Kaliningrado tema įsiveržė į Lenkijos žiniasklaidą prieš trejus metus, kai įsigaliojo susitarimas dėl vietinio pasienio eismo. Supaprastintas sienos kirtimo režimas paskatino lenkus ir rusus lankytis vieniems pas kitus, ieškant to, ką kitoje pusėje pirkti pigiau. Taip per porą mėnesių susiformavo nauji stereotipai: rusas apsipirkinėjimo turistas ir lenkas kuro kontrabandininkas.
Sparčiai išaugusį rusų pirkėjų skaičių Olštyno, Gdansko, taip pat mažesnių miestų, tokių kaip Branevas, Goldapė ir Bartošicai, parduotuvėse ir prekybos centruose iškart pastebėjo įvairių leidinių žurnalistai.
Beveik kas savaitę vienas ar kitas Lenkijos naujienų portalas pranešdavo apie naujus kaliningradiečių Lenkijos sienos kirtimo rekordus.
Prie to dar prisidėdavo informacija apie rusų Lenkijoje išleistus pinigus, apskaičiuotus pagal Lenkijos muitinės tarnybos apdorotus „tax free“ čekius. Tiesiog pasaka. Tačiau šią pasaką Lenkijos žiniasklaida pasakojo savotiška kariška maniera. Štai dvi būdingos to laikotarpio antraštės: „Rusai šturmuoja Gdanską ir apylinkes. Lenkijos parduotuvėse pigiau“ arba „Apsipirkti į Trimiestį. Rusai iš Kaliningrado okupuoja Lenkijos parduotuves“. Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad straipsniuose aptariamos teigiamos VPE ir jo rezultatų pusės. Tačiau šis kariškas žurnalistinės retorikos dėmuo rodo asociacijas, kurios lydi lenkų mintis apie lenkų ir rusų santykius. Todėl nestebina, kad Kaliningrado kaip karinės grėsmės ar bent destabilizacijos šaltinio įvaizdis iškilo konflikto Ukrainoje fone. Lenkijos ir Rusijos visuomenių nuomonės dėl Maidano, Krymo ir Donbaso didžiąja dalimi aiškiai išsiskyrė, ir tai negalėjo neatsiliepti santykiams Lenkijos ir Kaliningrado pasienio zonoje.
Europos reporterių susidomėjimas VPE
Apie tai, kad jausmai abiejose Lenkijos ir Rusijos sienos pusėse atvėso, jau beveik prieš metus rašė „Neue Zürcher Zeitung“ reporteris Ivo Mijnssenas. Bet turbūt įdomesnis gali pasirodyti faktas, kad iki Gdansko ir Kaliningrado nusigavo žurnalistė iš tolimosios Portugalijos. Šių metų spalio pabaigoje populiariame Portugalijos savaitraštyje „Expresso“ pasirodė Cátios Bruno straipsnis „Milžinas gyvena šalia“.
Šveicarų žurnalistas praėjusių metų gruodį aplankė Mamonovą ir Branevą, tačiau jo reportaže daugiausia kalbėta apie Kaliningrado sritį ir jos problemas.
Cátia Bruno iš Portugalijos atvyko iš pradžių į Gdanską, paskui į Kaliningradą. Jos dėmesys sutelktas į lenkų požiūrį į netoliese esančią sieną su Rusija. Juk milžinas iš antraštės — tai ne Lenkija, palyginti su Kaliningrado sritimi, o Rusija, tiksliau, tai, kaip kaimynystę su rusiškuoju Kaliningradu suvokia lenkai.
„Kaliningradas. Vėsi kaimynystė Pabaltijyje“
Šveicarų žurnalistas prieš metus savo straipsnyje piešė Kaliningrado sritį ir jos ateitį niūriomis spalvomis. Iš jo reportažo išplaukia, kad rublio kurso griūties ir sankcijų politikos padariniai atsiliepia kasdieniam kaliningradiečių gyvenimui. Kainų augimą Ivo Mijnssenas vadina dramatišku, ypač turint omenyje mažėjančias Kaliningrado srities gyventojų pajamas. Skirtumas, kaip jis rašo, palyginti su Lenkija, didelis. Net neturtingoje Lenkijos pasienio zonoje atlyginimai vidutiniškai tris kartus didesni nei Kaliningrado srityje (tačiau autorius nesiremia jokiais oficialiais duomenimis). Apeinant sankcijas, pasienyje šalia kuro kontrabandininkų atsirado ir mėsos kontrabandininkai. Šveicarų žurnalistas savo straipsnyje rašo, kad draudimas įvežti mėsą iš ES privedė prie kai kurių Kaliningrado mėsos perdirbimo įmonių bankroto. Tačiau prekybai ir restoranams 20 % mėsos užtikrina nelegali apyvarta — būtent šie mėsos kontrabandininkai, slepiantys prekes dvigubose grindyse.
Vardydamas Kaliningrado srities problemas, Ivo Mijnssenas ekonominės plėtros perspektyvas vadina „miglotomis“.
„Krizės Mamonove neįmanoma nepastebėti, — rašo jis. — Centre stovi apleisti mūriniai namai, dar iš tų laikų, kai Kaliningradas vadinosi Karaliaučiumi ir buvo vokiškas. Šalia — sovietiniai namai ir kadaise garsus žuvų kombinatas, išgarsėjęs visoje Sovietų Sąjungoje savo šprotais. Tačiau šiandien gamybos apimtys gerokai skiriasi nuo buvusių sovietmečiu, o ir pats pastatas palieka ne itin palankų įspūdį. Branevas Lenkijoje primena Vidurio Europos provincijos miestą su daugybe parduotuvių ir prižiūrimu Senamiesčiu, tiesa, ne itin gražiu, bet gyvu“.
Pagrindinė Kaliningrado krizės ir nesėkmių priežastis, šveicarų reporterio nuomone, — pernelyg didelė priklausomybė nuo Maskvos, o dabar dar ir būtinybė konkuruoti su Krymu dėl lėšų iš federalinio biudžeto. Ivo Mijnssenas taip pat ironiškai pastebi, kad Krymas dar yra ir priemonė, leidžianti Rusijos valdžiai tinkamai nukreipti galimą kaliningradiečių nepasitenkinimą. Masiniai protestai, lydėję ankstesniojo gubernatoriaus atsistatydinimą, rašo žurnalistas, šiandien neįsivaizduojami. Užtat vis populiaresni tampa kaliningradiečių svarstymai apie save apgultos tvirtovės kategorijomis, o tai palaiko valstybinė žiniasklaida.
Nepaisant viso to, pažymi straipsnio autorius, kasdieniai lenkų ir rusų santykiai išliko konstruktyvūs, o įtampa čia apsiriboja keliais atskirais atvejais.
„Bet šiltais jų irgi nepavadinsi“, — rašo Ivo Mijnssenas ir tęsia: „Braneve niekas nekalba rusiškai, o rusai svečiai restoranuose nuosekliai kalba savo gimtąja kalba. Tarpusavio supratimas išlieka rudimentinis ir nukreiptas į ekonominę naudą“.
Prieš metus šveicarų leidinio žurnalistas tik užsiminė, kad lenkai, net ir tie, kurie gauna pelno iš sienos ir VPE, nelabai mėgsta rusų. Vieno Lenkijos pasienio viešbučio darbuotoja jam pasakė, kad rusų čia apskritai nemėgsta, nors vietos verslas į juos ir orientuojasi.
„Milžinas gyvena šalia“
Šį siužetą savo straipsnyje plėtoja portugalų žurnalistė Cátia Bruno, pastebėdama, kad pasienyje įtampa tarp Lenkijos ir Rusijos akivaizdi. Sugriežtinta kontrolė, dažnesnės automobilių kratos, specialiai dresuoti šunys — visa tai, autorės nuomone, sustiprėjo prasidėjus konfliktui Ukrainoje. Ir nors karo židinys toli, kokie du tūkstančiai kilometrų nuo Gdansko, jis atsiliepia santykiams Lenkijos ir Rusijos pasienyje. Apie tai pat prieš metus rašė ir jos šveicaras kolega.
Tačiau Cátia Bruno, kitaip nei jis, daugiausia bendravo su lenkais, siekdama gauti komentarų apie tai, ką pamatė. Ji pasikalbėjo su lenkų istoriku Janu Daniluku, kuris atvirai prisipažino, kad, nors jam pačiam tai atrodo absurdiška, dar praėjusiais metais jis įsigijo kelias dideles talpas geriamojo vandens.
„Nežinau, kodėl taip padariau“, — sako jis žurnalistei ir toliau pokalbio metu tvirtina, kad bet kokia Lenkijos ir Rusijos konfrontacija mažai tikėtina.
Tačiau, nepaisant to, galimos Rusijos agresijos tema jį neramina kaskart, kai išgirsta apie Kaliningrado srityje reguliariai rengiamas karines pratybas.
Lenkų istorikas atkreipia portugalų žurnalistės dėmesį dar į vieną įdomų faktą: „Lenkija — vienintelė ES šalis, besiribojanti ir su Ukraina, ir su Rusija“. Paskui jis dar priduria: „Aš nuolat truputį išsigandęs. Nenoriu sėti panikos, bet kažkas vyksta, o lenkai yra netoli viso to“.
Susitikusi su Janu Daniluku, Cátia Bruno taip pat sužino, kad Rusijos kaip grėsmės įvaizdis įsišaknijęs Lenkijos istorijoje. Lenkų suvokimu nacizmas ir komunizmas buvo dvi tos pačios medalio pusės, o išvadavimą iš vokiečių okupacijos, kurį atnešė Raudonoji armija, jis vadina „karčiu“. „Rusai negali suprasti, kodėl mes nedėkingi, — pasakoja toliau Danilukas. — Juk jie mus išvadavo!“ Tačiau tai, kaip jis sako, vyko Lenkijos miestų sugriovimo ir jų gyventojų žūties kaina.
Portugalų žurnalistei lenkų istoriko paaiškinimų vis dėlto neužtenka. Ji kasa giliau ir, kaip jai atrodo, randa lenkų ir rusų santykių sunkumų pirmapradę priežastį tame istorijos laikotarpyje, kai dalis Lenkijos teritorijos buvo pavaldi Rusijos imperijai. Tada, XIX amžiuje, garsus lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris lenkams reiškia tą patį, ką rusams Puškinas, sukūrė dramą „Vėlinės“, kurioje kritiškai atsiliepia apie Rusiją, jos socialinę ir politinę santvarką (beje, verta priminti, kad Mickevičius ir Puškinas pažinojo, gerbė ir vertė vienas kitą, net jei ir ginčydavosi). Mickevičiaus kūrinys tapo lenkų pasipriešinimo carinei Rusijai, o dvidešimtajame amžiuje — Sovietų Sąjungos primestai komunistinei valdžiai simboliu.
Ir būtent iš šios, istorinės, perspektyvos, kaip rašo žurnalistė, šiuolaikiniai lenkai žiūri į Rusiją ir Putiną.
Reikia pažymėti, kad užsienio žurnalistai retai turi pakankamai gilių žinių, kad aktualius procesus aiškintų tokiame plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste. Šiuo požiūriu portugalų žurnalistė maloniai nustebino.
Vaistu nuo blogų prisiminimų kuriam laikui tapo VPE projektas. Bet tik kuriam laikui... Pradinę euforiją ir neabejotiną projekto sėkmę netrukus nustelbė politinės, o paskui ir ekonominės problemos. Iš pradžių jau minėtas Ukrainos konfliktas, o paskui rublio griūtis lėmė staigų rusų turistų skaičiaus Lenkijoje sumažėjimą. Be to, straipsnio autorė primena incidentą su Sopoto restoranu, kuris ant durų pakabino skelbimą, kad neaptarnauja rusų. Politinės krizės fone iškilo senos nuoskaudos.
Grėsmę tolesnei lenkų ir rusų santykių, taip pat ir pasienio, raidai Cátia Bruno mato augančiame konservatyvių politinių jėgų populiarume, ypač tarp Lenkijos jaunimo. Ji cituoja tyrimus, pagal kuriuos 18–24 metų amžiaus grupės jaunuoliai dažniausiai deklaruoja, kad nemėgsta rusų (56 %). Portugalės surinkta informacija pasirodė visiškai teisinga. Būtent jauni lenkai spalio rinkimuose balsavo už „Teisę ir teisingumą“ — partiją, žinomą savo antirusiška retorika.
Žvilgsnis iš šalies ne visada būna teisingas
Dėl įvairių priežasčių užsienio žurnalistai ne visada gali objektyviai įvertinti padėtį, tačiau visada naudinga pažvelgti į save iš šalies. Kaliningrado srities paveikslas, fragmentiškai atkurtas Ivo Mijnsseno straipsnyje, nedžiugina. Tačiau ypač įdomus pasirodė portugalų žurnalistės Cátios Bruno straipsnis. Jis rodo, kad lenkų ir rusų pasienio santykių ypatumai jaudina ne tik mus, jų dalyvius abipus sienos, bet ir bent jau žurnalistus net iš tolimiausių Europos kampelių.
Tiesa, portugalų reportažui trūksta kaliningradiečių pasisakymų, atsveriančių lenkų nuomonę.
Sužinome tik tiek, kad VPE projektas, kurio nuostatose įrašyta, jog jis turi skatinti gerų kaimyninių santykių plėtrą, Lenkijos sienos pusėje vertinamas ne itin teigiamai, nepaisant daugelio pareigūnų požiūrio į jį. Lenkijos vyriausybė, bent jau ankstesnioji, gyrėsi VPE ir rodė jį kaip pavyzdį kitoms šalims ir regionams.
Lenkijos žiniasklaidoje bevizis režimas daugiausia buvo aprašomas kaip finansinio pelno šaltinis vietos verslininkams ir prekybininkams. Cátia išklausė tuos, kurie iš VPE negauna jokio tiesioginio pelno: samdomą lenkiškos parduotuvės, kurioje dažnai apsiperka rusai, darbuotoją, studentę iš pasienio Fromborko, dalyvavusią jaunimo mainų programoje su Kaliningrado sritimi. Paaiškėjo, kad jų bendravimo su rusais patirtis nepakeitė istoriškai susiklosčiusio neigiamo ruso, o juo labiau Rusijos, apie kurią jie kalba kaip apie grėsmę, įvaizdžio.
Cátios pašnekovų išsakytos nuomonės prieštarauja Lenkijos pasienio verslo ir vietos valdininkų entuziazmui dėl VPE projekto.
Paaiškėja, kad norą užsidirbti paskatinti lengva, o sužadinti meilę kaimynui — kur kas sunkiau. O jei atsižvelgsime į Ivo Mijnsseno aprašytą situaciją, t. y. blogėjančią kaliningradiečių ekonominę padėtį, netrukus gali paaiškėti, kad iš VPE neliks nei draugystės, nei naudos.
Ivo Mijnssenas iš šveicarų leidinio „Neue Zürcher Zeitung“ rašo apie Kaliningrado srities gyventojams stiprėjantį jausmą, kad jie gyvena tvirtovėje, apsuptoje potencialių priešų. Cátia Bruno iš portugalų žurnalo „Expresso“ parodo, kad ir lenkams susitaikymas bei bendradarbiavimas su kaimynu sekasi nelengvai.
Pasaka apie vietinį pasienio eismą taip ir netapo tikrove. Tačiau jokiu būdu nereikia pasiduoti kuriant gerus kaimyninius santykius.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
