Šios vokiečių provincijos istorijoje būta laikų, kai avininkystė buvo bene vienintelė rentabili žemės ūkio šaka. Statistikos duomenimis, 1892 metais kiaulių buvo 7 725 447, o avių – 10 109 544 (prieš trisdešimt metų dar daugiau – beveik 20 mln.). Tačiau dėl stiprios konkurencijos ir epidemijų avininkystė kasmet smuko, ir iki 1936 metų avių sumažėjo iki pusės milijono. Avieną užtikrintai stūmė kiauliena. Tačiau asmeniniuose ūkiuose avis ir toliau augino: per daug jau naudingi ūkiui buvo šie gyvūnai. Jie davė ir vilnos, ir mėsos. Avienos patiekalai ant stalo atsirasdavo bet kuriuo metų laiku.
Maistui daugiausia naudojama avių nuo kelių dienų iki trejų metų amžiaus mėsa. Galima ir vyresnių, bet ji paprastai kieta ir turi pikantiškesnį „aromatą“. Šia proga net juokaudavo: jei mėsa nekvepia aviena, vadinasi, tai jautiena arba kiauliena. Didžiausiu delikatesu buvo ir tebėra laikoma švelniausia pieninio ėriuko (ne vyresnio nei 8 savaičių) mėsa.
Gurmanų nuomone, skaniausia ir vertingiausia yra jaunų (iki pusantrų metų) kastruotų avinų arba veisimui netinkamų avių mėsa, taip pat gerai nupenėtų ne vyresnių nei 3 metų avių mėsa.
Beje, palyginti su kiauliena, avienoje riebalų beveik tris kartus mažiau, o geležies – trečdaliu daugiau. Joje yra visos aštuonios nepakeičiamosios aminorūgštys, ji yra vienas geriausių ir saugiausių baltymų šaltinių. Dar vienas labai didelis pliusas – avys neserga tuberkulioze ir jų mėsoje negyvena parazitai.
Rytprūsiuose avieną vertino dėl jos dietinių savybių ir didelio vitaminų bei mikroelementų kiekio: B1, B2, PP, B5, B6, B9, B12, E, D ir K, kalio, kalcio, natrio, magnio, fosforo, fluoro, chromo, cinko, sieros, chloro druskų, taip pat kobalto, nikelio, molibdeno, mangano. Sakoma, kas valgo daug avienos, yra apsaugotas nuo aterosklerozės ir cukrinio diabeto, bet gali sirgti skydliaukės ligomis dėl mažo jodo kiekio mėsoje.
Troškinta avienos nugarinės galinė dalis
Šį patiekalą Rytprūsiuose paprastai gamindavo Velykoms, kai prie stalo susirinkdavo didelis būrys. Su šia religine švente troškinta aviena tokia pat susijusi, kaip ir margučiai.
2,5 kg mėsos, 1 l pasukų, 100 g rūkytų (kiaulienos) lašinių, 2 v. š. sviesto, ½ l grietinės, 1 svogūnas, druskos pagal skonį, 3 – 4 kadagio uogos, 1 lauro lapas, 2 gvazdikėliai, sauja baravykų (kokių – nepatikslinama. Greičiausiai džiovintų), 2 v. š. miltų, druskos pagal skonį.
Šiam patiekalui avienos nugarinės galinę dalį reikia 3 – 4 dienas palaikyti pasukose, paskui nusausinti, pašalinti plėveles ir prismaigstyti plonomis lašinių juostelėmis. Troškintuve ištirpinti sviestą ir likusius lašinius ir apkepti mėsą iš visų pusių. Tada į troškintuvą įdėti šiek tiek grietinės ir įpilti tiek karšto vandens, kad mėsos gabalas būtų truputį apsemtas. Įdėti svogūną, druskos, kadagio uogų, lauro lapą ir gvazdikėlius, o po 2 valandų troškinimo – saują baravykų ir troškinti, kol bus paruošta. Tada mėsą perkelti į kitą indą, o į troškintuve likusį sultinį įdėti likusią grietinę, miltus, atskiestus nedideliu kiekiu vandens, ir 10 minučių virti ant silpnos ugnies. Paskui mėsą supjaustyti ir užpilti padažu.
Garnyrui paprastai patiekdavo virtų daržovių, kurias gražiai išdėliodavo didelėje lėkštėje aplink mėsą, taip pat virtų bulvių ir serbentų želė.
Kepti avienos klopsai
500 g liesos avienos, 30 g vidinių taukų, 80 g džiūvėsėlių, 1 kiaušinis, 30 g sviesto, ¼ l vandens arba pieno, ½ a. š. prieskonių (pagal skonį), 2 a. š. druskos, sutarkuotas svogūnas, 50 g sviesto arba riebalų kepti.
Apvolioti:
Miltai ir džiūvėsėliai.
Vidinius taukus ir mėsą sumalti mėsmale. Faršą sumaišyti su ištirpintu sviestu, šiltu vandeniu, prieskoniais, kiaušiniu, tarkuotu svogūnu, džiūvėsėliais ir druska. Suformuoti 12 klopsų ir šiek tiek juos priploti, apvolioti džiūvėsėliuose, sumaišytuose su miltais, ir kepti iš kiekvienos pusės ne mažiau kaip 4 minutes. Padažui paprastai naudodavo po kepimo likusius riebalus, sumaišytus su nedideliu kiekiu karšto vandens.
Avienos muštiniai su svogūnų tyre
10 – 12 muštinių (maždaug 1 kg), druskos pagal skonį, 4 – 6 žiedais supjaustyti svogūnai, 100 g kubeliais supjaustyto rūkyto kumpio, 40 g riebalų kepti, 1/8 l grietinės, 30 g sviesto, 40 g miltų, mėsos sultinio iš muštinių atraižų.
Apvolioti:
Džiūvėsėliai, miltai, kiaušinis.
Paruoštus muštinius pasūdyti ir iškepti svieste su apvalkalu arba be jo. Svogūnus supjaustyti žiedais ir pakepinti svieste, kol taps gelsvi. Paskui juos pabarstyti miltais, išmaišyti, truputį pakepinti. Įdėti grietinės ir įpilti tiek sultinio, kad gautųsi gana tiršta masė. Ją reikia dar apie 10 minučių patroškinti ant silpnos ugnies, paskui pertrinti per sietelį, šiek tiek pašildyti, sudėti kumpio gabalėlius ir pasūdyti. Pagal norą galima įdėti smulkiai supjaustytų žalumynų. Padažą su kumpiu sudėti didelės lėkštės viduryje, o aplinkui išdėlioti muštinius.
Avienos pudingas
357 g jaunos avienos, 50 g kiaulienos lašinių, 1 v. š. smulkinto svogūno, 2 kiaušiniai, ¼ l šilto vandens, 1/8 l grietinėlės, 1 – 2 išmirkytos bandelės, 2 a. š. druskos, šiek tiek tarkuotos citrinos žievelės, 8 – 10 migdolų riešutų (sutarkuoti), 1 – 2 v. š. tarkuoto parmezano, 100 g makaronų.
Mėsą kartu su lašiniais, svogūnu ir išmirkytomis bandelėmis sumalti mėsmale, įdėti kiaušinius, vandenį, grietinėlę, citrinos žievelę, migdolus ir parmezaną. Visus ingredientus kruopščiai išmaišyti. Makaronus smulkiai sulaužyti, išvirti pasūdytame vandenyje ir nukošti kiaurasamtyje. Makaronus ir faršą sluoksniais sudėti į pudingo formą ir pusantros valandos laikyti vandens vonelėje.
Aviena su kmynais
Šis skanus patiekalas gaminamas labai greitai ir lengvai ir tinka bet kuriam metų laikui.
500 g avienos (geriau nugarinės), druskos pagal skonį, 2 – 3 svogūnai, 1 sultinio kubelis, 1 a. š. kmynų, 1 kaupinas a. š. bulvių krakmolo, maltų juodųjų pipirų, žiupsnelis cukraus.
Mėsą nuplauti ir sudėti į verdantį pasūdytą vandenį (jis turi vos apsemti mėsą). Nugriebti susidariusias putas ir sudėti supjaustytus svogūnus, sultinio kubelį ir kmynus. Virti pusantros valandos. Išvirus sultinį nupilti, sumaišyti su vandenyje atskiestu krakmolu, vėl supilti į puodą su mėsa ir užvirinti, įdėjus cukraus ir pipirų.
Beje, sultinio kubeliai Rytprūsiuose buvo plačiai naudojami dėl pigumo ir patogumo, nors iš jų išvirtas sultinys prastesnės kokybės nei šviežias. Juos specialiai neturtingiems miestų gyventojams 1882 metais sukūrė šveicarų verslininkas Juliusas Maggi. Kubeliai buvo eksportuojami į visą pasaulį ir buvo nepaprastai populiarūs.
Tačiau, kaip sakoma viduramžių farse „Advokatas Pjeras Patlenas“, „grįžkime prie mūsų avinų“, kuriuos žmonių protėviai prisijaukino prieš 10 tūkstančių metų – gerokai anksčiau nei karvę ar kiaulę. Augino ne tik tam, kad prasimaitintų, bet ir kad apsirengtų. Ir šiandien iš avių žmogus gauna vilnų, kailių, mėsos, pieno ir brinzos. O musulmonų stale aviena laikoma pagrindiniu produktu. Būtent iš jos gaminami pagrindiniai ritualiniai patiekalai.
Avis, kaip paaiškėjo, – ne tik mėsa, bet ir „vejapjovė“. Galima tikėti, galima ne, bet kalbama, kad Bonoje vokiečiai įkūrė pelningą verslą. Jie nuomoja gyvas avis kaip vejapjoves. Tai kainuoja pigiau nei pirkti techniką. Avys sugeba nuskabyti net mažiausius žolės stiebelius.
Pasižymėjo ir naujazelandiečiai, radę neįprastą avienos taukų panaudojimą: juos maišo su dyzeliniu kuru ir šiuo mišiniu pildo sunkvežimius.
Tačiau „išradingiausi“ pasirodė kinai. Vienoje provincijoje, ruošiantis aukštų viršininkų kortežo pravažiavimui, vietos valdžia aprengė vaikus baltais maišais ir išrikiavo ant kalvų. Iš toli jie turėjo atrodyti kaip avys ir sudaryti klestinčio rajono įspūdį. Keista, kad jie ryžosi tokiai „klastotei“ – juk būtent Kinijoje avių daugiausia – 144 mln. galvų. Antroje vietoje Australija – 98 mln.
Kaip ir senais gerais (ar ne itin gerais) laikais, avininkystė ir šiandien yra viena rentabiliausių žemės ūkio šakų daugelyje pasaulio šalių.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
