Memelis (XIX a. devintajame dešimtmetyje)

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

Medienos ruoša ir jos gabenimas — ypatingas menas, reikalaujantis tam tikrų įgūdžių ir meistriškumo. Pačiame Memelyje visa atgabenama mediena išvežama už miesto ribų, nužievinama, sukraunama į rietuves ir supjaustoma. Smeltėje (Schmelz), pietiniame Memelio priemiestyje, tokios medienos plantacijos driekiasi mylias, ir kiekviename sklype stovi vėjo malūnas. Jo sparnai sukasi ir suka diskinius pjūklus. Taip mediena paruošiama krovimui. Todėl galima sakyti, kad be vėjo čia neapsieinama. Jis yra savotiškas nervus rerum¹.

Kartą, kai ėjome viena centrinių miesto gatvių, staigus vėjo gūsis išplėšė mums iš rankų skėčius. Tada su mumis buvęs memelietis pastebėjo, kad čia, jo gimtinėje, tai dar ne vėjas, o lengvas vėjelis, zefyras.

Antroji pagal svarbą stichija čia, pajūrio mieste, neabejotinai yra vanduo. Tai amžinai permaininga jūra su savo audromis, o kartais ir Dangės upės vandenys pakyla ir išsilieja iš krantų. Trečioji Memelio stichija — smėlis iš Kuršių nerijos, nuolat užnešantis marių farvaterį ir patį uostą. Dažnai dideliais debesimis smėlis atlekia ir į miesto gatves.

Kalbant apie ketvirtąjį elementą, ugnį, užtenka vienos kibirkšties, kad didžiuliuose mediniuose sandėliuose kiltų gaisras, kurio pašvaistė šviestų toli jūroje. Ir iš tiesų taip buvo baisią 1854 metų žiemą. Tada, per anglų ir rusų karą², Memelis buvo vienintelis atviras uostas susisiekimui su Rusija. Jo sandėliai buvo perpildyti prekių, o kilęs gaisras pavertė pelenais didžiąją dalį miesto sandėlių ir namų.

Nuo to laiko Memelis vėl tapo didelis ir gražus. Mūsų „Mažasis Londonas“ jaukiai išsidėstęs rytiniame didelės lagūnos krante, kurią nežinome nė kaip vadinti: Kuršių ar Memelio mariomis. Per Dangės upę, tekančią per miesto centrą ir prasidedančią pavėsingame Tauralaukio (vok. Tauerlauken) parke, permesti gražūs tiltai. Mieste pastatytos didingos bažnyčios aukštais bokštais: liuteronų, reformatų, lietuvių, katalikų ir anglų, — juk Memelyje, kaip ir daugumoje pajūrio miestų, lankosi daugybė įvairių tikėjimų atvykėlių. Kalbant apie buitinę gyvenimo pusę, čia vyrauja angliškas stilius: miestiečiai arbatą mėgsta labiau už kavą, o portveiną ir porterį — labiau už prancūzišką raudonąjį vyną ir alų. Kartais alkoholiniai pomėgiai sujungiami vadinamajame „vandens punše“. Jo receptas atvežtas iš Russo lentpjūvės ir atrodo taip: ant ugnies statomas virdulys su portveinu, į jį pamažu pilamas konjakas. Iš kur toks pavadinimas? Sako, jį naudinga gerti su vandeniu. Svetimšaliui iš pradžių sunku priprasti prie vietinio gyvenimo, kol jis visiškai neprisitaiko prie Memelio savitumo.

Memeliečiai — gimę komersantai. Kartą vienas knygininkas man skundėsi, kad grožinė literatūra negerbiama, o paklausūs praktiniai leidiniai: komercinės brošiūros, instrukcijos, kelionių vadovai ir t. t. Vis dėlto mūsų prekijai ne visada sėdi savo kontorose. Miestas turtingas gražiausių vietų, o memeliečiai mėgsta jei ne keliauti, tai bent jau pasivaikščioti. Gražiausia vieta pasivaikščiojimams čia — švyturys, esantis maždaug už trijų kilometrų nuo miesto. Jis apšviečia „Gilumą“ („Tief“) — sąsiaurį tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros — ir signalizuoja jūreiviams, kad rami uosto užuovėja ir draugiškas miestas visai netoli.

Žinoma, būna tokių dienų, kai audra tokia smarki, kad net locmanai negali išplaukti į jūrą. Tokiomis akimirkomis šimtai žmonių stovi krante prie švyturio arba ant Nordermolės ir žiūri į siaučiančias bangas, pro kurias laivams tenka skintis kelią, kad pasiektų krantą. Kiek gi laivų čia guli jūros dugne!

„Šiandien nuo švyturio matėme, kaip skendo nelaimingas laivas. Į valtį sėdo 13 žmonių, o paskui ji apvirto, ir jie visi nuskendo mūsų akyse“, — taip rašė grafienė von Voss³ 1807 metų rugsėjo 11 dieną, tais nelemtais metais, kai Prūsijos karališkasis dvaras buvo Memelyje.

1855 m. pavasarį buvo nuspręsta pradėti atstatyti metais anksčiau sudegusį Memelį. Tam Belgijoje buvo pasamdyta 300 mūrininkų. Čia juos turėjo atgabenti garlaivis. Tačiau jis užplaukė ant seklumos prie Nordermolės (Nordermoole) ir nuskendo su žmonėmis ir viskuo, kas buvo laive.

Beje, reikia pasakyti, kad tokios katastrofos — retenybė. Su kokia didybe dauguma laivų įplaukia į ramų Memelio uostą ir nuleidžia burę po burės! Kartais laivai, persekiojami audringo vėjo, įlekia į uostą strėlės greitumu. Kiti bėga tarsi nuo juos persekiojančios vilkų gaujos. Kai paskutinį kartą lankiausi prie švyturio, mačiau dar vieną žavų vaizdą. Į uostą įplaukė estų kontrabandininko laivas, tikriausiai iš Saremos salos, lengvas, elegantiškas kaip žuvėdra, visiškai apdengtas burėmis, tarsi stengtųsi neleisti pražūti nė menkiausiam vėjeliui. Niekada nesu matęs žavesnio laivo. Į galvą atėjo palyginimas su gulbe, išskleidžiančia sparnus vėjyje. Ir šie laivai atplaukia daugybę mylių audringa jūra, kad Memelyje apsirūpintų spiritiniais gėrimais ir kontrabanda nugabentų juos į Rusiją.

Paprastai jiems tai pavyksta arba tamsios nakties priedangoje, arba papirkus Rusijos muitininkus, godžius degtinės ir sidabro skambesio. Jei kontrabandininkui nepasiseks, jis iškeliaus į Sibirą. Atviroje jūroje sutikus Rusijos muitinės valtį, laimės riteriui tenka kuo greičiau atsikratyti savo kontrabandos. Brangios statinės su romu ir portveinu išmetamos už borto: jos, girdi, buvo audringo vėjo nuneštos nuo kažkokio laivo ir jau kelias dienas dreifuoja atviroje jūroje.

Muitininkai šypsosi, išgaudo plūduriuojančias statines ir — nusigeria iki žemės graibymo. Nelaimėliai kontrabandininkai pasinaudoja proga ir pasislepia. Šie žmonės kalba tik estų kalba, suomių kalbos atmaina, bet Memelyje yra keletas žmonių, suprantančių jų kalbą.

Taip, jei nebūtų muitinės sienos su Rusija, kuri kaip Kinijos siena atitveria šiaurinį Rytų Prūsijos pakraštį nuo natūralaus užnugario ir laiko Memelio miestą už gerklės! Ko tik nebuvo pasakyta ir prirašyta šia tema! Tačiau pagrindines pajamas Rusija gauna iš muitų, ir kol taip yra, ji priešinsis laisvam prekių judėjimui per sieną, o tai reiškia, kad neišnyks prūsų kontrabandininkas, kuriam, nepaisant visų kliūčių ir rizikos, pavyksta pergabenti kontrabandines prekes per Rusijos sieną.

Dabar šis „gešeftas“ visiškai priklauso kažkokiam žydui, kuris laiko karčemą netoli sienos, sudaro sutartis su pirkliais, moka kontrabandininkams, moka muitininkams, moka už viską. Jo ryšiams Rusijos pusėje pavydėtų ir labiausiai patyręs diplomatas.

Paplitęs būdas apgauti pasieniečius — uždegti vieną iš palei sieną įrengtų signalinių deglų. Kol rusai bėga prie ugnies, kontrabandininkai pereina sieną atvirame ruože. O jei pasieniečiams pavyksta užklupti kontrabandininkų gaują, — paprastai konkurentų iš šios pusės pranešimu, — prasideda tikras mūšis, kuriame rusai dažnai pralaimi.

Operacija taip pat vykdoma su rafinuota gudrybe. Pavyzdžiui, jums reikia pergabenti per sieną ryšulį plonų odinių pirštinių. Kairės ir dešinės rankos pirštines supakuojate į atskirus ryšulius ir pervežate per sieną skirtingose vietose. Jei kuris nors ryšulys konfiskuojamas, tai įsigilinęs žmogus pusvelčiui superka praktiškai nenaudingą vienos rankos konfiskatą, o paskui sujungia pirštines į poras.

Iš tiesų, kur garsiajam gudriajam Odisėjui prieš šių kontrabandininkų sumanumą, kurių išsisukinėjimas ir gudrumas užtemdo visas senovės gudrybes!

Pastaruoju metu padėtis pasikeitė. Vokietija uždarė sieną galvijų ir kitų gyvūnų įvežimui, kad būtų išvengta maro plitimo. Vietoj pramonės prekių, kurios kontrabanda paprastai būdavo įvežamos į Rusiją, dabar iš Rusijos kontrabanda išvežami galvijai. Ir visas senąsias schemas tenka keisti paskubomis.

Neįmanoma užeiti nė į vieną Memelio parduotuvę, nė į vieną užeigą, kad neišgirstum apie Rusijos muitinės sieną arba bent jau apie ją nepagalvotum.

O vakaruose viskas guli laisvai ir atvirai, jūros bangos daužosi į krantą, aukštabortai laivai juda šen ir ten. Jų triumai pripildyti nesuskaičiuojamų lentų, sijų, dailylenčių ir kitos pjautinės medienos. Paskirties vieta paprastai būna Anglija, dažnai Australija ar Pietų Amerika.

Didele balta gyvate driekiasi siaura Kuršių nerijos kopų juosta — labai savitas smėlio pasaulis, kuriame kopos pakyla iki šešiasdešimties metrų aukščio, nuolat juda į rytus ir galiausiai panyra į marias. Žvejai tai vadina „nuskendimu“. Gyvenimas ten miręs, o mirtis gyva. Tačiau marių krantuose guli auksinis gintaras, kurį išgauna didelės garinės žemsiurbės. Naktį šie darbai apšviečiami elektrinėmis kaitrinėmis lempomis.

Nuo švyturio galime keliauti ir toliau į šiaurę per rajoną, kur prie vadinamojo Girininko namelio memeliečiai pasistatė žavių vilų, o lygus smėlėtas paplūdimys prie ežero idealiai tinka maudytis. Dar toliau šiaurėje yra „Olando kepurė“ („Holländer Mütze“) — tamsi miškinga aukštuma, matoma iš toli.

Prūsijos istorijos puslapiai iškyla mūsų mintyse pavėsingame Tauralaukio parke, kur Prūsijos karališkoji šeima, priversta bėgti į patį tolimiausią savo monarchijos kampą, kentė sunkius išbandymus. Prieš mūsų akis iškyla ryški karalienės Luizės figūra. Mintimis grįžtame į Memelį, prie svajingos Dangės, į baltalksnių paunksmę. Pasak grafienės Voss prisiminimų, karalienė, nepaisant nieko, visada norėjo, kad jos vaikai būtų šalia jos. Šie jaunieji princai elgėsi taip pat kaip ir kiti vaikai: šoko, muzikavo, važinėjosi rogėmis ir kepė bulves pelenuose.

Ir mažai kas tada galėjo numanyti, kad vienas iš šių vaikų — būsimasis Prūsijos karalius.

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

PASTABOS

1. Nervus rerum — daiktų nervas; svarbiausias dalykas, ko nors esmė.

2. Turimas omenyje 1853–1856 m. Krymo karas.

3. Grafienė von Voss — Luizės Meklenburgietės, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III sutuoktinės, vyriausioji rūmų ponia.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.