Liaudies šventė trukdavo savaitę, sutapusią su krikščioniškomis Sekminėmis. Šventės metu tarp jaunų vyrų vykdavo ištvermės, taiklumo ir fizinės jėgos varžybos, kuriomis siekta išrinkti stipriausią ir vikriausią iš jų. Karaliaučiuje vyrai gegužės 1 d. (o vėliau – mėnesio pabaigoje, per Sekmines) išeiginiais drabužiais ir su ginklais traukdavo į karines varžybas už miesto vartų, kur specialiai paruoštoje pievoje būdavo statomas vadinamasis gegužės medis (Maibaum) ir rengiamas šventinis turnyras. Pavasarį, gyvenimo atsinaujinimą ir vaisingumą simbolizavęs „medis“ būdavo puošiamas žalumynais ir spalvotais kaspinais1. Jį pastačius prasidėdavo šventinės linksmybės.
Gegužės medžio statymas. XIX a. angliška iliustracija.
Per Sekmines visas miestas būdavo papuošiamas šakomis, pasidengusiomis švelniu pavasario žalumu. Paprastai tai būdavo beržas, nes jis – pirmasis medis, pabundantis iš žiemos miego.
Žalios beržų šakos buvo vadinamos „gegužėmis“ (Maien) – nuo žodžio „gegužė“.
„Gegužėmis papuoškit
Šventą iškilmę,
Gėlėmis apibarstykit,
Aukas uždekit.
Juk Viešpats šiandien
Su mumis čia būna.
Jo kelią nuklokit
Žaliomis šakomis.“
* * *
“Schmückt das Fest mit Maien,
lasset Blumen streuen,
zündet Opfer an!
Denn der Geist der Gnaden
hat sich eingeladen,
machet ihm die Bahn!”
Bažnytinė giesmė (1715)
Šventinėje pievoje vykdavo kelias dienas trunkančios, kaip dabar pasakytume, karinės sporto varžybos, per kurias vietos vyrai išrinkdavo geriausią iš geriausių – Maigrafą. Miesto tarybos nariai įteikdavo jam Gegužės vainiką (Maikranz). Tada Maigrafui būdavo suteikiama teisė iš merginų išsirinkti Gegužės grafienę. Jai ant galvos jis uždėdavo savo Gegužės vainiką. Šio įvykio garbei būdavo šokama ir vaišinamasi.
Šventė baigdavosi iškilmingu sugrįžimu į miestą (Mairitt), kurio metu naujai išrinktus „grafą“ ir „grafienę“ lydėdavo miesto tarybos nariai.
Kurį laiką Karaliaučiuje Maigrafas būdavo renkamas vyno restorane „Blutgericht“, įsikūrusiame rūsyje po šiauriniu pilies sparnu.
Garsiosios „Blutgericht“ salės akivaizdžiai nebuvo skirtos lakstymui ir šokiams.
Tačiau pagrindinio šventės veiksmo perkėlimas į gėrimo įstaigą nuolat sukeldavo spontaniškų muštynių ir kitokių netvarkų. Todėl 1835 m. miesto taryba nurodė grįžti prie tradicijos Maigrafo rinkimų ceremoniją rengti tik šventinėje pievoje ir uždraudė rinkimus vyno rūsyje.
Su gegužės šventėmis buvo glaudžiai susijusi tradicija gaminti ypatingą gėrimą, anksčiau žinotą kaip gegužės vynas. Populiariausias – gegužės punšas, vyno ir putojančio vyno mišinys. Rytų Prūsijoje buvo ir variantas su tamsiu alumi ir šnapsu. Tačiau nereikėtų jo painioti su alumi Maibock2, arba Heller Bock.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Gegužės medžio, arba gegužės stulpo, statymą pirmasis 1224 m. Achene užfiksavo vienuolis Cezarijus Heisterbachietis (Caesarius von Heisterbach). Savo kronikoje jis smerkė tai kaip pagonišką ritualą.
2. Vokiška stipraus šviesaus lagerio rūšis, tradiciškai verdama pavasariui (gegužei). Nuo klasikinio tamsaus bokso skiriasi šviesesne spalva (nuo auksinės iki šviesiai gintarinės), dideliu gertinumu, salyklo saldumu su duonos ir biskvito natomis bei juntamu apynių kartumu.
ŠALTINIAI
1. Gause Fritz. Geschichte der Stadt Königsberg. 1965;
2. Eduard Pabst. Der Maigraf und seine Feste;
3. Der Maigraf. Die Gartenlaube (1884). Heft 22
Šiuolaikinė interpretacija: gegužės medis ir atrakcionas Švabijos pramogų parke Tripsdrill.
NUORODA
Daugiau informacijos apie šią tradiciją galima rasti Wikisource.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
