Ačiū Bernsteinui
Pirmieji prieš akademinę tapybą sukilo prancūzų dailininkai. 1872 m. lapkričio 13 d.* paveikslu „Impresija. Saulėtekis“ Claude'as Monet pradėjo impresionizmo erą. Netrukus impresionizmas (šis žodis tada buvo laikomas vos ne keiksmažodžiu!), peržengęs Prancūzijos sienas, tapo tarptautiniu reiškiniu.
Vokietija su naujosios krypties meistrų tapyba, anot švedų dailininko ir „neįmanomos figūros tėvo“ Oscaro Reutersvärdo, susipažino 1882 m. rudenį, kai Berlyne gyvenęs turtingas rusų kolekcininkas profesorius Carlas Bernsteinas (prancūzų poeto Jules'io Laforgue'o nuomone, – „vienintelis šiuolaikinės prancūzų kultūros žinovas Vokietijos sostinėje“), įsigijęs dešimtį Manet, Monet, Sisley, Pissarro ir Berthos Morisot drobių, pakvietė dailininkus ir meno žinovus „apžiūrėti naujų įsigijimų“. Suprantama, žinovai rimtai išsigando... Bet tik ne dailininkai!
Principą „tapyti tai, ką matai šviesoje ir ore“ beveik iš karto perėmė oficialiam akademiniam menui opozicingai nusiteikę tapytojai. Tačiau vokiečių mokykla nekopijavo prancūzų. Vokiečių impresionistams svarbesnė paveikslo kompozicija, o tapyba – antraeilė. Todėl vokiečių impresionizmas paprastai laikomas savarankišku reiškiniu.
Beje, dirvą jam Vokietijos žemėje paruošė Kelno katedros kapelmeisterio sūnus Wilhelmas Leiblas – XIX a. pabaigoje ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje žinomas „buitinio žanro ir tipažinio portreto meistras, balansavęs tarp romantizmo ir simbolizmo“. Būtent jo technika „vienu prisėdimu“ (alla prima) ir sekė vokiečių impresionistai. Ypač visus žavėjo jo tapymo maniera – Leiblas maišydavo dažus tiesiai ant drobės. Tarp jo gerbėjų buvo ir Lovisas Corinthas iš Rytprūsių Tepliavos (dabar – Gvardeiskas).
Prisiminė viską…
Lovisas Corinthas buvo ne tik dailininkas. Jis parašė daug knygų apie meną, o būdamas 47-erių ėmėsi „Autobiografijos“. Atrodė, tarsi dar vakar jis, penkiametis mokinukas, pribėgo prie motinos ir pasiteiravo savo gimimo datos. Ši atsakė mįsle: ta diena kaip tik sutampa su rugiapjūtės pradžia. Ką tai reiškia, Lui suprato tik tada, kai tėvai ėmė jį pasiimti į lauką. Tačiau jau suaugęs jis suvokė, ką teko išgyventi jo motinai 1858 m. liepos 21 d., kai visa šeima ir samdiniai dar prieš gaidgystę išėjo pjauti rugių, kad greičiau susidorotų ir spėtų grįžti namo, kol ji dar negimdė. Bet nespėjo. Rugpjūčio 8 d. jis buvo pakrikštytas vietos bažnyčioje. Pavadino jį Franzu Heinrichu Louisu Corinthu**. Jis buvo vienintelis bendras Heinricho ir Wilhelminos vaikas; tiesa, ji jau turėjo penkis vaikus iš pirmosios santuokos.
Tėvai turėjo didelį ūkį ir odų dirbtuvę.
Iki pat savo dienų galo Louisas prisiminė iš jos sklindantį aštrų kvapą. Didžiulis kiemas, pilnas įvairiausių gyvulių ir paukščių, buvo jo pasaulis. Jam tekdavo stebėti, kaip skerdenos ruošiamos odų cechui, kaip darbininkai atpjauna nuo jų mėsos gabaliukus ir meta šviežienos išsiilgusioms katėms. Nuo skerdenų tekantis kraujas sudarydavo balutes, iš kurių gerdavo vištos. Reginys ne silpnų nervų žmonėms, tačiau mažajam Lui tai tekdavo matyti kasdien.
Ilgainiui Louisui atsivėrė nauji horizontai. Jis jau žinojo, kad upė, ant kurios kranto stovėjo jų namas, vadinasi Deimė. Štai pievos, į kurias šienapjūtės metu jis nešdavo tėvui duonos. Su Corinthų valdomis ribojosi ilgas ampyro stiliaus pastatas raudonu smailiu stogu.
Aplink jį it bitės avilyje šen bei ten zujo juodos, baltos ir rudos figūros. Virš vartų auksinėmis raidėmis buvo užrašyta: „Rytprūsių pataisos įstaiga sunkiai auklėjamiems vaikams“, arba, kaip ją vadino vietiniai, – „štidutas“.
Anksčiau tai buvo ordino pilis, pastatyta dviejų upių – Prieglaus ir Deimės – santakoje.
Čia Louisas pirmą kartą susitiko su tikru dailininku peizažistu – Knorru, kurio tėvas dirbo šioje pataisos įstaigoje.
„Štidutas“ buvo tiesiogiai susijęs su Corinthais. Jų name, mažame kambarėlyje, gyveno jo prižiūrėtoja, turėjusi dukterį – vienaakę Emiliją. Louisas dažnai lankydavosi jų kambarėlyje, apstatytame senoviniais baldais ir įvairiais porcelianiniais niekučiais. Komodos stovėjo ant liūto letenų, o jų stalčiai turėjo paauksuotus žiedus.
Corintho prisipažinimu, Emilija žinojo daug legendų ir pažadino jame susidomėjimą menu, už ką jis buvo dėkingas visą tolesnį gyvenimą. Kartą ji parodė Louisui paveikslą – kaizeris Frydrichas Vilhelmas III ant prabangaus žirgo – ir papasakojo, kad Karaliaučiuje yra lygiai toks pat paminklas. Nuo tada berniukas užsidegė noru pamatyti jį „gyvai“. Ir tokia proga pasitaikė, kai tėvą paguldė į ligoninę Karaliaučiuje ir 8-metis Louisas su motina išvyko jo aplankyti.
Dar įsiminė šaulių šventė ir mugė Vėluvoje (dabar – Znamenskas), vykdavusios per vasaros atostogas. Kriaušėmis papuoštas miestelio gatves užliedavo fanfarų garsai, o šaulių gildija išsirikiuodavo pagrindinėje Mugės aikštėje. Karininkas, kartu ir šaulių karalius, sėdėdavo ant išpuošto žirgo. Ant karaliaus ir jo palydos ordino juostų spindėjo lėkštės dydžio sidabriniai medaliai. Rikiuotė patraukdavo į eglyną, kuris driekėsi tarp Tepliavos ir Vėluvos. Jį kirto platus plentas. Miško pakraštys būdavo šventiškai „papuoštas“ prekystaliais su gaivinančiais gėrimais, čia plūsdavo žmonės – švęsti tol, kol išseks jėgos. Saulei nusileidus, šventė pereidavo į kitą etapą – įkaušę vaikinai su merginomis iš aplinkinių kaimų poromis traukdavo į mišką. Rytą girtų ir įsimylėjusių „ordos“ išsiskirstydavo namo.
Vėluvos mugė buvo bene didžiausias įvykis Corinthų gyvenime.
Odos, kurias tėvas ketino ten parduoti, buvo kraunamos į du krovininius vežimus. „Po dviejų valandų privažiavome ilgą medinį tiltą, beveik visą užimtą elgetų“, – rašo Corinthas savo atsiminimuose. – „Motina davė jiems išmaldos, ir mes važiavome toliau… Su tėvu nuėjome į mugę... Ji buvo laikoma didžiausia provincijoje, čia atveždavo daug rusiškų arklių.“ Ištisas gatves užimdavo Tilžės batsiuviai. Be to, vaiko atmintyje visam laikui išliko begalė prekystalių su imbieriniais meduoliais, saldumynais ir gėrimais.
„Sapnuodavau Prieglių, kirchę ir savo kiemą…“
1866 m. rudenį Lovisas išvyko į Karaliaučių. Tėvai įgyvendino seną savo planą ir išsiuntė jį į Knypavos gimnaziją. Įdėjo porą riebių ančių, maišą bulvių – ir pas tetą gyventi, į Magisterstraße 41. Prasidėjo gyvenimas svetur, prie kurio berniukas iš Tepliavos visai nebuvo pratęs. Dar sunkiau buvo gimnazijoje, kur visi mokiniai kalbėjo literatūrine vokiečių kalba ir juokėsi iš jo tarmės. Todėl be pagrindinių mokslų teko daug laiko skirti Hochdeutsch mokymuisi. „Mane nuolat traukė namo“, – prisiminė Corinthas gimnazijos metus. – „Sapnuodavau Prieglių, kirchę, savo kiemą…“ Kartą jis norėjo viską mesti ir išvažiuoti, bet teta uždarė jį rūsyje. Teko laukti kitų atostogų.
Lovisas prisiminė ir epizodą iš gimnazijos gyvenimo, kai dainavimo mokytojas užmigo per pamoką, o jis jį nupiešė. Staiga pabudęs mokytojas klausiamai pažvelgė į Corinthą. Berniukas sutriko, ėmė dairytis… Mokytojas jam primušė antausių, bet pamatęs savo portretą suminkštėjo ir patarė: „Tapk portretistu.“ Piešinį, beje, pasiėmė atminimui. „Niekada antausiai nebuvo tokie malonūs kaip tąkart“, – prisiminė dailininkas.
Kai Lovisui suėjo 13, mirė motina. Visi rūpesčiai dėl jo auklėjimo gulė ant tėvo pečių, o šis labiau už viską pasaulyje troško, kad sūnus gautų gerą išsilavinimą. Todėl, įžvelgęs sūnuje dailininko talentą, pardavė sodybą Tepliavoje, persikėlė į Karaliaučių ir apmokėjo mokslus vietos dailės akademijoje.
Nepavyko…
„Likimas nusišypsojo“, – rašė Corinthas. – „Būsiu dailininkas. Buvau ištikimas savo profesijai ir niekada nė nepagalvojau jos išduoti.“
Tapybos pagrindų ir istorinės tapybos akademijoje mokė Otto Güntheris, artimas tėvo draugas. Jis žavėjosi vokiečių tapytoju Ludwigu Knausu, Diuseldorfo mokyklos meistru, ir Marcu Louisu Benjaminu Vautier vyresniuoju – šveicarų kilmės vokiečių tapytoju. Jų tapymo maniera kurį laiką traukė ir Corinthą.
Kartu su Güntheriu ir kitais mokiniais Corinthas nuvyko į Berlyną ir Tiuringiją, aplankė žymių dailininkų dirbtuves. Savo kūryboje jis susitelkė į portretus ir peizažus. Ir viskas būtų gerai, tačiau idiliją gadino Rytprūsių punšas, tapęs dažnu jaunųjų dailininkų „palydovu“. Gėrė daug. Kai kurie Corintho bendramoksliai nusirito žemyn, nesugebėjo sustoti, prasigėrė ir mirė.
Atvejis, kai Louisas eilinį kartą „prisilakė“ su draugais, privertė jį susimąstyti. Gerokai įkaušę studentai nusprendė eiti „papildomos porcijos“ į Gambrinushalle, esančią Tuchmacherstraße.
Ši žemo lygio pasilinksminimų įstaiga, kurioje jaunieji akademijos auklėtiniai buvo kone nuolatiniai lankytojai, Karaliaučiuje turėjo prastą reputaciją. Šeimininkas svečiams visada džiaugdavosi, blaivius priimdavo išskėstomis rankomis, tačiau girtiems nepilstydavo. Kai dailininkai pabandė triukšmauti, apsaugininkai vieną po kito išmetė juos į gatvę. Įsiplieskė muštynės, kurios baigėsi areštu ir kamera policijos nuovadoje.
Akademijoje, žinoma, sužinojo ir apie išgertuves, ir apie girtą siautėjimą, ir apie areštą, ir apie tai, kaip vienam įstaigos apsaugininkui buvo įkąstas pirštas, o kitam vos nenuplėšta ausis, taip pat apie pasipriešinimą valdžios atstovui… Akademijos vadovybė baiminosi, kad žinia nepasiektų spaudos. Giunteris kuo tik galėdamas padėjo sutvarkyti padėtį. „Konfliktui sureguliuoti“ buvo pasitelkti labai įtakingi Karaliaučiaus žmonės. Galiausiai triukšmadariai išsisuko bauda. Korintui tai buvo gera pamoka, o štai Giunteriui teko palikti akademiją. Jis išvyko į Veimarą, prieš tai pirmiausia įtaisęs savo mylimiausius mokinius į įvairias mokymo įstaigas, nes suprato, kad ramiai baigti mokslų jiems čia nebeleis.
Teptuko bandymai
Taip 1880 metais Giunterio rekomendacija Korintas pateko į Miuncheno dailės akademiją, kur nutapė pirmąjį visavertį savo paveikslą, pavadinęs jį „Juodasis planas“. Kritikai pasišaipė iš pavadinimo, tad teko jį pakeisti į „Sąmokslą“ („Ein Komplott“). 1884 metų Londono salone drobė pelnė bronzos medalį. Vėliau, jau persikėlęs į Antverpeną, jis sukūrė vieną žinomiausių savo darbų – „Negrą Otelą“. Čia, Antverpene, Lovisą užklupo nemaloni žinia apie Giunterio mirtį.
Jo mokiniai laikraštyje paskelbė nekrologą, ir tai užrūstino Karaliaučiaus akademijos vadovybę, kuri jo nekentė net mirusio – „grynai rytprūsiškai“, kaip savo „Autobiografijoje“ išsireiškė Korintas.
Tų pačių metų spalį jis įstojo į privačią Žiuliano akademiją Paryžiuje, kur išmoko tapyti nuogą moters kūną. Šią mokymo įstaigą, Korinto žodžiais, įkūrė „gabus spekuliantas“, ir ji daugiausia gyvavo iš čia besimokiusių užsieniečių pinigų. Loviso mokytojai buvo Viljamas Bugro ir Toni Roberas-Fleri.
Ypatingos sėkmės Prancūzijos sostinėje nepasiekęs, po trejų metų Korintas su 20 didelio formato drobių grįžo pas tėvą į Karaliaučių. Tačiau jo nepaliko svajonė išvykti į Berlyną, kuri netrukus ir išsipildė... Gyvenimas sostinėje virte virė. Čia, Berlyne, jis nutapė pirmąjį savo autoportretą. Kitais metais Korintas grįžo namo į Karaliaučių pas sunkiai sergantį tėvą ir spėjo nutapyti kelis jo portretus. 1889 metų sausio 10 dieną Lovisas liko visiškas našlaitis.
1890 metais Paryžiaus salonui pateiktas Korinto paveikslas „Pieta“ sukėlė furorą. Jis ryžtasi vėl persikelti į Miuncheną, kur imasi tuo metu populiarios tapybos plenere. Pagrindiniu jo tų metų kūriniu tapo didelio formato, tačiau publikos entuziazmo nesukėlęs „Diogenas“. Vėliau Korintas sukuria „provokuojančią“ paveikslų seriją su skerdyklos scenomis, kuri pagaliau padarė įspūdį kritikams.
„Autoportretas su skeletu“, 1896.
XIX a. dešimtajame dešimtmetyje Korintas buvo susijęs su Miuncheno meno „revoliucionieriais“, kurie rinkdavosi tapytojų draugijoje „Allotria“. Iš šio susivienijimo išsiskyrė Miuncheno secesija, kuriai, be jo, priklausė Maksas Lybermanas, Otas Ekmanas, Tomas Teodoras Haine, Hansas Oldė, Hansas Toma, Vilhelmas Triubneris, Francas fon Štukas ir Fricas fon Udė. Tepliavos dailininkas Berlyne tapo „svaria figūra“ ir dirbo nenuleisdamas rankų. 1895 metais nutapytas paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ tapo pirmuoju Korinto kūriniu, kuris buvo gerai parduotas. Tais pačiais metais parodoje Stiklo rūmuose jis pelnė aukso medalį. Kiti darbai publikos pripažinimo nesulaukė. Vėliau atsirado jo paties „Autoportretas su skeletu“, taip pat „Raganos“, „Šventojo Antano gundymas“ ir „Salomėja“, į kurią jis dėjo dideles viltis. Tačiau Miuncheno secesijos paroda jos nepriėmė.
Tuomet Korintas nusprendė persikelti į Berlyną, kur senas jo draugas Maksas Lybermanas kartu su Pauliumi Kasireriu įkūrė Berlyno secesiją***. Ir čia „Salomėja“, kaip, beje, ir jos autorius, pritapo kaip savi.
Be „Salomėjos“, Berlyno parodoje dalyvavo dar du jo paveikslai – „Zuzana ir du seniai“ bei „Nukryžiavimas“. O 1901 metais paveikslas „Persėjas ir Andromeda“ buvo eksponuojamas Secesijos parodoje pas Paulių Kasirerį greta Vincento van Gogo, Vilhelmo Leiblio ir Arnoldo Beklino drobių. Draugai padėjo Lovisui rasti dirbtuvę Klopstockstraße gatvėje, ir 1901 metų spalio 14 dieną joje atsidarė jo dailės mokykla. Pirmąja Korinto pedagogo mokine tapo Šarlotė Berend. Ji Korintui buvo ne tik mokinė ir modelis, bet ir ištikima gyvenimo palydovė. 1903 metų kovo 26 dieną jie susituokė. O tų pačių metų spalio 13 dieną gimė jų pirmagimis Tomas. Šeima persikėlė į Händelstraße gatvę. Po šešerių metų gimė duktė Vilhelmina.
Karjera
Reikalai klostėsi kuo puikiausiai. Netrukus Korintas buvo išrinktas į Secesijos valdybą. Jis labai daug dirbo. „Poeto Peterio Hilės portretas“, „Samuelis prakeikia Saulių“, „Gracijos“ ir „Autoportretas su modeliu“ 1902 metais buvo eksponuojami Secesijoje kartu su Eduaro Manė ir Edvardo Munko drobėmis.
„Autoportretas su Šarlote Berend ir šampano taure“, 1902.
1903 metų kasmetinėje parodoje Korintas pristatė savo „Mergaitę su jaučiu“ ir „Odisėjo kovą su elgeta“, o 1904-aisiais buvo nutapyti „Tini Zenders“ ir „Įguldymas į karstą“. Tais pačiais metais Kasireris savo galerijoje surengė prancūzo Polio Sezano parodą, kuri Korintui padarė stiprų įspūdį. Atsirado nauji darbai: „Dzeuso vaikystė“, „Po maudynių“, „Rudolfas Ritneris kaip Florianas Geieris“, „Samsono suėmimas“, „Didžiosios kančios“, „Autoportretas su stikline“, nemenkų kalbų sukėlusi „Gulinti nuogalė“, „Zuzana maudyklėje“, „Orfėjas“…
Lovisas Korintas buvo laikomas vienu populiariausių ir įtakingiausių Berlyno secesijos tapytojų. Jo paveikslai buvo gerai perkami.
1911 metais prezidentas Maksas Lybermanas ir valdybos nariai Maksas Slefogtas bei Paulius Kasireris atsistatydino. Nauju Secesijos vadovu buvo išrinktas Korintas.
Tačiau netrukus jį ištiko infarktas, po kurio jam teko daugiau laiko praleisti Ninhageno kurorte netoli Bad Doberano. Vis dėlto tapyti jis nenustojo. 1912 metais iš po jo teptuko gimė „Apakintas Samsonas“. 1914-aisiais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jo kūryboje atsispindėjo paveikslais „Kainas“ ir „Didžiojo admirolo Alfredo fon Tirpico portretas“.
1918 metų kovą Berlyno secesija surengė parodą Loviso Korinto 60-mečio proga. Tuo metu Berlyno valstybinė galerija ėmė kaupti jo darbų kolekciją, o Berlyno dailės akademija suteikė tapytojui daktaro vardą.
Atsiskyrimas
Pasibaigus karui ir dėl po jo šalies politiniame gyvenime sekusių įvykių 1919 metais Korintas su žmona pasitraukia į Urfeldo kaimelį prie Valchenzės ežero, kur Šarlotė nusipirko žemės ir pasistatė namą. Čia jis tapė peizažus, portretus, natiurmortus… Paveikslus graibstė kaip karštus pyragus. Dailininkas prisipažino, kad dar niekada nebuvo pardavęs tiek darbų. Juos tiesiog plėšė nuo molberto.
1921 metų kovo 15 dieną Korintui buvo suteiktas Karaliaučiaus Albertinos garbės daktaro vardas.
Vėlesniais metais atsirado jo drobės „Raudonasis Kristus“, „Flora“, „Trojos eržilas“, „Karmensita“ ir vaikų – Tomo ir Vilhelminos – portretai. Iš atminties Korintas nutapė savo draugų ir kolegų – Bernto Grionvoldo, Leonido Pasternako, Georgo Brandeso – portretus. Paskutiniu jo dideliu darbu tapo „Ecce Homo“. Jį dailininkas baigė prieš pat kelionę į Diuseldorfą ir Amsterdamą, į kurią išvyko 1925 metų birželio 16 dieną. Buvo ketinama vėl aplankyti geriausius vietos muziejus...
Tačiau po mėnesio Loviso Korinto nebeliko. Jis mirė nuo plaučių uždegimo Zandvorte netoli Amsterdamo. Šarlotė pervežė vyro kūną į Berlyną ir palaidojo Pietvakarių kapinėse Štansdorfe.
Trečiojo reicho laikais Loviso Korinto darbai buvo paskelbti „išsigimusiu menu“.
Gerų Loviso Korinto darbų rinkinių yra svetainėse wikiart.org ir museumsyndicate.com.
______________________
* Tiksli drobės sukūrimo data nustatyta 2014 metais remiantis topografiniais ir meteorologiniais duomenimis.
** Nors gimstant dailininkui suteiktas vardas buvo Franzas Heinrichas Louisas Corinthas (Franz Heinrich Louis Corinth), į istoriją jis įėjo kaip Lovisas Corinthas. Viską lėmė žemutinių vokiečių tarmė (Plattdeutsch), artima nyderlandų kalbai, kuria kalbėjo Vokietijos šiaurė, taip pat ir jo gimtoji Rytų Prūsija. Kadangi Loviso tėvas buvo išsilavinęs žmogus ir mokėjo aukštutinių vokiečių kalbą (Hochdeutsch), sūnų jis pakrikštijo Louiso vardu. Vaikystėje tėvai jį vadino arba Lui, arba Luisu. Tačiau Corinthas iki pat galo liko „ištikimas“ žemutinių vokiečių tarmei, kuria kalbėjo nuo vaikystės. Savaime suprantama, savo darbus jis pasirašinėjo – Lovis Corinth.
*** Berlyno secesija (vok. Berliner Secession) — XIX a. pabaigos Berlyno dailininkų ir skulptorių meninė draugija, atmetusi tuo metu vyravusį akademinį meną.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
