Kodėl amalas – Mistel?
Vokiškas pavadinimas „Mistel“ įsitvirtino visose germanų kalbose. Įdomu, kad iki XVIII amžiaus šis žodis buvo vyriškosios giminės – „der Mistel“. Tačiau gimines painioti ir žodį vartoti moteriškąja gimine („die Mistel“) pradėta gerokai anksčiau – XVI amžiuje. Paties žodžio kilmė iki galo neaiški. Pagrindinė versija teigia, kad jis kilo iš daiktavardžio der Mist (mėšlas, išmatos), nes amalą išplatina jo uogomis mintantys paukščiai su savo išmatomis. Tačiau ir čia ne viskas vienareikšmiška: kai kurių botanikų nuomone, lipnias sėklas paukščiai gali pernešti ir ant snapų bei kojų.
Amalas turėjo ir senesnių pavadinimų, be to, įvairiose Vokietijos, Austrijos, Švedijos vietovėse jį vadino savaip. Pavyzdžiui, Affolter, Affolterbach (tas pats, kas Apfelbaum – obelis), Kleister (klijai, kleisteris – dėl lipnių uogų), Heiliges Kreuzholz (šventasis kryžius – viduramžiais, o ir anksčiau, iš amalo stiebų buvo daromi kryželiai). Rusiškai augalas vadintas „armiaška“, „raganos lizdu“, „omila“. Rytų ir Vakarų Prūsijoje greta Mistel buvo vartojami pavadinimai Wösp, Wespe (vapsva – galbūt dėl krūmo panašumo į vapsvų lizdą), Wintergrün (visžalis).
Druidų laikais amalas buvo laikomas magišku augalu.
Amalas paplitęs ne tik Europos šalyse ir subtropinėje Afrikoje – jis aptinkamas ir Azijos tropikuose bei šiaurinėje Australijos dalyje. Nemažai jo ir Rusijoje – Leningrado srityje, arčiau Kaukazo ir Juodosios jūros, Primorės krašte ir Belgorodo srityje.
Amalo gyvenimo būdas
Baltasis amalas (Viscum album ) – visžalis pusiau parazitas. Jis auga rutulio formos krūmeliu, kurio skersmuo siekia 50–75 cm, o kartais net 120 cm. Gyvena ilgai, kartais iki 40 metų. Prie šakų tvirtinasi daugybe šaknų-siurbtukų. Esant stipriam pažeidimui, viename medyje gali įsikurti keli šimtai įvairaus dydžio ir amžiaus krūmų. Mineralines medžiagas amalas gauna iš medžio šeimininko, šaknimis įsiskverbdamas po žieve, o organines pasigamina pats fotosintezės būdu, todėl laikomas iš dalies savarankišku. Pažeisdamas medžius, jis sukelia jų ligas ir priešlaikinę žūtį.
Amalas žydi kovo–balandžio mėnesiais neišvaizdžiais gelsvai žaliais žiedais, susitelkusiais po 3–6 į netikrus pusskėčius ūglių galuose ir stiebo išsišakojimuose. Lipnūs, gleivėti vaisiai augale atsiranda artėjant žiemai. Iš jų gamindavo klijus, kuriais viliodavo ir gaudydavo smulkius giesmininkus paukštelius, todėl liaudyje amalas ir buvo praminta „paukščių klijais“. Šiais klijais taip pat kovodavo su vaismedžių kenkėjais ir musėmis.
Baltojo amalo uogomis minta paukščiai – daugiausia visaėdžiai amaliniai strazdai ir svirbeliai. Jie perneša lipnias sėklas ant medžių, o pavasarį šios sudygsta ir iš pradžių išleidžia „šakneles“, o paskui ant medžio žievės suformuoja išsipūtusią plokštelę.
Plona ataugėlė-siurbtukas įsiskverbia į medieną. Kasmet siurbtukų daugėja, šaknų sistema stiprėja ir aprūpina visą krūmą vandeniu bei visaverte mityba iš medžio šeimininko. Amalas auga lėtai. Stiebas susiformuoja tik trečiaisiais metais.
Amalo šeimininkų ratas labai platus. Jis parazituoja ant tuopų, liepų, gluosnių, klevų, beržų, guobų, gudobelių, kai kurių spygliuočių (tačiau tai, kaip sako botanikai, jau kita fiziologinė amalo rasė). Rečiau aptinkamas ant ąžuolų, graikinių riešutmedžių, skroblų. Ant bukų ir platanų beveik neįsikuria. Šiam pusiau parazitui labai imlūs vaismedžiai – obelys, kriaušės, slyvos.
Amalas mitologijoje
Šimtmečius amalą gaubė mitai ir legendos. Vokiečių viduramžių germanistikos ir senosios skandinavų kalbos tyrinėtojas Gustavas Neckelis savo darbuose ypatingą dėmesį skyrė dviem mitologiniams amalams. Pirmasis – „auksinė šaka“, kuri viename Vergilijaus poemos „Eneida“ epizode tampa Enėjo vedle po požemių pasaulį. Antrasis – amalo šakelė, kuria nužudomas germanų dievas Baldras. Tačiau Enėjo šaka tiesiogiai amalu nepavadinta – tai tik pasakiškas jo vaizdinys. O tai, kas apie ją pasakojama, – tik ornamentinis štrichas, kurį poetas lengvai įpina į siužetą. O štai viduramžių islandų rašytojo Snorio Sturlusono 1222–1225 metais parašytoje „Jaunesniojoje Edoje“ pavasario ir šviesos dievą Baldrą pražudęs amalas yra tikras ir sudaro svarbią kvapą gniaužiančios istorijos, kurią atpasakojo Neckelis, dalį.
Kartą gražuoliui Baldrui ėmė sapnuotis grėsmingi sapnai, ir jis tuoj pat apie juos papasakojo tėvui – aukščiausiajam dievui, asų vadui, išminčiui ir šamanui Odinui, bei motinai – aukščiausiajai deivei ir asų giminės pradininkei Friggai. Užsėdęs savo aštuonkojį Sleipnirą, Odinas iškeliavo į mirusiųjų karalystę. Iš burtininkės aiškiaregės jis sužinojo, kad Baldras žus nuo savo paties brolio, aklojo likimo dievo Hioduro, rankos. Odinas smarkiai nuliūdo, tačiau Frigga sugalvojo, kaip išgelbėti dievą sūnų. Ji prisiekdino „ugnį ir vandenį, kovos metalus, akmenis ir medžius, ligas ir nuodus, paukščius ir žvėris“, kad šie niekada nepakenks Baldrui. Jaunuolis tapo nepažeidžiamas, ir asai dažnai linksmindavosi svaidydami į jį akmenis, strėles ir ietis. Lokiui, gudrumo, apgaulės ir ugnies dievui, Baldro nepažeidžiamumas nepatiko. Jis pasivertė moterimi ir išgavo iš Friggos paslaptį. Deivė papasakojo klastingajam Lokiui, kad neprisiekdino tik amalo ūglio, augančio į vakarus nuo Valhalos, – jis jai pasirodė per jaunas ir silpnas. Lokis surado vietą, kur augo amalas, išrovė ūglį iš žemės (čia nusišypsosime prisiminę, kad amalas auga ant medžių), įdėjo jį į Hioduro rankas ir pasiūlė mesti į nepažeidžiamąjį Baldrą, sakydamas, kad tai strėlė. Šaka pervėrė jaunuolio kūną, ir šis krito negyvas. Įsiutęs keršto dievas Valis nužudė savo aklą brolį, o Lokis išvengė bausmės.
Būtent amalas iškyla prieš aiškiaregės akis pačioje sakmės pradžioje – iš pradžių kaip medelis plikoje lygumoje, o paskui kaip skriejanti raketa.
Klaidingą amalo, kaip žemėje įsišaknijusio medžio, vaizdavimą šioje legendoje senuosiuose skandinavų šaltiniuose paaiškina tai, kad amalo nėra nei Islandijoje, nei šiaurinėje Skandinavijoje. Tačiau šis iškraipymas neturi reikšmės, nes pasakojime svarbiausia – fantastinė augalo galia. Ir ši galia suveikia ne jam augant, o tada, kai augalas atnešamas žmonėms.
Amalo rinkimas Normandijoje. Nežinomas XIX a. iliustratorius.
Amalo kultas
1866 metais šveicarų paleobotanikas Osvaldas fon Heeras žurnale An die Zürcherische Jugend paskelbtame straipsnyje teigė, kad seniausi amalo radiniai datuojami maždaug 2000–1000 m. pr. Kr.: „Keltai jį laikė šventu augalu, todėl įdomu, kad jų kaime buvo rasta šakelių ir lapų liekanų, tačiau nežinoma, kokiu tikslu šis augalas buvo nešamas į būstus.“
Tad kodėl gi buvo taip gerbiamas šis svetimas sultis siurbiantis rutuliškas parazitas? Kodėl visžalis amalas buvo laikomas vienu labiausiai garbinamų kultinių augalų?
Pirmasis apie druidų amalo kultą parašė Plinijus – tai vienintelis to meto aprašymas. Jų žyniams nebuvo nieko šventesnio už amalą ir bekotį ąžuolą. Jie tikėjo, kad visa, kas auga ant ąžuolų, yra dangaus dovana ir ženklas, kad šį medį išsirinko pats Dievas. Keltai, italikai ir germanai ypač gerbė ąžuolą kaip šventą medį, vadinasi, ir ant jo augantis amalas turėjo pasižymėti magiškomis galiomis. Kiti augalai šaknijasi žemėje, o amalas auga aukštai medžiuose, tarsi jungdamas žemę ir dangų. Tačiau bekočio ąžuolo lajoje baltasis amalas (Viscum album) aptinkamas gana retai. Todėl jį radę druidai rinkdavo ypač iškilmingai, laikydamiesi ritualo. Reikšminga buvo šeštoji diena po jaunaties, kai Mėnulis dar nebūdavo pasiekęs pusės savo dydžio.
Jie šventai tikėjo, kad augalas gydo visas ligas, ir vadino jį „viską gydančiu“.
Po ąžuolu su stebuklinguoju augalu būdavo rengiama puota. Ant dviejų aukai išrinktų baltų jaučių ragų būdavo uždedami amalo vainikai. Tačiau prieš tai žynys apsivilkdavo baltais drabužiais, įlipdavo į medį, auksiniu pjautuvu nupjaudavo amalą ir mesdavo jį žemyn ant ištiestos baltos drobės (augalas neturėjo paliesti žemės, kad neprarastų savo magiškos galios). Aukojamus gyvulius papjaudavo su malda, kad Aukščiausiasis priimtų dovaną ir būtų palankesnis aukotojams.
Plinijus rašė, kad kai kurie tiki: jei amalą, kaip nurodo paprotys, nuo ąžuolo nuskinsi per jaunatį, jis bus veiksmingiausias nuo epilepsijos ir padės moterims pastoti. O jei jį visada nešiosiesi su savimi, kramtysi ir dėsi ant žaizdos, ši greičiau užgis. Amalo šakeles kabindavo namuose ir naudodavo gyvuliams bei vaismedžiams „atgaivinti“. Karų metu jis būdavo amuletas.
Anglams – eglutę, vokiečiams – amalą
Dar XIX a. pabaigoje vokiečiai į amalą žiūrėjo be jokio entuziazmo, tačiau visai netrukus be jo neapsieidavo nė vienos Kalėdos. 1923 m. pasirodė „Monographie der Mistel“ (Amalo monografija). Miuncheno universiteto profesorius Karlas von Tubeufas ir Berlyno universiteto profesorius Gustavas Neckelis paskyrė amalui beveik 900 puslapių mokslinį veikalą. Tubeufas jame rašė: „1891 m. sausį straipsnyje ‚Šiaurinis amalas‘, išspausdintame Münchener Neuesten Nachrichten, atkreipiau dėmesį į amalą kaip į augalą, naudojamą puošybai per Kalėdų šventes. Tuo metu visame Miunchene buvo parduodama vos keletas krepšelių amalo. Kitaip tariant, tik keli kerai buvo išstatyti pardavimui dviejose trijose kalėdinėse mugėse. Juos daugiausia pirko Vokietijoje gyvenusios anglų šeimos.“
Rytų Prūsijoje amalui plisti padėjo palankus drėgnas klimatas. Tiesa, kai XX a. pradžioje amalas tvirtai tapo madingu kalėdinio dekoro elementu, vietos Gamtos apsaugos komitetas su nerimu vertino amalo pardavimą į užsienį, baimindamasis, kad jis gali išnykti, o vaismedžių sodų gynėjai, priešingai, ragino parazitą visiškai išnaikinti. Tiesa, vėliau susiprato, kad iš jo pardavimo galima dar ir užsidirbti.
Kalėdinis amalas daugiausia keliaudavo į Angliją, ir ne tik iš Vokietijos. Tonomis jis būdavo gabenamas iš Prancūzijos, kur jį augindavo specialiai. 1906 m. gruodžio Hamburger Fremdenblatt skaitome:
„Angliškas kalėdinis amalas. Iš kur jis atvežamas? Šis verslas gruodį klesti Bretanėje, Prancūzijos šiaurėje. Albionas amalo pageidauja dešimtis kartų daugiau nei vokiškų kalėdinių eglučių. Visi namai papuošti amalu. Prieš Kalėdas uostuose verda darbas … Kasdien per Lamanšą išplaukia sausakimšai amalu prikrauti laivai…“
Amalo derliaus nuėmimas Prancūzijoje.
Piešinys iš Paryžiaus savaitraščio Le Petit Journal, 1914 m.
Freiburgo laikraštis Freisinnige Zeitung 1907 m. gruodžio 31 d. rašė: „Kalėdoms iš Bretanės buvo įvežta 380 000 kilogramų amalo šakų… Mūsų brolių anglosaksų šalyje jis atstoja kalėdinę eglutę, apie kurią Anglijoje iki 1850 m. nė nenutuokė. Šią tradiciją – puošti eglutę – anglams pirmasis įvedė vokiečių princas Albertas, karalienės Viktorijos sutuoktinis. Nuo tada vokiška kalėdinė eglutė prigijo Ūkanotajame Albione lygiai taip pat, kaip angliškas amalas Vokietijoje.“ Tais pačiais metais Londono Žemės ūkio ir žuvininkystės komitetas pranešė: „Amalo importas 1907 m. buvo mažesnis nei ankstesniais metais, nes Prancūzijos valdžia įsakė jį sunaikinti soduose.“ Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių spauda keikė kalėdinę uogą, nes ši tradicija atkeliavo iš Anglijos. Tačiau laikui bėgant susidomėjimas ja sugrįžo. Rusijoje amalas kaip Naujųjų metų ar Kalėdų puošmena neprigijo. Kaip, beje, ir Azijoje. Pavyzdžiui, į Tokiją jį Kalėdoms atgabendavo tik Didžiosios Britanijos ambasadai.
XX a. pradžioje amalas tapo pašto mados diktatoriumi Europoje. Kalėdiniai atvirukai su amalu ir bugieniu buvo labai populiarūs Anglijoje. Vokietijoje kalėdinių atvirukų su amalo atvaizdu mados pikas buvo maždaug 1900–1914 m., ir ši mada išsilaikė keletą metų. Jie buvo leidžiami tūkstančiais variantų ir įvairiomis reprodukcijomis Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Amalas dažnai puošdavo pirmaujančių iliustruotų leidinių viršelius. Kiekvieną žiemą spaudoje pasirodydavo daugybė įdomių istorijų apie šį magišką augalą.
Amalo motyvu buvo puošiamos įvairiausios kanceliarinės prekės, kurias buvo galima dovanoti Kalėdoms: įvairios dėžės ir dėžutės smulkmenoms, vokai, laiškų popierius, kišeninių kalendorių viršeliai, bloknotai, užrašų knygelės ir t. t.
Kitos pramonės šakos taip pat neatsiliko nuo mados. Amalą siuvinėjo ant staltiesių, servetėlių, vėduoklių, šilkinių damų rankinukų, šalikėlių, nosinaičių. Perlinei uogai duoklę atidavė ir juvelyrikos pramonė. Didelės paklausos sulaukė sagės iš tauriųjų metalų, apyrankės, sagtys, smeigtukai, šukos, plaukų segtukai, vėriniai iš aukso, sidabro ir kitų metalų su natūraliais ar dirbtiniais perlais amalo uogų pavidalu. Mada neaplenkė ir portsigarų, laikrodžių, indų, vazų, alaus bokalų, interjero daiktų. Buvo galima įsigyti net sidabrinių degtukų dėžučių su išgraviruotu amalu.
Norite ištekėti – stovėkite po amalu
Kalėdų išvakarėse Europoje namus tradiciškai puošdavo amalu su spygliuočių šakomis, pridėdami bugienio su raudonomis uogomis (manoma, kad dygliuotasis bugienis įkūnija vyriškąjį pradą, o amalas – moteriškąjį). Vainikus tvirtindavo ant durų, stalams papuošti kurdavo kompozicijas su žvakėmis. Amalo puokštes kabindavo prie kambarių lubų. Pagal senovinį tikėjimą amalas saugo namus, namiškius ir gyvulius nuo žaibo, ugnies, ligų, piktųjų dvasių bei kitų nelabųjų ir atneša šeimai laimę bei gerovę.
Mėgstamas kalėdinis siužetas buvo paprotys pabučiuoti po amalu stovinčią merginą. Bučinys turėjo atnešti porai laimę ir užtikrinti ilgą bendrą gyvenimą. Tačiau net atsitiktinai po amalo šakele susitikę žmonės „privalėjo“ pasibučiuoti. Pagal vieną versiją, šis paprotys į Britaniją ir kitas šalis atkeliavo iš Skandinavijos. Pagal kitą – tradicija yra senovės romėnų saturnalijų, švęstų per žiemos saulėgrįžą, atgarsis, nes tą dieną buvo leidžiama bučiuoti net visiškai nepažįstamus žmones.
Jei moteris atsisakydavo atsitiktinių bučinių, ištekėti ateinančiais metais jai nešvietė.
Žalios šakos su baltomis uogomis buvo tokios populiarios, kad prieš Kalėdas jas buvo galima išvysti parduotuvių vitrinose tarp kiaulių galvų, tarp kanceliarinių prekių, šalia meduolių ir kepinių… Puošta buvo viskas, ką tik buvo įmanoma papuošti.
Amalas mene
Nenuostabu, kad amalą galima išvysti daugelio dailininkų darbuose. Pavyzdžiui, anglų prerafaelito Dante Gabrielio Rossetti paveiksle „Amalo kabinimas“, sukurtame 1860 m. Kalėdines puokšteles galima pamatyti šių dailininkų paveiksluose: Johno Millaro Watto (John Millar Watt, „Day before Christmas“), Walterio Dendy Sadlerio (Walter Dendy Sadler, „Christmas Carols“), Edwardo Fredericko Brewtnallo (Edward Frederick Brewtnall, „For Snow Comes Thick At Christmas Tide“), Franciso Daviso Milleto (Francis Davis Millet, „Between two Fires“), Samuelio Edmundo Wallerio (Samuel Edmund Waller, „A Christmas Romance“), Fredericko Dielmano (Frederick Dielman „Under the Mistletoe“), Herberto Pauso (Herbert Paus, „The Conspirators“), Alfonso Muchos (Alfons Maria Mucha, „Mistletoe. Portrait of Mme“), Normano Rockwello (Norman Percevel Rockwell, „Under the Mistletoe“), Roberto Alexanderio Hillingfordo (Robert Alexander Hillingford, „Mistletoe Christmas Berries“), Walterio Crane'o (Walter Crane, „Christmas Day, design for a Christmas card“), Edwardo Charleso Barneso (Edward Charles Barnes, „The Seller Mistletoe“), Émile'io Vernono (Emile Vernon, „Season's Greetings“).
„Kalėdinės giesmės“, Walteris Dendy Sadleris, apie 1890 m.
Amalas įkvėpė imtis plunksnos ir rašytojus bei poetus. Jis minimas Adomo Mickevičiaus poemoje „Konradas Valenrodas“. Ankstyviausioje ir kruviniausioje Shakespeare'o pjesėje „Liūdniausia romėnų tragedija apie Titą Androniką“ amalas aprašomas kaip kenksmingiausias parazitas, skleidžiantis dusinantį pelkės kvapą.
Austrų poetas Nikolausas Lenau poemoje „Savonarola“ priešina šį augalą tikrajam krikščioniškam tikėjimui, nes jį garbino pagonys keltai. Garsiojoje Vincenzo Bellini operoje „Norma“ druidai savo paslaptingas apeigas atlieka mėnesėtą naktį miške, po šventuoju ąžuolu, ant kurio šakų auga ne mažiau šventas ir magiškas amalas. Retai kuri kalėdinė daina apsieina jo nepaminėjusi. Pavyzdžiui, nuostabiai Nato Kingo Cole'o atliekama „The Christmas Song“, skambanti Wong Kar-wai filme „2046“. 2001 m. Barbra Streisand įrašė kūrinį „It Must Have Been the Mistletoe“.
Stebuklingoji ir gydomoji amalo galia
Amalas nuo seno traukė įvairiausių tautų dėmesį. Šiaurės Šveicarijos gyventojai tikėjo, kad amalas padeda nuo visų vaikų ligų, ir laukdavo, kol saulė įžengs į Šaulio žvaigždyną. Krūmą nuo ąžuolo numušdavo strėle maždaug likus vienai, trims ar keturioms dienoms iki jaunaties ir sugaudavo kaire ranka (pasak Plinijaus raštų, stebuklingi augalai paprastai raunami būtent kaire ranka!). Švedijoje rinkimo metu buvo laikomos Joninės. Amalu namus puošdavo iš lauko pusės – tai reiškė, kad keleiviui čia bus suteikta pastogė. Jei priešams tekdavo susitikti po medžiu su amalu, jie privalėdavo sudėti ginklus ir tą dieną jų daugiau nebeimti. Pagal germanų tikėjimus, augalas vaikė košmarus ir vaiduoklius, kurie naktimis užsėsdavo miegančiajam ant krūtinės.
Amalas buvo laikomas ne tik priemone nuo bet kokių kerų, bet ir vaistu nuo daugelio ligų. XVI a. gyvenęs gydytojas Carrichteris, kuriam dėl netinkamo gydymo priskiriama kaltė dėl Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I mirties (1564 m.), paskyrė jam balzamą pagal savo paties „receptą“: 4 uncijas skystų grynų šunų taukų, 8 uncijas lokio taukų ir 12 uncijų kaplūno sumaišyti su trimis susmulkintomis jauno lazdyno amalo šakelėmis. Tas pats Carrichteris, esant kerų sukeltam impotencijai, patarė genitalijas tepti ąžuolo amalo tepalu. Senovės gydytojai iš jo virdavo nuovirus nuo geltos, blužnies ligų, tuberkuliozės ir epilepsijos.
Vis dėlto ir šiuolaikinė medicina neneigia gydomųjų šio augalo savybių. Dėl aktyvių biocheminių medžiagų, esančių jo žaliojoje masėje, jis pasižymi priešuždegiminiu, šlapimą varančiu, sutraukiamuoju, raminamuoju, vidurius laisvinančiu ir kirmėles varančiu poveikiu.
Amale gausu saponinų, alkaloidų, organinių rūgščių, histaminų, vitaminų ir mineralų. Saponinai ir alkaloidai amalą daro nuodingą. Pastebėta, kad augale esančių biologiškai aktyvių medžiagų sudėtis labai priklauso nuo medžio, ant kurio jis parazitavo, rūšies.
Ar amalo uogos nuodingos?
Gamtininkas Andreasas Schimperis 1895 m. botanikos vadovėlyje rašė: „Amalo uogos dažnai sukeldavo vaikų apsinuodijimus“; tai patvirtino ir tuo metu žinomas vokiečių gydytojas Hansas Wossidlo savo 1904 m. „Botanikos vadove“, pavadinęs augalą nuodingu. Farmakognozijos vadovėlio autorius profesorius Albertas Wigandas manė, kad amalo uogos yra narkotiškai nuodingos. Dėl to įsiplieskė rimti ginčai: o kaipgi amaliniai strazdai ir svirbeliai, kurie jomis minta?! Imta spėti, kad gleivėmis padengtos sėklos per paukščio žarnyną praeina pernelyg greitai ir toksinai nespėja išsiskirti.
Apsinuodijimo atvejį 1882 m. „British Medical Journal“ aprašė airių gydytoja Emily Dixon. Daktaras Friedrichas Kanngiesseris amalo uogų poveikį eksperimentiškai išbandė su savimi. Apie savo stebėjimą jis rašė 1912 m. prūsų botanikos rinkinyje: „Pasak Dixon, mažas berniukas – tikriausiai paragavęs amalo uogų – elgėsi kaip girtas. Jam prasidėjo haliucinacijos, ir jis neteko sąmonės. Be to, pastebėta cianozė, išsiplėtę vyzdžiai, pasunkėjęs kvėpavimas ir sulėtėjęs pulsas.
Savi stebėjimai: sukramčiau ir prarijau 25 obels amalo uogas. Gana tamprių, lipnių uogų su sėklomis skonis lėkštas, žolinis ir dėl lipnios konsistencijos labai nemalonus. Jas sunku nuryti, burnoje lieka baltų siūlų.
Apsinuodijimo požymių nebuvo. Todėl Dixon teiginys, kad vaikas apsinuodijo būtent amalo uogomis, labai abejotinas. Jei jos iš tikrųjų būtų nuodingos, Anglijoje, kur šio augalo kultas labiausiai išplėtotas, vargu ar jo uogomis būtų puošiami tortai. Todėl manau, kad Dixon aprašyto atvejo etiologija kitokia. Galbūt vaikai prisivalgė kitų uogų, kurias lengva supainioti su amalo, pavyzdžiui, lorantų.“
Vis dėlto šiuolaikinė medicina grynas uogas pripažino nuodingomis. Preparatus, į kurių sudėtį jos įeina, galima vartoti tik griežtai laikantis gydytojo nurodymų.
Bibliografija
- Karl von Tubeuf, Gustav Neckel. Monographie der Mistel
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
