Loye pirmą kartą paminėtas 1520 metais. 1542-aisiais kaimas dokumentuose vadintas Loyen. 1821 m. jis minimas kaip Loie. Iš pradžių Loye priklausė Kuntzen parapijai Kuršių nerijoje. Loye gyventojams į parapijos bažnyčią tekdavo plaukti valtimis arba keliauti Kuršių marių ledu, o tai buvo itin nepatogu. Todėl 1570 metais šių vietų gyventojams buvo įsteigta parapija Inse / Inse (Pričaly).
1785 metais Loye turėjo karališkojo žvejų kaimo (königlich Fischerdorf) statusą, jame buvo 21 namų ūkis (1783). Loye priklausė Įsrūčio / Insterburg (Černiachovskas) apskrities Kuckerneese (Jasnoje) amtui.
Po 1818 m. administracinės reformos Loye buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Niederung apskrityje (nuo 1938 m. – Elchniederung apskritis). Iki 1874 metų Loye bendruomenė priklausė Kuckerneese (Jasnoje) amtui. Kaimas priklausė Inse (Pričaly) parapijai. 1818-aisiais Loye buvo priskirtas „mišriems“ kaimams (melirt Dorf), t. y. kaimams, kuriuose šalia viena kitos egzistavo skirtingos žemės nuosavybės formos ir gyveno skirtingų konfesijų, tautybių ar socialinių grupių žmonės. Be to, vietos šeimos dažniausiai neužsiimdavo vien žvejyba ar vien žemdirbyste, o derino abu verslus.
Kuršių pakrantės žvejai į marias išplaukdavo vienodo tipo plokščiadugnėmis vienstiebėmis valtimis, vadinamomis Kurenkahn, arba lietuviškai – kurėnais (kurėnas).
Loye kaimo žvejų vimpelas.
Tokios valtys minimos jau XIV–XV a. kronikose. Laikui bėgant jos šiek tiek padidėjo, keitėsi jų statybos technologijos, tačiau korpuso ir burės forma iš esmės nekito iki pat Antrojo pasaulinio karo, po kurio tradicija nutrūko. Kiekvienos valties stiebą puošė vimpelas-vėjarodis su ornamentu, rodančiu, kuriam kaimui valtis priklauso. Loye kaimo vimpelas buvo raudonas stačiakampis, kurio viduryje buvo mažesnis baltas stačiakampis, o jo fone – dar vienas raudonas stačiakampis. Nuo 1854 metų toks vimpelas laive tapo privalomas. Didžiąją laimikio dalį sudarė pūgžliai ir stintos. Pūgžliai, dabar laikomi menkaverte žuvimi, iki pat XX a. buvo tiekiami smuklėms ir restoranams, kur iš jų virdavo vietos virtuvei būdingą tradicinę žuvienę.
1871-aisiais Loye stovėjo 29 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 65 šeimos ir devyni vieniši asmenys. Tuo metu kaime žmonės, neturintys šeimos, buvo didelė retenybė – daugumoje kaimų tokių apskritai nebuvo. Tik žvejų kaimuose vienišiai sudarė pastebimą gyventojų dalį, ir dažniausiai tai buvo moterys – iš marių negrįžusių žvejų našlės.
1874-03-26 Loye kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Inse (Pričaly) valsčių (Amtsbezirk).
1885 metais Loye bendruomenei priklausė 197 ha žemės, iš kurių ariamoji žemė sudarė vos 15 ha, o pievos – 105 ha. Kaime, kaip ir prieš 15 metų, buvo 29 namai, tačiau namų ūkių skaičius išaugo iki 82. Neskaitant mokyklos pastato, namų buvo 30. Gyventojus sudarė 82 šeimos, du vieniši vyrai ir viena vieniša moteris.
1905-aisiais turto mokesčio pajamos, perskaičiuotos 1 ha žemės, sudarė 16,32 markės, t. y. 5,2 % daugiau už Niederung apskrities bendruomenių vidurkį. Per ankstesnius 10 metų Loye neįvyko jokių pastebimų pokyčių: kaime, kaip ir anksčiau, buvo 30 namų, mokykla, gyveno 82 šeimos ir 2 asmenys be šeimos.
1929-09-30 Loye bendruomenei iš Tawellningken, Forst miškų dvaro apygardos (Gutsbezirk) buvo perduota Loye girininkija (Forsthaus Loye) (55°08'01'' š. pl. 21°12'16'' r. ilg.). 1925 m. duomenimis, Loye bendruomenėje kartu su girininkija buvo 38 namai ir 79 namų ūkiai. 1934-12-01 Loye girininkija vėl buvo pavaldi Tawellningken miškų dvaro apygardai. Prieškario metais Loye veikė mokykla.
Loye XX a. pradžios Rytų Prūsijos topografiniame žemėlapyje.
1947-11-17 Loye kaimas buvo pervadintas Rybačje gyvenviete, kuri iš pradžių priklausė Zalivino apylinkės tarybai. 1948-10-15 Rybačje buvo įkurtas žvejų kolūkis „Udarnik“.
Atvirukas su vaizdu į centrinę kaimo dalį.
1954-02-23 žvejų kolūkis „Udarnik“ buvo prijungtas prie A. I. Mikojano vardo žvejų kolūkio (Pričaly gyv.), kuris 1958-aisiais pervadintas žvejų kolūkiu „Pričaly“. Vykdant žvejų ūkių stambinimą, 1959-04-27 šis žvejų kolūkis buvo prijungtas prie žvejų kolūkio „Baltijos žvejys“ Mysovkos gyvenvietėje. Nuo 1965-01-12, panaikinus Zalivino apylinkės tarybą, Rybačje gyvenvietė priklausė Prochladnoje apylinkės tarybai. Tačiau jau 1972 metais gyvenvietės vietoje buvo likę tik pastatų griuvėsiai, o pati ji žemėlapiuose buvo žymima kaip uročiščė (negyvenama vietovė).
Paplitusi nuomonė, kad gyventojų išsikėlimo priežastis buvo tas pats (žr. aukščiau) žvejų kolūkių stambinimas ir vietos valdžios noras sutaupyti polderių žemių melioracijos bei pajūrio gyvenviečių transporto infrastruktūros tinkamos priežiūros sąskaita. Ne vėliau kaip 1975 metais Rybačje gyvenvietė buvo išbraukta iš apskaitos. Loye girininkijos vietoje dar kurį laiką stovėjo ūkiniai pastatai, tačiau iki 1985 m. iš jų nieko neliko.
Gyvenvietės koordinatės: 55°08'49'' š. pl. 21°12'06'' r. ilg.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 133, 1852 – 234, 1867 – 266, 1871 – 282, 1885 – 329, 1895 – 350, 1905 – 328, 1910 – 313, 1925 – 334, 1933 – 288, 1939 – 279 gyventojai.
Loye gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 280, katalikai – 2, vaikai iki 10 metų – 55, raštingi – 154 (68 %).
Papildomai
Loye girininkijos gyventojų skaičiaus kaita: 1885 – 8, 1895 – 7, 1905 – 7 gyventojai.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
