Michaelis Willmannas gimė Karaliaučiuje, Rollbergo rajone (dabartinis orientyras – kalva, ant kurios yra Koperniko gatvė), dailininko Christiano Peterio Willmanno šeimoje ir buvo vienas iš dešimties vaikų. Šeima priklausė neseniai atsikėlusiems kalvinistams ir gyveno neturtingai. Pagal to meto tradiciją sūnus paprastai paveldėdavo tėvo amatą, ir pirmuosius dailės įgūdžius Michaelis įgijo tėvo dirbtuvėje. Jaunasis dailininkas greitai pasiekė tam tikrų laimėjimų ir Karaliaučiuje ilgai neužsibuvo. Įžvelgęs sūnaus talentą, Willmannas vyresnysis išsiuntė jį į Nyderlandus, savo tėvynę, kur tuo metu dirbo geriausi Šiaurės Europos dailininkai. Ilgametė savarankiška kelionė į meistriškumo aukštumas prasidėjo, matyt, 1649 ar 1650 m. Sunku atkurti beveik dešimtmetį trukusio kelio į šlovę detales, tačiau kai kuriuos štrichus nubrėžti įmanoma.
Jūra jaunuolis atvyko į Amsterdamą.
Dažnai rašoma, kad Willmannas įstojo į Rembrandto dirbtuvę, tačiau tai mažai tikėtina, nes mokslai pas didįjį maestro kainavo brangiai. Spėjama, kad Willmannas mokėsi pas talentingą portretistą, Rembrandto mokinį Jacobą Adriaenszooną Backerį (Jacob Adriaenszoon Backer, 1608–1651).
Iš jo jaunasis karaliaučietis perėmė Rembrandto manierai būdingus darbo su šviesa ir šešėliu būdus. Amsterdamas teikė daug galimybių ir savišvietai: miestas buvo tiesiog pilnas meno kūrinių, kuriuos buvo galima kopijuoti. Tikri lobynai buvo bažnyčios. Kiekvienoje dailės dirbtuvėje buvo mokymo tikslais surinktų kolekcijų, tarp jų ir italų meistrų. Galime spėti, kad įvyko ir pažintis su pačiu Rembrandtu. Šiaip ar taip, lemiamą įtaką Michaelio Willmanno talento raidai padarė didžiųjų olandų – Rubenso, Van Dycko ir Rembrandto – kūryba.
Po privalomų dvejų mokslo metų Willmannas grįžo į tėvynę ir išlaikė meistro vardo egzaminą. Tikriausiai dėl to, kad užsakovų Karaliaučiuje buvo nedaug, jis išvyko iš pradžių į Dancigą, paskui į Prahą, kur išbuvo nuo 1653 iki 1655 m. Tuo metu Prahoje viešpatavo Karelas Škréta*, su kuriuo jaunam dailininkui konkuruoti buvo mažų mažiausiai sunku. Vėliau Willmannas sukurs paveikslus didžiajam Prahos Strahovo vienuolyno altoriui. O dabar jis nusprendė išvykti į Silezijos sostinę Breslau (Vroclavas, Lenkija), kuri mažiau nei kiti Silezijos miestai nukentėjo nuo Trisdešimtmečio karo baisumų. Ten jis gavo pirmąjį rimtą abato Arnoldo Freibergerio užsakymą papuošti po karo atstatomą cistersų vienuolyną Leubuse (Lubiąż, Lenkija), Žemutinėje Silezijoje.
Kažkokiu būdu Michaelis Willmannas rado kelią (gal kas nors protegavo?) į Didžiojo kurfiursto dvarą: 1657–1658 m. jis tarnavo Frydricho Vilhelmo dvare Berlyne ir Karaliaučiaus pilei (?) nutapė keletą paveikslų mitologiniais siužetais. Šis darbas jau įrikiavo jį tarp solidžių to meto Europos dailininkų.
Vėliau ryšiai su Prūsijos dvaru išliko: 1682 m. Willmannas Karaliaučiaus pilies audiencijų salei nutapė „Didžiojo kurfiursto apoteozę“ (paveikslas per stebuklą išliko).
1660 m. grįžęs į Sileziją, tapytojas įsigijo sodybą netoli Leubuso ir įsirengė savo dirbtuvę pagal tas, kurias buvo matęs Olandijoje. Erdvi studija užėmė visą viršutinį namo aukštą. Ją apšvietė šeši aukšti smailiaarkiai langai, iš kurių du buvo nukreipti į vakarus, du – į šiaurę ir du – į rytus; vakarinėje pusėje dar buvo didelis apvalus langas viršutiniam apšvietimui; visi langai, kaip bažnyčiose, buvo įstiklinti švino rėmeliuose… Šiandien iš dailininko namo neliko jokių pėdsakų – jis sudegė per didįjį 1849 m. gaisrą.
1661 m. tas pats abatas Freibergeris užsakė jam didelį ciklą „Apaštalų kankinystė“, sudarytą iš 12 paveikslų (kiekvienas 3x4 m), prie kurių dailininkas dirbo daug metų.
Pasiekęs finansinį stabilumą, Michaelis Willmannas vedė gražuolę Heleną Reginą Lischka iš Prahos; jai tai buvo antroji santuoka. Vestuvės įvyko 1662 m. lapkričio 26 d., o 1663 m. gegužę jis iš kalvinizmo perėjo į katalikybę ir priėmė Leopoldo (imperatoriaus garbei) ir Luko (šv. Luko, dailininkų globėjo, garbei) vardus. Tikėjimo pakeitimas pašalino kliūtis gauti katalikiškų vienuolynų užsakymų.
Pagrindiniu Willmanno užsakovu liko cistersų abatija Leubuse, nors daug darbų jis atliko kitiems Silezijos, Bohemijos ir Moravijos vienuolynams, Breslau magistratui ir turtingoms aristokratų šeimoms.
Stebina, kokiu daugialypiu talentu pasižymėjo Willmannas. Jis meistriškai kūrė altorių kompozicijas ir virtuoziškai tapė peizažus, portretus ir mitologinius siužetus privatiems asmenims.
Greitai išpopuliarėjęs, Willmannas tapo pirmuoju Silezijos dailininku.
Autoportretas. 1682.
Dėl pagal olandišką modelį organizuotos dirbtuvės darbas vyko labai produktyviai. Jis sukūrė ir savo metodą, leidusį greitai kurti sudėtingas paveikslų kompozicijas. Per mokslų Olandijoje laiką Willmannas sukaupė didelę eskizinių didžiųjų meistrų paveikslų apmatų kolekciją. Dailininkas matė juose paruoštus kompozicinius sprendimus, kuriais naudojosi kaip moduliais, dažnai sujungdamas skirtingų kompozicijų fragmentus. Tokia racionalizacija leido įgyvendinti grandiozinio masto didelių erdvių dekoravimo tapyba projektus, gerokai palengvino darbą ir taupė daugybę laiko. Jau per pirmuosius dvejus gyvenimo Leubuse metus jis sukūrė dvylika stambių kūrinių.
Willmannas dažnai lyginamas su Rembrandtu. Tačiau Willmanno meninis stilius buvo novatoriškas, ir tik bendras požiūris rėmėsi Rembrandto tapybos maniera.
Keliais potėpiais, neišpiešdamas detalių, jis perteikdavo antrojo plano personažų kontūrus, o tai, kas pagrindinė, pagal meninį uždavinį intensyviai išryškindavo spalva ir kruopščiai išdirbdavo. Šiuo metodu, nors jau kitaip, naudojosi geriausi jo mokiniai: Johannas Lischka, Anna Elisabeth Willmann ir Michaelis Willmannas jaunesnysis.
Didelį žingsnį savo kūryboje Willmannas žengė XVII a. devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai išbandė save freskų tapyboje. Pirmasis bandymas buvo vienuolyno Leubuse vyresniojo refektoriaus lubų tapyba: alegorija „Dorybės triumfas“, apsupta keturiolikos emblemų. Freskos technikoje dailininkas taikė molbertinės tapybos būdus. Lengvai išpiešdamas rudų tonų fonus su eskiziškai modeliuotais antrojo plano kūnais, jis aktyviai dėliojo šviesos akcentus, išryškindamas tai, kas vyksta priekiniame plane. 1691–1693 m. jis užbaigė dekoratyvinę koplyčios kupolo tapybą Leubuse. Aukščiausią meistriškumą dailininkas pasiekė kitame darbe – Šv. Juozapo bažnyčios freskose. 1692–1696 m. Šv. Juozapo vienuolyno vyresniojo abato Rosos užsakymu sukurtos freskos užpildo beveik visą bažnyčios interjerą šventojo gyvenimo scenomis.
Šv. Juozapo bažnyčios interjeras Kšešuve (Krzeszów, Lenkija).
Willmannas vykdė užsakymus Grüssau, Heinrichau, Kamenzo, Raudeno, Jemielnicos vienuolynams – cistersų vienuolynai tuo metu tapo meno centrais, kurių vyresnieji siekė demonstruoti savo aukštą socialinį statusą.
Willmanno dirbtuvės sukurtų monumentalių tapybos darbų šlovė pasklido toli, o jo kūryba turėjo išskirtinę reikšmę baroko tapybos raidai Silezijoje. Amžininkai buvo įpratę vadinti Willmanną „savo Apeliu“, „Silezijos Rafaeliu“ ir „Silezijos Rembrandtu“.
Kitaip nei kiti jo laikų dailininkai, Willmannas beveik nepatyrė italų baroko įtakos. Jo individualus stilius susiformavo mokantis Amsterdame, daugiausia Rembrandto dėka. Geriausių olandų meistrų tradicijų spalvų gama, paveikslų kompozicijos aiškumas ir puikus piešimo technikos valdymas traukė daugelį tapybos meno žinovų ne tik Silezijoje. Nemenkas talentas ir didžiulis Willmanno darbštumas tapo jo sėkmės pagrindu.
„Jėzaus Kristaus giminės medis“. Paveikslas iš Šv. Juozapo bažnyčios.
Reikia pasakyti, kad karjeros pradžioje Michaelis Willmannas dirbo vienas. Ilgainiui jo dirbtuvė išaugo iki nemenko dydžio, tačiau, kaip ir anksčiau, liko šeimos verslu. Willmannas nepriklausė jokiai dailininkų gildijai. Didelėje dirbtuvėje dirbo jo sūnus Michaelis Leopoldas Willmannas jaunesnysis, posūnis Johannas Christophas Lischka (Lischka), duktė Anna Elisabeth, jos vyras Christianas Neuenhertzas (Neuenhertz) ir jų sūnus Georgas Wilhelmas Neuenhertzas. Dirbtuvės klestėjimas leido Willmannui suteikti sūnui ir posūniui dailės išsilavinimą Italijoje. Willmanno posūnis Johannas Christophas Lischka tapo geriausiu jo mokiniu. Willmannas darė įtaką ir kitų Bohemijos dailininkų, tokių kaip Peteris Brandlis ir Václavas Vavřinecas Reineris, kūrybai. Prie Willmanno studijos priskiriami taip pat Johannas Kretschmeris iš Glogau, Johannas Jakobas Eybelwieseris iš Breslau, cistersas Jokūbas Arletas iš Grüssau. Daugeliui vėlesnių kartų dailininkų jo kūryba buvo etalonas.
Manoma, kad iš viso, padedamas mokinių, Michaelis Willmannas sukūrė apie 500 freskų ir paveikslų. Dailininko kūrybos viršūnė, kaip jau minėta, buvo Šv. Juozapo vienuolyno bažnyčios freskų ciklas, sukurtas 1692–1696 m. abato Bernardo Rosos užsakymu.
Namai Leubuse dailininkui tapo palaiminta vieta, o laiminga santuoka apdovanojo šešiais vaikais, iš kurių du pasekė tėvo pėdomis. Michaelis Willmannas mirė 1706 m. rugpjūčio 26 d., sulaukęs 76 metų. Jo kūnas buvo balzamuotas ir, nepaisant taisyklių, palaidotas vienuolyno vyresniųjų kriptoje – pagarbos dailininko talentui ir jo darbo puošiant vienuolyną pripažinimo ženklan.
Po metų (tikriausiai nuo ligos) mirė dailininko sūnus, ir dirbtuvė atiteko posūniui Johannui Christophui Lischkai (Lischka), o 1712 m. – anūkui Georgui Wilhelmui Neuenhertzui (Neuenhertz); 1734 m. ji buvo uždaryta. 1849 m. Willmanno namą sunaikino gaisras.
Tačiau dailininko šlovė buvo tokia didelė, kad jo manierą stengėsi mėgdžioti daugelis su jo dirbtuve nesusijusių dailininkų, turėjusių prieigą prie gausių „Silezijos Rembrandto“ darbų. Šiuo metu Willmannas pripažintas didžiausiu baroko epochos dailininku Silezijoje.
Kūrybinis palikimas
Vienuolynas Leubuse buvo sekuliarizuotas 1810 m. Archyvas, biblioteka ir meno lobiai (tarp jų 63 Willmanno paveikslai) didžiąja dalimi atiteko Breslau nacionaliniam rinkiniui, tačiau unikalus barokinis vienuolyno interjeras buvo prarastas.
Pastaraisiais metais Vroclavo universiteto Meno istorijos institutas tiria ir identifikuoja Willmanno bei jo mokinių kūrinius. Žinoma, kad iš 43 Lenkijoje esančių Willmanno ir jo dirbtuvės paveikslų 3 priklauso Nacionaliniam muziejui Varšuvoje, 28 yra Varšuvos bažnyčiose ir vienuolynuose, o likę 12 saugomi Vroclavo nacionaliniame muziejuje. Garsus paveikslas su šv. Jono atvaizdu iš Šv. Jokūbo bažnyčios laikomas prarastu. Gausios dailininko freskos iki šiol puošia Silezijos, Bohemijos ir Moravijos bažnyčias ir vienuolynus. Jo darbų yra ir kitose šalyse.
2010 m. sausį Šv. Antano bažnyčios Vroclave palėpėje buvo aptikti nežinomi Michaelio Willmanno darbai, tarp jų – retas siužetas, vaizduojantis katalikų šventąjį Joną Kapistraną. Po kelių mėnesių, balandį, toje pačioje bažnyčioje dar vienas jo paveikslas – centrinis altoriaus kompozicijos atvaizdas „Šv. Antano Paduviečio regėjimas“ – buvo pripažintas jo teptuko kūriniu. XIX a. jis buvo neišmaniai restauruotas, ir būdingi Willmanno tapybos bruožai, kaip ir autoriaus parašas, buvo paslėpti po vėlesniais pataisymais.
Karaliaučiuje buvo saugoma atmintis apie didįjį kraštietį. Michaelio Willmanno vardas buvo suteiktas gatvei netoli Dailės akademijos, ėjusiai į šiaurę nuo Landgrabeno upelio, lygiagrečiai Steffeckstraße.
Pačiame viršuje – Michaelio Willmanno paveikslas „Jokūbo sapnas“, 1691.
______________
* Karelas Škréta (1610–1764) – čekų baroko epochos tapytojas, pagrindinės jo kūrybos temos buvo mitologiniai ir religiniai siužetai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
