PRADŽIA
Naujuosius metus pirmą kartą pajuntame prie kurios nors „Viktorijos“ parduotuvės. Užsuki į „Viktoriją“ gruodžio 15-ąją – ten viskas kaip įprasta. Užsuki gruodžio 22-ąją ir iš karto supranti: kažkas pasikeitė.
Eilės paaugo, laisvų vietų aikštelėje nėra, krepšeliai baigėsi, kiekviename krepšelyje – delikatesai, buteliai, mandarinai prikrauti ištisa Efos kopa, o ne smėliu užpiltu kauburėliu Centriniame parke.
Žmonės traukia iš piniginių penkiatūkstantines kupiūras, ir tai labai įspūdinga. Galima atsisėsti netoli vienos iš kasų ir visiems metams į priekį prisižiūrėti pinigų. Pirkėjai su jais skiriasi linksmai! Jų akys žiba kaip eglutės žaisliukai. Jų akyse jau tada matyti, kaip višta virs kaulais, mandarinai – žievelėmis, pilni buteliai – tuščiais, o visa kita pavirs pakuotėmis ir saldainių popierėliais.
Bet pažangiausių „Viktorijoje“ nesutiksi – jie važiuoja į Lenkiją, apsiginklavę languotais kiniškais krepšiais. Ir esmė net ne ta, kad ten prekės pigesnės ar kokybiškesnės, tai tiesiog Naujųjų metų sutikimo procedūros dalis. Nes paskui prie šventinio stalo galima pasakyti, kokia gi vis dėlto nuostabi antis, užauginta Katovicuose, o šis kalakutas dar prieš savaitę virpėjo kalakuto patino iš Poznanės glėbyje, o šis sūrio gabalas tūnojo tinklo „Biedronka“ pieno produktų skyriuje. Ir visi tavo draugai prie šventinio stalo sekundei sustings, išpūs akis ir ims sinchroniškai čepsėti. O paskui, kai sausio 1-ąją jiems skambins artimi draugai, bet ne tokie artimi, kad sutiktų Naujuosius kartu, tačiau pakankamai artimi, kad paskambintų kitą dieną nuo pat ryto. Paskambins ir paklaus:
– Labas! Su šventėmis? Kaip sutikai?
– Valgiau krokuviškas dešreles.
– O aš – Mazūrijos lydeką!
– Šaunu!
– Taip, puikūs Naujieji!
– Geriausi!
Ir tai tik PRADŽIA.
ARČIAU
Maždaug gruodžio 27-ąją pravažiuoti per miestą tampa neįmanoma. Galima sakyti, niekas jau nebedirba, bet visiems iki gyvo kaulo būtinai reikia kažkur nuvažiuoti.
– Aš tai vadinu reikalų užbaigimu, – sako man šnekus taksistas. – Štai vakar vežiau vieną. Tai jis sakė, kad prieš pat Naujuosius tiesiog išsikviečia taksi ir važinėja, ypatingų reikalų neturi, bet užtat, kai jam skambina, gali atsiliepti iš pačių įvairiausių miesto vietų. Jis pats užimčiausias žmogus! Ir tai paskui padeda verslui kitais metais. Visi prisimena, koks jis buvo užsiėmęs prieš šventes. Vadinasi, dalykiškas vyras.
Tuo tarpu pats taksistas sustoja prie kažkokios daržovių krautuvėlės, atsiprašo ir išlipa. Stebiu jį – jis prieina prie krautuvininko ir išsitraukia iš kišenės pluoštą pinigų. Krautuvininkas šypsosi, taksistas šypsosi. Niekas nenori pabusti sausio pirmąją ir suvokti, kad yra skolininkas.
Miestas sustoja. Visi automobiliai, savaime suprantama, vaizduoja, kad kažkur važiuoja, bet iš tikrųjų labai sėkmingai stovi vietoje.
Visi išstovi milžiniškas eiles prospektuose ir vienpusio eismo gatvėse. Tokiomis akimirkomis norisi, kad kas nors sukomanduotų: Išjungti variklius! Kad visi pradėtų lipti iš automobilių ir tą akimirką užgrotų valsas.
IŠVAKARĖSE
Tai eglučių diena. Ankstesnėmis dienomis taip pat galima matyti eglutėmis apsiginklavusių žmonių, be to, daugelis jų tiesiogine prasme prisisuka prie eglučių, prisiriša prie jų viela, kad galėtų judėti po miestą kartu su jomis be ypatingų sunkumų. Tai diena, kai poros „vyras ir eglutė“ tampa kur kas aktualesnės nei poros „vyras ir moteris“. Vyrai su eglutėmis smalsiai apžiūrinėja priešais einančius vyrus su eglutėmis. Vertinama nuo viršūnės. Jo viršūnė kažkokia nušiurusi, ir kamienas kažkoks truputį ligotas, ir apskritai visa ji kažkokia nepakankamai pūkuota, ir trumpakojė, ir kreivakojė. O vyrai, kuriems pavyksta gauti sau eglę gražuolę, paskui vaikšto su ja po miestą dar iki sausio 2-osios, akyse žiburiai, ir jiems atrodo, tarsi kas nors vis dar nori juos užpulti ir atimti mylimąją.
ŠAMPANAS
Naujieji metai – vienintelė šventė, kai visi geria šampaną. Bent jau pačioje pradžioje. Klausinėjau užsigrūdinusių žmonių, kurie paprastomis dienomis į burną neims visų tų bobiškų saldžių šampaniukų, kodėl net jie gurkšteli kartą, kai laikrodis muša 12. Jiems tai kažkokia nostalgija.
Nostalgija vaikystei ir fejerverkams. Juk šampanas – kaip fejerverkas, kaip absoliuti laimė.
Tik štai tam, kad tinkamai atšvęstum Naujuosius, jo niekaip neužtenka. Bet tai savotiškas signalas pradėti vienuolikos dienų karą su savo paties kepenimis.
22-00
Šiuo metu Kaliningrade visi sėda prie stalo. Mes išsiskiriame. Galbūt esame vieninteliai šalyje, kurie švenčia Naujuosius du kartus iš eilės. Ir tikrai esame vieninteliai, kurie pirma švenčia Naujuosius pagal Maskvos laiką, o po valandos – pagal Kaliningrado. Galiu įsivaizduoti ką nors Vladivostoke, kas švenčia Naujuosius pagal Vladivostoką, nusitašo, užmiega, išsimiega, po 7 valandų pabunda ir supranta, kad dabar pats laikas pasiklausyti kurantų, ir viskas kartojasi.
PREZIDENTO KALBA
Tai atsakingiausia akimirka. Labai nesigilinau į televizijos reitingus, bet man atrodo, kad tai populiariausios kelios eterio minutės kasmet. Negana to, šiuo metu tiesiog neįmanoma nupirkti jokios reklamos, už jokius pinigus. Esmė net ne tai, ką būtent pasakys prezidentas. Mums tiesiog svarbu jį matyti, jis svarbus kaip stabilumo ir vilties, kad kiti metai bus geresni, garantas.
Mums svarbu matyti, kaip jam iš burnos eina garas. Mes grožimės tuo garu.
Daugeliui kaliningradiečių šiais metais tas garas apskritai buvo vienintelis priminimas, kad šalyje žiema. Pas mus gatvėse buvo vos ne plius 10. Mano dukra neilgai prieš Naujuosius pasakė, kad po mokyklos galvoja stoti į Vienos akademiją, tą pačią, kurioje mokėsi Gustavas Klimtas. Į animacijos kursą. O aš kaip tik pagalvojau, kad visai neblogai būtų, jei ji taptų būtent šio garo profesionale. Vis dėlto tai kažkoks sakralus simbolis visai tautai. Nuo jo gera ir šilta.
KURANTAI
Tai akimirka, kai visa šalis atsistoja. Kai tiesiog skamba mūsų himnas, toli gražu ne visi taip daro. Aš, pavyzdžiui, neprisimenu, kad žiūrovai stotųsi prieš televizorių per kokias nors olimpines žaidynes, kai nuskambėdavo pirmieji mūsų didžiojo himno akordai. Aš, tiesą sakant, manau, kad jis pats įspūdingiausias ir galingiausias pasaulyje. Atsistoti labai norisi. Bet kai kurantai, o paskui iš karto himnas, tai net mirusieji turėtų lipti iš žemės. Mes atsistojame aplink šventinį stalą ir skaičiuojame kurantų dūžius. Tai aukščiausios šalies vienybės akimirka. Išgeriame vienu metu. Jokio kito veiksmo neatliekame taip išvien.
PO VALANDOS
Bet mums to maža. Mes – tai Kaliningrado srities gyventojai! Lygiai po valandos mes vėl atsistojame ir vėl pripildome taures šampano. Šįkart toli gražu ne visus mus vienija televizorius. Kai kas, žinoma, žiūri gubernatoriaus kalbą, kas nors žiūri į Katedros atvaizdą, kas nors tiesiog stengiasi išsilaikyti ant kojų.
Į laikrodį mes irgi toli gražu ne visada atkreipiame dėmesį. Šįkart signalu mums tampa petardų sprogimai už lango. Susidaužiame taurėmis, apsiauname batus ir einame link eglės Pergalės aikštėje.
Kam einame prie tos eglės, jau niekas paaiškinti negali. Tiesiog išeiname ir einame. Kartą man pasakė, kad mes einame ten apie antrą valandą nakties vien tam, kad įrodytume sau, jog dar galime vaikščioti. O kadangi miestas mažas ir visi vienaip ar kitaip vieni kitus pažįsta, galima pažiūrėti, kokios būklės yra visi kiti piliečiai. Kas nuėjo, o kas nuklydo nuo kelio ir ėmė vaizduoti nesamą pusnį kur nors kieme.
PO 13 DIENŲ
Na, o daugiau mes jau niekuo nesiskiriame. Nebent galime pastovėti eilėje pasienyje sausio 2-ąją ar 3-iąją. Ne tam, kad ištrūktume į Lenkiją ar Lietuvą, o tiesiog tam, kad pastovėtume eilėje. Labai emocingas užsiėmimas, galima įkelti į instagramą su prierašu, kad tu 469-as, ir visi, kas eilėje nestovi, vėl pakvaiš.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
