Šventapilės
herbas
Iki Vokiečių ordino atėjimo į Prūsiją, maždaug nuo IV–V a., dabartinio Mamonovo vietoje gyvavo prūsų gyvenvietė Swento Mest, kurios pavadinimą galima išversti kaip „šventas kaimas“, ir Svetopilio tvirtovė. Pirmieji Ordino riteriai šiose apylinkėse išsilaipino 1238 metais. Apie 1272-uosius kryžiuočiai pastatė medinę pilį, prie kurios 1301 m. buvo įkurtas miestas Heiligenstadt su Kulmo teise. 1344-aisiais miesto pavadinimas pakeistas į Heiligenbeil (Šventapilė). 1349 m. pastatyta bažnyčia. XIV a. miestas apjuostas gynybinėmis sienomis. 1372 m. didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė įkūrė Šventapilėje augustinų vienuolyną (sugriautas 1520 m. gegužės 8 d.).
Šventapilė Kristofo Hartknocho graviūroje, XVII a.
XV a. aplink Šventapilę buvo pastatyta apie 20 vėjo malūnų, kurie, nors ir nebeveikę, išliko iki XX a. pradžios.
Šventapilė. Danielio Štašuso litografija, apie 1925 m.
1440 metais Šventapilė įstojo į Prūsijos miestų sąjungą. 1445-aisiais į miestą įžengė Vokiečių ordino būriai. Trylikos metų karo (1454–1466) metu Šventapilę du kartus užpuolė Prūsų sąjungos šalininkai: 1462 m. buvo sudeginti priemiesčiai, o 1463-iaisiais sugriautas ir pats miestas. 1464 metais Ordino kariuomenė atsiėmė Šventapilę ir įkurdino joje Livonijos įgulą. XV a. pabaigoje mieste buvo 88 kiemai.
1519 m. Šventapilėje kilo didelis gaisras, o kitais, 1520-aisiais, per Raitelių karą miestą užėmė lenkai, kurie čia sukėlė didelį gaisrą ir sugriovė augustinų vienuolyną. Nauji dideli gaisrai Šventapilę ištiko 1571 ir 1677 m., kai sudegė visa centrinė miesto dalis, įskaitant bažnyčią, mokyklą ir rotušę.
1563 m. lapkričio 24 d. kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis įsteigė Šventapilėje Šv. Jurgio prieglaudą.
1629 metais Šventapilę nusiaubė maro epidemija. Kita epidemija kilo 1709–1710 m., kai mirė 1147 miestiečiai. 1736-aisiais Šventapilė gavo teisę tris kartus per metus rengti muges vietoj anksčiau Bladiau vykusių mugių. 1750 m. mieste kilo nauja maro epidemija, nuo kurios mirė 1443 gyventojai.
XVIII a. Šventapilėje buvo atidaryta lotynų mokykla, kurioje dėstė trys mokytojai.
Pagrindiniai miestiečių verslai buvo žemės ūkis ir amatai. Mieste taip pat buvo daromas alus, kuris buvo parduodamas visoje apylinkėje. 1788 m. perstatyta liuteronų bažnyčia.
Dar vienas gaisras Šventapilėje kilo 1807-aisiais. Buvo sunaikinti 421 pastatas, iš jų 12 grūdų sandėlių, rotušė, miesto vartai ir mugės paviljonai.
Nuo 1819 metų Šventapilė tapo apskrities (landkreiso) centru. 1821–1824 m. vietoj sudegusios pastatyta nauja rotušė. 1826-aisiais miestas gavo išėjimą į Karaliaučiaus–Berlyno kelią, o 1853 m. per miestą nutiestas Karaliaučiaus–Braunsbergo geležinkelis, vėliau tapęs Berlyno–Eitkūnų / Eydtkuhnen (Černyševskojė) geležinkelio dalimi. 1842 metais Šventapilėje atidaryta pirmoji Rytų Prūsijoje apskrities taupomoji kasa. 1865-aisiais Šv. Jurgio prieglauda perkelta į naują pastatą, o 1879 m. spalio 18 d. atidaryta žemės ūkio mokykla. 1885 metais pastatytas pašto pastatas, 1887-aisiais – ligoninė. 1891 m. atidaryta katalikų bažnyčia. 1895 metais pradėjo veikti Rytų Vokietijos mašinų fabrikas / Ostdeutschen Maschinenfabrik. 1910-aisiais pastatyti evangelikų bendruomenės namai ir naujas mokyklos pastatas.
Prieš karą mieste veikė: Rytų Prūsijos mašinų gamykla, gaminusi inventorių, plieno liejykla, lėktuvų remonto ir dujų gamyklos, mašinų fabrikas, garinė lentpjūvė, alaus darykla ir pieninė, pudingo miltelių fabrikas, baldų fabrikai, malūnas, žirgininkystės ir bitininkystės įmonės.
Mieste veikė geležinkelio stotis, krovinių stotis, geležinkelio dirbtuvės, du vandens bokštai. Šventapilėje buvo įsikūrusios miesto ir apskrities administracinės įstaigos, finansų įstaigos, teismas, kadastro valdyba, apskrities ūkininkų sąjunga, Šv. Jurgio senelių namai, apskrities ligoninė, miesto liaudies mokykla su sporto sale, vidurinė, žemės ūkio ir muzikos mokyklos, buvo dislokuota įgula, veikė Liuftvafės mokykla, ėjo laikraštis „Heiligenbeiler Zeitung“.
1935 m. spalio 1 d. į Šventapilės savivaldybę buvo įjungtas Rozenbergo / Rosenberg (Krasnoflotskojė) kaimas. 1938-aisiais nutiestas Šventapilės–Cintų / Zinten (Kornevo) geležinkelis.
Karo veiksmai prie Šventapilės prasidėjo 1945 m. vasarį. Po 1945 m. vasario–kovo mūšių vokiečių 4-oji armija pateko į apsuptį. 1945 m. kovo 13 d. prasidėjo apsuptos grupuotės sunaikinimo operacija. 1945 m. kovo 18 d. Šventapilės miestas buvo visiškai atkirstas nuo išorinio pasaulio. 1945 m. kovo 25 d., po septynias dienas trukusio šturmo, Šventapilę užėmė 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė. Miestas patyrė labai didelių nuostolių.
Sovietų Sąjungos Didvyrio pulkininko leitenanto Mamonovo biustas.
1947 m. liepos 25 d. Šventapilė pervadinta N. V. Mamonovo, žuvusio mūšiuose dėl Rytų Prūsijos, garbei.
Dekoratyvinė mozaika prie įėjimo į privatų Mamonovo Prūsiškų plytų muziejų.
Tuo pat metu buvo sudaryta Laduškino rajono Mamonovo apylinkė. Iki 1947 metų pabaigos atidarytas žvejų kolūkis, motorinė žvejybos stotis, pradėta statyti žuvies perdirbimo gamykla, kuri pradėjo veikti 1949 m. 1951-aisiais Mamonovas gavo rajoninio pavaldumo miesto statusą. Nuo 1963 m. – Bagrationovsko apylinkėje. Iki 1975-ųjų į Mamonovo sudėtį įjungta Krasnoflotskojės gyvenvietė. 1997 metais miestas išskirtas iš Bagrationovsko rajono kaip savarankiškas savivaldos vienetas. Nuo 2004 m. miestui suteiktas miesto apygardos statusas. 2011-aisiais atidarytas miesto muziejus.
Lankytinos vietos: miesto sienos griuvėsiai, bažnyčios griuvėsiai, krioklys, vandens bokštas (1902), pašto pastatas (1885), ligoninės pastatas (1887), Šv. Jurgio prieglauda (1865), atminimo akmuo Prūsijos karalystės 200-mečiui, paminklas burmistrui Šrėderiui, privatus Prūsiškų plytų muziejus, sovietų karių brolių kapai (1420 žm., paminklas 1954 m.), Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų, vokiečių ir prancūzų karių brolių kapai, paminklas šprotams (2008) ir kt.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1782 – 1800, 1802 – 2013, 1810 – 1523, 1816 – 1692, 1821 – 2135, 1831 – 2468, 1858 — 2991, 1864 — 3224, 1875 — 3354, 1880 — 3430, 1890 — 3760, 1905 — 4553, 1910 — 4821, 1925 — 5180, 1933 – 6356, 1939 – 10 631, 1946 – 1608, 1947 – 2948, 1959 – 5459, 1970 – 7275, 1979 – 8001, 1989 – 7816, 2002 – 7393, 2010 – 7761, 2012 – 8055, 2013 – 8028, 2014 – 8105, 2015 – 8075, 2016 – 8084 gyventojai.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
