Tai, „iš kur kilo“ rusų žemė, žinome daugiausia iš metraštininko Nestoro žodžių. Būtent jis, leisdamas ilgus viduramžių vakarus, parašė istoriją apie tai, kaip Naugardo seniūnai atėjo pas varingų kunigaikštį Riuriką ir tarė: „Didi ir turtinga mūsų žemė, bet tvarkos joje nėra. Ateik ir valdyk mus.“ Riurikas dukart prašyti savęs neleido. Tuoj pat susirinko kuklią mantą ir kartu su broliais Sineusu ir Truvoru skubėjo į Rusią tvarkos daryti.
Apskritai įvykių eigą Nestoras išdėstė teisingai. Vienintelis dalykas, kur senolis suklydo, – Riuriko tautybė. Dar prieš dešimt metų Kaliningrado klubo „Miunhauzeno anūkėliai“ nariai įtikinamai įrodė, kad joks varingas jis nebuvo, o buvo grynakraujis senovės prūsas.
Nuostabu, kaip iki to nepriėjo akademiniai mokslininkai? Juk visiškai akivaizdu, kad Naugardo seniūnai niekaip negalėjo patraukti tvarkos pas vikingus, nes tie patys tais tolimais laikais jokios tvarkos neturėjo. O Prūsijoje tvarka buvo. Tos tvarkos ten buvo per akis. Kur bepažvelgsi – visur tvarka. Nenuostabu, kad prūsai ją labai aktyviai eksportavo, kaip, pavyzdžiui, rusėnai – medų, kanapes ar, tarkime, degutą.
Natūraliai kyla klausimas: iš kur, tiesą sakant, prūsai turėjo tiek tvarkos? Pasirodo, senovėje Prūsijoje buvo Tvarkos skeptras – drausmės, įstatymų paisymo ir visokio kitokio tolerantiškumo šaltinis. Išvykdamas į Rusią, Riurikas norėjo jį pasiimti su savimi, bet per neoficialiąją išleistuvių ceremonijos dalį, kurią lydėjo triukšmingos liaudies linksmybės, pametė šį neįkainojamą daiktą kažkur ties Karaliaus kalnu. Būtent tuo ir paaiškinama, kad tvarka Rusioje taip ir neįsitvirtino.
Sakoma, Petras I žinojo, kad Tvarkos skeptras yra kažkur Karaliaučiuje. Jis net buvo čia atvykęs jo ieškoti.
Kone kiekvienas sutiktas vokietis jam sakydavo „Ordnung muss sein“. Tai yra – „tvarka turi būti“. Kartą Petras neištvėrė ir net užriko ant kažkokio miestiečio: „Tai kur gi ji, ta tvarka, po galais!“ Bet tas jam neatsakė, nes ir pats nežinojo, kur ji yra.
Tačiau tai, kas nepavyko Petrui I, pavyko baronui Miunhauzenui, kuris per vieną savo apsilankymų Karaliaučiuje vis dėlto surado Tvarkos skeptrą ir patikimai jį paslėpė, apie ką gana painiai parašė savo dienoraštyje. Tiesą sakant, kruopštus barono popierių tyrinėjimas ir padėjo surasti šį gana elegantišką daiktelį, kurį pagamino nežinomas senovės prūsų meistras IX mūsų eros amžiaus pabaigoje.
Skeptro kopija, saugoma Dūmos vestibiulyje.
Iš išvaizdos jis primena paauksuotą 22-ojo dydžio veržliaraktį, todėl juo galima užveržti paprastas veržles. Tačiau jis skirtas užveržti (ir, žinoma, atsukti) nepaprastas veržles. Būtent tas, ant kurių laikosi laisvė (taip pat ir žodžio), teisingumas ir tvarka.
Šio radinio reikšmės neįmanoma pervertinti. Iš esmės tai epochinis įvykis, visiškai apverčiantis mūsų supratimą apie Kaliningrado–Karaliaučiaus vietą šalies istorijoje.
Išeina, kad tai būtent ta vieta, iš kurios, tiesą sakant, ir kilo mūsų žemė. Ir jei Kijevas – rusų miestų motina, tai mūsų miestą visai galima vadinti jų tėvu.
2006 metų rudenį klubo „Miunhauzeno anūkėliai“ pirmininkas Aleksandras Zacharovas iškilmingoje aplinkoje (tai vyko Karaliaus vartuose) įteikė šį Skeptrą tuometiniam Srities Dūmos pirmininkui Sergejui Bulyčiovui, kad šis perduotų jį „aukštyn vertikale“. Tas pažadėjo prašymą įvykdyti, tačiau perspėjo, kad užsakys sau ir savo kolegoms deputatams instrumento kopiją.
Matyt, taip ir buvo padaryta. Skeptro kopiją dabar galima pamatyti Dūmos vestibiulyje – į dešinę nuo įėjimo, ant stelažo su įvairių oficialių delegacijų dovanomis. Tiesa, lentelėje kažkodėl parašyta, kad Skeptrą vietos deputatams padovanojo Varmijos ir Mazūrų vaivadijos seimelio pirmininkas. Galbūt tai kažkoks gudrus konspiracijos sumetimais atliktas ėjimas, o gal tiesiog klaida.
O kalbant apie Skeptro originalą, tai jis, reikia manyti, jau seniai Kremliuje. Ir sprendžiant iš per pastaruosius metus šalyje įvykusių permainų, Skeptru ten aktyviai naudojamasi. Bet, regis, ne visai teisingai. Tiksliau – visai neteisingai.
Žodžio laisvės praktiškai neliko, bet tvarkos nuo to nepadaugėjo. Vienos veržlės užveržtos iki galo, kitų seniai nuplėštas sriegis, trečios atsilaisvino taip, kad toliau nebėra kur. Žiūrėk, nuslys nuo varžtų ir nuriedės nežinia kur…
Problema ta, kad prie skeptro turėjo būti pridėta instrukcija, bet jos kol kas rasti nepavyko. O be jos naudotis Skeptru – gana rizikingas užsiėmimas. Būtent todėl Miunhauzenas, radęs Karaliaučiuje Tvarkos skeptrą, neperdavė jo nė vienam iš šio pasaulio galingųjų (o su beveik visais tuometiniais žymiais monarchais jis, kaip žinoma, bičiuliavosi), o tiesiog paslėpė. Išmintingas buvo žmogus, ką čia ir besakyti…
Iliustracijos: Augusto von Wille piešinio fragmentas, 1872. Autoriaus nuotrauka
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
