Pirmą kartą Rytų Prūsija tapo Rusijos dalimi dar 1758 m., per Septynerių metų karą. Visi provincijos gyventojai, įskaitant didįjį filosofą Imanuelį Kantą, prisiekė Rusijos imperatorei Elžbietai Petrovnai. Jei provincija būtų likusi Rusijos sudėtyje, visa ne tik Rusijos ir Vokietijos, bet ir Europos bei pasaulio istorija būtų pasukusi kitu keliu (mums – kur kas geresniu, nei išėjo iš tikrųjų). Deja, 1762 m. Petras III įvykdė tiesioginę tautos išdavystę: grąžino Frydrichui visus Rusijos užkariavimus ir iš esmės padovanojo jam pergalę Septynerių metų kare.
Nepraėjus nė pusei amžiaus, rusai vėl atsidūrė Rytų Prūsijoje, tik jau visai kitokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis. Dabar Prūsija buvo mūsų sąjungininkė, nors iš esmės – jau buvusi. 1805 m. Napoleonas sutriuškino Rusijos ir Austrijos kariuomenes prie Austerlico, o 1806 m. rudens kampanijoje sudavė Prūsijai triuškinamą smūgį: sunaikino jos kariuomenę ir vos per tris savaites užėmė beveik visą šalies teritoriją. Neužimta liko tik Rytų Prūsija. Ten Napoleonas ir patraukė. Ir susidūrė su Rusijos kariuomene, atsigavusia po prieš metus patirto pralaimėjimo.
Tuo metu kariauti žiemą nebuvo įprasta, tačiau 1806–1807 m. Rytų Prūsijos kampanija tapo išimtimi.
Šalys nematė reikalo trauktis į žiemos stovyklas; 1806 m. gruodį įvyko pirmieji, dar riboti, atskirų dviejų didžiųjų kariuomenių korpusų ir divizijų mūšiai, ir jie visada baigdavosi lygiosiomis. Napoleonas tikėjosi iš karto apsupti ir sunaikinti Rusijos kariuomenę, bet nieko neišėjo. Negana to, rusams pavyko pagrobti Napoleono įsakymą su kampanijos planu, nors rimtai juo pasinaudoti jie nesugebėjo. Po sudėtingų manevrų labai sunkiomis oro sąlygomis (tai stiprūs šalčiai, tai atlydys ir neišbrendamas purvas) ir „lygiųjų“ mūšių serijos vasario pradžioje kariuomenės susitiko prie Prūsų Ylavos miestelio (dabar Bagrationovskas Kaliningrado srityje). Šalių pajėgos buvo maždaug lygios. Tiesa, Rusijos kariuomenei vadovavusio generolo Benigseno karvedžio talentas su Napoleono talentu akivaizdžiai nebuvo palyginamas. Tačiau visomis kitomis kovinėmis savybėmis priešininkai buvo visiškai lygūs. Lygybė galėjo tapti visiška, jei kazokai būtų paėmę į nelaisvę Napoleoną ir jo štabą (tai vos neįvyko 1807 m. vasario 7-osios vakarą), tačiau prancūzų gvardiečiams pavyko atkovoti savo imperatorių.
Generalinis mūšis, kurio pradžioje kiekviena pusė turėjo po 75 tūkst. vyrų ir 450 pabūklų, prasidėjo vasario 8-osios rytą per smarkiausią pūgą, smarkiai mažinusią matomumą ir abiejų pusių judrumą. Mūšio pradžioje maršalo Ožero korpusas, pūgoje paklydęs, užėjo ant 70 pabūklų Rusijos baterijos ir jos ugnies buvo beveik visiškai sunaikintas. Rusų pėstininkai ėmė „spausti“ prancūzų pozicijos centrą ir beveik pasiekė Napoleono štabą. Antrą kartą per vieną parą imperatoriui grėsė rusų nelaisvė, bet gvardiečiai vėl jį atkovojo. Atsakydamas Napoleonas smogė visa savo kavalerija (daugiau nei 12 tūkst. raitelių), vadovaujama Miura. Nė viena pasaulio kariuomenė tokios atakos atlaikyti nebūtų galėjusi. Iš pradžių buvo sutriuškintas ir rusų centras.
Vis dėlto prancūzų ataka užgeso, atsimušusi į rusų durtuvus. Žuvo daugiau nei 1,5 tūkst. prancūzų kavaleristų, kiti pasuko atgal.
Dienos viduryje prancūzams atvyko stipriausias pastiprinimas – maršalo Davu korpusas. Jis sutriuškino kairįjį Rusijos kariuomenės sparną ir sukėlė jai apsupimo grėsmę. Padėtį išgelbėjo generolo Jermolovo (būsimojo Kaukazo užkariautojo) vadovaujama artilerija, sustabdžiusi Davu korpusą. Paskui rusams į pagalbą atėjo prūsų generolo Lestoko korpusas (tai buvo viskas, kas tuo metu buvo likę iš Prūsijos kariuomenės), padėjęs atkurti padėtį. Po to mūšis virto artilerijos kanonada, kuri liovėsi tik vėlai naktį, kai šalys nebematė viena kitos.
Naktį Benigsenas įsakė Rusijos kariuomenei pasitraukti iš mūšio lauko, ir tai leido Napoleonui paskelbti savo pergalę. Tačiau Prancūzijos imperatorius puikiai suprato, kad jokios pergalės jis nepasiekė. Mūšis, kaip ir ankstesnės šios kampanijos kautynės, baigėsi lygiosiomis, patyrus maždaug vienodus nuostolius (po 20–25 tūkst. žuvusių ir sužeistų). Kai po mūšio Napoleonas apžiūrinėjo kariuomenę, pirmą kartą savo karjeroje vietoj „Tegyvuoja imperatorius!“ jis išgirdo „Tegyvuoja taika!“
Napoleonas Prūsų Ylavos mūšio lauke.
Pirmą kartą Napoleono taip trokštamas generalinis mūšis jam nedavė nieko, išskyrus milžiniškus nuostolius.
Negana to, po Prūsų Ylavos Prancūzijoje pirmą kartą prasidėjo naujokų šaukimo problemos: teko šaukti vis jaunesnius kareivius, kartu prasidėjo masinis vengimas tarnauti. Teko verbuoti užsieniečius (vokiečius, italus, lenkus), kurie paprastai tiko tik tarnybai užnugaryje.
Vis dėlto iki 1807 m. pavasario pabaigos Napoleonas pasiekė dvigubą skaitinę persvarą prieš rusus – apie 230 tūkst. prieš 115 tūkst. Birželio pradžioje įvyko dar du „lygiųjų“ mūšiai – prie Guttstadto ir Heilsbergo. Ko gero, nė viena karo istorijos kampanija nežino tiek „lygiųjų“, kiek 1806–1807 m. Rytų Prūsijos kampanija. Joje iš tiesų susitiko dvi geriausios pasaulio kariuomenės, todėl asmeninis Napoleono pranašumas prieš konkretų Benigseną niekaip negalėjo užtikrinti prancūzams pergalės. Vis dėlto kampanija baigėsi jų naudai dėl antrojo generalinio mūšio – prie Friedlando (dabar Pravdinskas toje pačioje Kaliningrado srityje) 1807 m. birželio 14 d.
Šiame mūšyje prancūzai turėjo skaitinę persvarą, bet ne lemiamą – 80 tūkst. prieš 60 tūkst. Kur kas blogiau buvo tai, kad rusai savo neiškilaus vado valia užėmė itin nepalankią poziciją, kurią per pusę perkirto gilus raguvis, o už nugaros tekėjo dar gilesnė Alnos upė. Be to, visa rusų pozicija buvo puikiai matoma Napoleonui, o rusai prancūzų išsidėstymo visiškai nematė.
Mūšio pradžioje rusai mėgino pulti, bet sėkmės tai neatnešė. Jau prieš pat saulėlydį prancūzai pradėjo kontrataką, kuri baigėsi visišku triumfu. Rusų kariuomenė buvo nustumta į Alną, ir tik išskirtinis jos atkaklumas išgelbėjo armiją nuo visiško sunaikinimo. Vis dėlto Friedlando mūšis tapo didžiausiu rusų pralaimėjimu Napoleonui per visą karų su juo istoriją (formaliai didesnis buvo Austerlicas, bet ten pralaimėjimą pasidalijome su austrais, o čia pralaimėjome vieni). Rusų nuostoliai siekė ne mažiau kaip 20 tūkst. žuvusių ir sužeistų, prancūzų – apie 8 tūkst. Be to, belaisvių praktiškai nebuvo (palyginimui – 1806 m. Prūsijoje prancūzai paėmė į nelaisvę daugiau nei 100 tūkst. žmonių, dar apie 50 tūkst. prūsų dezertyravo). 
Napoleonas priima Aleksandrą I Tilžėje.
Rusų kariuomenė pasitraukė į savo teritoriją, po to liepos pradžioje buvo pasirašyta Tilžės taika prancūzų sąlygomis, beje, ne itin sunkiomis (dabar Tilžė vadinasi Sovetsku, todėl ir taiką dabar būtų galima vadinti „sovietine“).
Prancūzija prisijungė beveik pusę Prūsijos, o Rusija tapo tarsi Prancūzijos sąjungininke kare su Anglija, nors jokių praktinių padarinių ši sąjunga neturėjo (nebent laikytume tokiu padariniu Rusijos pergalę prieš Švediją 1808–1809 m. kare, bet tai jau labai netiesioginė pasekmė). Išskyrus tai, kad po penkerių metų karas atėjo į mūsų pačių žemę. Beje, tuo iš pat pradžių niekas ir neabejojo.
1806–1807 m. Rytų Prūsijos kampanija šiandien Rusijoje, žinoma, tvirtai pamiršta. Tuo tarpu ji turėjo milžinišką karinę reikšmę. Nors Rusija ją pralaimėjo, ji parodė, kad tik ji viena sugebėjo kariauti su Napoleonu praktiškai lygiomis. Kartu, tiesa, Rusijos kariuomenė patyrė labai didelių nuostolių – buvo išmušta didžioji dalis Suvorovo „stebuklingųjų didvyrių“. Kita vertus, ir Prancūzijos kariuomenė būtent šioje kampanijoje neteko geriausių savo kareivių, su Napoleonu perėjusių visus ankstesnius jo triumfus. Abiejų kariuomenių kokybė smarkiai krito, bet jos vis tiek liko geriausios pasaulyje. Ir 1812 m. karui jų dar užteko. O po jo, patyrusios naujų milžiniškų nuostolių ir vėl netekusios geriausiųjų, abi šalys ir jų kariuomenės skirtingu greičiu ir skirtingomis trajektorijomis pajudėjo savo saulėlydžio link. Per brangiai joms kainavo Austerlicas, Prūsų Ylava, Friedlandas, Smolenskas, Borodino, Malojaroslavecas, Leipcigas, Drezdenas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
