Nedideliame miestelyje gyveno viena turtinga, bet labai paprastaširdė moteris. Su savo pirmuoju vyru ji gyveno santarvėje, bet tas mirė, ir našlė, pagedėjusi, po kurio laiko vėl ištekėjo.
Antrasis sutuoktinis pirmajam nė iš tolo neprilygo ir žmonos nelabai mylėjo. Jie gyveno kaip šuo su kate, ir moteris ėmė kasdien vidurdienį išeiti iš namų į kapines. Ten, ant savo pirmojo vyro kapo, ji meldėsi, kad šis išprašytų jai iš Dievo nors truputį paguodos. Juk dabartinis jos vyras kadaise buvo paprastas valkata, benamis skurdžius. O vedęs ją, tapo turtingu ir visų gerbiamu ponu! Ir ką gi ji iš jo gavo atsidėkodama!? Barnius ir užgauliojimus!
Jos maldas kartą išgirdo vienas prityręs sukčius. Kaip elgtis su našlelėmis, kurios dar ir pinigėlių turėjo, jo mokyti nereikėjo.
Ir štai kitą dieną jis užsitempė baltą iki kulnų siekiantį apsiaustą, apibarstė veidą ir rankas miltais, atsisėdo prie įėjimo į kapines ir ėmė graudžiai kūkčioti.
Moteris greitai jį pastebėjo ir nesuprasdama paklausė: „Mano drauge, kodėl Jūs taip graudžiai dūsaujate ir liūdnai žvelgiate į dangų?“
Gudruolis atsakė: „Ak, kaipgi man nedūsauti ir neliūdėti?! Ilgai, labai ilgai neregiu mūsų Viešpaties veido ir turiu būti šiame ašarų klonyje! Pasakyk man, mieloji, gal žinai, kaip surasti kilmingąją ponią Erdmutą Stolle? Reikalas tas, kad jos sutuoktinis paprašė manęs perduoti jai žinelę, jog visos jos maldos išklausytos ir ji netrukus nudžiugs!“
Moteris džiugiai sušuko: „O, palaimintasis dangaus pasiuntiny! Tai aš, aš – frau Erdmuta Stolle. Kaip ten sekasi mano brangiam, mylimam sutuoktiniui?“
„Jūsų vyras, – atsakė sukčius, – gyvena prie Viešpaties sosto, maldaudamas, kad Jūs kuo greičiau atvyktumėte pas jį, į amžinosios palaimos karalystę!
Kasdien jis mėgaujasi bendravimu su šventaisiais, kuriuos taip gerbė būdamas gyvas, ir labai mėgsta žaisti su apaštalu Petru šachmatais.
Tik viena liūdina Jūsų brangiausiąjį sutuoktinį: labai gėdijasi jis savo skurdo, juk ant jo tik nudėvėtos įkapės, su kuriomis jį paguldė į karstą.“
„Mielai tikiu, kad mano vyras ir danguje neišsižadėjo savo įpročių, – atsakė našlė. – Lygiai taip pat jis leido laiką ir šiame pasaulyje. Vos tik rytą atsikels iš lovos – eina į bažnyčią į rytmetinę. Visus šventuosius gerbė, o labiausiai – apaštalą Petrą. Ir šachmatais dažnai žaisdavome su juo po pietų. Ir nors jis jau miręs, vis tiek lieka mano brangiausiu vyreliu, ir aš nepaliksiu jo likimo valiai!“
Moteris pakvietė pasiuntinį iš ano pasaulio užeiti į jos namus. Ten ji įteikė jam aštuoniasdešimt auksinių Reino guldenų, kelis žiedus, sidabrinę taurę, kiaunės kailiu pamuštą apsiaustą ir tuziną pačių geriausių marškinių. Tegu, girdi, perduoda visa tai jos vyreliui danguje. O jei šiam dar ko nors prireiks, tegu tik praneša, o jau ji pasistengs įvykdyti visus jo norus.
O pačiam dangaus pasiuntiniui ji padovanojo vieną markę kelionės išlaidoms ir norėjo jį kaip reikiant pagirdyti ir pavalgydinti. Tačiau tas atsisakė, sakydamas, kad laiko jis turi mažai, vakarais dangaus vartai užsidaro anksti, o jei jis nespės pro juos įeiti, velniai gali atimti iš jo visas jos dovanas.
Juk nėra didesnio džiaugsmo nelabajam, kaip pakenkti šviesiai nesuteptai sielai. Su šiais žodžiais sukčius skubiai atsisveikino.
Vos tik jis išėjo pro vartus, namo grįžo dabartinis sutuoktinis. Žmona džiugiai jį pasitiko ir papasakojo viską, kas jai nutiko tą dieną. Tas greitai suprato, kuo čia kvepia, ir pasakė: „Bėgsiu pavysiu dangaus pasiuntinį, juk ir aš noriu perduoti linkėjimų tavo vyreliui!“
Vyras užšoko ant žirgo ir netrukus pavijo sukčių, tačiau tas pasirodė ne iš kelmo spirtas ir nesidavė sugaunamas. O kadangi buvo stipresnis ir jaunesnis už savo persekiotoją, tai jį primušė, atėmė arklį ir nujojo ant jo šalin su visu gėriu.
Netrukus ant žemės gulintį ir dejuojantį vargšą užtiko valstietis iš kaimyninio kaimo ir šiaip ne taip parvedė jį namo. Nustebusi žmona norėjo sužinoti, kas nutiko ir kodėl jos vyras šlubuoja abiem kojomis? Tas atsakė: „Nusiunčiau tavo Stollei savo arkliuką, kad jis galėtų jodinėti su šventaisiais pasivaikščioti, bet grįždamas staiga pamačiau, kaip velniai nusidėjėlį į pragarą tempia, ir iš baimės man kojos atsisakė.“
Laikui bėgant apie šią istoriją sužinojo žmonės, ir po visą Prūsiją pasklido priežodis: „Kaip čia gyvenai, taip ir aname pasaulyje gyvensi. Paklausk apie tai ponios Erdmutos.“
ŠALTINIAI
Johannas Grässe, „Prūsijos valstybės sakmių knyga“ (vok. Johann Georg Theodor Grässe, „Sagenbuch des Preussischen Staats“), Glogau, 1867.
Otto Richteris, „Šiaurės Vokietijos sakmių lobynas“ (vok. Julius Wilhelm Otto Richter, „Sagenschatz aus dem mittleren Norddeutschland“), Glogau, 1900.
VERTĖJOS PASTABOS
1. „Trisdešimties metų karas“ – sąlyginis pavadinimas daugeliui karinių konfliktų Šventojoje Romos Vokiečių tautos imperijoje ir Europoje, trukusių nuo 1618 iki 1648 metų ir vienu ar kitu laipsniu palietusių beveik visus Europos regionus ir valstybes.
Karas prasidėjo nuo religinių protestantų ir katalikų susidūrimų virtinės Šventojoje Romos imperijoje, o paskui peraugo į įvairių Europos jėgų kovą prieš dominuojančią Habsburgų dinastijos padėtį. Konfliktas tapo paskutiniu dideliu religiniu karu Europoje.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
