Kaip buvo kuriamas Kaliningrado „nuostabusis 10-asis dešimtmetis“
Nuo maskvietiško „imperinio“ stiliaus Kaliningrado muzikinis sambūris visada skyrėsi radikaliai. Ten buvo savų „autsaiderių“, tik visai ne prašmatnių (kaip buvo pozicionuojama šiame mieste), o, priešingai, įtūžusių ant viso pasaulio. Knygų berniukai, likę nuošalyje per naują nuosavybės perdalijimą, greitai susirado sau suprantamų stabų. Muzikoje: „The Clash“, „The Stranglers“, „Joy Division“, o protingesni – net „Death in June“ ir kitus „Žemės rutulio sakraliosios opozicijos“ atstovus. Politikoje jiems patiko visų plauko radikalai. Dažnai ideologiškai visai nesuderinami. Svarbiausia, kad prieš „šiuolaikinį pasaulį“: nuo radikalių vokiečių kairiųjų iš RAF iki NSDAP opozicinio sparno, sutriuškinto Ilgųjų peilių naktį. Rusijos politikoje ši labiausiai matoma sostinės andergraundo dalis tvirtai siejo save su 1993 metais apšaudytos Aukščiausiosios Tarybos gynėjais ir kitais „raudonaisiais rudaisiais“. Šio judėjimo apogėjumi tapo koncertų ciklas „Rusų proveržis“, remiantis kandidatą į prezidentus Genadijų Ziuganovą, ir tikras mizantropiškas himnas, kurį sukūrė vieni pagrindinių šio pogrindžio herojų – grupė „Banda četyriuch“ („Ketverto gauja“), – iškalbingu pavadinimu „Maskvai trūksta kraujo“. Konkrečių raginimų į ekstremizmą dainoje nė su žiburiu nerasi, bet eilutės „Neapykanta gimsta mūsų kvartaluose. Neapykanta jau gimė“ kalbėjo pačios už save.
Kaliningrado kvartaluose maždaug tuo pačiu metu gimė visai ne neapykanta, o visiška jos priešingybė.
Kol kas šaliai keista ir nesuprantama socialinė klasė, kuriai britų „Union Jack“ reiškė turbūt tiek pat, kiek ir nacionalinė „trispalvė“. „The Clash“ čia irgi mėgo. Bet tokių pažodinių ir toli siekiančių išvadų, kaip sostinėje, iš hitų „White Riot“ ir „Guns of Brixton“ autorių čia nedarė. Grėsmingus „Dr. Martens“ batus čia avėjo tam, kad aiškiau susietų save su britų kultūra, o visai ne tam, kad trupintų vieni kitiems kaukoles futbolo stadionuose, kaip darė anglų darbininkų jaunimas.
Sąlyginiu atskaitos tašku vis dėlto verta laikyti grupę „Gitary Stereo“ – pagrindinius ideologus ir tėvus įkūrėjus to, ką būtų galima pavadinti „britpopo revoliucija“. Grupė lengvu rankos mostu pavertė Kaliningrado 10-ąjį dešimtmetį, kuris, kaip žinoma, visoje šalyje buvo „siautulingas“, „nuostabiuoju“ ir apskritai padarė viską, kad provincijos Kaliningradas taptų viena įdomiausių vietų šalyje, į kurią kartais net iš sostinės žvilgčiodavo su pavydu.
Grupės lyderis Glebas Iliuša gimė Žvaigždžių miestelyje prie Pleseckos kosmodromo. Tai, žinoma, suteikė jam daug progų juokauti, esą jis ne gimė, o buvo pamestas iš kažkokio paklydusio NSO. Ir, regis, juokai ne tokie jau nepagrįsti. Sprendžiant iš dainų tekstų, „Gitary Stereo“ iš tiesų gyveno ne visai šioje planetoje ir ne visai šioje šalyje (arba jiems tiesiog labai mažai rūpėjo, kas tais laikais vyko realiame pasaulyje). Bent jau šiuose kūriniuose sunku rasti kokių nors atpažinimo ženklų, pagal kuriuos būtų neklystamai atpažįstamas tas „klasikinis“ 10-asis dešimtmetis, kurį kiekvienas žino iš poperestroikinių filmų. Tai yra kokios nors viską ryjančios „černuchos“, ševčiukiško „verkiančio dangaus po kojomis“ ir kitų rusų rokerių bandymų išspausti ką nors iš „Sidabro amžiaus“ poetinio palikimo. Užtat yra žvaigždėlaivių, žvaigždžių, vaikinų su elektrinėmis gitaromis, o dangus čia „žydras kaip „Levi’s““.
Jei sąlyginis poperestroikinis himnas, pagavęs bendras šalies nuotaikas, – tai beviltiškos ir ilgesingos grupės „Čaif“ dejonės į niekur „Niekas neišgirs“, kur lyrinis herojus jau tiesiog kaukia į tuštumą iš vienatvės, nes tie, kuriuos rodo televizorius, jam „įgriso“, tai Kaliningrade į šiuos šauksmus buvo savas atsakymas.
Ir net šis visuotinio ilgesio jausmas čia buvo pateikiamas kur kas ironiškiau ir nuspalvintas visai kitomis spalvomis: „Visai sušalau, bet nei skundų, nei ašarų“, – dainavo „Gitary Stereo“ dainoje „21:55“.
Žmogų iš „didžiosios Rusijos“ grupės „Gitary Stereo“ lyrika tikrai turėjo stebinti savo eskapizmu, sukurtu beveik pagal Hoffmanną. Šalyje dalijosi nuosavybę, dalijosi valdžią, pinigus, kabinetus, ministrų portfelius, tankai šaudė į Aukščiausiosios Tarybos langus, o federalinė kariuomenė žengė į Čečėniją konstitucinei tvarkai atkurti. Tuo tarpu mažame miestelyje pačiame vakariniame šalies pakraštyje bandė išrasti visai kitą kultūrą, kitą muziką, stengdamiesi neprisijungti nė prie vienos iš kariaujančių stovyklų. Ir ne todėl, kad vietiniai nematė nė vienos jėgos ar partijos, po kurios vėliavomis būtų galima stoti be didelių nuostolių reputacijai. O todėl, kad Kaliningrado „nuostabiojo 10-ojo dešimtmečio“ pasaulyje šio „Sostų karo“ apskritai nebuvo.
Kaliningrado muzikos vojažas į Maskvą
Turint tokį požiūrį, nieko nuostabaus, kad nė vienai Kaliningrado grupei taip ir nesusiklostė laiminga kūrybinė lemtis federaliniu mastu. Kažkur 10-ojo dešimtmečio pabaigoje „Gitary Stereo“ išvyko užkariauti sostinės. Ten jie greitai pateko po grupės „Bravo“ nario Jevgenijaus Chavtano sparnu. Tam tikra prasme jis suvaidino grupės likime lemtingą vaidmenį. Kaip prisimena patys muzikantai, kai „Bravo“ lyderis pabandė kištis į kūrybos procesą, viskas buvo įrašyta ne taip, kaip jie patys būtų norėję. Paskui trenkė 1998-ųjų defoltas, ir grupė faktiškai pati išsiskirstė. Po to „Gitary“ dar būdavo pavienių susijungimų, naujų dainų ir pasirodymų, bet pagrindinė grupės istorija šiame taške laikoma baigta.
Kitų Kaliningrado grupių likimas buvo maždaug toks pat. Net labiausiai rusofiliškai grupei, kokia kada nors buvo Kaliningrade, – „Mir ognia“ – sostinėje nieko nepavyko. Buvo keli eteriai „Našė radio“ (grupė kuo puikiausiai tiko stoties formatui), keli koncertai ir net sostinės leidyklos išleistas albumas, bet viskas baigėsi iširimu.
Visai nepadoriai trumpas išėjo ironiškų ir įžūlių elektro-mažorų iš grupės „Lavanda“ svečio vojažas „Našė radio“. Grupė pateko į tuometinį radijo stoties hitų paradą „Čartova diužina“ su daina „Japoniškas sintezatorius“. Bet, žinoma, grupė, stilizuota po įžūlią 9-ojo dešimtmečio popmuziką, dainuojanti apie turbazių karalius, badmintoną ir komisarą Cattani, negalėjo pasiekti aukščiausių vietų topuose, kuriuose dominavo „Arija“ ir „Korol i Šut“. Po pirmojo eterio Michailas Kozyrevas tik skėsčiojo rankomis, stebėdamasis, kaip kas nors gali ilgėtis tos keistos spekuliantų ir pirmųjų diskotekų epochos.
Matyt, Kaliningrado žaidimas postmodernizmu taip ir liko jam nesuprantamas.
Prasimušti į „didžiąją Rusiją“ nepavyko ir kitai miestui reikšmingai grupei – „LondonParis“. Iš esmės jų romantiškai nusiteikęs sintpopas galėjo padaryti grupės narius, jei ne pirmo ryškumo žvaigždėmis, tai bent užtikrintais antrojo ar trečiojo rusų poproko ešelono kovotojais. Grupės lyderis Jevgenijus Lebedevas dabar ne be šypsenos pasakoja, kad sostinei grupė pasirodė pernelyg eklektiška. „Našė radio“ nusprendė, kad LP skamba pernelyg „popsiškai“, o popformato radijo stotys, priešingai, matė juose roko stovyklos atstovus. Istorija iš tiesų juokinga: grupė, kuri Kaliningrade buvo laikoma meinstrimu, sostinėje netikėtai buvo išstumta į andergraundą.
Beje, visa ši vietos žvaigždžių nesėkmių istorija Kaliningrade visada buvo papildoma priežastis didžiuotis. Kai eiliniai herojai vėl kapituliuodavo, taip ir neužkariavę sostinės, į apyvartą stodavo sena Kaliningrado legenda, esą Maskva vėl pasirodė pernelyg kietakaktė ir konservatyvi, kad suprastų pažangias vėsmes iš Kaliningrado. Kultūros srityje į sostinę visada buvo įprasta žiūrėti su lengva panieka. Galų gale „Gitary Stereo“ lyderis ne itin pagiriamai atsiliepdavo net apie ideologiškai artimą Ilją Lagutenką. Kai kuo ši legenda apie „nesuprastą Kaliningradą“ turi tiesos požymių. Jau „nuliniais“ šalyje atsiras visa karta grupių, kurių skambesys radikaliai skirsis nuo tradicinio rusų roko. Su Kaliningrado „Gitary“ jas sies stropiai demonstruojamas anglofiliškumas. Tačiau „Gitary Stereo“, aplenkę madą mažiausiai 5–10 metų, tuo metu jau bus garbingoje „pensijoje“.
„Gražios epochos pabaiga“
Bet kuri epocha kada nors prieina savo logišką pabaigą. Palaidą 10-ąjį dešimtmetį pakeis „nuliniai“. Šalį pamažu pradės vesti prie bendro vardiklio. 2005 metais srityje pirmą kartą pareigas pradės eiti gubernatorius, kurio ne išrinko gyventojai, o patvirtino iš viršaus. Dėl federalinių įstatymų pakeitimų nustos egzistavusi Baltijos respublikonų partija (beje, dėl to įstatymo veiklą nutrauks visos partijos, galėjusios pretenduoti į regioninių statusą).
Visos šios metamorfozės faktiškai nepalietė kūrybos srities. Tačiau aiškiai davė suprasti, kad senoji epocha baigėsi ir prasidėjo nauja.
„Amžinai 99-ieji ir paskutinis DJ“, – sudainuos savo naujajame single „Gitary Stereo“, tarsi bandydami amžinai likti savo „nuostabiajame 10-ajame dešimtmetyje“, bet bus per vėlu.
2012 metais kita miestui svarbi grupė – „LondonParis“ – išleis naują studijinį albumą „Krasota“ („Grožis“). Iš pirmo žvilgsnio tai gana būdingas LP albumas. Skambesiu tai vis dar orientacija į new wave ir gana nekaltas sintpopas. Tekstuose vėl „raudona linija“ eina visa ta naivi 9-ojo dešimtmečio romantika, padauginta iš Kaliningrado konteksto: „visi keliai veda prie jūros“ ir kiti Kaliningrado peizažo elementai, seniai įsikūrę grupės lyrikoje. Dainos „Morskoje“ („Jūrinė“) klipe „Vagonkos“ savininkas Andrejus Levčenka kažkur važiuoja kabrioletu apsuptas merginų. Jį sustabdo nesiskutęs kelių policininkas, kuris iš tikrųjų yra ne kelių policininkas, o Jevgenijus Griškovecas. Ir kadangi tai ne policininkas, o Griškovecas, istorija baigiasi daugiau nei laimingai: kartu su merginomis jį išsiveža kažkur nežinoma kryptimi.
Gali pasirodyti, kad tai dar vienas Kaliningrado grupės bandymas pasislėpti nuo supančios tikrovės tame pačiame jaukiame pasaulyje, „kur visi keliai veda prie jūros“. Tačiau būtent „Krasota“ atneša tam tikrą prablaivėjimą. Jauki migla išsisklaido, o grožis ir meilė – nuolatinės „LondonParis“ tekstų temos – staiga virsta kažkuo visiškai pragarišku ir priešišku herojui. „Mes visai vieni… Visai vieni tarp šio grožio… Toks gražus pasaulis“, – dainuoja muzikantai priedainyje, o fone skamba Vladimiro Putino kalbos nuotrupa su garsiuoju raginimu „pribaigti išvietėje“ ir abejingas diktoriaus balsas, skaitantis, kad per teroro aktą žuvo 334 žmonės, iš jų 186 vaikai. 10-asis dešimtmetis baigėsi, aplink LP visai kita epocha, ir nepastebėti jos, slepiantis savo letargiškuose sapnuose, jau nebepavyksta.
Iki logiškos kulminacijos šią nerimastingą nuotaiką atveda kūrinys „Moskva liubit tebia“ („Maskva tave myli“). Taip, žodis „meilė“ ir įvairios jo formos – tai, ką dainoje sutiksi dažniausiai. Bet eilutės „Tave myli Putinas, ir Pirmasis kanalas, ir teroristai, ir Petrosianas“ didelio optimizmo neįkvepia. Tai yra ta pati meilė, nuo kurios norisi kur nors pasislėpti. Savo paskutiniame įrašytame single „Baikonuras“ LP pasisakys dar radikaliau. Ten jau atvirai dainuojama apie tai, kad reikėtų kaip nors išgyventi šiame nuostabiame naujajame „totalinės meilės“ pasaulyje.
Išgyventi „totalinės meilės“ pasaulyje Kaliningrado muzikai pavyko. Bet jei anksčiau buvo galimybė susikurti savo „nuostabųjį 10-ąjį dešimtmetį“ ir gyventi jame kaip gete, nekreipiant į nieką dėmesio, tai dabar ši priebėga sugriuvo.
Dabar Kaliningrado grupių pakilimų ir nuopuolių istorija – tai tiesiog provincijos miesto mitologijos dalis, kurią kartais malonu, o kartais šiek tiek gėda prisiminti. Ši istorija yra, ji niekur ir niekada neišnyks, tačiau jau seniai nebėra tas įrankis, kuriuo būtų galima mokyti Maskvą ir įrodinėti jai, kad ji nemadinga.
Nuotrauka: Vitalijus Nevaras
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
