraukti savo veiklą ir palikti šalį, nes už svetimšalių įleidimą į šalį savo turtu ir laisve atsako tos teritorijos, kurioje jie išsilaipina, gyventojai. Po to Adalbertas su palyda keletą dienų plaukiojo įlanka, kol išsilaipino krante, kaip manoma, dabartinio Primorsko miesto apylinkėse. Kol jo palydovai ilsėjosi, misionierius nuėjo į netoliese esantį mišką, o jam iš jo išeinant, Adalbertą užpuolė raiti prūsai ir nužudė. Kas lėmė jo mirtį – neaišku: ar jis pažeidė šventosios giraitės ribas, ar būta kokių nors asmeninių motyvų. Kaip mano vienas iš jo gyvenimo aprašymo autorių, vieno iš užpuolikų brolis buvo arba nelaisvėje Lenkijoje, arba ten žuvo, todėl šis buvo aktyviausias ir pirmasis du kartus smogė misionieriui ietimi. Adalberto palydovai pabėgo, o prūsai sudegino jo kūną ir vėliau kankinio palaikus pardavė Lenkijos kunigaikščiui⁵¹.

Adalberto žygdarbis padarė didelį įspūdį jo amžininkams, ir jau po trejų metų pasirodė pirmasis pasakojimas apie pamokslininko viešnagę prūsų žemėje ir jo smurtinę mirtį, parašytas nežinomo vienuolio iš Mezerico miesto. Antrojo „Šventojo Adalberto gyvenimo“ autorius – Romos Šventojo Aleksijaus vienuolyno vienuolis Brunas (kartais jis vadinamas Brunonu) – nusprendė pakartoti jo misionierišką žygdarbį. Iš pradžių jis išvyko pamokslauti pečenegams. Patyręs ten nesėkmę, persikėlė į Kijevo kunigaikščio dvarą. Tačiau ir čia nieko nepasiekė. Tuomet Brunas išvyko į Prūsiją, greičiausiai į Sūduvos (Jotvos) kraštą, kur iš pradžių jam pavyko pakrikštyti vietos kunigaikštį ir dalį jo aplinkos žmonių.

Tačiau vėliau atvyko kunigaikščio brolis ir nužudė naujakrikščius už atsimetimą nuo protėvių tikėjimo, o kartu ir Bruną. Po dviejų iš eilės misionierių kankinystės norinčiųjų atversti prūsų barbarus į krikščionybę srautas išseko.

Per du vėlesnius šimtmečius Lenkijos kunigaikščiai ir karaliai ne kartą mėgino užkariauti Prūsiją. Didžiausios sėkmės šiuose žygiuose sulaukė Boleslovas III, per 1110–1111 metų žiemos žygį paėmęs milžinišką grobį⁵². Prūsai neliko skolingi. Jų raitosios karių družinos nuolat plėšė Lenkijos teritoriją Vyslos apylinkėse. Padėtis nepasikeitė ir iki pat Vokiečių ordino riterių atėjimo.

Senovės Rusia jau X–XI amžių sandūroje susidūrė su jotvingiais (sūduviais). Mėginimai juos pavaldyti susidūrė su aktyviu pasipriešinimu, kuris peraugo į antpuolius prieš senosios Rusios žemes. Valdant Jaroslavui Išmintingajam, Nemuno aukštupyje buvo pastatyta keletas tvirtovių, turėjusių sulaikyti jotvingių puolimą. Tačiau, sprendžiant iš metraščių, jotvingių antpuoliai nuolat trikdė vakarines Senovės Rusios sienas.

Prūsų karių družinų aktyvumas puolant kaimynų žemes, kuriose jau tris šimtmečius egzistavo valstybingumas, savaime suprantama, stebina, tačiau nuostaba išsisklaido susipažinus su prūsų kariniu potencialu. Pasak Petro Dusburgiečio, Semba galėjo išstatyti keturis tūkstančius vien raitųjų karių, o Sūduva – šešis tūkstančius⁵³.

XII amžiaus pabaigoje kryžiaus žygiai į Palestiną atsidūrė aklavietėje, ir vietoj žygių į Šventąją Žemę atsirado naujas christianizacijos taikinys – Rytų Pabaltijys, kuriame gyveno pagonys, arba, kaip juos vadino Europoje, šiaurės saracėnai. Skverbtis į rytinę Baltijos jūros pakrantę pradėjo saksų pirkliai, kurie pasirodė Dauguvos žiotyse ir ėmė prekiauti su vietos gyventojais. Paskui juos į Livoniją – toks pavadinimas teritorijai Dauguvos žemupyje kilo iš šiame regione gyvenusios finougrų genties „lyvių“ vardo – 1180-ųjų pabaigoje atvyko pirmieji misionieriai. Livonijoje buvo įkurta vyskupija. Antrasis Livonijos vyskupas Bertoldas, kreipęsis į Romos popiežių, 1198 metais surengė kryžiaus žygį, kad paspartintų pagonių atvertimą į naująjį tikėjimą, tačiau žuvo mūšyje. Didesnių laimėjimų pasiekė vyskupas Albertas Buxhoevedenas, įkūręs Rygos miestą (1201 metais). Norėdamas turėti savo žinioje nuolatinę reguliariąją kariuomenę, Albertas, pritariant Romos popiežiui, įsteigė Dievo riterių ordiną, arba Kalavijuočių ordiną. Jo statutu buvo priimtas tamplierių statutas. Ordino padedamas per dvidešimt metų buvo užkariauta milžiniška teritorija, apimanti dabartinės Estijos ir Latvijos teritoriją.

Christianizacijos sėkmė Livonijoje tapo pavyzdžiu, ir Prūsija buvo krikštijama pagal livonišką modelį.

Lenkijoje įsikūręs cistersų ordinas iškėlė iš savo tarpo brolį Christianą, kuris 1209 metais pradėjo misionierišką veiklą Prūsijoje ir už sėkmingą jos vykdymą Pamedėje ir Pagudėje 1216 metais buvo paskirtas Prūsijos vyskupu. Siekiant paspartinti christianizacijos procesą, 1222–1223 metais buvo surengtas kryžiaus žygis, kuriame dalyvavo visa Lenkijos riterija. Žygis buvo nesėkmingas, nors ir buvo paskelbta, kad Lenkijos kontrolėn perėjo Chelmno (Kulmo) žemė, esanti dešiniajame Vidurio Vyslos krante. Konradas Mazovietis, kurio žemės ypač kentėjo nuo prūsų antpuolių, nusprendė sukurti karinę vienuolių organizaciją pagal Kalavijuočių ordino pavyzdį, tačiau pasaulietinės valdžios kontroliuojamą. 1228 metais Dobžynio tvirtovės pagrindu buvo įkurtas Dobžynio brolių ordinas, kurį daugiausia sudarė vokiečių riteriai; jam į pagalbą buvo atsiųsta riterių iš Livonijos. Tačiau realių laimėjimų užkariaujant Prūsiją ordinas nepasiekė ir vėliau, 1235 metais, įsiliejo į Vokiečių ordiną. Būtent livoniško modelio nesėkmė Prūsijoje ir privertė Lenkijos kunigaikščius ieškoti naujo būdo pavergti kaimynus pagonis. Kadangi didžiausią kovos su raitaisiais barbarais (pečenegais ir polovcais) patirtį turėjo Vokiečių ordino riteriai, būtent juos Konradas Mazovietis ir pasikvietė užkariauti Prūsijos.

1 Древние германцы. Сб. документов. М.. 1937. С. 54.

2 Kolendo J. A la recherche de l’ambre beltique. L’expedition d’un chevalier roman sous Neron. Warszawa. 1981.

5 Хенниг P. Неведомые земли. T. 1. M., 1961. С. 372–373.

4 Боднарский М. С. Античная география. Книга для чтения. М„ 1953. С. 225.

5 Древние германцы. С. 254.

6 Неверов О. Я. Нерон-Юпитер и Нерон-Гелиос // Художественные изделия античных мастеров. Л., 1982. С. 107.

7 Боднарский М. С. Указ. соч. С. 107.

8 Хенниг Р. Указ. соч. Т. 1. С. 373; Kolendo J. Ibid. S. 59.

’Тацит Корнелий. О происхождении германцев и местоположении Германии. Гл. 45 // Сочинения Т. 1. М., 1969. С. 162.

10 Боднарский М. С. Указ. соч. С. 319.

11 Боднарский М. С. Указ. соч. С. 285.

12 Там же. С. 321.

13 Матузова В. И. Английские средневековые источники IX–XIII вв. М., 1979. С. 23.

14 Хенниг Р. Указ. соч. Т. 2. С. 60—61.

15 Иордан. О происхождении и деяниях готов. М., 1960. С. 72.

16 Матузова В. И. Указ. соч. С. 26.

17 Gaerte W. Urgeschichte Ostpreussens. Königsberg, 1929. S. 308.

18 Шафарик П. Славянские древности. Т. 1. Кн. 2. М., 1848. С. 181–184.

19 Кушнер П. И. Указ. соч. С. 149; Гуревич Ф. Д. Из истории юго-восточной Прибалтики в I тысячелетии н. э. (по материалам Калининградской области) // Древности северо-западных областей РСФСР в I тысячелетии н. э. М. — Л., 1960. С. 410; Седов В. В. Этногеография Восточной Европы I тысячелетия н. э. по данным археологии и Иордана // Восточная Европа в древности и средневековье. М.. 1978. С. 13.

20 Гуревич Ф. Д. Указ. соч. С. 410.

21 Седов В. В. Указ. соч. С. 13–15.

22 Боднарский М. С. Указ. соч. С. 367. Карта 2.

23 Топоров В. Н. Галинды в Западной Европе // Балто-славянские исследования 1982 года. М., 1983. С. 12–140; Gaerte W. Urgeschichte Ostpreussens. Königsberg, 1929.

24 Древняя Русь в свете зарубежных исследований. М.. 1999. С. 292–293.

25 Кушнер П. И. Указ. соч. С. 152.

26 Пашуто В. Т. Образование Литовского государства. М.. 1959. С. 333.

27 Кушнер П. И. Указ. соч. С. 156.

28 Пашуто В. Т. Указ. соч. С. 335–337.

29 Пашуто В. Т. Указ. соч. С. 501–503; Петр из Дусбурга. Хроника земли Прусской. Ч. 111. Ст. 5. М., 1997. С. 51-52.'

30 Петр из Дусбурга. Указ. соч. Ч. III. Ст. 5.

31 Там же.

32 Матузова В. И. Указ. соч. С. 26.

33 Пашуто В. Т. Указ. соч. С. 501.

34 Топоров В. Н. // Мифологический словарь. М., 1990.

35 Матузова В. И. Примечание 1 к ст. 3 ч. III. // Петр из Дусбурга. Указ. соч. С. 270–271.

36 Okulicz J. Pradzieje ziem pruskich od poznego paleolitu do VII w. n. e. Wroclaw, 1973. S. 4.

37 Simon Grunau. Preussische Chronik. Leipzig, 1875. Bd. 1. S. 93.

38 Бишинг А. Ф. Королевство Прусское из новой географии. СПб., 1774. С. 13.

39 Херрман Й. Славяне и норманны в ранней истории Балтийского региона // Славяне и скандинавы М 1986. С. 10.

40 Иордан. Указ. соч. С. 95.

41 Сага об Эгиде // Исландские саги. М., 1956. С. 141–145.

42 Gimbutas М. The Baris. London, 1963. S. 155.

43 Хрестоматия по истории средних веков. Т. 1. М., 1949. С. 42.

44 Снорри Стурлусон. Круг земной. М.. 1980. С. 99–105.

45 Херрман Й. Указ. соч. С. 80—82.

46 Путешествие Ибн Фадлана на Волгу. М.—Л., 1939. С. 78–79.

47 „Praėjusių laikų pasakojimo“ autorius vėliau supainiojo aplinkybes ir chazarų duoklės rinkimo sistemą perkėlė ir į varagų duoklę.

48 Plačiau apie „Rusios“ problemą žr.: Петрухин В. Я. Начало этнокультурной истории Руси IX–XI веков. М., 1995.

49 Путешествие Ибн Фадлана на Волгу. С. 79.

50 Gimbutas М. Ibid. S. 168.

51 Хенниг Р. Указ. соч. Т. 2. С. 218–232.

32 Галл Аноним. Хроника и деяния князей или правителей польских. М., 1961. С. 132.

53 Петр из Дусбурга. Указ. соч. С. 50.



Apipavidalinimui panaudotos iliustracijos iš Olauso Magnuso knygos „Šiaurės tautų istorija“ (1555).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.