Šis parkas Jantarno gyventojams atiteko kaip palikimas, todėl 2007 metais jam buvo suteiktas buvusio jo savininko ir kūrėjo, pramonininko Moritzo Beckerio vardas. Kai skaitau ar girdžiu, kad gyvenvietės gyventojai nuo seno šį parką vadina Beckerio parku, ne juokais nustembu, nes iki dviejų tūkstantųjų pradžios apie Beckerį gyvenvietėje niekas nebuvo nė girdėjęs, o vietiniai šį parką vadino tiesiog parku, tuo, kuris prie stadiono. Vis dėlto jau tada jame augo tokie reti augalai, kokiais galėjo pasigirti nebent Kaliningrado botanikos sodas ir dendrariumas.
Dabartinis Jantarnas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėtas 1389 m. – kaip Palwenicken, nuo prūsų žodžio palwe – dykvietė, bemiškė pelkė; vėliau jis imtas vadinti vokiškai – Palmnicken. Oficialia gyvenvietės įkūrimo data tapo 1654 metai. Palmnicken gyventojai (iš pradžių tai buvo vos 4 kiemai) vertėsi žemdirbyste, žvejyba, prekyba ir, žinoma, gintaro gavyba. Tai pati ankstyviausia istorija. Laikui bėgant mažai kas pasikeitė, nebent padaugėjo kiemų. Viskas ir toliau sukosi apie saulės akmenį. XIX amžiuje kompanionai Stantienas ir Beckeris sukūrė karjerinį gintaro gavybos būdą, ir tai ėmė nešti firmai 8 milijonų aukso markių metines pajamas, todėl Beckeris galėjo sau leisti būti ne tik verslininku, bet ir filantropu.
Daug lėšų jis investavo į gyvenvietės plėtrą, ir 1881 metais senovinio dvaro sodo vietoje, kuriame jau augo paprastieji kaštonai, plačialapės ir mažalapės liepos, miškiniai bukai, paprastieji ir platanalapiai klevai, baltosios (sidabrinės) tuopos, guobos, skroblai ir uosiai, buvo įveistas parkas.
Padedant pramonininko sūnui buvo pasodinti retų medžių egzemplioriai: sitkinė eglė, veimutinė pušis, Menzieso pocūgė, japoninis cercidifilas ir tulpinis tulpmedis, kuris vėliau ir tapo Beckerio parko simboliu.
Dabar, kaip ir anais laikais, parkas užima kiek daugiau nei 10 hektarų aikštelę, iškilusią virš jūros. Jis traukia turistus Gintaro alėja, sutvarkyta apžvalgos aikštele, mediniais laiptais su turėklais, vedančiais į dviejų kilometrų promenadą, kuri galutinai užbaigta 2014 metais. Parke daug suolelių, ant kurių galima pasėdėti mąstant apie gražius dalykus.
Jei tyrinėsite Moritzo Beckerio parko dendrariumą, pirmasis augalas, kuris patraukia dėmesį, – parko senbuvis miškinis bukas. Jam daugiau nei trys šimtai metų. Šis kilnus medis auga kartu su dviem kiek jaunesniais bukais. Miškinis bukas vasarą dovanoja ūksmingą vėsą, o rudenį nukloja miško paklotę lapais, kurie, per žiemą supūdami, pagerina dirvožemio kokybę; jis duoda maistingų riešutėlių, kurie maitina miško gyventojus ir galėtų maitinti mus, jei mums to prireiktų. Vienas 25 metrų aukščio bukas per valandą pagamina 17 kilogramų deguonies. Vis dėlto bukynų dalis Kaliningrado srityje nedidelė. Didžiuliai jų masyvai, dengę vos ne visą Europą, buvo sunaikinti barbariškais kirtimais ir pasauliniais karais.
Kai matai tokius milžinus kaip šis Jantarne išlikęs trijų šimtų metų bukas, supranti, kaip didingai turėjo atrodyti ištisos bukų giraitės.
Čia pat, į kairę nuo Gintaro alėjos, auga plačialapės liepos egzemplioriai, seniausiai iš jų – daugiau nei 200 metų. Ši liepa paprastai auga Kaukazo, Vakarų Ukrainos, Moldovos miškuose, daugelyje Europos šalių. Nuo mažalapės liepos ji skiriasi didesniais širdiškais lapais (iki 14 cm), kurie viršutinėje pusėje tamsesni, apatinėje – šviesesni, o žydėti ji pradeda keliomis savaitėmis anksčiau. Ši liepų rūšis labai dekoratyvi, turi tankialapį kompaktišką vainiką ir pakelia pavėsį. Vis dėlto centrinėje Rusijoje plačialapė liepa naudojama retai, tik parkams ir skverams želdinti, nes atsparumu šalčiui nusileidžia mažalapei liepai. Rytinėje parko dalyje auga nuostabi plačialapės liepos forma – kirpialapė, arba karpytalapė, liepa. Šiam medžiui daugiau nei 70 metų, jei tikėsime informacine lentele (manau, kiek daugiau). Augalas stebina drąsia vainiko faktūra: lapai tokie įvairių formų – įplyšę, įkirpti, suglamžyti, – kad turbūt nerastum nė vieno panašaus. Ko gero, tai pati ekscentriškiausia iš liepų.
Šalia kirpialapės liepos auga tulpinis liriodendras, arba tulpmedis. Jis taip pat garbaus amžiaus, bet turint galvoje, kad liriodendras gali gyventi 500–600 metų, šis dvidešimties metrų egzempliorius dar tik vaikas. Jis jau suformavo galingą ovalų vainiką ir kasmet džiugina parko lankytojus žydėjimu: šio augalo žiedai iš tiesų savo forma primena tulpę, tik tulpėms retos salotinės spalvos su oranžinėmis dėmėmis pamate. Šio augalo lapas, kaip galima spręsti iš jo pavadinimo, lyros formos.
Liriodendras vertas didelio dėmesio kaip medis Kaliningrado srities miestų parkams, skverams ir alėjoms želdinti – taip gerai mūsų klimate jaučiasi šis iš Šiaurės Amerikos atvežtas augalas.
Abu parko medžiai – ir liepa, ir liriodendras – turi vienodai išsišakojusius kamienus; tuo matyti parko kūrėjo sumanymas patraukti lankytojo žvilgsnį prie šių vertingų augalų, be kita ko, ir jų neįprasta forma.
Senas japoninio cercidifilo egzempliorius (daugiau nei šimto metų) atrodo bene silpniau už kitus parko „egzotus“: vieną iš pagrindinių šakų jis prarado, nors galbūt augalo būklę paveikė sausra vasarą – kaip žinoma, cercidifilai mėgsta gausų laistymą. Netoli jo auga skroblas, kuris negali nepatraukti dėmesio: septyni tiesūs kamienai skiriasi į visas puses, sudarydami didžiulį rutulio formos vainiką.
Iš spygliuočių atskirų žodžių bene verta sitkinė eglė. Jai daugiau nei 150 metų, ir ji jau virto ta pačia kalėdine gražuole, kurią kiekvienas norėtų žiemos vakarą išvysti savo namuose, tiesa, daug kartų sumažintą. Šis medis auga visoje Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje nuo pietinių valstijų iki Aliaskos, jai labai tinka jūrinis klimatas, todėl ir Jantarno gyvenvietės Moritzo Beckerio parke ji atrodo „žydinti“. Jai pritaria netoliese auganti jauniausia iš senbuvių – europinis maumedis, spygliuotis, kuris kasmet žiemai numeta savo minkštus spyglius, kad pavasarį apsigaubtų naujais švelniai žaliais spygliukais.
Reikia pasakyti, kad parko augmenijos pagrindą sudaro mūsų akiai įprasti medžiai, daugelis jų auga nedidelėmis grupėmis pagal rūšis. Antai į vakarus nuo Gintaro alėjos yra senų paprastųjų kaštonų grupė, kiek toliau – keli šeivamedžio krūmai, pietinėje parko dalyje auga seni skroblai ir įvairaus amžiaus paprastieji klevai. Beje, apsisaugoti nuo visur esančių jaunų klevų atžalų padeda reguliarus žolės pjovimas po medžių laja ir sanitariniai kirtimai. Arčiau skardžio auga seni uosiai ir baltosios tuopos – galingi medžiai, kurių lapai savo faktūra panašūs į šalpusnio lapus (lygia viršutine ir minkšta, plaukuota apatine puse). Ten pat vieną iš laukymėlių užėmė paprastoji gebenė – visžalė sumedėjusi liana tankiais lapais. Šis augalas vienur kloja dirvą, kitur kyla aukštyn medžiais.
Grožintis gebene reikia nepamiršti, kad šis augalas įrašytas į Kaliningrado srities Raudonąją knygą ir turi būti saugomas.
Į dešinę nuo centrinės alėjos atsirado nauji egzotinių augalų sodinimai, iš dalies kartojantys tuos egzotinius augalus, kurie buvo pasodinti Moritzo Beckerio laikais. Tai puikios būklės jaunas tulpinis liriodendras, japoninis cercidifilas, traukiantis žvilgsnį savo jauna ir švelnia lapija, ir jauni dviskiaučiai ginkmedžiai, pasodinti palei vieną iš takų. Džiugina medžių būklė: matyti, kad visi jie prigijo, iš devynių ginkmedžių iškrito tik vienas medelis. Reikia pasakyti, kad, esant itin įvairiai parko medžių rūšinei sudėčiai, iki pastarojo meto vis dėlto jautėsi trūkumas būtent dviskiaučio ginkmedžio. Šis medis, kadaise tapęs Olandijos pasiuntinybės Japonijoje gydytojo europiečio Engelberto Kaempferio, ištyrusio jo savybes ir suteikusio jam mokslinį pavadinimą, atradimu, negali nestebinti savo grožiu ir mistine galia. Japonai ginkmedžius iki šiol sodina prie budistų ir šintoistų šventyklų, gerbia kaip šventenybę, jų vaisius valgo, šio medžio lapelius naudoja kaip vaistą smegenų veiklai gerinti ir apskritai nuo visų ligų, ant jų taip pat buria ir sužino savo likimą. Būtent Kaempferis pirmasis atvežė ginkmedžio sėklų į Europą. Mūsų klimate šis reliktinis augalas vystosi puikiai, juk per ilgus evoliucijos metus (ginkmedis – vienintelė rūšis ginkmedinių gentyje ir šeimoje) jis gavo dovanų ne tik atsparumą įvairiems nepalankiems poveikiams, ar tai būtų ugnis, kenkėjai, stiprūs šalčiai ir smogas, bet ir ilgaamžiškumą.
Manoma, kad ginkmedis gali gyventi iki 2000 metų.
Mano požiūriu, senųjų šio parko medžių atnaujinimas pagal jų rūšinę sudėtį turi didžiulę reikšmę, juk tokio dendrariumo egzistavimo prasmė – ne tik išsaugoti senyvo amžiaus sulaukusius medžius, bet ir sukurti jiems pakaitalą, jei medis senbuvis žūtų. Tačiau svarbiausias uždavinys vis dėlto – išsaugoti parko egzotinius augalus dėl jų didžiulės istorinės ir biologinės vertės. Šie medžiai daug ką matė, apie daug ką galėtų mums papasakoti, bet jų šakos nukreiptos į dangų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
