Einant Kalno aikšte (Bergplatz) – arba Kreivuoju kalnu (Schiefer Berg), kaip ją vadino1 nuo neatmenamų laikų – pro Burowo koloną Audėjų gatvės (Tuchmacherstraße) link, buvo galima atsidurti prie namo adresu Kalno aikštė 10. Tai buvo Tettau kiemas (Tettauscher Hof), viena seniausių aristokratų miesto valdų, kuri iki pat savo galo išsaugos lipdytas lubas ir barokinį židinį. Jo arklidėje buvo galima rasti paskutinius išlikusius Löbenichto miesto sienos fragmentus. Šalia stovėjo žemi Kvailių vartai (Narrentor), dengti tik dvišlaičiu stogu, kurie savo neįprastą pavadinimą greičiausiai gavo dėl to, kas kadaise ant jų buvo nupiešta. Tettau kiemas buvo nugriautas 1735-aisiais.
Priešais jį, dešinėje, dar visai naujas, kilo didingi barokiniai grafo Dohnos-Schlodieno (Dohna-Schlodien) rūmai su išraiškingu barokinio tipo pusiau nuožulnaus keturšlaičio stogo siluetu – puikus vyriausiojo Karaliaučiaus statybos direktoriaus Joachimo Ludwigo Schultheisso von Unfriedto (Joachim Ludwig Schultheiss von Unfriedt, 1678–1753 ) kūrinys. Vėliau jie perėjo į grafų Dönhoffų ir Kalckreuthų (Dönhoff und Kalckreuth) rankas, o paskui vėl grįžo Dohnų šeimos nuosavybėn.
Grafo Dohnos-Schlodieno rūmai Kalno aikštėje.
Tikras baroko atstovas, rūmai savo laiku pasitikdavo svečius plačiais vartais, kuriuos vainikavo balkonas. Vartai išėjo į sodą, sudarydami erdvią rotondą su nišomis skulptūroms.
Malūnų kvartalas buvo tarp pilies vakaruose ir Šv. Barboros bažnyčios rytuose. 1901 m. žemėlapis.
Iš čia platūs gražūs drožinėti laiptai vedė į viršutinį aukštą. Drožiniai vaizdavo šerną ir ginklus – Dohnų giminės herbą2 – ir buvo nudažyti ochra, plytų raudona ir šviesiai žalia spalvomis. Aš juos prisimenu dar gražesnius – pirmykštės sodrios rudos spalvos. Bet ir dabar visai galima deramai įvertinti šį miesto brangakmenį.
Iš karto už Kvailių vartų nuo Audėjų gatvės, kuri viduramžiais vadinosi Audėjų skersgatviu (Webergasse), į dešinę sukdavo Malūnų pravažiavimas (Mühlengang). Į jį vedė vartai pro apgriuvusį barokinį namą. Jį nugriovus XX amžiaus pradžioje, šonuose liko du kiti seni namai. Vienas – fachverkinis su dviem išsikišusiais aukštais3 – buvo vienintelis toks Karaliaučiuje; kitas turėjo nuožulnų keturšlaitį stogą.
Atrodo, jie ir šiandien saugo įvažiavimą į Malūnų pravažiavimą.
Malūnų griovio (Mühlengraben) nėra nei Beringo žemėlapyje (1613), nei vėlesniame 1720 metų žemėlapyje – tuo metu ten buvo sodai.
Nuo minėto kampelio poetiškas, vingiuotas takelis, kuriuo buvo galima vaikščioti tik vakare mėnesienoje, patiriant jaudinantį, kiek šiurpų jausmą, vedė į Malūnų kalvą (Mühlenberg), maždaug ten, kur kadaise stovėjo salyklo, arba Žemutinis, malūnas (Malz- oder Untermühle) prie Katės upelio (Katzbach), kuris atvirai čiurleno šlaitu žemyn.
Kiek žemiau, už Žemutinio malūno, Kreivosios Duobės (Krumme Grube) link, buvo Žemutiniai malūnų vartai (Unteres Mühlentor), kuriuose gyveno miesto muzikantas iš Löbenichto.
Audėjų gatvės perspektyva ir įvažiavimas į Malūnų pravažiavimą tarp namų (viduryje).
Malūnų kanalo krante stovėjo namas numeris 8, kuris kadaise buvo kalvė. Šalia buvo tetos Fischer smuklė „Vilkų tarpeklis“ („Kabackche" der Tante Fischer, die „Wolfsschlucht"), vietinė aludė su savo nuolatiniais lankytojais ir įžymybėmis.
Tetos Fischer „Vilkų tarpeklio“ interjeras ir jo šeimininkė.
Įstaigos klientus, kurių daugelis buvo studentai, teta Fischer paprastai už labai nedidelius pinigus vaišindavo kiaulės koja ir dviem sūrio rūšimis: „Seehundche“ (varškė) ir „Moorhundche“ („Seehundche" und „Moorhundche") – ir visa tai nepriekaištingai švaru. Tačiau ji niekada nepatiekdavo flekų – labai būdingo vietinio patiekalo; ji jautė jiems stiprią antipatiją. Be to, ji mokėjo puikiai linksminti savo svečius, bendraudama su jais Rytų Prūsijos tarme, kurią mokėjo tobulai.
Užlipus į Malūnų kalvą, dešinėje, šalia Zappos konditerijos (Konditorei Zappa), buvo galima pamatyti Vidurinį malūną (Mittelmühle) – nuo laiko pajuodusį storasienį pastatą su dvišlaičiu stogu. Jis stovėjo priešais Albrechto vartus (Albrechtstor) rytiniame pilies sparne ir vainikavo stačią Malūnų kalvą.
Žemutiniai malūnų vartai seniai tapo kirtiklio auka, paskui po žeme buvo paslėptas Katės upelis, vėliau nugriautas Žemutinis malūnas, ir galiausiai jų liūdną likimą pasidalijo kampuoto Malūnų kvartalo likučiai kartu su tetos Fischer smukle. Paskutinis XX amžiaus pradžioje užmarštin nugrimzdo Vidurinis malūnas. Naujosios elektrinės (Neue Elektrizitätswerke) statyba XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje sudavė paskutinį smūgį vaizdingam miesto peizažui šiame rajone. Apie malūnų praeitį čia dabar priminė tik gatvės pavadinimas. Iki siaubo nakties 1944 metų rugpjūtį išsilaikė tik Dohnų giminės rūmai ir du namai šalia jų.
Vertėjo pastabos:
1. Kalno aikštė turėjo du liaudiškus pavadinimus. Be Kreivojo kalno (Schiefer Berg), ją dar vadino Skambančiuoju kalnu (Klimperberg). Gal todėl, kad šalia buvo net penkios bažnyčios? Tiesa, dvi iš jų, reformatų, neturėjo varpinių...
2. Čia nei autorius, nei jo redaktorius nepatikrino – Dohnų giminės herbe pavaizduoti du sidabriniai įstrižai sukryžiuoti elnio ragai mėlyname lauke. O rudas šernas – Dönhoffų giminės simbolis. Matyt, tuo laikotarpiu, kai valda priklausė Dönhoffams, ji ir buvo taip papuošta.
3. Išsikišę aukštai buvo statomi, kad padidėtų naudingasis viršutinių aukštų gyvenamasis plotas, taip pat kad pamatai būtų apsaugoti nuo nutekančio lietaus vandens.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
