Klaipėda ir apylinkės: įspūdinga istorija ir kas ten dar įdomaus

NE GAISRAS, TAI MARAS

1252 m. liepos 29 d. Livonijos ordino magistras Eberhardas fon Zainas ir Kuršo vyskupas Henrikas susitarė sudegusio kaimelio, vadinto Klaipėda, vietoje pastatyti Memelburgo pilį ir Memelio miestą. 1252 m. rugpjūčio 1 d. vyskupijos kanceliarija išleido liepos 29 d. sutartį patvirtinantį dokumentą. Jame buvo nurodyta, kad vyskupas įsipareigoja 5 metus, skaičiuojant nuo statybų pradžios, remti Ordiną pinigais, o metus skirti darbams 500 žmonių. Pasibaigus sutartam terminui, pilį, miestą ir aplinkines žemes šalys turėjo pasidalyti: dvi dalys atitekdavo ordinui, viena – vyskupijai. Tais pačiais 1252-aisiais pilis jau buvo pastatyta. Tai buvo gana griozdiškas medinis statinys, kuris netrukus sudegė per žemaičių antpuolį. Vietoj jo gana greitai buvo pastatyta mūrinė pilis, o po jos sienomis – Memelio miestas, pavadintas Nemuno upės (vok. Memel) vardu.

Pagal sutartį Memelio pilyje turėjo būti kaldinama moneta, kuri turėjo cirkuliuoti visoje Kuršo diecezijoje (vyskupijoje), o Ordino ir vyskupo pavaldiniai turėjo teisę laisvai prekiauti visame Kurše.

1253 m. vasario 8 d. dokumentais buvo patvirtintos miesto ribos; trečdalis miesto pagal sutartį atiteko vyskupui. Toks dvasinės ir pasaulietinės valdžios vieningumas turėjo strateginę reikšmę ir buvo aiškinamas gana palankia Memelio padėtimi: jis jungė Vokiečių ordino valdas Prūsijoje su Livonijos ordino žemėmis Pabaltijyje. Tų pačių metų vasarą žemaičių ir sembų kariuomenė apgulė Memelio pilį, tačiau užimti jos nepajėgė. Atsakydamas magistras Zainas nuniokojo žemaičių žemes, o rudenį pilį perstatė ir sutvirtino.

Žemaičiai

Žemaičiai – istorinio Žemaitijos regiono gyventojai, lietuvių etninė grupė Vakarų Lietuvoje. Manoma, kad pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio „žemas“. Pagal kitą versiją, žodis „žemaičiai“ kilo iš lietuviško „žemė“. V amžiuje žemaičių protėviai gyveno Šventosios upės baseine. Vėliau gentis pasistūmėjo į vakarus iki Žemaičių aukštumos, Dubysos ir Jūros upių aukštupių. Pirmasis Žemaitijos paminėjimas siekia 1219 metus. Nuo XIII amžiaus žemaičiai nuolat kovojo su Vokiečių ordinu už savo nepriklausomybę, o 1422 m. tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, sudarydami savo Žemaičių seniūniją. 1441 m. Kazimiero privilegija įtvirtino Žemaitijos autonomiją – teisę rinktis seniūną ir tijūnus. XV amžiuje žemaičiai paskutiniai iš europiečių buvo atversti į krikščionybę. XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo sukurta atskira žemaičių rašyba lotyniškų rašmenų pagrindu.

Iš pradžių Memeliui buvo lemta tapti viso Kuršo sostine, nes ten ketinta įkurdinti ne tik vienintelę šios provincijos monetų kalyklą, bet ir Kuršo katedros kapitulos rezidenciją. O dėl naujosios bendruomenės vidinės santvarkos iš pradžių buvo numatyta suteikti jai Dortmundo miesto teisę. Ordinas netgi buvo linkęs pavadinti miestą Naujuoju Dortmundu. Tačiau 1257 m. Memelis gavo Liubeko teisę. Ji buvo gana griežta, ypač bausmių už valstybinius nusikaltimus srityje. Pavyzdžiui, pinigų padirbinėtojai būdavo baudžiami mirtimi „išverdant verdančiame vandenyje arba nuplėšiant galvos odą“. Be to, Memelis turėjo tapti kolonistų gyvenviete ir atlikti „vartų“ į Livoniją vaidmenį. Iki 1258 m. mieste jau buvo dvi šventovės. Viena (Šv. Jono) tarnavo dar negausiems kolonistams, vokiečių miestiečiams, o kita (Šv. Mikalojaus) – lietuviams iš apylinkių. Pilies Šv. Marijos šventovė atsirado kiek vėliau ir stovėjo katedros kapitulos teritorijoje.

Pagrindinio kolonizacijos organizatoriaus vaidmuo teko Liubekui – tai liudija raštas, kurį 1261 m. balandžio 27 d. Ordino Livonijoje vicelandmeisteris nusiuntė Liubeko valdžiai ir gyventojams. Jame buvo raginama dar iki žiemos atvykti jūra į Memelį. Ordinas žadėjo suteikti naujakuriams lenu „tuščias žemes, anksčiau priklausiusias nužudytiems kuršiams atskalūnams. Žemės sklypo dydis priklausė nuo kolonistų luominės padėties. Didžiausias sklypas (40 saksiškų hubių) buvo skiriamas riteriui arba „doram miestiečiui, atvykusiam su šarvuotu žirgu“. Taigi dalyvavimas kolonizacijoje suteikė miestiečiams galimybę pakelti savo luominį statusą ir priartėti prie riterių padėties.

Pirmieji vokiečių kolonistai į Memelį atvyko iš Holšteino, Vestfalijos (Dortmundo), Liubeko. Tačiau ilgą laiką jų buvo nedaug. XVI amžiaus pradžioje miesto ribose gyveno maždaug dvi dešimtys šeimų – apie 100–150 žmonių.

Priemiesčiai buvo gausesni. Juose buvo užregistruotos 143 nevokiškos kilmės šeimos, kurioms viduramžiais nebuvo suteikiamos miesto teisės. Už pilies ribų kūrėsi įvairių etninių grupių atstovai. Miesto ribose leista gyventi tik vokiečiams.

Pagal pirminį sumanymą miestas buvo vyskupijos centras, tačiau dėl nuolatinių Vakarų Lietuvoje gyvenusių žemaičių antpuolių toks išbuvo visai neilgai. XIV amžiaus Vokiečių ordino brolis kunigas Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronikos“ autorius, aprašė 1323 m. tragediją: „... Lietuviai iš Žemaitijos su savo kariuomene paėmė Memelio miestą ... patį miestą ir tris artimiausias naujakrikštų pilis, valtis ir kitus laivus bei visa, ką tik galėjo pasiglemžti ugnis, išskyrus tik pilį, kurioje gyveno broliai, jie pavertė pelenais ...“.

1328 m. (kitais duomenimis, 1326-aisiais) Livonijos ordinas, nebepajėgdamas apginti Memelio ir jo apylinkių nuo žemaičių, perdavė pilį ir miestą Vokiečių ordino valdžiai mainais į valdas Estijoje. Vyskupas kartu su Livonijos ordino broliais buvo priverstas palikti miestą. Tuomet kryžiuočių riteriai priėmė sprendimą, ilgam nulėmusį Klaipėdos krašto likimą. Siena tarp dviejų ordino provincijų buvo perkelta į šiaurę nuo Nemuno, o tai reiškė, kad Memelis iš Livonijos (būsimųjų Latvijos ir Estijos teritorija) atiteko Rytų Prūsijai. Naujoji valdžia suaktyvino vokiečių naujakurių verbavimą į Memelį. Tačiau vokiečių valstiečiai nenoriai vyko į šį svetimą, tolimą ir dar neįsisavintą kraštą, todėl Ordinas turėjo kviestis lietuvių pabėgėlius, išvarytus iš Lietuvos dėl perėjimo į krikščionybę, taip pat krikščionybę priėmusius kuršius, kurie gana greitai germanizavosi.

Viduramžių Memelio maketas Klaipėdos pilies muziejuje (viršuje) ir pilies maketas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Kuršiai

Senovės vakarų baltų gentis, I–II tūkstantmetyje po Kristaus gyvenusi Baltijos jūros pakrantėje. Jų vardu pavadinti Kuršo pusiasalis, Kuršių marios ir garsioji Kuršių nerija. Istorinėse kronikose kuršiai minimi kaip baisūs kariai ir įgudę jūrininkai. Dėl nuolatinių jūrinių antpuolių į Skandinavijos žemes ir prekybinius laivus jie pelnė „Baltijos vikingų“ šlovę. Skandinavų sakmės dažnai juos vaizdavo kaip pavojingus ir nenuspėjamus kaimynus, su kuriais tekdavo kautis įnirtinguose jūrų mūšiuose. Be antpuolių, kuršiai sėkmingai vertėsi žvejyba, prekyba, žemdirbyste ir gintaro apdirbimu. Nuo XIII amžiaus genties likimas pasikeitė dėl vokiečių kryžiuočių ekspansijos. Kuršiai ilgai ir atkakliai priešinosi Livonijos ordinui, tačiau iki amžiaus pabaigos buvo galutinai pavergti. Vėlesniais amžiais jie palaipsniui asimiliavosi ir tapo vienu svarbiausių latvių ir iš dalies lietuvių tautų etnogenezės komponentų.

Apie šios genties karingumą kryžiuočiai žinojo ne iš nuogirdų. Negana to, kad 1170 m. kuršiai nusiaubė Švedijos Elando salą, o 1187-aisiais užėmė ir nuniokojo Sigtūną – politinį ir religinį Švedijos centrą, tai dar ir 1193 m. Kurše išsilaipinusi kryžininkų kariuomenė, sudaryta iš Brėmeno vokiečių, danų ir švedų, smarkiai gavo nuo kuršių. Taip smarkiai, kad danai netgi turėjo maldą: „Viešpatie, saugok mus nuo maro ir kuršių.“ Šiaurės Vokietijos viduramžių metraštininkas, kanauninkas ir scholastas Adomas Brėmenietis patarė krikščionims laikytis kuo toliau nuo jų krantų – Baltijos jūroje kuršių piratai buvo laikomi negailestingiausiais.

Ilgą laiką kuršiai liko užkietėję pagonys. Pirmasis Rygos vyskupas Albertas von Buxhoevedenas mėgino juos atversti į katalikybę, tačiau nesėkmingai. Nepadėjo ir 1202 m. Rygoje įkurta Kristaus karių brolija, geriau žinoma kaip Kalavijuočių ordinas, vėliau pertvarkyta į Livonijos ordiną. 1210 m. kuršiai patraukė į Rygą ir tris dienas laikė ją apgulę. Vėliau Memelyje iš jų išėjo puikūs jūrų muitininkai.

1413 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas laiške priekaištavo Vokiečių ordino magistrui dėl svetimų žemių, būtent Klaipėdos (Caloypede), užgrobimo.

Taip lietuviškas vietovės pavadinimas – „Klaipėda“ – pirmą kartą pasirodė rašytiniame šaltinyje. Nors kartografijoje miestas paprastai buvo žymimas kaip Memelis, Kristupo Hartknocho knygoje „Senoji ir Naujoji Prūsija“ (1689 m.) pateiktame žemėlapyje jis vadinamas Caloypede.

1525 m., kai Vokiečių ordinas nustojo egzistavęs, didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis Hohencolernas perėjo į protestantizmą ir paskelbė įkūręs pirmąją protestantišką valstybę Europoje – Prūsijos kunigaikštystę. Memelis tuo metu jau buvo tapęs svarbiu Prūsijos prekybos uostu, konkuravusiu su kaimyniniais Karaliaučiumi ir Dancigu. 1538 m. Memelburgo pilis buvo apjuosta žemių pylimu su keturiais bastionais ir plačiu gynybiniu grioviu, per kurį buvo pastatytas medinis tiltas. Susidariusi tvirtovė, kurioje pilis dabar atliko citadelės vaidmenį, tapo pirmuoju bastioniniu įtvirtinimu visoje rytinėje Pabaltijo dalyje.

XVI a. viduryje miestas jau buvo gana stipriai įtvirtintas, tačiau 1540 m. patyrė baisų gaisrą, po kurio liko vos šeši namai. Prasidėjo tvirtovės įrenginių plėtra. Tačiau nė vienas jų negalėjo apsaugoti gyventojų nuo didžiojo maro, 1709–1710 m. siautusio Memelio žemėje. Jis nusinešė daugiau nei 2000 gyvybių – maždaug pusę visų XVIII a. pradžios Memelio gyventojų. Padėtį sunkino ir antisanitarinės sąlygos. Vandentiekio ir kanalizacijos mieste nebuvo. Vandenį semdavo iš upės ar šulinių. Nešvarumus versdavo į miesto griovius, tiesiai į upę arba į specialias nuotekų duobes, kurios buvo valomos nereguliariai. Kartais jas tiesiog užpildavo ir šalia iškasdavo naujas. Krašte ištuštėjo ištisi kaimai. Ir, kaip po didžiojo gaisro (1540 m.), žmonės ėmė kurti savo kraštą iš naujo.

Kuršo ir Žemaitijos žemėlapis (Samogitijos), 1659 m.

RUSAI MIESTE

Žiemgaliai

Viena iš baltų tautų, gyvenusių Pietų Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje, išgarsėjusi ilgu pasipriešinimu vokiečių riteriams kryžiuočiams. Žiemgaliai buvo rimti kariniai priešininkai ir Rusios kunigaikštystėms feodalinio susiskaldymo laikotarpiu. Kai kurie istorikai teigia, kad žiemgaliai pirmieji iš baltų tautų sukūrė centralizuotą valdžią. Tačiau ji buvo silpna dėl jų giminių tarpusavio kovų. Juos sutaikė įtakingas vadas Viestartas, arba Viesturas, XIII a. pradžioje sukūręs vieningą valstybę. Kad nugalėtų išorės priešininkus, Viesturas sudarė sąjungą su Livonijos ordinu. Tačiau vokiečiams sulaužius sąjungos sutartį ir įsiveržus į jo žemes, Viesturas susivienijo su lietuviais ir 1236 m. sutriuškino Livonijos ordiną Saulės mūšyje (dabar – Šiauliai).

1756 m. prasidėjo Septynerių metų karas¹, apėmęs beveik visą pasaulį – Europą, Šiaurės Ameriką, Karibų baseino šalis, Indiją, Filipinus. Jame dalyvavo ne tik didžiosios valstybės, bet ir mažos valstybės, netgi kai kurios indėnų gentys. Istorikai šį karą laiko kolonijiniu, nes jame susidūrė pirmaujančių Europos valstybių kolonijiniai interesai. Rusiją ir Austriją tuo metu siejo savitarpio pagalbos sutartis. Tuo pasinaudodama, Austrijos Marija Teresė tiesiog pakvietė Elžbietą padėti jai kovoti su Prūsijos Frydricho antpuoliu.

Rusijos imperija įsitraukė į Septynerių metų karą 1757 m. vasarą. Pirmasis miestas Rusijos kariuomenės kelyje buvo Memelis.

„Miestui užimti buvo pasiųstas generolo anšefo Vilimo Vilimovičiaus Fermoro korpusas. Rusijos kariuomenės vadas feldmaršalas Stepanas Fiodorovičius Apraksinas skubėjo ir pasiuntė Fermorui įsakymą kuo greičiau bet kokiomis priemonėmis užimti Memelį. Jis manė, kad Fermoro pajėgų pakaks: pagal planą jo korpusą turėjo sudaryti 27 tūkstančiai žmonių, tačiau iš tikrųjų jame buvo tik 16 tūkstančių“, – rašo savo darbe „Rusijos apgultys Septynerių metų kare 1756–1763 m.“ istorijos mokslų kandidatas, Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Maksimas Jurjevičius Anisimovas. – „1757 m. birželio 7 d. Apraksinas pranešė Fermorui, kad, jo žiniomis, Memelyje ‚nedidelė ir gynybai visiškai nepakankama bei netinkama įgula, priedangos netoliese taip pat nėra…‘ Memelyje iš tiesų, vadovaujant komendantui pulkininkui leitenantui Christophui Ernstui von Rummeliui, buvo tik 800 landmilicijos karių ir 80 pabūklų. ... Fermoras, atsargus ir apdairus žmogus, iš anksto ruošėsi apgulčiai ir mokė kareivius kasti apgulties aprošus. Birželio 19 d. rusai priartėjo prie Memelio ir ėmė įsitvirtinti – apie šturmą jie negalvojo. Fermoras pasiūlė įgulai pasiduoti, tačiau Rummelis atsisakė ir sudegino priemiestį. Naktį, apšviesti degančių namų liepsnų, rusų kareiviai pritraukė prie tvirtovės pabūklus (4 haubicas, 5 24 svarų ir 5 18 svarų pabūklus, 6 mortyras) ir birželio 20 d. kartu su atplaukusia 6 laivų Rusijos eskadra subombardavo Memelį. Tvirtovėje kelis kartus kilo gaisras, bet jį spėdavo užgesinti. Bombardavimas tęsėsi ir kitomis dienomis. Birželio 23 d. Rummelis paprašė leidimo parašyti Prūsijos kariuomenės Rytų Prūsijoje vadui feldmaršalui Johannui von Lehwaldtui dėl tvirtovės pasidavimo, tačiau Fermoras jam atsisakė. Kitą rytą komendantas atsiuntė parlamentarą su pasiūlymu pasiduoti jo sąlygomis: rusai išleidžia miesto valdžią, iždą, valstybės turtą ir įgulą su ginklais ir karo garbe, o Fermoras atsakė, kad sutinka išleisti tik įgulą su ginklais ir be karo garbės. Rummeliui neliko nieko kito, kaip pasiduoti, ir birželio 25 d. miestą užėmė rusai. Beje, kapituliacijos sąlygomis buvo nepatenkintas feldmaršalas Apraksinas, manęs, kad nereikėjo išleisti įgulos su ginklais. Jo nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad Fermoras į kapituliaciją neįtraukė punkto, leidžiančio įgulos kareiviams ir karininkams pasitraukti iš Prūsijos kariuomenės ir gyventi, kur panorės.“

Austrijos karalienė Marija Teresė išreiškė Rusijos pasiuntiniui Vienoje grafui Keyserlingui pasitenkinimą dėl Memelio užėmimo, tikėdamasi, kad sėkmingų rusų veiksmų dėka priešą netrukus bus galima priversti „sudaryti šlovingą ir tvirtą taiką“.

Mirus imperatorei Elžbietai Petrovnai, naujasis imperatorius Petras III, rėmęs Prūsijos karaliaus Frydricho II politiką, 1762 m. sudarė su Prūsija Peterburgo taiką, pagal kurią Rusija nutraukė karo veiksmus ir atsisakė visų užimtų žemių. Be to, šalys pasirašė sąjungos sutartį dėl karinės paramos Prūsijos kariuomenei. Rusijos imperija Septynerių metų kare nieko neprarado ir nieko neįgijo, tačiau sustiprino savo įtaką Europoje, pademonstravusi savo karinius pajėgumus.

Nors Memelis, vaizdžiai tariant, buvo sunkaus likimo miestas, kentėjęs nuo daugybės karų, gaisrų, bado ir maro, jis vis dėlto rado jėgų ekonomiškai atsigauti, daugiausia laivų statybos, medienos apdirbimo ir žvejybos dėka. Būdamas prekybos centru, jis eksportavo medieną, grūdus, linus… Ypač svarbūs buvo prekybiniai ryšiai su Didžiąja Britanija. XVII a. pradžioje Memelyje įsikūrė škotų pirklių grupė, vėliau čia susibūrė didelė anglų bendruomenė.

Imperatoriaus Aleksandro I susitikimas su Prūsijos karaliumi ir karaliene Memelyje 1802 m. Pagal Woldto graviūrą, padarytą nuo Dählingo paveikslo. Skenuota iš Nikolajaus Šilderio knygos „Imperatorius Aleksandras Pirmasis. Jo gyvenimas ir valdymas“. T. II. Sankt Peterburgas, 1897.

1807 m. sausį karalienė Luizė, bėgdama nuo Napoleono, per Kuršių neriją pasitraukė į Memelį.

1814 m. miestą aplankęs keliautojas Gottfriedas Peteris Rauschnickas-Rosenwallis savo dienoraščiuose taip aprašė Memelį: „...miestas pastatytas nors ir netaisyklingai, bet neblogai. Kai kurios gatvės nesugėdintų ir bet kurios sostinės ... Judėjimas čia juntamas visą dieną. Upėje pilna perkraunamų ir kraunamų laivų, mažesnių laivelių, gabenančių į turgų maisto produktus ir kitas prekes, sumaištyje stumdosi laivų savininkai, jūreiviai, pirkliai, darbininkai lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai; laivai dervuojami, prekės pakuojamos, visur landžioja smalsūs muitininkai. Ir pagaliau – šimtas vėjo malūnų, smagiai besisukančių mieste.“ Tarsi visai nebūtų buvę nei karų, nei maro, nei gaisrų.

Karo su Napoleonu metu Memelis buvo vienintelis Prūsijos miestas, kurį karo veiksmai aplenkė. Todėl Napoleono kariuomenei užėmus Berlyną, čia apsistojo karalius Frydrichas Vilhelmas III – miestui teko pabūti net Prūsijos sostine, nors ir laikina.

Netrukus Memelyje buvo pastatytas prekybos uostas², toliau plėtojosi medienos apdirbimo pramonė ir laivų statyba – iki XIX amžiaus pabaigos laivyną jau sudarė 80 laivų. Mieste ėmė vystytis stambioji pramonė. Atsirado chemijos produktų fabrikas „Union“. 1899 m. pradėjo veikti didelis faneros fabrikas, o 1900 m. baigta statyti celiuliozės gamykla, tapusi didžiausia miesto įmone. Be to, atsirado elektra ir pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus.

Į XX amžių Memelis įžengė būdamas nedideliu Vokietijos imperijos pramonės ir uosto miestu, turinčiu 20 685 gyventojus (1905 m. gruodžio 1 d. surašymo duomenimis). Iš jų 17 870 žmonių laikė save vokiečiais, 1 071 – lietuviais, 851 – žydais.

1907 m. Memelyje lankėsi kaizeris Vilhelmas II, norėdamas dalyvauti paminklo Borussia („Borusija“ – lotyniškas Prūsijos pavadinimas) atidengime; paminklas buvo pastatytas priešais miesto rotušę pergalės prieš Napoleoną šimtmečiui paminėti. Keturių metrų aukščio bronzinė skulptūra buvo atgabenta traukiniu iš Berlyno. Ar galėjo imperatorius tada nutuokti, kad jau 1923 m. „Borusija“ bus nugriauta?

1915 m. kovo 21 d. Mūšis Libauer Straße gatvėje Memelio centre.

Susprogdintas vandens bokštas geležinkelio stotyje.

XX amžius apskritai Memeliui, kaip ir visam pasauliui, pasirodė itin neramus. 1915 m. kovo 18 d. miestą be mūšio užėmė generolo Potapovo vadovaujama Rusijos kariuomenė. Žinia apie Memelio užėmimą Vokietijos generalinį štabą užklupo netikėtai. Tikslių duomenų apie rusų įžengimą į Memelį gauta iš telefonininkės, kuri kalbėjosi su vokiečių karininku iki pat pašto užėmimo. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „štai jie lipa laiptais“. Tačiau rusų kariuomenei mieste užsibūti nepavyko. Gavę pastiprinimą iš Karaliaučiaus ir persigrupavę, vokiečiai kovo 21 d. išvijo rusus iš per tris dienas apiplėšto ir nuniokoto Memelio. Vis dėlto ypatingų miesto infrastruktūros nuostolių ši istorija nepadarė. Nebent buvo susprogdinti vandens bokštas, tiltas ties Dovilais ir sunaikinti keli navigaciniai ženklai uoste.

OPERACIJA „MEMEL“

Lietuvininkai

Taip buvo vadinami Prūsijos lietuviai (arba kitaip – mažlietuviai), iki 1945 m. gyvenę Rytų Prūsijos šiaurėje ir rytuose – Mažojoje Lietuvoje. Jai priklausė rytinė dabartinės Kaliningrado srities dalis ir Klaipėdos kraštas. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje mažlietuvių skaičius labai sparčiai mažėjo dėl germanizacijos ir emancipacijos vokiškai kalbančiuose Rytų Prūsijos miestuose. Šios etnokultūrinės grupės teises nuosekliai gynė vokiečių filosofas, poliglotas, vertėjas, publicistas ir poetas Jurgis Zauerveinas (slapyvardis – Girėnas), kuris rašė 30 kalbų, kalbėjo 62 kalbomis ir suprato dar du šimtus kalbų bei tarmių. 1875 m. mokslininkas gyveno Klaipėdoje, kur kovojo už lietuvių kalbos teises Rytų Prūsijoje. Mažlietuviai nuo XVI amžiaus daugiausia buvo liuteronai. XX amžiaus pradžioje kai kurie lietuvininkai priešpriešino save Didžiosios Lietuvos lietuviams – žemaičiams, lietuvių kalbai vartojo ne tik kitokią rašybą, bet ir gotišką šriftą, o būdami Vokietijos patriotai, buvo artimesni vokiečiams nei savo lietuviams giminaičiams.

Po Pirmojo pasaulinio karo dalis dešiniajame krante esančios Mažosios Lietuvos teritorijos, vadinta Memelio kraštu, Versalio sutarties 99 straipsnio pagrindu buvo atskirta nuo Vokietijos. Susiklostė dramatiška padėtis. Kovą dėl atplėštų žemių priklausomybės, o iš esmės – dėl neužšąlančio uosto, pradėjo Lenkija ir Lietuva, nors vietiniai Memelio lietuviai (mažlietuviai – lietuvininkai) pastarajai nebuvo labai artimi: beveik visi jie buvo gana lojalūs Reichui, išpažino liuteronybę ir vartojo tuometinei Vokietijai būdingą gotišką šriftą.

Memelio klausimas buvo vadinamas „karšta diplomatijos bulve“. Dėl neaiškios politinės padėties aplink miestą, o ir pačioje Didžiojoje Lietuvoje, šalys nugalėtojos krašto šeimininkais paskyrė prancūzus.

1920 m. vasario 13–14 d. į Memelį atvyko nedidelis 200 vyrų batalionas, vadovaujamas generolo Dominique'o Odry, kuris perdavė valdžios vadeles vietos savivaldai – Direktorijai, sudarytai iš vietos vokiečių. Jie ir sprendė visus einamuosius krašto reikalus. 1920 m. liepos 7 d. generolą Odry pakeitė prancūzų komisaras Petisné, kuris mėgino pertvarkyti srities valdymo aparatą, tačiau iš tikrųjų senoji Prūsijos administracija išsaugojo savo įtaką.

Trejus metus Prancūzijos protektorate buvęs Memelis kiek atgijo – faktiškai, nors dar neoficialiai, jis tapo laisvuoju miestu: turėjo teisę sudaryti prekybos sutartis su užsienio valstybėmis, turėjo savo teismą, vėliavą ir muitų suverenitetą, galiojo ankstesni įstatymai. Viena po kitos kūrėsi komercinės firmos, bankai. Į miestą plūstelėjo užsienio kapitalas. Atgimė ir jūrų laivų statybos tradicijos: 1922 m. inžinieriaus Lindenau laivų statykla pastatė pirmąjį miesto istorijoje didelės talpos geležinį garlaivį. Tačiau kartu buvo juntama įtampa tarp įvairių etninių grupių. Regimos gerovės fone iškilo nauja problema – nedarbas. Brędo ekonominė krizė, ypač medienos apdirbimo pramonėje. Manoma, kad būtent dėl krizės „laisvojo miesto“ idėja liko kaboti ore. „… šią idėją energingai ir atkakliai propagavo vokiečiai, nepaisydami ekonominių sunkumų ir galimų pramonės nuostolių, kuriuos būtų sukėlęs projekto įgyvendinimas. Nacionalistiškai nusiteikusi krašto lietuvių dalis, šios idėjos nepalaikiusi ir pasikvietusi į pagalbą tautiečius iš Lietuvos, sukėlė ginkluotą sukilimą prieš Memelio krašto vyriausybę“, – rašė savo atsiminimuose Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882-1967).

Oficialiai Memelis laisvuoju miestu taip ir nebuvo paskelbtas. 1923 m. jis nustojo būti vokiškas ir tapo Lietuvos dalimi. Vokiečiams Memelis tapo Lietuvos agresijos auka, o lietuviai siekė išvaduoti jį iš septynių šimtmečių vokiečių priespaudos.

Lietuvos vyriausybė labai sėkmingai pasirinko Memelio užėmimo momentą: 1922–23 m. žiemą Vokietija ir Prancūzija, Memelio klausimu suinteresuotos šalys, aiškinosi santykius dėl Rūro baseino. 1922 m. gruodžio 18 d. Memelyje buvo įkurtas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Operaciją, pavadintą kodiniu vardu „Memel“, koordinavo lietuvių kontržvalgybininkas Jonas Polovinskas. Sausio 10 d. į Memelio kraštą geležinkeliu atvyko daugiau nei tūkstantis ginkluotų reguliariosios Lietuvos kariuomenės karių (įvairiuose šaltiniuose skaičiai nurodomi skirtingi). Jie vilkėjo civiliais drabužiais, su raiščiais, ant kurių buvo santrumpa MLS, reiškusi „Mažosios Lietuvos savanoris“. Iš vietinių „sukilėlių“ pusėje buvo vos porą šimtų žmonių. Memelį gynė 250 prancūzų, 350 vokiečių policininkų ir 300 vietinių civilių.

Skulptūros „Prūsija“ vietoje (Borussia) Danės krantinėje Klaipėdos centre dabar stovi paminklas lietuviui žvejui.

Mažoji Lietuva

Ši istorinė sritis Nemuno žemupyje susiformavo iki XVI a. pradžios Vokiečių ordino teritorijoje, kuri jam atiteko pagal 1422 m. Melno taikos sąlygas. Joje gyveno prūsai ir lietuviai, iki XVI a. pradžios susiformavę į savitą etnokultūrinę grupę – lietuvininkus. Simono Grunau „Prūsų kronikoje“ minimas terminas Kleinlittaw yra vokiška pavadinimo „Mažoji Lietuva“ forma. Paplito jis tik XIX–XX a. ir daugiausia buvo vartojamas istorikų ir etnografų darbuose. Būtent Mažojoje Lietuvoje susiformavo lietuvių rašomoji kalba: 1547 m. čia buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, o 1653-iaisiais – pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Iki 1945 m. (išskyrus Klaipėdos kraštą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo perduotas Tautų Sąjungos mandatui) Mažoji Lietuva buvo Vokietijos (Prūsijos) dalis. Po Antrojo pasaulinio karo jos teritorija buvo padalyta trims valstybėms – Lietuvai, Rusijai ir Lenkijai.

Sausio 11 d. pirmieji kaimai prie Memelio buvo užimti be pasipriešinimo. Puolantiesiems didesnė problema buvo ne tiek patys karo veiksmai, kiek sąlygos, kuriomis jie vyko. Dauguma „savanorių“ neturėjo patirties kariauti žiemą. Vienas lietuvių šaulių vėliau rašė, kad sukilėliams daug vargo kėlė nepažįstami vokiški šautuvai, kuriais jie buvo aprūpinti atvykę į Memelį, – po vos kelių šūvių jų nebebuvo įmanoma naudoti. Vokiški vandeniu aušinami kulkosvaidžiai irgi niekam netiko – šaltyje jie tiesiog užšaldavo.

Rimti susirėmimai Memelio priemiesčiuose įvyko naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją. Polovinskas susisiekė su Kaunu ir gavo Ernesto Galvanausko įsakymą užimti Memelį, tačiau su kuo mažesnėmis aukomis. Vygantas Vareikis, vienas iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos autorių, išsamiai aprašė padėtį prieš sukilimą ir Lietuvos šaulių sąjungos vaidmenį okupuojant Memelio sritį, nes ši tema lietuvių istoriografijoje iki dešimtojo dešimtmečio pradžios buvo viena mažiausiai ištirtų. Jis taip pat pažymėjo, kad šaltiniai vienas kitam prieštarauja ir kiekviena pusė įvykius aprašo taip, kaip jai atrodo tinkama, kartais smarkiai iškreipdama tikrąją jų eigą. Nurodomi skirtingi skaičiai – tiek operacijos aukų, tiek tariamųjų sukilėlių, kurių vaidmenį tiesiogine prasme atliko reguliarioji Lietuvos kariuomenė ir Lietuvos šaulių sąjunga. Vareikio mintį savo atsiminimuose patvirtina ir pats Galvanauskas: „Istorija dažnai ‚lankstoma‘ į vieną ir į kitą pusę, siekiant praeityje rasti paaiškinimų tam, kas vyksta dabartyje. Vienas aktyvių Memelio prijungimo prie Lietuvos dalyvių savo 1956-12-27 laiške man rašė: ‚Mūsų jaunoji lietuvių karta ne tik falsifikuoja Memelio sukilimo istoriją, bet ir prasimano neegzistavusių jo dalyvių, priskirdama jiems išgalvotą drąsą.‘“

Tačiau kad ir kaip būtų „lankstoma“ sukilimo istorija, rezultatas vienas: jungtinėmis vietos sukilėlių ir kariškių pajėgomis 1923 m. sausio 15 d. Memelis buvo užimtas. Kitą dieną Antantės Ambasadorių konferencija sutiko perduoti Memelio kraštą Lietuvai, tačiau iškėlė ultimatumą: išsaugoti krašto autonomiją, užtikrinti tranzito laisvę ir Lenkijos galimybę naudotis Memelio uostu, vokiečių ir lietuvių kalbų lygiateisiškumą, užsieniečių ir autonomijos gyventojų lygias pilietines bei komercines teises.

Lietuva priėmė visas sąlygas, kurios buvo įtvirtintos 1924 m. sausio 8 d. pasirašytoje Lietuvos ir sąjungininkių valstybių – Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos – konvencijoje. Prie dokumento buvo pridėtas „Memelio statutas“, sudaręs neatskiriamą jos dalį. Tada pat, 1924-aisiais, įvyko ir faktinis Memelio perdavimas Lietuvai – kaip buvo neoficialiai pabrėžiama, tai buvo savotiška kompensacija už prarastą Vilniaus kraštą, kuris keleriais metais anksčiau, lietuvių nuomone, labai abejotinomis aplinkybėmis atiteko Lenkijai.

Keltų perkėla, jungianti miestą su Kuršių nerija, – pirmas dalykas, su kuriuo Klaipėdoje susiduria turistas, atvykstantis iš Neringos (ir Kaliningrado) pusės.

Istorikas Alfredas Erichas Senas pavadino Memelio okupaciją „drąsiausiu Lietuvos užsienio politikos žingsniu tarpukariu“, nors šis žingsnis ir pažeidė Versalio susitarimus.

Klaipėda tapęs uostamiestis Nemuno žiotyse ir toliau liko nesantaikos obuoliu. Vokietija niekada neslėpė, kad sieks susigrąžinti savo teritoriją, kurios dauguma gyventojų kalbėjo vokiškai ir laikė save vokiečiais. Lietuviai savo ruožtu tvirtai laikėsi savo pozicijos, kaip matyti iš Antano Smetonos pranešimo, paskelbto Šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“: „Memelis turi tapti Lietuvos dalimi dėl ekonominių priežasčių, net jei čia negyventų nė vienas lietuvis.“ O štai kas dėl visų šių permainų tikrai nukentėjo, tai vietiniai lietuvininkai. 1945 m. jie masiškai pabėgo į Vokietiją.

VISIŠKAS „ANŠLIUSAS“

Sumanymą susigrąžinti savo žemes Vokietija įgyvendino 1939 m. Lietuvos vyriausybė buvo priversta žingsnis po žingsnio tenkinti beveik visus vokiečių reikalavimus, o šie metodiškai kaitino įtampą krašte, ideologiškai apdorojo vietos gyventojus, kurstė neramumus uoste, kai į Klaipėdą atplaukdavo keleiviniai laineriai iš Vokietijos.

Socialinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto docentė, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Arūnė Arbušauskaitė savo straipsnyje „Kai kurie specifiniai Klaipėdos / Memelio anšliuso epizodai 1939 m. kovą“, parašytame remiantis archyviniais dokumentais ir Lietuvos bei Vokietijos diplomatinių santykių istorinių tyrimų analize, aprašo iš pirmo žvilgsnio nedidelį, bet labai iškalbingą epizodą, apibūdinantį padėtį mieste, – kaip gyventojai sutikdavo ir išlydėdavo vokiečių laivus: „1938 m. birželio 4 d. ten susirinko didelė minia išlydėti laivo „Tannenberg“. Vos jam atsišvartavus nuo krantinės, nuo denio pasigirdo šūksniai: ‚Memeliečiai, laikykitės!‘ Tai buvo tarsi žibalo pylimas į ugnį. Krantinėje minia ėmė skanduoti hitlerinius šūkius: ‚Norime grįžti į reichą! Viena tauta – vienas vadas!‘ Birželio 31 d. sutinkant laivą „Preussen“, nacistiniai šūkiai, himnai ir dainos skambėjo dar drąsiau.“

Tolesni įvykiai rutuliojosi dar sparčiau: „Dėl ko – niekas negalėjo paaiškinti. Viskas susimaišė: nacistai mėtė akmenis į lietuvius, lietuviai – į nacistus, visi kartu ir kiekvienas atskirai ‚kovojo‘ su policija; pasigirdo šūviai, krito pirmieji sužeistieji… Sužeista apie 15 policininkų ir maždaug tiek pat demonstrantų. Muštynės iš uosto persimetė į miesto gatves ir tęsėsi iki vidurnakčio.“

Lietuvos šaulių sąjunga

Ši valstybės remiama savanoriška sukarinta organizacija yra ypatingas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų padalinys, kurio paskirtis – mokyti civilius gyventojus savigynos ir vesti partizaninį karą. Sąjunga įkurta 1919 m. kaip savanorių pajėgos. Lietuvos šauliai dalyvavo visuose XX a. Lietuvos karuose, taip pat ir 1923 m. operacijoje, kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos. Iki 1940 m. ši organizacija buvo stipriausia Lietuvoje. Jai priklausė ir etniniai lietuviai, ir baltarusiai, ir rusai. 1940 m. į Lietuvą įžengus sovietų kariuomenei, Lietuvos šaulių sąjunga buvo uždrausta, o dauguma jos narių suimti. Pokario metais išlikę gyvi šauliai pasitraukė pas „miško brolius“, o 1989 m. sąjunga buvo atkurta. Šiandien joje yra daugiau kaip 10 tūkstančių narių. Palyginimui: iki Antrojo pasaulinio karo sąjungai priklausė 61 tūkstantis žmonių.

1938 m. gruodžio 11 d. Klaipėdoje vyko savivaldos – seimelio – rinkimai. Daugiausia balsų – 87 procentai – atiduota už bendrą vokiečių partijų sąrašą. Dėl to nacistai užėmė pagrindines pozicijas įstaigose.

Naujajai direktorijai vadovavo buvęs banko direktorius Vilius Bertuleitis, Ernsto Neumanno šturmuotojų būrių vado pavaduotojas. Jis nusakė pagrindines veiklos kryptis: „Naujoji direktorija, vadovaudamasi nacionalsocialistinės pasaulėžiūros pagrindais, savo tikslu laiko nutiesti mūsų gimtajam kraštui kelią į laimingą ateitį… Propaganda prieš nacionalsocializmą jokiu būdu nebus toleruojama.“ Visi tarnautojai iš karto buvo priversti įstoti į šturmuotojų būrius, priešingu atveju grėsė ištrėmimas „ten, kur nešviečia nei saulė, nei mėnulis“. Atranka į būrius buvo griežta. Nepatikimų, anksčiau teistų ir moraliai nepastovių nepriimdavo. Paaugliai buvo traukiami į Hitlerjugendo gretas.

Klaipėdos krašto saugumo tarnybos vadu tapo Neumanas. Norėdamas suvienyti visas krašte veikusias vokiečių organizacijas, jis įkūrė Vadų sąjungą, į kurią įėjo visi direktorijos nariai ir visų tarnybų bei įstaigų vadovai. Taip vyrai, galintys nešioti ginklą, atsidūrė kontroliuojami.

Naciai rengdavo triukšmingus masinius mitingus. Daugelis gyventojų pradėjo tikėti, kad kraštas iš tiesų grįš į Reicho sudėtį. Nacis ir visų vokiečių sportininkų lyderis Fricas Valganas paskelbė tezes: „Nė vienas vokietis niekada nepakels baltos vėliavos, žmonės nori susijungti su savo tauta, kraujas – su savo krauju, ir niekas negalės to sutrukdyti.“

Ir iš tiesų niekas jiems nesutrukdė. Arūnė Arbušauskaitė rašo: „… viskas įvyko per vieną naktį. ‚Klaipėda buvo – ir Klaipėdos nėra. Antradienį gulėmės esant lietuvių valdžiai, trečiadienį kėlėmės jau po vokiečių…‘, – karčiai pajuokavo laikraščio XX amžius korespondentas. 1939 m. kovo 22 d., trečiadienis, 8 valanda ryto. Heilsbergo (dab. Lidzbarkas Varminskis Lenkijoje) radijas pranešė, kad Vokietijos ir Lietuvos vyriausybės susitarė tą pačią dieną perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Po pusvalandžio apie tai pranešė Maskvos ir Kauno radijas. Apie 9 valandą pradeda kaukti fabrikų sirenos, ant namų iškeliamos vėliavos su svastika. Trečiadienio rytas labiausiai įsirėžė į atmintį. Vėliavos su svastika, bažnyčių varpų skambesys, įmonių ir laivų sirenos, lėktuvai danguje, per Lietuvos radiją – vien pramoginė muzika, per Vokietijos – kas pusvalandį kartojama ta pati frazė: Memel ist frei! (Memelis laisvas!), žmonių minios bankuose, taupomosiose kasose, eilės prie telefonų…“

Tą pačią dieną laikraščio Vakarai redakcinė kolegija paskutiniame numeryje (Nr. 68, 1939 m.), atsisveikindama su skaitytojais, rašė: „Kas turi trauktis, tas turi tai padaryti taip, kaip jūrininkas palieka savo laivą. Tie, kurie tapo žiurkėmis, niekada negalės didžiuotis savo poelgiu. Tačiau… dalis žmonių juk liks čia, kad ir kaip susiklostytų jų likimas. Pasiliekantieji, stiprinkite savo dvasią, mokėkite būti tvirti ir atsargūs. Nepamirškime, kad istorijos ratas niekada nesustoja.“

1939-ųjų kovo 22 d. 23.55 val. Berlyne Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai (Urbšys ir Ribentropas) pasirašė sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Kitą dieną Klaipėdoje jau buvo smogikų būriai. Kartu su nacių Tvarkos tarnyba (Ordnungsdienst) ir vietos policija jie užėmė paštą, muitinę, uostą, įstaigas. Prasidėjo lietuvių aktyvistų areštai. Tą pačią dieną nacistinis Memelis sutiko Hitlerį. Jis atplaukė kreiseriu „Deutschland“, lydimas 40 karo laivų, kelių hidroplanų ir karo lėktuvų, ir kalbėjo vietos gyventojams nuo miesto dramos teatro balkono.

Kaip rašo ta pati Arūnė Arbušauskaitė, Hitlerio kalbą išspausdino arba fragmentais atpasakojo beveik visi lietuviški laikraščiai. Tačiau oficialaus vertimo į lietuvių kalbą nerasta. Yra citata su vertimo variantu iš kovo 24 d. laikraščio Lietuvos aidas: „...vokiečiai neketina niekam pasaulyje daryti nieko blogo, bet reikėjo nutraukti kančias, kurias 20 metų vokiečiai patyrė iš viso pasaulio… Memelio vokiečius Vokietija jau kartą paliko likimo valiai, kai susitaikė su gėda ir negarbe. Šiandien Memelio vokiečiai… vėl tampa galingo Reicho, ryžtingai nusiteikusio paimti savo likimą į savo rankas, net jei tai nepatinka pusei pasaulio, piliečiais.“ Hitleris simboliškai perdavė Memelio sritį Neumanui ir grįžo į Vokietiją.

Klaipėda dar kartą oficialiai nustojo egzistuoti, tapo Vokietijos Reicho dalimi ir Memelio vardu buvo įjungta į Rytų Prūsiją. Virš gubernijos valdybos pastato iškilo vėliava su svastika.

Julius Deksnys, Lietuvos respublikinės Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos pirmininkas, prisimena: „Nuo 1939 m. kovo 23 d. ten šeimininkauja vokiečiai, tačiau egzistavo ir lietuvių kolonija. Lietuviai dirbo uoste ir audimo fabrike … visur buvo skurdas, perspektyvų stoka ir baimė dėl rytojaus. 1939–1940 m. Memelis – kiaurai vokiškas miestas, kuriame socialinė nelygybė jautėsi ypač stipriai. Uostas dirbo didžiajai Vokietijai ir Prūsijai. Vieni darėsi milijonus, kiti vos išgyveno. Be to, lietuvių kolonija visada jautėsi antrarūšė. Vietos žydų bendruomenė jau buvo sunaikinta.

Transporte lentelės „Tik vokiečiams“. Buvo viešųjų pramogų, pavyzdžiui, kinas, į kurį įleisdavo tik vokiečius. Net lietuviai liuteronai turėjo teisę stovėti tik ant liuteronų kirchės slenksčio. Įeiti į šventovę teisę turėjo tik vokiečiai.“

Čia reikėtų pažymėti, kad teisės buvo apribotos asmenims, neturėjusiems vokiškų dokumentų, o dauguma vietos gyventojų juos gavo beveik iškart po anšliuso.

Kartu su Klaipėda nežinia kur dingo ir prieš teatrą stovėjusi Taravos Anikės skulptūra, kurią savo eilėmis apdainavo garsus vietos poetas Simonas Dachas. Vieni spėja, kad vietoj jos ketinta pastatyti Hitlerio biustą, kiti – kad statula stovėjo nugara į teatro balkoną, o tai galėjo įžeisti fiurerį. Vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatyta jos kopija.

Taravos Anikė – tikras asmuo. Pagal vieną versiją, mergina buvo 1630 metais mirusio pastoriaus Neanderio duktė. Po tėvo mirties septyniolikmetė Anikė susituokė su pamokslininku Johanu Partacijumi. Simonas Dachas taip pat buvo ją įsimylėjęs. Tačiau, eidamas kuklias Karaliaučiaus katedros mokyklos mokytojo pareigas, jis gyveno labai sunkiomis sąlygomis. Artimųjų primygtinai raginama, mergina ištekėjo už kito.

Prijungtas prie Vokietijos, Memelis tapo Vokietijos laivyno baze ir jūrų tvirtove. Jau 1939-ųjų balandį čia pradėta statyti karinis aerodromas, ilgalaikiai įtvirtinimai ir požeminė kuro saugykla. Reichas pradėjo ruoštis karui. Smarkiai sumažėjo miesto ekonominis potencialas. Tūkstančiai lietuvių ir žydų skubiai pardavinėjo savo krautuvėles ir nekilnojamąjį turtą, paskubomis palikdami gimtąsias vietas.

Biržos tiltas (Börsenbrücke) kadaise buvo štai toks...

1939 metų balandį į Memelį atvyko gauleiteris Erichas Kochas – Rytų Prūsijos oberprezidentas. Jis pareiškė, kad miestas turi tapti antru pagal dydį ir svarbą regione po Karaliaučiaus, ir nupiešė pačias šviesiausias perspektyvas, kad pakeltų miestiečių nuotaiką. Tačiau gražios kalbos nepadėjo. Netrukus pradėjo trūkti maisto produktų, parduotuvių lentynos pamažu tuštėjo, kainos kilo. Pirmiausia nukentėjo įmonės, dirbusios su užsienio žaliavomis. Išsilaikė tik gamyklos, kurių produkcija turėjo karinę paskirtį. Pavyzdžiui, Lindenau laivų statykla statė minų traleris.

SSRS laikais

Lietuva, kaip ir visos Baltijos bei daugelis kitų sovietinių respublikų, iš sąjunginio biudžeto gaudavo kur kas daugiau, nei atiduodavo. Pirma, SSRS dėka ji gerokai padidėjo teritoriškai. 1940 metais jos plotas buvo trečdaliu mažesnis. Be to, išplėstas sienas Lietuva išsaugojo ir 1991 metais – išstojusi iš SSRS. Vilniaus ir Klaipėdos kraštai, dalis Suvalkų regiono Lietuvai iš Lenkijos atiteko remiantis 1945 metų sienų sutartimi. Respublikos karo nuostoliai, įvairiais vertinimais, siekė 30 milijardų dolerių. Buvo sugriauta beveik visa energetika, gamyklos, transportas, tiltai, uostai. Sąjunginis biudžetas investavo pasakiškas lėšas į Lietuvos staklių gamybos, lengvosios ir chemijos pramonės kūrimą. Buvo pastatytos dvi trąšų gamyklos, dirbtinio pluošto gamykla, naftos perdirbimo gamykla. Respublikoje atsirado maisto pramonė ir mašinų gamyba. Statyti namai, keliai, keltai, atstatytas Klaipėdos uostas, o pačioje Klaipėdoje atsirado laivų remonto gamykla. Kauno HE, Elektrėnų TE ir posovietiniais laikais uždaryta Ignalinos AE – tai taip pat sovietinis palikimas.

Asta Dikovienė 2019 metų kovo 30 dienos savaitraštyje „Klaipėda“ pateikia istoriko Šarūno Liekio nuomonę, kuris padarė išvadą, kad „1939 metais, esant akivaizdžiai jėgų disproporcijai, Lietuva neturėjo jokių galimybių išsaugoti Klaipėdos kraštą, be to, tarp vietos gyventojų ji turėjo ne tiek jau daug šalininkų. Klaipėdos krašto praradimas Lietuvai buvo skaudus smūgis“. O laikraščio Lietuvos aidas 1939 m. kovo 24 d. savaitiniame kultūros priede poetas ir publicistas Faustas Kirša liūdnai apibendrino:

„Iš mūsų valstybės ribų iškrito Klaipėda. Kartu su Klaipėda netekome dalies Baltijos jūros pakrantės ir kopų, Rambyno, Kuršių marių, Nemuno žiočių, elnių. Netekome vieno iš kultūros židinių, dalies savo širdies, ir akyse kaupiasi ašaros, tarsi atsisveikintume šimtmečiams.“

PER KARĄ – Į SOVIETUS

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai Memelį paskelbė tvirtove ir pavertė galingo gynybinio rajono centru. Memelio puolamoji operacija, kurią Sovietų Sąjungos maršalas Ivanas Christoforovičius Bagramianas savo atsiminimuose pavadino „lemiama visoje Pabaltijo strateginėje puolamojoje operacijoje“, prasidėjo 1944 m. spalio 5 d. Jos tikslas buvo išeiti į Baltijos jūros pakrantę ir atkirsti „Nord“ sausumos armijų grupei atsitraukimo kelius į Rytų Prūsiją. Beveik du mėnesius Memelį gynė trys vokiečių divizijos. Apsuptas ištuštėjęs miestas, kuriame liko tik karinės dalys, folkšturmas ir specialieji daliniai, nepasidavė iki 1945-ųjų sausio pabaigos. Paskutiniai šaltą sausio 28-osios naktį Memelį paliko minuotojai, o rytą degančio miesto gatvėse pasirodė sovietų 16-osios lietuviškosios Klaipėdos Raudonosios vėliavos šaulių divizijos kariai. Ši divizija buvo suformuota Balachnoje, Gorkio srityje, daugiausia iš pabėgėlių ir iš Lietuvos evakuotų žmonių. Tą pačią dieną, sausio 28-ąją, miestas buvo išlaisvintas nuo fašistų. Trauktis jie susprogdino pramonės objektus ir tiltus. Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisariato duomenimis, Memelis buvo sugriautas 65–70 proc. Sunaikinta 60 proc. pramonės įmonių ir 50 proc. kultūros paskirties pastatų.

1945-ųjų rugpjūtį Potsdamo konferencija – trečiasis ir paskutinis oficialus „didžiojo trejeto“ – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – vadovų susitikimas – de facto perdavė Memelį ir jo priemiesčius SSRS. Miestas galutinai pervadintas Klaipėda. Po trejų metų buvo priimtas Lietuvos respublikos administracinio teritorinio suskirstymo įstatymas, kuriame pirmą kartą paminėta Klaipėdos sritis kaip Lietuvos TSR dalis. Visi lietuvių tautybės Klaipėdos gyventojai gavo sovietinę pilietybę. Klaipėdos vokiečiai galėjo prašyti SSRS pilietybės individualia tvarka.

Kadangi po išlaisvinimo civilių gyventojų mieste buvo nedaug, atkurti pramonės ėmė atvykti naujakuriai iš Sovietų Sąjungos. Klaipėda prabilo rusiškai.

Uostas – Klaipėdos širdis! © portofklaipeda.lt

Iškart po karo mieste prasidėjo atstatymo ir statybos darbai. Tiesa, naujosios sovietų valdžios požiūris į istorinę architektūrą dėl asociacijų su fašistine praeitimi buvo, švelniai tariant, ne visada palankus. Statydama naująją Klaipėdą ir valydama ją nuo griuvėsių, ji naikino šimtmečiais susiklosčiusį savitą senamiesčio veidą. Jau 1946 metais buvo įrengta nuolat veikianti keltų perkėla per Kuršių marias į Neriją, pradėjo veikti kai kurios įmonės. Klaipėdos ekonominę raidą vėl lėmė ne vietos poreikiai ir ištekliai, o visos Sąjungos interesai. Po rekonstrukcijos uostas tapo milžiniško žvejybos laivyno baze ir aprūpindavo žuvimi bei kitais žuvies produktais visą europinę SSRS dalį.

Keltai

Šie jūrų darbininkai bene patogiausia susisiekimo priemonė iš Lietuvos į Europos šalis. Jūriniu keltu iš Klaipėdos galima patogiai nusigauti į Švedijos Karlshamną, Vokietijos Kylį ir Danijos sostinę Kopenhagą. Maršrutus aptarnauja Danijos bendrovės DFDS Seaways laivai; ši bendrovė įkurta 1866 metais ir priskiriama didžiausiems keltų vežėjams Senajame pasaulyje. Siekdama patenkinti kiekvieno keleivio poreikius, bendrovė siūlo įvairių tipų kajutes – nuo sėdimųjų ekonominės klasės vietų iki Commodore Deluxe. Priklausomai nuo pasirinktos kajutės klasės, kelionė gali virsti iš praktiškos išvykos tikru aukščiausios klasės jūriniu kruizu. Prireikus galima pasiimti ir automobilį. Laivuose sudarytos ypatingos sąlygos ir žmonėms su negalia. Keltų perkėla jungia žemyninę Klaipėdą su Kuršių nerija. Senoji keleivių perkėla, esanti prie Danės žiočių, priima keltus, plukdančius tik keleivius be transporto priemonių. 2013 metais perkėloje atsirado moderni laukimo salė ir restoranas. Naujoji perkėla įsikūrusi pietinėje miesto dalyje ir skirta keleiviams su automobiliais.

1952–1970 metais buvo pastatytas naujas didelis žvejybos uostas, kuriame veikė penkios žvejybos įmonės, atsirado dvi laivų remonto gamyklos, laivų statykla „Baltija“, žuvies perdirbimo gamykla, konservų gamykla, žvejybos įrankių fabrikas, statinių ir taros kombinatas „Progresas“. 1966–1969 metais prie jų prisidėjo Vakarų laivų remonto gamykla – didžiausia Klaipėdos įmonė. Senoji uosto dalis buvo išplėsta ir tapo sovietinio eksporto į Vakarus – naftos, akmens anglies, grūdų ir metalo – vartais. 1986 metais Klaipėdos uoste buvo įgyvendintas grandiozinis strateginis projektas – didžiausia pasaulyje jūrų perkėla geležinkelio sąstatams. Ji sujungė Klaipėdą su Mukrano uostu Vokietijos Riugeno saloje. Ir visa tai – naujos darbo vietos.

1970-aisiais dėl masinio naujos darbo jėgos – lietuvių valstiečių – antplūdžio į miestą Klaipėdoje ėmė vyrauti lietuvių kalba.

Dėmesio sulaukė ir kultūros bei švietimo objektai. 1946 metais buvo restauruotas dramos teatras, 1956-aisiais pirmuosius pokario žiūrovus priėmė Liaudies operos teatras. Jau 1959 metais vietos studentai galėjo mokytis atidarytame Kauno politechnikos universiteto Klaipėdos filiale. Pradėjo veikti daugybė muziejų, tarp jų garsieji muziejus-akvariumas, laikrodžių, gintaro muziejai... Kūrėsi Martyno Mažvydo skulptūrų parkas. Nors miestas buvo užstatomas tipinėmis pilkomis sovietinėmis „dėžutėmis“, beje, dujofikuotomis nuo 1961 metų, jis išsaugojo savitumą dėl negausių architektūros paminklų, išgyvenusių visus karus.

Vis dėlto buvo prarasta ir daugybė architektūriniu požiūriu įdomių pramoninių statinių – pavyzdžiui, nuo XVII amžiaus žinomas Biržos pastatas, stovėjęs prie to paties pavadinimo tilto dabartinio Atgimimo skvero vietoje ir ilgą laiką buvęs vienu svarbiausių miesto kultūros, finansų ir politikos centrų. Arba viena pirmųjų Europoje gaisrinių, Dramblio namas – senovinis fachverkinis sandėlis netoli Lietuvininkų aikštės. Neišliko ir seniausia Šv. Jono liuteronų bažnyčia (Johanneskirche), kurios istorija siekė 1258 metus. Ji daug kartų buvo griauta, degė ir keitė vietą. Manoma, kad po Reformacijos bažnyčia jau stovėjo rytiniame Senamiesčio salos gale, tačiau 1540-aisiais sudegė. 1696–1706 metais Turgaus gatvės gale buvo pastatyta jau trinavė Šv. Jono šventovė su aštuonkampiais žvaigždiniais skliautais. Pastatas buvo 37 metrų ilgio, 22 metrų pločio, su 50 metrų aukščio bokštu. 1790 metais pastatas buvo remontuojamas, o jo bokštas, paaukštintas 11 metrų, su apžvalgos balkonu, angliškuoju laikrodžiu ir burlaivio formos vėjarode, įgavo baroko bruožų.

Čia buvo saugomas Klaipėdoje gimusio Motiejaus Pretorijaus – protestantų pastoriaus, vėliau katalikų kunigo, istoriko ir etnografo, mokslus baigusio Karaliaučiaus ir Rostoko universitetuose, – portretas. Jo veikale apie Prūsijos istoriją ir kultūrą Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne pateikta daug etnografinių žinių apie Prūsijos lietuvius ir senovės prūsus.

Memelio pilies griovys šiuo metu naudojamas kaip jachtų prieplauka.

KLAIPĖDA TURI YPATINGĄ CHARAKTERĮ

Senamiestis

Danės upė dalija Klaipėdą į dvi dalis. Kairiajame krante įsikūręs Senamiestis. Jis išsaugojo ir senųjų laikų kontūrus, ir atmosferą. Siauros viduramžių gatvelės, kuriose daugybė nedidelių namelių čerpiniais stogais stovi visai arti vienas kito, sudaro savotišką labirintą iš griežtai stačiu kampu išdėstytų kvartalų. Senoviniai fachverkiniai namai, taikiai sugyvendami su šiuolaikiniais pastatais, primena vokiškąją miesto praeitį pilies saloje.

1571 m. kunigaikštis Albrechtas Frydrichas čia skyrė žemės sklypus naujoms sodyboms statyti. Šiaurinę dalį, arba Senamiestį, kuriame galėjo kurtis tik vokiečių pirkliai ir amatininkai, nuo Odininkų kvartalo (būsimojo Frydricho miesto), kuriame gyveno „nešvaresnių“ profesijų atstovai – odininkai, pirtininkai, kirpėjai, žvejai – ir etninių grupių atstovai, skyrė senoji upės vaga.

XVII a. pabaigoje dėl nedidelio Senamiesčio ploto jo administracinėse ribose ėmė trūkti vietos kurtis. Vis daugiau vokiečių pirklių ir amatininkų ėmė kurtis Odininkų kvartale. Jie primygtinai reikalavo prijungti jį prie Senamiesčio. Tačiau valdžios atstovai 1693 m. suteikė Odininkų rajonui privilegiją, herbą, vėliavą ir pavadino jį Frydricho miestu. Jį valdė senjoras, pavaldus Memelio magistrato sprendimams, o teismo bylos buvo sprendžiamos Senamiestyje. Į Senamiesčio administracines ribas Frydricho miestas įtrauktas tik 1722 m., tada buvo užpilta ir juos skyrusi upės vaga. (Kitais duomenimis, ji buvo užpilta ketvirčiu amžiaus anksčiau, nei „oficialiai“ atsirado Frydricho miestas, – apie 1665 m.)

Istoriniai kvartalai turi kažkokią magišką traukos galią!

Senamiestis (Altstadt) kurtas pagal kryžiuočių miestų statybos tradicijas: pirmiausia buvo pastatyta pilis, šalia jos – miestas, o pilį gynė vandens grioviai, kuriais tekėjo upė. 2002 m. toje vietoje, kur stovėjo pilis, atidarytas muziejus, kuriame eksponuojami kasinėjimų metu rasti artefaktai. Kai kurie XVI–XVIII a. tvirtovės požeminiai statiniai išliko gana neblogai. Dabar juos galima aplankyti.

Dėl XIII–XV a. susiformavusio gatvių ir gatvelių tinklo, primenančio šachmatų lentą, Senamiestis priskiriamas urbanistikos paminklams. Čia išliko mediniai ir mūriniai miesto namai, darniai sugyvenantys su šiuolaikiniais pastatais. Šiai Klaipėdos daliai būdingi fachverkinių³ sandėlių kvartalai. Yra ir šio stiliaus gyvenamųjų namų. Tačiau po katastrofiško 1854 m. gaisro gyvenamųjų fachverkinių namų statyti buvo uždrausta, nes jie lengvai užsiliepsnodavo.

Istorinę vertę turi Dramos teatras Teatro aikštėje, pastatytas 1893 m. sudegusio ankstesniojo teatro vietoje. Jame kartą dirigavo pats Wagneris.

Klaipėdos gatvėse prigijo ir šiuolaikiniai simboliai. Pavyzdžiui, įmantrios mažos skulptūrėlės: ausytas peliukas, katinas, vardu Klaipėdis, dobermanas, žvelgiantis iš namo prie senojo turgaus, ir Kaminkrėtys (skulptorius Klaudijus Pūdymas), sėdintis ant vieno iš Kurpių gatvės namų stogo. Kaip ir daugelyje Baltijos miestų, Klaipėdoje ši profesija buvo labai paklausi. Pamatyti kaminkrėtį buvo laikoma geru ženklu.

Garsusis Memelio fachverkinis „dramblio namas“, deja, neišliko iki mūsų dienų.

Ant vieno namo sienos – skulptūra „Drakonas“: kai lyja, iš jo šnervių vanduo teka į akmenyje įspaustą žmogaus pėdos atspaudą. Tai iliustracija legendai apie Klaipėdos miesto pavadinimo kilmę:

Senų senovėje Akmenos, dabartinės Danės, upės krantuose gyveno gentis, garbinusi Saulę ir Ugnį. Kai atėjo laikas palikti senąją gyvenvietę, naujos vietos ieškoti gentis išsiuntė geriausius savo medžiotojus – brolius Elnią ir Vilką. Jie ėjo žvėrių takais ir priėjo kalvą, nuo kurios viršūnės išvydo nuo krašto iki krašto plytinčią jūrą. Broliai nusprendė iki jos nueiti, bet kelią pastojo miškai ir pelkė. Jie ilgai ginčijosi, kuriuo keliu eiti, tačiau taip ir nesutarė.

Kiekvienas nuėjo savo keliu. Elnias išėjo į jūros krantą, išvydo minkštą geltoną smėlį ir nusprendė atvesti gentį čia. Vilkas ėjo upės krantu ir dingo. Elnias ilgai ieškojo brolio, bet molingoje žemėje rado tik jo kojos pėdsaką – klai peda.

Dar vienas Klaipėdos simbolis – legendinis, kadaise mokomasis burlaivis „Meridianas“, priklausęs Klaipėdos jūreivystės mokyklai. Laivą 1948 m. pastatė suomiai. Nuo 1969-ųjų jis rado prieglobstį Klaipėdoje. Vėliau jis buvo suremontuotas ir paverstas muziejumi, o nuo 2013 m. čia veikia žuvies restoranas. Netoli jo, po Biržos tiltu, pastatyta romantiška skulptūra „Undinėlė“. O iš Klaipėdos kruizinių laivų terminalo teritorijos galima ne tik grožėtis jachtomis ir laivais, bet ir pamatyti skulptūras: metalinę ažūrinę vėtrungę su sklandančia žuvėdra „Vėjas“ ir „Berniuką su šuniu“, kuris, stovėdamas krantinėje, pasitinka ir išlydi laivus. Prie pasukamojo tiltelio, kuris pagal tvarkaraštį pasukamas rankomis, pasislėpė „Juodasis vaiduoklis“, kuris, pasak legendos, naktį pasirodęs sargybiniui, išpranašavo, kad miestui „gali pritrūkti grūdų ir malkų…“.

Burlaivis „Meridianas“ – tikra miesto puošmena! O AB „Klaipėdos energija“ kaminas – ne.

Taravos Anikė

Yra versija, kad garsusis Memelio poetas Simonas Dachas buvo Anikės jaunikio draugas. 1637 m. Taravos kaimo (dab. Vladimirovo gyvenvietė Kaliningrado srityje) bažnyčioje susituokė pastorius Johannas Portatius iš Trempeno (dab. Novostrojevo gyvenvietė Kaliningrado srities Oziorsko miesto apygardoje) ir septyniolikmetė Anikė Neander. Dachas buvo pakviestas į vestuves. Ta proga jis parašė eilėraštį, tapusį savotiška vestuvių dovana. Po šimtmečio jis virto populiaria daina. Vokiečių rašytojas Johannas Gottfriedas Herderis išvertė tekstą į literatūrinę vokiečių kalbą, o kompozitorius Friedrichas Silcheris sukūrė naują melodiją (pirmąją dar Simonui Dachui gyvam esant sukūrė vargonininkas Heinrichas Albertas). Nuo tada daina tapo labai populiari. Meilę Anikei poetas nešiojosi visą gyvenimą, bet svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Nugyvenusi 70 metų, ji dar du kartus ištekėjo ir abu kartus – ne už jo.

Viena įdomiausių Klaipėdos vietų pelnytai laikomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, įsikūręs seniausiuose Frydricho miesto rūmuose. Muziejus supažindina su lietuvininkų buitimi, vokiečių ir lietuvių santykių bei Memelio istorija. Unikalus ir Kalvystės muziejus, atidarytas 1992 m., minint Klaipėdos jubiliejų. Mažajai Lietuvai būdingi ažūriniai kryžiai, tvoros, vartai, kalvio įrankiai, kalti namų apyvokos daiktai… Didžiąją dalį eksponatų surinko klaipėdietis metalo restauratorius Dionyzas Varkalis. Tai antkapiniai kryžiai, tvorelės iš senųjų kapinių ir tik uostamiesčiui būdingos senos vėtrungės.

Visų pirma muziejaus rinkinys ryškiai iliustruoja unikalios kalvio profesijos, mūsų laikais beveik išnykusios, raidos etapus.

1973 m. birželio 1 d. atidaryta Paveikslų galerija – Lietuvos dailės muziejaus padalinys. Galerija užima visą XIX–XX a. pastatų kompleksą. Ekspozicijoje – Vakarų Europos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos tapyba, skulptūra, grafika. Nuo 2001 m. čia veikia nuolatinė europinio masto lietuvių dailininko ekspresionisto Prano Domšaičio, kurio vardu pavadinta galerija, kūrinių paroda (apie 600 darbų), taip pat eksponuojami marinisto Česlovo Janušo ir Vytauto Kašubos kūriniai.

Naujamiestis

Klaipėdos Naujamiestis atsirado XIX – XX a. pradžioje priešingame Danės krante. Jis kur kas didesnis už Senamiestį. Šiandien tai gyvas komercinis centras. Naujamiestyje yra didelė Lietuvininkų aikštė (Lietuvininku aikstà), pavadinta Mažosios Lietuvos lietuvių gyventojų garbei. Sovietmečiu joje stovėjo paminklas čia palaidotiems raudonarmiečiams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kapinės buvo perkeltos, o jų vietoje iškilo paminklas Martynui Mažvydui – lietuvių spaudos pradininkui ir rašytojui, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo prasti žodžiai“, išleistos Karaliaučiuje, sudarytojui ir leidėjui. Paminklą 1997 m., minint garsiojo katekizmo išleidimo 450-ąsias metines, sukūrė lietuvių skulptorius, SSRS dailininkų sąjungos narys Regimantas Juozas Midvikis.

Tais pačiais metais buvo atidengtas ir memorialas į Sibirą ištremtiems lietuviams, kurio autorius – Juozas Genevičius. Be aukos skulptūros, čia įrengtos plokštės, kuriose iškaltos tremtyje mirusiųjų pavardės. Kasmet gegužės 22-ąją čia susirenka klaipėdiečiai jų atminimo pagerbti. 1948 metų operaciją „Pavasaris“ prisimena kiekvienas lietuvis. Tuomet per dvi dienas sovietų represinės struktūros į Sibirą deportavo apie 40 tūkstančių žmonių, tarp jų moterų ir vaikų. NKVD vadovybė reikalavo „išvalyti respubliką“ nuo antisovietinių elementų, bendradarbiavusių su partizanais, ir nuo pasiturinčių valstiečių, nenorėjusių burtis į kolūkius. Buvo iškeldinami ne tik lietuviai, bet ir vietos baltarusiai bei lenkai. Pagrindinis „Pavasario“ tikslas buvo įbauginti gyventojus. „Tūkstančiai žmonių buvo sunaikinti, ir ne tik fiziškai. Sulaužyta daugybė likimų“, – sako lietuvių istorikas Arvydas Anušauskas.

Naujamiestis įdomus ir istorinės architektūros požiūriu. Didžiausioje Naujamiesčio gatvėje – Liepų – išlikę net keli puikūs jos pavyzdžiai. Pavyzdžiui, gražus XIX amžiaus rūmas, kurį pastatė turtingiausias Memelio miestietis, žydų kilmės anglas Johannas Simpsonas. Po 1913 metų čia gyveno bankininkas Johannas Kirchbergeris. Jo laikais pastatas įgijo dabartinę išvaizdą – su fasadu, kurį puošia keturios kolonos ir dvi skulptūros, simbolizuojančios prekybą ir amatus.

Nuo 1984 metų rūmuose veikia Laikrodžių muziejus, kurio eksponatai – įvairiomis istorinėmis epochomis naudoti laiko matavimo prietaisai: saulės, žvaigždžių, ugnies, vandens, smėlio ir net gėlių laikrodžiai, vėlesni XVI–XIX amžių mechaniniai laikrodžiai. Kolekciją papildo seni mėnulio ir mėnulio-saulės kalendoriai bei šiuolaikiniai laikrodžiai.

Kaimynystėje stovi Centrinio pašto pastatas, pastatytas 1893-iaisiais neogotikos stiliumi. Tiek viduje, tiek išorėje jis beveik nepakito.

Nebent buvo rekonstruotas 42 metrų bokštas, nukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą. Kiek toliau driekiasi parkas, kuriame stovi XVIII amžiuje gyvenusio liuteronų pastoriaus Kristijono Donelaičio statula. Išgarsėjo jis tuo, kad parašė pirmąją epinę poemą lietuvių kalba – „Metai“.

Ypatinga Klaipėdos įžymybė – Skulptūrų parkas. Kasmet čia atvyksta ne tik lietuvių, bet ir užsienio skulptoriai pristatyti savo darbų. Parko unikalumas tas, kad anksčiau jo vietoje buvo vokiečių kapinės. 1977 metais čia buvo pastatytos lietuvių meistrų sukurtos dekoratyvinės skulptūros. Iš pradžių miestiečiai į buvusią kulto vietą žiūrėjo atsargiai, tačiau pamažu ne tik priprato, bet ir pamilo parką, kuriame atsirado vaikų žaidimų aikštelė, teniso kortai. Šiaurinėje parko dalyje yra memorialas sovietų kariams, žuvusiems išvaduojant Klaipėdą 1945 metų sausį.

Upės vaizdas centre kadaise buvo tikra akių atgaiva. Deja, nė vienas iš šių pastatų neišliko.

XIX amžiaus gynybinės tvirtovės „Kopgalis“, kurią Memeliui apsaugoti prie įplaukos į Kuršių marias pastatė vokiečiai, patalpose dabar įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus. Keli teminiai skyriai pristato Lietuvos laivybos istoriją nuo pirmųjų žvejų valčių; čia taip pat yra Kuršių nerijos gamtos muziejus, akvariumas ir delfinariumas, šalia kurio stovi 12 metrų paminklas „Albatrosas“. Jis pastatytas jūroje žuvusiems laivams atminti. Pasak Lietuvoje gyvuojančios legendos, virš nuskendusių laivų klykdami skraido dideli albatrosai, gedintys žuvusių jūreivių.

Muziejaus ekspozicijai priklauso ir etnografinė užpraeito amžiaus žvejo sodyba su mediniais nameliais, šiaudiniais stogais, drožinėtais žirgeliais ir pintomis tvorelėmis. Paprasto lietuvio žvejo gyvenimo būdas – kaip ant delno: būdingi buities daiktai, žvejybos įrankiai, tvartas, aptvaras su gyvais naminiais gyvuliais. Sodybos kieme – ūkiniai pastatai, ledainė šviežiai žuviai laikyti ir rūkykla.

Žuvis – greitai gendantis produktas, todėl kiekviena žvejų šeima būtinai turėjo šį valstietiškos buities atributą. Kaime rūkydavo ne tik žuvį, bet ir mėsą, dešras ir, žinoma, garsiuosius lietuviškus lašinius.

Jūrų muziejuje galima vaikštinėti valandų valandas, apžiūrinėjant įvairių epochų laivų modelius ir jų įrangą. Yra čia ir ne visai įprastų eksponatų. Pavyzdžiui, valties nuolaužos, priklausiusios Gintarui Paulioniui – klaipėdiečiui žvejui, fanatiškai įsimylėjusiam jūrą. Jis savo rankomis pagal senovinių Niufaundlando laivų eskizus pasistatė laivą ir išplaukė juo į kelionę jūra. 1994 metais jis vienas perplaukė Baltijos jūrą ir visai sėkmingai pasiekė Švediją. Grįždamas atgal pateko į audrą, kuri tuo pačiu metu pražudė keltą „Estonia“ ir nusinešė 852 žmonių gyvybes. Gintaro valties nuolaužos rastos krante 1994 metų spalio 5 dieną ir perduotos muziejui.

Po trejų metų remonto ir restauracijos 2017 metų gruodžio 3 dieną čia atidarytas 25 metrų ilgio skaidrus tunelis, 24 atnaujinti akvariumai su įvairiomis jūrų ir vandenynų žuvimis, dugne gulinčiomis jūrų žvaigždėmis, nuskendusių laivų fragmentais ir inkarais. O turtinga retų koralų rūšių ir jūrų kriauklių ekspozicija turi didžiulę mokslinę vertę. Dėl tokios įvairovės muziejus skiriasi nuo daugumos panašių muziejų Lietuvos kaimyninėse šalyse.

Architektūrinių dominančių – daugiaaukščių „K“ ir „D“ – statyba šiuolaikinėje Klaipėdoje baigta 2006 metais. Ar šis sprendimas buvo sėkmingas, parodys laikas.

Neseniai vienas Klaipėdos visuomenininkas pasiūlė priimti krašto vokiškosios architektūros apsaugos įstatymą – „...miestuose, kurie buvo Rytų Prūsijos dalis, negalima leisti statyti bet ko … reikia įpareigoti laikytis tam tikro stiliaus, būdingo šiam unikaliam regionui“. Savaitraščio „Ekspress-nedelia“ korespondentas Denisas Kišinevskis pasiteiravo, ką apie Klaipėdos architektūros paveldą mano miesto istorijos specialistas Dainius Elertas: „Tai, kas mūsų išliko, dabar galima rasti ir kituose miestuose … Žinoma, tai buvęs Rytų Prūsijos miestas, turintis savitą charakterį, tačiau sakyti, kad turime jame išsaugoti tik vokišką stilių, nėra visai teisinga. Pačiame mieste formavosi vienas stilius, priemiesčiuose – kitas. Pavyzdžiui, XIX amžiuje viskas buvo gana standartizuota“. Kaip pavyzdį Dainius Elertas nurodė pagrindinės bibliotekos miesto centre fasadą:

„Tai gražus senas pastatas, bet nieko konkrečiai vokiško jame nėra. Galima daug kalbėti apie ‚unikalius‘ fachverkinius namus, tačiau šio stiliaus pastatų galima rasti ne tik Klaipėdoje, bet ir Švėkšnoje, ir Kėdainiuose, ir net Vilniuje. Paties fachverko negalima vadinti grynai vokišku stiliumi…“

Pasak Elerto, pagrindinė šiandieninės Klaipėdos problema yra ta, kad statomi pastatai atima iš jos savitumą. Specialisto nuomone, nauji statiniai niekuo ne geresni už sovietines „chruščiovkes“ ir tipinius daugiaaukščius, be to, šiuolaikinėje statyboje toliau puoselėjamos sovietinės tradicijos: „Tai, kas atsiranda, nesuformuoja skiriamųjų bruožų, nesukuria savitumo, jei kalbėsime apie stilių. Pavyzdžiui, centre iškilę daugiaaukščiai ‚K‘ ir ‚D‘, tapę miesto simboliu… Juk juose nėra nieko ypatingo, pati jų architektūrinė kokybė gana žema, ir tai liūdina. Reikia kurti kažką nauja, galima kurti siluetus, galima statyti šiuolaikinius originalius pastatus, kurie perteiktų miesto stilių, formuotų Klaipėdos unikalumą ir tęstų jos ypatingą charakterį“.

KLAIPĖDOS MERAS – ŽMOGUS, KURIO SIELOJE GYVENA JŪROS ŽAVESYS

2019-ųjų kovą vyko Klaipėdos mero rinkimai. Trečią kartą rinkėjai suteikė pasitikėjimą Vytautui Grubliauskui, kuris pažadėjo pateisinti miesto gyventojų lūkesčius. Jo nuomone, jie mato jame stabilumo garantą, nelinkusį dalyti tuščių pažadų.

Ankstesnėmis kadencijomis meras daugiausia dėmesio skyrė pramonės ir gyvenamųjų objektų statybai, kultūrinei ir socialinei infrastruktūrai. 2015 m. baigta Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija, nuo 2016 m. rekonstruojamas Muzikinis teatras. Atsirado „Kultūros fabrikas“. „Dabar turime puikų konferencijų centrą atstatytoje piliavietės dalyje. Atidarėme socialinį centrą „Danė“ su trimis skyriais – senyvo amžiaus žmonėms, vaikams našlaičiams ir psichikos sutrikimų turintiems pacientams, taip pat naują neįgaliųjų skyrių „Klaipėdos lakštutė“, – portalo Kurier.lt korespondentei Jelenai Listopad pasakojo Vytautas Grubliauskas. – „Mums pavyksta subalansuoti dėmesį tarp kultūrinės ir socialinės infrastruktūros bei pramonės ir miesto ūkio objektų. Toliau plėtojama Laisvosios ekonominės zonos infrastruktūra, kur jau sėkmingai veikia apie 20 įmonių su lietuvišku ir užsienio kapitalu. Turime ir bendradarbiavimo sutartį su Kaliningradu.“

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas – didelis džiazo mėgėjas (nuotraukoje kairėje).

Žinoma, didelį vaidmenį miesto raidoje atlieka Klaipėdos uostas, kuris, pasak mero, yra vizitinė kortelė jūra atvykstantiems svečiams. Jo pagalba sutvarkytas privažiuojamasis kelias prie jūrų keltų terminalo. O Klaipėdos centrinis terminalas pritraukia naujų laivybos linijų. Miestui reikšmingesnį statusą suteikė ir bendrovėje „Klaipėdos Smeltė“ įkurtas jūrinių konteinerių paskirstymo centras. Uosto dėka Klaipėda gauna naudos ir iš jūrinio turizmo.

Vytautą Grubliauską neramina mažėjantis Klaipėdos, ypač senamiesčio, gyventojų skaičius, tačiau jis stengiasi kažką padaryti, kad žmonės neišvažiuotų. Pavyzdžiui, verslininkams suteikė kelių rūšių lengvatų. Tačiau ir tai ne itin sulaiko. Deja, gyventojų mažėjimo problema Lietuvoje beveik visuotinė.

Keletą metų Klaipėdos savivaldybė buvo pripažįstama geriausia Lietuvoje. „Didžiuotis savo miestu, žinoma, gerai, bet aš už tai, kad kiekvienas gyventojas prie to prisidėtų ir padarytų ką nors naudingo, miestui reikalingo“, – sako meras Grubliauskas. – „Savo laiptinėje, savo name, savo gatvėje, savo kvartale. Kaip tikras šeimininkas. Meilė miestui turi būti veikli, ir tada mūsų Klaipėda taps dar geresnė, dar gražesnė.“ Interviu portalui 15min.lt jis pavadino miestą, nepaisant garbingo jo amžiaus, išdykusiu, gaiviu, tačiau kartu ir rimtu. Ir paragino gyventojus bei svečius „pažadinti savyje dryžuotas, tarsi jūreivių telnyčios, sielas ir pasijusti tikrais jūrinio miesto ir šalies šeimininkais … Svarbu, kad mūsų sielose būtų daugiau jūrinio žavesio. Jei jo nėra, gali kad ir visas sienas išdažyti jūrinėmis juostomis – nieko nebus.“

Šiandien meras svajoja apie sveiką, žalią, ekologišką Klaipėdą: „Neturi likti rūkstančių kaminų, triukšmo, nemalonių kvapų. Įsivaizduoju kuo lengvesnę prieigą prie vandens ir jūros. Civilizuotai sutvarkyta Danės upė, gražus centras. Galbūt trys ar keturi teatrai. Neatmetu ir pramogų salos prie Girulių galimybės.“

Vytautas Grubliauskas – įdomus žmogus, puikus muzikantas ir improvizatorius, kasmet Klaipėdoje rengiamų džiazo festivalių dalyvis.

KLAIPĖDOS APYLINKĖS

Klaipeda Castle Jazz Festival

Tradiciškai pirmąjį birželio savaitgalį Klaipėdoje vyksta vienas didžiausių kasmetinių kultūros renginių – tarptautinis džiazo festivalis Castle Jazz Festival. Kasmet jis tampa vis ryškesnis ir įdomesnis, į jį be lietuvių susirenka daugybė užsienio kolektyvų. Įvairiais metais festivalyje koncertavo Tower of Power, Sugar Blue, Joe Sample, Toots Thielemans, Eric Marienthal, Randy Crawford, Candy Dulfer, Maynard Ferguson, Sheila Raye Charles, Igoris Butmanas. Ir tai tik nedidelė dalis pasaulio džiazo žvaigždžių, Castle Jazz Festival metu aplankiusių Klaipėdą. Atlikėjų ratas su kiekvienu festivaliu vis platėja. Festivalio steigėju ir direktoriumi prieš 25 metus tapo puikus muzikantas ir dabartinis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, taip išgarsinęs savo miestą visame pasaulyje.

Kuršių nerija

Nacionalinis parkas Kuršių nerija lietuviškoje nerijos dalyje užima 26 474 hektarų plotą. Iš jų sausuma sudaro 9774 hektarus, likusią dalį – Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenys. Dalį kopų čia dengia augalija, medžiai, slepiantys pirmykštį jų vaizdą. Vadinamųjų „mirusių kopų“ zona driekiasi 10 kilometrų į pietus nuo Juodkrantės. Jos skiriasi nuo aukštų, slenkančių ir keliaujančių kopų, prasidedančių į pietus nuo Nidos. Nidos smėlio peizažai traukė Karaliaučiaus dailės akademijos dailininkus. O vokiečių mecenato Hermano Blodės viešbutis subūrė dailininkus ekspresionistus ir tapo vadinamosios Nidos dailininkų kolonijos centru. Dalį savo paveikslų jie palikdavo viešbučio savininkui.

Vietos grožis žavėjo vokiečių ekspresionizmo lyderį Maxą Pechsteiną, modernizmo teoretiką Karlą Schmidtą-Rottluffą, garsųjį vokiečių impresionistą Lovisą Corinthą, gimusį Tepliavoje (dabar – Gvardeiskas). Nida žavėjosi vokiečių poetai Ernstas Wiechertas ir Carlas Zuckmayeris.

Daugiau nei pusė nacionalinio parko medžių – įvairių rūšių pušys, tarp jų kalninės ir nykštukinės, atvežtos iš Švedijos. Ir labai didelė lapuočių įvairovė – bukai, guobos, akacijos, beržai, tuopos, klevai, liepos… Įvairus ir gyvūnų pasaulis – 37 žinduolių rūšys, 100 paukščių rūšių. Didieji kormoranai ir pilkieji garniai parke gyvena ištisomis kolonijomis.

Nacionalinio parko ribose yra penkios gyvenvietės: Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida ir Smiltynė. Jos sudaro vieną savivaldybę – Neringą, pavadintą mitinės Nerijos kūrėjos garbei. Pasak legendos, deivės Laimos duktė milžinė Neringa prisisėmė į prijuostę smėlio ir supylė iš jo ilgą pylimą nuo Kranto (Zelenogradsko) iki Mėmelio (Klaipėdos), kad apsaugotų vietos žvejus nuo jų būstus griaunančių audrų.

Daniel Staschus. „Žvejų kaimas“.

Kuršių vėtrungės

Iki XX a. antrosios pusės kuršių žvejai į marias plaukdavo iš ąžuolo pagamintomis burinėmis plokščiadugnėmis valtimis, vadinamomis kurėnais. Jų ilgis galėjo siekti 14 metrų. Vietos ypatybė buvo vėtrungės – kuršių vimpelai, tvirtinami ant kurėnų stiebų. Kiekviena žvejų šeima turėjo savitą, originalaus dizaino vėtrungę. Valčių atpažinimas pagal vėtrunges žuvininkystės inspektoriaus Ernsto Beerbohmo iniciatyva buvo įvestas 1844 m., siekiant palengvinti žvejybos taisyklių laikymosi kontrolę. Už taisyklių pažeidimą buvo skiriama nuo vieno iki dešimties talerių bauda. O tas, kas išplaukdavo su vėtrunge, kurios neturėjo teisės naudoti, turėjo sumokėti nuo 10 iki 50 talerių baudą. Palaipsniui vėtrungės tobulėjo, buvo puošiamos įvairiais drožtais simboliais. Galiausiai jų dekoravimas virto tikru menu. Vėtrungės tapo įžymybe. Ypač Nidoje tuo įsitikinsite, kad ir kur eitumėte! O štai kurėnai po Antrojo pasaulinio karo išnyko. Tačiau Klaipėdos jūrų muziejus atkūrė šį laivą ir 2001 m. liepos 11 d. nuleido į vandenį savo pirmąjį kurėną. Šių valčių pavyzdžių dabar galima pamatyti ir Kaliningrade.

Anksčiau kaimai buvo kur kas mažesni, bet jų buvo gerokai daugiau. Daugelis be pėdsakų išnyko vėjo stumiamų kopų smėlyje. Vietos kaimų ypatybė – kuklūs mediniai žvejų namai, nudažyti būdingomis spalvomis – rausvai ruda ir mėlyna. Jų fasadai paprastai atgręžti į marias. Įdomu tai, kad beveik ant kiekvieno yra pirmojo šeimininko inicialai ir statybos data. Frontonus puošia sukryžiuotos žirgų galvos arba paukščiai, saugoję būstus nuo piktųjų dvasių. Vėtrungės buvo ant kiekvieno namo. Vėtrungėje, be religinių simbolių, kurie, kaip buvo tikima, saugojo žveją ir jo artimuosius nuo nelaimių, galėjo būti dar keli simboliai ar net užrašai. Iš vėtrungės buvo galima daug sužinoti apie žvejo šeimą. Kryžius reiškė, kad žvejys vedęs, linijos – vaikų skaičių, skylės – pagalbininkų buvimą…

Vienas iš Neringos kaimų – Juodkrantė – kupinas legendų apie raganas ir dievybes. Švenčiausia vieta kuršiams ir sembams, gyvenusiems šiose vietose iki kryžiuočių atėjimo XIII amžiuje, buvo laikomas Raganų kalnas.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta 1429 metais. Nuo XIX amžiaus vidurio ji ėmė virsti kurortu. Praėjusio amžiaus pradžioje 160 gyventojų turėjęs žvejų kaimas pradėjo sparčiai urbanizuotis stambios bendrovės Stantien & Baecker, kuri mariose kasė gintarą, dėka. Į šiaurę nuo Juodkrantės esanti Gintaro įlanka, kadaise buvusi bendrovės baze, „iki šiol primena tuos laikus, nors šiandien tėra tik šešėlis klestėjusio uosto ir miestelio, kuris anksčiau stovėjo šioje vietoje“, – rašo Gordonas McLachlanas savo knygoje „Lietuva“. Iš ten kelias veda prie Lapnugario – aukščiausios (53,2 m) Juodkrantės kopos, apaugusios medžiais. Jos viršūnėje stovi švyturys su apžvalgos aikštele, nuo kurios matyti beveik visa Nerija.

Raganų kalnas, viena populiariausių Kuršių nerijos lankytinų vietų, užima galinę kopos dalį – kol kopa neapaugo, dėl savo auksinio smėlio ji buvo vadinama „Šviesiaplauke Ieva“. 1980-ųjų pradžioje čia atsirado iš medžio išdrožtos skulptūros, vaizduojančios scenas iš lietuvių pasakų ir sakmių. Kai kurios jų dėl savo dydžio priskiriamos monumentaliųjų kūrinių kategorijai.

Kelias iš Juodkrantės marių pakrante veda į nuostabiai prižiūrėtą ir sutvarkytą Nidą, esančią keturi kilometrai nuo Rusijos sienos. Pirmosios žinios apie šį kaimą siekia 1385 metus. Dėl slenkančio smėlio jis ne kartą buvo keliamas iš vienos vietos į kitą.

Neringos muziejuje surinkta viskas, kas gali papasakoti apie tradicinį Kuršių nerijos gyventojų gyvenimo būdą ir buitį. Pavyzdžiui, apie žvejybą, gintaro paieškas ir varnų gaudymą (taip, badmečiu jas irgi valgydavo!).

Šiandien Nida turi prabangaus kurorto statusą, ją labai mėgsta svečiai iš Vokietijos. Jie mielai aplanko čia savo tėvynainio Tomo Mano namus-muziejų. Rašytojas į Kuršių neriją pirmą kartą atvyko 1929 metais ir buvo taip sužavėtas jos grožio, kad nepagailėjo Nobelio premijos, kurią gavo už savo išskirtinį romaną „Budenbrokai“, ir pasistatė čia vasarnamį. „Tai medinis namas šiaudiniu stogu, kurio frontoną puošia dviejų sukryžiuotų žirgų galvų atvaizdas. Apačioje yra atvira veranda, besiribojanti su valgomuoju. Visi kiti kambariai – miegamieji, išskyrus vieną, esantį pirmame aukšte, kuris man tarnauja kaip darbo kabinetas. Iš čia atsiveria vaizdas į marias, už kurių dunkso Rytų Prūsijos pakrantė, tačiau ją įžiūrėti galima tik retkarčiais“, – rašė Tomas Manas savo esė „Mano vasaros namai“. Čia jis parašė romaną „Juozapas ir jo broliai“. Tačiau fašistams atėjus į valdžią rašytojas iš Nidos išvyko ir daugiau čia nebegrįžo.

Juodai balti vimpelai skyrė Kuršių nerijos žvejų valtis nuo jų kolegų iš žemyno plaukiojimo priemonių, kurių vimpelai buvo raudonai balti.

Palanga

Lietuvai priklausanti Baltijos pakrantės dalis nedidelė. Senovėje šią pakrantę gyveno baltų gentys – kuršiai (arba kuronai – iš vokiško Kuren), kurių vardas atsispindi Kuršių nerijos ir Kuršių marių, iš dalies esančių Rusijos Federacijos Kaliningrado srities teritorijoje, pavadinimuose. Nerija pripažinta vienu nuostabiausių gamtos reiškinių Europoje. Kaip, beje, ir už 30 kilometrų nuo Klaipėdos esantis kurortinis miestelis Palanga, kurio smėlėtas paplūdimys pasislėpęs už palei visą Lietuvos pakrantę besidriekiančios kopų juostos.

Palangos istorijoje esama gana įdomių momentų. Pavyzdžiui, 1422 metais sudarius Melno taiką, Kryžiuočių ordinas atsisakė pretenzijų į pietinę Baltijos pakrantę. Lietuva tapo visateise dalies teritorijos aplink Šventosios ir Rąžės upių žiotis šeimininke, o tai šaliai užtikrino ilgai lauktą priėjimą prie jūros. Vytautui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, tam tikra prasme sentimentaliam žmogui, Palanga buvo brangi dar ir todėl, kad čia gimė jo motina Birutė.

Sumanymai įrengti uostus Palangoje ir šiauriau esančiame Šventosios kaime, švelniai tariant, žlugo dėl į jūrą įtekančių upių seklumo – jos tiko tik nedideliems laivams. Į pagalbą atėjo Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, uostui įrengti pasitelkęs anglų pirklius. Tiesa, 1701 metais švedai jį sugriovė, ir Palanga taip ir liko paprastu žvejų kaimu. XIX amžiuje ji virto poilsio zona su geru smėlėtu paplūdimiu. Po Pirmojo pasaulinio karo kaip kadaise buvusi Kuršo teritorija atiteko Latvijai, tačiau 1921 metais vėl perėjo Lietuvai.

Šiandien Palanga – prestižinis kurortinis miestas, kurio gyventojų skaičius (20 tūkstančių) vasarą kelis kartus išauga dėl turistų, tarp jų ir iš Rusijos. Viena mėgstamiausių vietų – 400 metrų į jūrą išsidriekęs tiltas. Ypač daug žmonių jis sutraukia vakarais – saulėlydžiai prie Baltijos nepakartojami.

Palanga gana jauki ir erdviniu požiūriu puikiai suplanuota. Centro orientyru tarnauja miestui netipiška 1907 metais neogotikos stiliumi pastatyta Ėmimo į dangų bažnyčia. Įprastesni čia XIX–XX amžių sandūros mediniai statiniai, kaip, pavyzdžiui, iki šiol veikianti Senoji vaistinė arba netoli jos esantis Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys – Jono Šliūpo namai-muziejus.

Jonas Šliūpas – galima sakyti, neįprasto likimo žmogus. 1880 metais baigęs gimnaziją Mintaujoje (dabar Latvijos miestas Jelgava), jis įstojo į Maskvos universitetą, po dvejų metų – į Peterburgo, kur dalyvavo studentų judėjime ir prisijungė prie I Proletariato, už ką tais pačiais metais buvo pašalintas, uždraudžiant stoti į Rusijos aukštąsias mokyklas. Po emigracijos grįžo iš JAV į Lietuvą ir 1933–1938 metais buvo Palangos burmistras.

Palangoje yra ir dar vieni garsūs namai-muziejus – ilgą laiką emigracijoje gyvenusio lietuvių dailininko, skulptoriaus ir modernisto Antano Mončio. 1980-aisiais jis dalyvavo išeivių iš Lietuvos meno parodose Vilniuje ir Kaune. O 1992-aisiais padovanojo savo kūrinius Palangai. „Pagaliau sudariau sąrašą savo kūrinių, kuriuos dovanoju Lietuvai. Tai dalis mano gyvenimo, kurią su džiaugsmu Jai atiduodu, nes ir aš pats Jai priklausau“, – rašė Antanas Mončys 1991 metų spalio 16 dienos laiške kultūros ir švietimo ministrui Dariui Kuoliui. Beje, pagal dailininko sudaryto testamento sąlygas jo kūrinius galima liesti rankomis.

Vos prieš pusantro šimtmečio Palangos botanikos parko, vieno gražiausių Lietuvos parkų, vietoje plytėjo tankūs brūzgynai ir pelkės. Viskas pasikeitė, kai grafas Feliksas Tiškevičius nusipirko čia žemės, pastatė joje rūmus ir sumanė juos apsupti prabangiu parku, kuris ir buvo įveistas pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė projektą užpraeito amžiaus pabaigoje klasikine maniera su natūralistinio angliško stiliaus elementais.

Japoniškas sodas Mažučiuose

Už 20 km nuo Palangos yra Mažučių (Mažučiai) kaimas. 2007 metais čia, buvusios Senojo kalno šventvietės vietoje, 16 hektarų plote, didžiuliame miško apjuostame lauke su kalvele, pradėtas kurti japoniškas sodas Madzuhai – būtent taip kaimo pavadinimą taria jį prižiūrintys japonai. Visi čia augantys medžiai, krūmai ir gėlės atvežti iš Japonijos. Madzuhai sodas, nors dar labai jaunas, yra didžiausias japoniškas sodas Europoje. Be Tekančios saulės šalies floros, čia galima pamedituoti akmenų sode ir susipažinti su arbatos ceremonija. O prie įėjimo į sodo teritoriją yra parduotuvėlė, kurioje kiekvienas norintis gali įsigyti tikros japoniškos sodinamosios medžiagos arba rafinuotą bonsai (nuotraukoje) – interjerui papuošti!

Specialiai parkui buvo sukurtos skulptūros „Šaulys“ ir „Eglė žalčių karalienė“ – populiaraus lietuvių mitologijos personažo garbei (nuotraukoje viršuje). Botanikos parkas su 600 medžių (tarp jų retų ir nykstančių) bei krūmų rūšių užima 100 hektarų žemės.

Patys Tiškevičių rūmai buvo pastatyti 1897 metais pagal vokiečių architekto Franzo Schwechteno projektą neorenesanso stiliumi. 1963 metais čia atidarytas pirmasis pasaulyje Gintaro muziejus, kuriame sukaupta visa informacija apie šį akmenį, jo geologiją ir apdirbimą. Dvi antrojo aukšto sales užima unikali gintaro su inkliuzais kolekcija — tai sakuose įklimpę vabzdžiai ir ropliai, kuriuos sakai įamžino. Pirmajame aukšte eksponuojami papuošalai — tikri įvairių laikų meno kūriniai, tarp jų senųjų baltų genčių dirbiniai ir sudėtingi šiuolaikinių lietuvių meistrų darbai. Baltijos gintaras visada buvo labai vertinamas ir buvo pagrindinė vietinė eksporto prekė.

Yra legenda apie gintaro atsiradimą. Kartą vietinis žvejys Kastytis tinklais gaudė žuvis. Deivei Jūratei, gyvenusiai gintaro pilyje jūros dugne, tai nepatiko. Ji pasiuntė savo undines paprašyti Kastyčio nedrumsti vandens ir negąsdinti jos žuvelių. Tačiau žvejys nepakluso ir toliau metė tinklus į jūrą. Jūratė panoro pati pamatyti tą, kuris nepaiso jos valios, išniro į paviršių ir iškart įsimylėjo Kastytį, pamiršusi, kad nemirtingiems dievams nelemta mėgautis žmogiška laime. Jaunuolis savo dainomis užkariavo deivės širdį, ir ji nusivedė jį į jūros dugną, į savo gintaro pilį. Tai sužinojęs, dievų valdovas Perkūnas žiauriai nubaudė abu: Kastytį nutrenkė žaibu, gintaro pilį sugriovė, o Jūratę auksinėmis grandinėmis prikaustė prie jos griuvėsių. Iki šiol nepaguodžiama deivė ilgisi savo mylimojo. Dėl to kartais jūra audringa, o paskui žmonės pakrantėje randa mažus gintaro lašelius — Jūratės ašaras. 1961 metais Palangoje buvo pastatyta skulptūra įsimylėjėliams, kuriuos poetas Josifas Brodskis mini savo eilėraštyje „Konjakas grafine — gintaro spalvos…“:

Sezonas baigės. Staliukai apversti.

Džiūgauja voverės, kankorėžių prisirijusios.

Bufete knarkia rusų agronomas,

lyg su bekele apsipratęs karžygys.

Čiurlena fontanas, o kažkur už lango

meilinasi Jūratė ir Kastytis.

Septyniais su puse kilometro į šiaurę nuo Palangos yra tarptautinis oro uostas, jungiantis Lietuvos Baltijos pajūrį su Baltarusija, Didžiąja Britanija, Vokietija, Danija, Latvija, Lenkija ir Rusija.

Daug žadantis Kretingos Žiemos sodo eksterjeras – viduje jūsų laukia tikra gamtos feerija!

Absurdo muziejus

Netoli Salantų miestelio, esančio Kretingos rajone, yra vienas įdomiausių Lietuvos muziejų. Žemaitis Vilius Orvidas visą savo sąmoningą gyvenimą savo protėvių sodyboje kūrė paslaptingas ir keistas kompozicijas. Jose — ir milžiniški akmenys, ir kryžiai, mediniai pagoniški stabai, seni surūdiję vėjarodžiai… Eksponatai išdėlioti po visą 16 hektarų teritoriją pagal tam tikrą sumanymą, kurį atspėti sunku. Sovietiniai valdininkai Orvido parodą vadino sąvartynu ir antisanitarijos pavyzdžiu. 1980 metais čia lankėsi būsimasis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. Kalbama, kad būtent jo lengva ranka sodybą imta vadinti „Absurdo muziejumi“.

Kretinga

Už 13 kilometrų nuo Palangos yra gražus senovinis miestelis Kretinga, žinomas nuo 1253 metų ir priklausęs Kuršo vyskupui Henrikui. Nuo 1534 metų išaugusią gyvenvietę ir dvarą valdė Lietuvos kunigaikščiai, 1572-aisiais dvaras atiteko Žemaitijos seniūnui Jeronimui Chodkevičiui, o vėliau jo sūnui Jonui, kuris savo lėšomis pastatė pranciškonų vienuolyną ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčią, kurios bokštas ir šiandien stiebiasi virš Kretingos centrinės aikštės.

Po Jono Chodkevičiaus mirties miestelis ėjo iš rankų į rankas, buvo parduodamas, dovanojamas, kol 1862 metais jį kartu su dvaru įsigijo paskutinysis šeimininkas Juozapas Tiškevičius — dvarų Palangoje, Trakuose, Lentvaryje… savininkas. Pagal jo projektą buvo perstatyti rūmai, pertvarkytas parkas, pavadintas Vasaros sodu. 1882 metais čia atsirado viena pirmųjų Lietuvoje telefono linijų Kretinga – Plungė – Rietavas, sujungusi grafo Tiškevičiaus, kunigaikščio Oginskio ir grafo Zubovo, paskutiniojo Tiškevičių dvaro savininko, valdas.

Vis dėlto Kretingos vizitine kortele tapo stiklinė oranžerija, kurioje buvo įkurtas Žiemos sodas: jame augo egzotiniai augalai, daugybė gėlių rūšių, nuo dirbtinės uolos krito krioklys, upeliuose plaukiojo dekoratyvinės žuvelės.

Sienas puošė koralai ir vijokliniai augalai. Žiemos sodas su iš įvairių pasaulio kampelių atvežtais augalais buvo grafo dovana mylimai žmonai Anai, nes silpna sveikata neleido jai leistis į tolimas keliones. Antrojo pasaulinio karo metais Žiemos sodas buvo visiškai sunaikintas. Tik 1987 metais pradėta atkurti sodybą, parką ir Žiemos sodą, kuris dabar vėl atsiskleidžia visu savo grožiu — šiuo metu jo oranžerijose auga apie 1500 augalų rūšių.

Plungės parkas ir rūmai maloniai nustebins net išrankiausius žinovus!

Plungė

Vienas žymiausių architektūros paminklų ne tik Klaipėdos apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje yra Plungės miestelyje esantis lietuvių ir baltarusių bajorų ir kunigaikščių Oginskių giminės dvaras.

1873 metais kunigaikščio Irenėjaus Oginskio nurodymu giminės rezidencija buvo perstatyta. Vietoje nedidelio dviaukščio namo iškilo prabangūs neorenesanso stiliaus rūmai. Dar XVIII amžiuje įveistas vaizdingas 55 hektarų parkas, supantis dvarą, tapo dar patrauklesnis dėl žmogaus rankomis iškastų tvenkinių ir puikaus fontano.

Būdami dideli muzikos gerbėjai, Oginskiai 1873 metais savo dvare atidarė muzikos mokyklą ir turėjo nuosavą orkestrą. Nacionalizacijos metu giminės šeimos vertybės buvo perduotos Lietuvos muziejui. 1941 metais per gaisrą dvaras smarkiai nukentėjo. Restauravimo darbai atlikti tik 1961-aisiais, po to patalpas užėmė įvairios organizacijos.

Naują gyvenimą Oginskių dvaras pradėjo 1994 metų liepos 16 dieną. Tą dieną čia duris atvėrė Žemaičių dailės muziejus, kuriame savo drobes eksponuoja šiuolaikiniai dailininkai.

Oginskių genealogija prasidėjo 1246 metais nuo šventojo kunigaikščio Michailo Vsevolodovičiaus Černigoviečio, kurio proproanūkis kunigaikštis Titas Jurijus Fiodorovičius Kozelskis (15-oji karta nuo Riuriko) turėjo du sūnus — kunigaikštį Vladimirą Titovičių ir kunigaikštį Grigorijų Titovičių, pravarde Ogon („Ugnis“). Genadijus Aleksandrovičius Vlasjevas, Admiraliteto generolas leitenantas, istorikas ir genealogijos tyrimų autorius, savo knygoje „Riuriko palikuonys“ rašo: „Oginskių giminė kilusi iš senųjų kunigaikščių ir nuo 1547 metų visuose Lenkijos karalių reskriptuose, Seimo nutarimuose ir teismo aktuose buvo tituluojama kunigaikščių titulu.“

Ši šeima — tikras įžymybių ir talentų lobynas. Pavyzdžiui, Grigalius Antanas Oginskis — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas, tris kartus buvo renkamas Vaukavisko pavieto pasiuntiniu į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. 1698 metų birželio 23 dieną buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu, dalyvavo 1696–1702 metų pilietiniame kare. Šiaurės karo metais rėmė Augustą Stiprųjį ir Petrą I. Nuo 1703 metų lapkričio tapo Lietuvos lauko etmonu, o po dvejų metų — Baltojo erelio ordino kavalieriumi. Neilgai prieš mirtį 1709 metais (jis mirė sulaukęs 45 metų) Grigalius Antanas gavo Lietuvos etmono vardą.

Dar vienas Oginskių giminės atstovas — kunigaikštis Mykolas Kleopas ne tik grojo keliais muzikos instrumentais, bet ir pats kūrė operas, mazurkas, dainas ir išgarsėjo visame pasaulyje savo polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kuris dažniau vadinamas tiesiog Oginskio polonezu. Jis patobulino arfos konstrukciją ir parašė apie ją straipsnį filosofo ir rašytojo Denis Diderot leistai „Enciklopedijai, arba Aiškinamajam mokslų, menų ir amatų žodynui“.

Netikėta prabanga Švėkšnoje.

Švėkšna

Maža senovinė Švėkšna, esanti už 50 kilometrų nuo Klaipėdos ir turinti šiek tiek daugiau nei du tūkstančius gyventojų, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1503 metais. 1509 metais mieste buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.

XIX amžiuje Švėkšnoje gyveno stambūs Lietuvos magnatai Pliateriai. Mieste išliko jiems priklausęs dvaras Villa Genowefa, pastatytas 1880 m. neoklasicizmo stiliumi. Jį supa gražus senovinis parkas su 70 medžių rūšių ir dideliu tvenkiniu. Parke kasmet vyksta didžiausia Lietuvoje Helovino šventė.

Žmonės čia suvažiuoja beveik iš visos Lietuvos ir atsiveža savo rankų darbo moliūgų žibintus. Vakare tūkstančiai žvakių nušviečia senovinį parką tikrai pasakiška šviesa.

Netoli Pliaterių rūmų 1905 m. pagal Karlo Eduardo Strandmano projektą buvo pastatyta nepaprasto grožio neogotikinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (nuotraukoje viršuje – bokštų aukštis 65 m!). Adomas ir Aleksandras iš Pliaterių giminės jos statybai paaukojo 50 000 rublių ir leido savo gamyklose nemokamai gaminti statybai reikalingas plytas. Puikus ir bažnyčios interjeras su gražiais vitražais bei gausiai puoštu altoriumi. Vargonai šventovėje įrengti kiek vėliau – 1907-aisiais. Šventoriuje stovi Mikelandželo pietos „Kristaus apraudojimas“ kopija.

Prie Švėkšnos įžymybių galima priskirti 1867 m. pastatytą liuteronų bažnyčią, saulės laikrodžio, kurio originalas saugomas Luvre, kopiją, taip pat ugniagesių globėjo Šv. Florijono statulą, pastatytą po didelio gaisro 1925 m.

Ventė

Rytinėje Kuršių marių pakrantėje, Nemuno deltoje, į pietus nuo Ventės kaimo, yra ilgiausias Lietuvos pusiasalis – Ventės ragas. Jo ilgis – penki su puse kilometro, o plotis – daugiau nei du. Iš prūsų kalbos wenter verčiama kaip varža, senovinis žvejybos įrankis gaudyklė. Savaime suprantama, kaimo pavadinimas susijęs su žvejyba, kuri buvo pagrindinis Nemuno deltoje gyvenusių žmonių pragyvenimo šaltinis.

Kadaise šią žuvingą vietą pamėgo Kryžiuočių ordinas ir 1360 m. ant rago pastatė Vindenburgo pilį, kuri kartu su kaimynine Rasytės pilimi, stovėjusia kitoje marių pusėje, dabartinėje Rybačio gyvenvietėje, XIV–XV a. riteriams tarnavo kaip nakvynės vieta per žygius į Lietuvą. Pamažu pilį sugriovė marių vandenys ir ledai. 1626 m. ant rago buvo pastatyta kirchė, kurios statybai galbūt buvo panaudoti pilies akmenys. Tačiau ir kirchei nepasisekė – ją taip pat sugriovė bangos.

Ventės rago švyturys. Romano Borisovo (Romanas Borisovas) akvarelė.

Krėbyteriai – varnų kandžiotojai

Rudenį iš Europos šiaurės žiemoti virš Kuršių nerijos skrisdavo varnų pulkai, kuriuos čia gaudydavo tinklais. Varnų gaudytojai į medžioklę išeidavo dar tamsoje, kad iki aušros spėtų įrengti slėptuvę ir paruošti masalą – keletą smulkių paukščių. Juos už kojelių pririšdavo prie į žemę įkalto kuoliuko ir pasodindavo ant smėliu, grūdais ir vidurių atliekomis pabarstyto tinklo. Kai praskrendantis varnų pulkas nutūpdavo prie šio masalo, medžiotojas iš slėptuvės truktelėdavo virvę ir grobis pakliūdavo į tinklą. Krėbyteriai varnas užmušdavo dantimis suspausdami paukščio kaukolę tam tikroje vietoje. Šis būdas nebuvo itin estetiškas, tačiau laikytas greitu ir humanišku. Krėbyteriai privalėjo gauti leidimą gaudyti varnas. Gaudymo plotus buvo galima perduoti paveldėjimo būdu. Sūdytos, virtos ir rūkytos varnos Rytų Prūsijos gurmanų buvo laikomos ypatingu delikatesu.

Dėl didelio ilgio ir stiprių vėjų ragas buvo laikomas laivybai pavojinga vieta. Čia sudužo nemažai prekybinių laivų. Problemai spręsti 1837 m. Ventėje atsirado medinis švyturys, o vėliau – 1863–73 m. – buvo iškastas Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda aplenkiant Kuršių marias. 1860-aisiais Ventėje pradėtas statyti mūrinis švyturys, statybos baigtos po trejų metų (šiuo metu švyturys nenaudojamas ir atlieka simbolinę funkciją). Be to, kraštinis rago galas buvo išgrįstas, kad būtų apsaugotas nuo bangų. Ventės rago galo rekonstrukcija atlikta jau 1975–86 m. Krantai buvo paaukštinti, sutvirtinti ir išgrįsti akmenimis. Atsirado ir 250 metrų aukščio molas, kuris pavasarį tarnauja kaip ledlaužis. Šie darbai sustabdė Ventės rago irimą.

2015 m. su Europos Sąjungos parama čia buvo rekonstruota viena seniausių Europoje paukščių žiedavimo ornitologijos stočių, 1929 m. įkurta profesoriaus Tado Ivanausko.

Stotyje dabar veikia puikus teminis muziejus. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos keliai. Čia paukščiai ilsisi prieš ilgą kelionę į šiltuosius kraštus. Nuo ornitologijos stoties įkūrimo apžieduota apie pusantro milijono dviejų šimtų rūšių paukščių.

Minija

Viena gražiausių Klaipėdos krašto upių – Minija. Jos žemupyje įsikūręs to paties pavadinimo kaimas. Minija unikali tuo, kad vietoj pagrindinės gatvės čia teka upė. Norėdami aplankyti kaimynus priešingame krante, vietos gyventojai turi persikelti per ją valtimis, kurios būtinai yra prie kiekvienų namų ir labai vaizdingai puošia kaimą. Savaime suprantama, kad pagrindiniai gyventojų verslai buvo ir tebėra žvejyba bei turizmas – pasigėrėti šios vietos grožiu kasmet atvyksta tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Oficialiuose šaltiniuose Minija minima nuo 1540 m. XIX a. pradžioje 30-yje kaimo namų gyveno 270 žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo daug gyventojų pabėgo į Vokietiją, o jų vietą užėmė nauji kolonistai iš visos Lietuvos.

Šiandien Minija yra architektūros paminklas. Augantis kaimo turizmo populiarumas vietos gyventojams teikia pasitikėjimo ateitimi.

MEMELIO–KLAIPĖDOS ISTORINIS KALENDORIUS

Klaipėdos herbas

„Raudoname lauke auksinė dantyta mūrinė siena su trimis bokštais, vidurinis didesnis. Aplink bokštus keturios penkiakampės žvaigždutės. Po siena laivo korpusas.“ Taip aprašomas Klaipėdos herbas, patvirtintas 1992 m. liepos 1 d. Lietuvos Seimo prezidiumo nutarimu. Etalono autorius – AB „Klaipėdos dizaino centras“ (dizaineris Kęstutis Mickevičius). Herbas beveik nekito nuo pat miesto įkūrimo. Daugumos istorikų ir heraldikų nuomone, jame pavaizduota Memelio pilis. Yra versija, kad du mediniai bokštai – tai navigaciniai švyturiai, simbolizuojantys Memelio uostą, o valtis yra svarbaus transporto centro ir laivybos simbolis. Ant vieno XVIII a. Klaipėdos namo išliko reljefinis Memelio herbo atvaizdas ovaliame skyde su berniuko pavidalo šalmo papuošalu. O Mažvydo alėjoje 2002 m., minint miesto 750-metį, buvo pastatyta 45 centimetrų skulptūra „Klaipėdos herbas“ – taip pat su berniuku, kuris dešine ranka remiasi į skydą su herbo reljefu. Seniausia iki mūsų dienų išlikusi jo versija – ant 1446 m. miesto antspaudo, kitais duomenimis – 1619 m., o jei tikėsime knyga „Klaipėdos tapatumo ženklai: antspaudas, herbas, vėliava“, – 1258 m.

II amžius – skandinavų šaltiniuose vieta, kurioje buvo pastatytas Memelis, vadinta Aldajaborgu. O Nemunas tuo metu vadinosi Aldeska.

1252 m. rugpjūčio 1 d. – Memelio-Klaipėdos įkūrimo diena.

1323 m. kovo 12 d. (arba kovo 14 d.) – lietuviai iš Žemaitijos, vadovaujami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, sudegino Memelį, jo priemiesčius ir prie prieplaukų stovėjusius laivus. Pilies paimti nepavyko.

1379 m. – Lietuvos ir žemaičių kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio, sudegino miestą ir nužudė komtūrą.

1406 m. – Memelyje pradėta pirmoji plytų gamyba.

1407 m. – Vienuolių vizitas statybos darbams patikrinti. Tarp atvykusių svečių buvo ir iškilus kryžiuočių pilių architektas Nikolausas Fellensteinas. Todėl Klaipėdos pilis architektūriškai mažai kuo skyrėsi nuo kitų kryžiuočių pastatytų pilių.

1409 m. – Patvirtintas miesto komtūro antspaudas su trijų simbolių – seniausių Memelio bažnyčių – atvaizdu: kairėje – Šv. Jono, viduryje – pilies Šv. Marijos koplyčia (katedra), dešinėje – Šv. Mikalojaus.

1413 m. – Dokumentuose pirmą kartą paminėtas Klaipėdos pavadinimas (Kaloipede, Coloypede).

1525 m. – Memelis atiteko Prūsijos kunigaikštystei.

1585 m. – Įsikūrė pirmasis amatų cechas – kepėjų.

1600–1629 m. – Lenkijos–Švedijos karai, kurių metu Memelį užėmė švedai ir valdė miestą iki 1635 m.

1627 m. – Ordino pilį pradėta perstatyti į citadelę.

1657 m. – Memelio pirkliai gavo privilegiją laisvai plėtoti jūrų prekybą, leidusią miestui sparčiau augti kaip uostui.

1678 – Pirmojo Šiaurės karo metu švedai visiškai sudegino Memelį. Miesto atstatymas užtruko kelis dešimtmečius.

1701 m. sausio 18 d. – Kurfiurstas Frydrichas III pasiskelbė Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Memelis atiteko Prūsijos karalystei.

1725 – Pastatyta pirmoji odų fabrikas.

1756–63 – Septynerių metų karo metu Rytų Prūsiją užkariavo Rusijos kariuomenė. Pirmasis užimtas miestas – 1757 m. liepos 6 d. – buvo Memelis.

1762 – Į sostą įžengusi Jekaterina II išvedė iš Prūsijos visą Rusijos kariuomenę.

1775 – Įsteigta pirmoji eksporto birža.

1784 – Memelyje atidaryta alaus darykla.

1807 – Karaliaus įsakas dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje buvo paskelbtas būtent Memelyje.

1807–08 – Napoleono kariuomenei per savaitę okupavus didžiąją Prūsijos dalį, Memelis tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Čia karą pralaukė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luize, vaikais ir dvaru. Memelis buvo vienintelis Prūsijos miestas, kurio neužėmė Napoleono kariuomenė.

1840 – Atidaryta pirmoji metalo apdirbimo įmonė. Miesto laivų statykloje pradėtas statyti pirmasis garlaivis.

1842 – Atidaryta pirmoji sūrių gamykla.

1847 – Memelyje atsirado pirmasis oficialiai į darbą priimtas laiškanešys. Paštą jis išnešiodavo du kartus per savaitę.

1854 – Paskutinis didelis gaisras miesto istorijoje, nuo kurio nukentėjo 40 procentų pastatų.

1861 – Įvestas dujinis gatvių apšvietimas.

1871-1919 – Memelis Vokietijos imperijos sudėtyje.

1875 – Pastatyta geležinkelio stotis. Baigtas tiesti geležinkelis Klaipėda–Tilžė.

1888 – Mieste atsirado telefono ryšys. Iki 1904 metų abonentų skaičius viršijo 300.

1900 – Pradėjo veikti pirmoji elektrinė ir celiuliozės fabrikas. Įrengiamas žvejybos uostas.

1902–04 – Per Vilhelmo kanalą buvo pastatyta 10 lengvų metalinių tiltų.

1902 – Pradėjo veikti miesto vandentiekis, o 1915 metais – kanalizacija.

1904 – Memelyje pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus.

1907 – Memelyje, skverelyje priešais Rotušę, 100-osioms pergalės prieš Napoleoną metinėms paminėti atidengtas skulptoriaus iš Šarlotenburgo Peterio Breuerio paminklas „Borussia“. Imperatorius Vilhelmas II, taip pat dalyvavęs paminklo atidengime, asmeniškai koregavo jo projektą.

1919 – Pasirašius Versalio sutartį, sausio 28 d. Memelio kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas Tautų Sąjungos mandatui. Memelis tapo laisvuoju miestu.

1922 – Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas pradėjo rengti operaciją „Memel“.

1923–39 – Klaipėda Lietuvos sudėtyje.

1923–34 – Rekonstruotas ir išplėstas Klaipėdos uostas.

1939 m. kovo 22 d. – Klaipėda buvo prijungta prie nacistinės Vokietijos ir pervadinta Memeliu.

Siurblinė Kuwertshofe (Uostadvaryje).

1945 m. sausio 28 d. – Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija (RKKA) išlaisvino Memelį ir grąžino jį Lietuvai.

1945 m. rugpjūtis – Potsdamo konferencija patvirtino Memelio srities perdavimą SSRS. Miestas vėl gavo lietuvišką pavadinimą Klaipėda.

1945 – Įkurti tarų gamykla „Progresas“, žuvų konservų gamykla, Klaipėdos statybos valdyba.

1952 – Pastatyta laivų remonto gamykla „Baltija“.

1961 – Pradėta miesto butų dujofikacija.

1986 – Pastatyta Tarptautinė jūrų keltų perkėla.

1990 – įvyko laisvi demokratiniai miesto savivaldybės tarybos rinkimai.

1991 – Du atskiri uostai, prekybos ir žvejybos, sujungti į vieną Klaipėdos uostą. Įkurta Lietuvos jūrų uostų direkcija.

1992 – Klaipėdos uostui suteiktas valstybinio jūrų uosto statusas.

1996 – Priimtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, pagal kurį uosto žemė, akvatorija, krantinės, hidrotechniniai įrenginiai, laivybos keliai, kanalai ir kiti uosto infrastruktūros objektai yra valstybės nuosavybė ir negali būti privatizuojami.

1999 – Uosto teritorijoje baigtas statyti modernus krovinių terminalas. Klaipėdos uostas gali krauti visų rūšių krovinius.

2000 – Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą.

2003 – Pastatytas kruizinių laivų terminalas, teikiantis visas keleivių ir jachtų aptarnavimo paslaugas.

2004 – Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.

BIBLIOGRAFIJA

• В. Воротынцев. Конструкция норвежских каркасных домов.
• В. Канале, М. Степерманис. История Латвийской ССР.
• Ю. Жукас. Клайпеде — 750 лет.
• Л. Шкловский. Полная иллюстрированная история Мемеля — Клайпеды.
• Л. Шкловский. Как Клайпеда превратилась в Мемель. (https://www.litprichal.ru/work/284596/)
• H. Lauenroth. Zur Geschichte Seeburgs — Von den Anfängen bis zur Gegenwart.
• В. Татищев. История Российская
• Г. Власьев. «Потомство Рюрика»
• http://discoveric.ru/mesta/litva/kretinga/pomestie-oginskih
• https://in-w.ru/интересные-факты-о-клайпеде/
• Выгантас Варейкис. Участие литовского Союза стрелков в оккупации Мемельской области.
• А. Экземплярский. Черниговские князья.
• И. Колчинский, А. Корсунь, М. Родригес. Астрономы. Биографический справочник.
• http://we-russian.ru/archives/65
• Петр Дуйсбургский. «Хроники земли Прусской».
• Вопросы всеобщей истории архитектуры: материалы международной научной конференции 28-29 мая 2018 года.
• Аста Диковене. Трансформация: Мемель-Клайпеда-Мемель… Как Клайпеда стала нацистским Мемелем. Еженедельник «Клайпеда», 30 марта 2019 (http://klaipeda.diena.lt)
• Аруне Люция Арбушаускайте. Некоторые специфические эпизоды аншлюса Клайпеды/Мемеля в марте 1939 года.
• Борьба за Мемель. Воспоминания Э. Галванаускаса и В. Креве-Мицкявичуса.
• Н. Hecker. Deutschland, Litauen und das Memelland.
• К. Forstreuter. Wirkungen des Preußenlandes.
• А. Senn. Die Besetzung Memels im Januar 1923.
• Н. Kurschat. Das Buch vom Memelland.
• Annaberger Annalen. Jahrbuch über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen.
• Die Wiedervereinigung des Memelgebiets mit dem Deutschen Reich, Vertrag vom 22. März 1939.
• Е. Рукавишников. Мемель — первая победа России в Семилетней войне 1756—1763 гг. Военно-исторический журнал.
• Нида. Географический энциклопедический словарь.
• П. Мартинкус. Важнейшие даты истории Клайпеды.
• Е. Митина. От немецкого Мемеля к советской Клайпеде.
• https://www.klgd.ru/city/history/almanac/almanac12.pdf
• Sagen aus dem Kreis Heydekrug.
• Е. Neumann. Persönlichkeiten des Memellandes
• Daten aus dem genealogischen Ortsverzeichnis.
• Windenburger Ecke (Мыс Вянте). GenWiki (немецкий проект по генеалогии и локальному краеведению). http://wiki-de.genealogy.net/Geschichte_des_Memellandes
• Н. Кабанов. Как Мемель стал Клайпедой. «Мятеж», который кончился удачей ( http://vesti.vesti.lv/culture/theme/history/74236-kak-memel-stal-klajpedoj-aquotmjatezhaquot-kotoryj-konchilsja-udachej.html)
• Д. Кишиневский. Какие сокровища таят улицы старого Мемеля?, «Экспресс-Неделя», № 50.
• К. Черняускас. Перспективы развития города Клайпеды. «Советская Клайпеда», 9 марта 1954
• В. Грубляускас: «Давайте почувствуем себя морским государством».
• Е. Литсопад. «Мэр Клайпеды: Любить свой город — значит заботиться о нем». Клайпедский вестник.
• BALTNEWS.lt
• http://ports.lt/ru/
• https://krovli.club/fakhverk
• https://germanexpert.ru/faxverk/

Iliustracijoms panaudoti atvirukai iš Egidijaus Baranausko (Egidijus Baranauskas) kolekcijos, nuotraukos iš VisitPrussia.com redakcijos archyvo ir Wikipedia. Kiti šaltiniai nurodyti iliustracijų prierašuose.

______________

1. Septynerių metų karas (1756–63) – vienas didžiausių Naujųjų laikų konfliktų. Jis vyko ir Europoje, ir už vandenyno: Šiaurės Amerikoje, Karibų jūros regiono šalyse, Indijoje, Filipinuose. Kare dalyvavo visos Europos didžiosios valstybės, dauguma vidutinių ir mažų Europos valstybių ir net kai kurios indėnų gentys. Winstonas Churchillis šį karą pavadino „pirmuoju pasauliniu“. Kadangi jame susidūrė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Portugalijos ir Ispanijos kolonijiniai interesai, jis laikomas kolonijiniu karu, taip pat pirmuoju apkasų karu – dėl gausiai naudotų redutų ir kitų greitai statomų įtvirtinimų, – ir pirmuoju artilerijos karu. Pagrindinė priešprieša Europoje vyko tarp Prūsijos ir Austrijos dėl Silezijos, kurią pastaroji prarado per du ankstesnius Silezijos karus – 1740–42 m. ir 1744–48 m. Todėl Septynerių metų karas dar vadinamas trečiuoju Silezijos karu. Šis tarpvalstybinis konfliktas lėmė kai kurių Europos valstybių užsienio politikos persiorientavimą, žinomą kaip „aljansų apvertimas“. Prūsija, 1740 m. į valdžią atėjus Frydrichui II, ėmė siekti pirmaujančio vaidmens Europos politikoje ir taip susilpnino tradicinę Austrijos ir Prancūzijos konkurenciją. Rusijoje Prūsijos stiprėjimas buvo suvokiamas kaip grėsmė jos vakarinėms sienoms, interesams Baltijos regione ir Šiaurės Europoje. Rusijos pozicijai įtakos turėjo ir glaudūs ryšiai su Austrija, su kuria sąjungos sutartis buvo pasirašyta dar 1746 m. Rusijai karo veiksmai klostėsi sėkmingai: generolo Vilimo Fermoro korpusas užėmė Memelį, o pirmasis rimtas pagrindinės Rusijos armijos susidūrimas su Prūsijos kariuomene prie Gross Jägersdorfo baigėsi Rusijos ginklo pergale. Rytų Prūsijai atitekus Rusijai (1757–62), ją valdė vienas kitą keitę generalgubernatoriai. Pirmasis buvo Vilimas Vilimovičius Fermoras, po jo – baronas Nikolajus Andrejevičius Korfas, vėliau Vasilijus Ivanovičius Suvorovas – karvedžio Aleksandro Vasiljevičiaus Suvorovo tėvas, paskui Piotras Ivanovičius Paninas. Penktuoju ir paskutiniuoju provincijos gubernatoriumi tapo senos bajorų giminės atstovas Fiodoras Matvejevičius Vojeikovas. Jo protėviai, kilę iš Pabaltijo, tarnavo Dmitrijui Donskojui. Pats Fiodoras Vojeikovas buvo Rygos gubernatorius, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje. Jo gubernatoriavimas Karaliaučiuje truko neilgai, tačiau buvo neramiausias. Rusijoje keitėsi valdovai. Septynerių metų karas baigėsi anglų ir prūsų koalicijos pergale. Galiausiai Prūsija tapo viena pirmaujančių Europos valstybių ir XIX a. pabaigoje vadovavo Vokietijos suvienijimo procesui.

2. Šiauriausias giliavandenis uostas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje šiuo metu yra didžiausias Lietuvos transporto centras, Baltijos šalių uostų lyderis konteinerių gabenimo srityje. Per jį driekiasi pagrindinės laivybos linijos į Europos uostus, susijungia jūrų ir sausumos keliai rytų ir vakarų kryptimis. Net per šalčiausias žiemas uostas neužšąla, todėl laivyba čia galima ištisus metus. Klaipėdos uosto teritorijoje veikiančios 14 didelių stividorinių (atliekančių krovos darbus), laivų remonto ir laivų statybos kompanijų teikia visas su jūrų verslu ir krovinių aptarnavimu susijusias paslaugas. Uostas gali priimti didelės talpos laivus – sausakrūvius, tanklaivius, konteinervežius. Su uosto, kuriame sukurta apie 58 tūkstančius darbo vietų ir kuris sukuria 6,13 procento viso Lietuvos BVP, veikla tiesiogiai susijusios daugiau kaip 800 įmonių, tarp jų ir užsienio.

3. Fachverkas (iš vok. Fachwerk) – tai karkasinė konstrukcija, kurios laikančiąjį pagrindą sudaro erdvinė sekcija iš vertikaliai įrengtų laikančiųjų stulpų ir įvairiais kampais išdėstytų įstrižų sijų. Tarpai tarp jų būdavo užpildomi molio drėbiniu. Molis būdavo armuojamas maišant jį su nendrėmis, šakomis, šiaudais ar statybinėmis atliekomis. Pačios sijos būdavo paliekamos matomos iš išorės – jos vizualiai skaidė baltas sienas ir suteikdavo pastatui įspūdingą vaizdą bei ypatingą išraiškingumą, tapusį pagrindiniu fachverko bruožu. Pirmieji fachverkai atsirado Vokietijoje, o vėliau išpopuliarėjo visoje Europoje. Vienas seniausių fachverkinių pastatų, pastatytas 1347 m., stovi Vokietijos Kvedlinburge. Manoma, kad tokios konstrukcijos atsirado dar X–XI a. Karkasiniai namai buvo statomi visur, kur buvo prieinama mediena, o techninės raidos lygis, įskaitant dailidžių meistriškumą, tam sudarė palankias sąlygas. Fachverkinių pastatų galima pamatyti Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ypač daug jų išliko Vokietijoje. Šiandien šis statybos būdas atgimė dėl ekologiškumo tendencijos.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.