Mikalojus Kopernikas (Nicolaus Copernicus) gimė 1473 m. vasario 2 (17) d. Torunėje – „Chelmno žemėje“, kuri buvo Prūsijos dalis. Iki XIV amžiaus vidurio Vokiečių (Šiaurės) ir Baltijos jūrų pakrantė nuo Vyslos iki Nemuno priklausė kryžiuočių riteriams.
Ordino pastatyta Torunė tuo metu jau buvo svarbus garsiosios Hanzos prekybos punktas, o būsimajam astronomui gimstant ji buvo lenkų miestas, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės. Didžiąją jų dalį sudarė vokiečiai. XIX amžiuje Michailas Engelgardtas rašė, kad „… Koperniko atradimas iškyla senosios ir naujosios Europos sandūroje, jo tėvynė – dviejų genčių, slavų ir germanų, pasienyje, ir jis pats nei tai lenkas, nei tai vokietis“.
Manoma, kad Kopernikų giminė kilusi iš Aukštutinės Silezijos, iš Koprniko kaimo. Jo gyventojai (visi iki vieno Kopernikai) vertėsi vario kasyba ir apdirbimu bei prekiavo vario dirbiniais. Apie 1396 metus daugelis jų persikėlė į Krokuvą, tuometinę Lenkijos sostinę. Tarp persikėlėlių buvo ir pasiturintys būsimojo astronomo protėviai.
Apie jo tėvą, „atsidavusį katalikų bažnyčios sūnų“, sklido nemažai prasimanymų. Vieni tvirtino, kad jis buvęs chlopas (žemdirbys), kiti – kepėjas, aludaris, mūrininkas… Iš tikrųjų jis, kaip ir jo protėviai, buvo pirklys, turtingas ir įtakingas žmogus. 1458 metais persikėlęs iš Krokuvos į Torunę, jis gavo aukštas pareigas miesto teisme. 1464 metais vedė turtingo Torunės patricijaus (miesto teismo pirmininko) dukterį Barborą Vacenrodę. Ji pagimdė jam keturis vaikus: Barborą, Kotryną, Andrių ir Mikalojų.
Apie Koperniko vaikystę patikimai žinoma labai nedaug. Jis augo pasiturinčioje šeimoje. Pradinį išsilavinimą greičiausiai įgijo netoli namų esančioje mokykloje prie Šv. Jono bažnyčios. Dažnai lankydavosi pas močiutę, iš kurios girdėdavo senosios Lenkijos padavimus, liaudies dainas ir pasakas lenkų kalba. Mokykloje jį mokė lotynų kalbos. Taigi dešimties metų berniukas puikiai mokėjo tris kalbas.
Kopernikų namuose dažnai lankydavosi išsilavinę ir mieste žinomi žmonės. Mikalojus klausydavosi jų pokalbių ir lyg kempinė sugerdavo viską, ką aptarinėjo suaugusieji. Būsimajam senųjų doktrinų griovėjui tai buvo labai tinkama aplinka.
Po „velnio“ sparnu
1483 metų žiemą Europą užklupo baisi maro epidemija. Viena pirmųjų jos aukų tapo Mikalojaus tėvas. Iš sielvarto pakrikusi motina atsigavo tik tada, kai namuose pasirodė jos brolis Lukašas Vacenrodė. Būsimasis Varmijos vyskupas (velionio senelio valia – našlaičių globėjas) greitai sutvarkė šeimos reikalus. Pardavė namą Šv. Onos gatvėje. Viena dukterėčia tapo vienuole, kita sėkmingai ištekėjo. O Mikalojų su broliu atidavė į katedros mokyklą prie Krokuvos universiteto, kurioje buvo auklėjami berniukai iš visos Lenkijos.
Broliams Kopernikams labai pasisekė, kad jie pateko į dėdės Lukašo globą – nors ir griežto, bet protingo, išsilavinusio ir labai įtakingo žmogaus, be to, nepasižymėjusio puritonišku pažiūrų siaurumu. Jis buvo įgijęs puikų išsilavinimą: buvo Krokuvos universiteto magistras ir Bolonijos universiteto kanonų teisės daktaras. Kadangi Vacenrodė pasirinko dvasininko kelią, jis privalėjo laikytis celibato – nesantuokinio gyvenimo įžado (tai, tiesa, nesutrukdė jam turėti nesantuokinio sūnaus).
Lukašas itin aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, ir su jo nuomone buvo skaitomasi. Apie jį rašyta, kad šis Vacenrodė „taip įkyrėjo karaliui Kazimierui IV, kad šis vadino jį ‚velniu‘ ir visomis jėgomis priešinosi Vacenrodės išrinkimui vyskupu“. Štai kokio žmogaus įtakon pateko dešimtmetis Mikalojus Kopernikas. Ir nė karto gyvenime dėl to nesigailėjo.
„Mane pagimdė Torunė, o Krokuva mokslu papuošė“
1491 metų rudenį Mikalojus ir Andrius, sumokėję už mokslą po ketvirtį grivinos (tais laikais didelius pinigus), tapo Krokuvos universiteto menų fakulteto studentais. Naujai iškeptų studentų – fuksų – laukė pirmasis išbandymas, „krikšto“ apeigos. „Seniai“ nusitempė juos į karčemą, privertė prisigerti alaus ir patys nusigėrė iki sąmonės netekimo. Paskui pridaužė fuksams kumščiais ir ištepė jų galvas medumi bei pelenais.
Mokytis į Krokuvos universitetą važiuodavo jaunimas iš visos Europos, net iš Vokietijos, Švedijos ir Italijos. Čia buvo dėstoma daug įvairių mokslų, tačiau labiausiai klestėjo astronomija.
Mikalojus pirmą kartą pamatė keletą storų rankraščių ant pergamento, sunkius pirmųjų spausdintų knygų tomus ir keturis bronzinius astronominius prietaisus – žvaigždžių gaublį, astroliabiją (senovės graikų prietaisą platumai nustatyti), saulės laikrodį ir trikvetrą, pagamintą paties Regiomontano – autoritetingiausio vokiečių astronomo – rankomis. Universitetas garsėjo ir savo mokslininkais. 76 profesoriai – ne juokas!
Tuo metu viduramžių aukštajame moksle kaip tik ėmė ryškėti nauji vėjai, bundo laisvo tyrinėjimo dvasia. Į kultūrinio gyvenimo areną išėjo humanistai, kuriems senovė buvo mielesnė už viduramžių svaigulį. Seni garbūs mokslininkai dėstytojai gynė viduramžiškas dėstymo tradicijas, o jaunieji norėjo skaityti helenų veikalus originalo kalba, o ne prastais vertimais į lotynų kalbą.
Humanistus palaikė ir matematikos bei astronomijos dėstytojas, visoje Europoje žinomas universiteto profesorius Vojciechas Brudzevskis. Būtent jam Mikalojus visą gyvenimą bus dėkingas už meilę žvaigždžių mokslui. „Mane pagimdė Torunė, o Krokuva mokslu papuošė“, – rašė Kopernikas apie studijų metus.
Tačiau „laisvoji dvasia“, atnešta į Krokuvą iš anapus Alpių, netrukus ėmė blėsti universitete. Scholastų ir humanistų priešprieša vis dažniau baigdavosi muštynėmis, nes nė viena pusė nepasižymėjo švelniais papročiais. Pasimokęs trejus metus, Mikalojus 1495-aisiais grįžo į Torunę. Be diplomo.
Didžiojo sambrūzdžio laikotarpis
Tokio netikėto posūkio sunerimęs dėdė susimąstė apie Mikalojaus karjerą. Jis primygtinai siūlė dvasininko kelią ir pirmiausia patarė Mikalojui siekti, kad būtų išrinktas Varmijos vyskupijos kanauninku Fromborke. Tai buvo bene pelningiausia vieta viduramžių epochoje. Vyskupijai priklausę gausūs dvarai, žemės valdos, medžioklės ir žvejybos teisės nešė milžiniškas pajamas. Kapitulos (dvasininkų kolegijos) veikla daugiausia apsiribojo dvarų valdymu, pajamų rinkimu ir dalybomis.
Beje, ir kanauninko darbas nebuvo sunkus: pamaldos katedroje, gedulingos mišios, nesudėtingi reikalai ir pavedimai… Kanauninkai turėjo teisę į solidžias pajamas – prebendas – tiek pinigais, tiek žemės valdomis, dvarais ir pan..
Žinoma, Kopernikas pasirinko dvasininko kelią, tačiau, biografų spėjimu, ne tam, kad tarnautų Viešpačiui, o susigundęs šilta vietele.
Tiesa, rinkimus Kopernikas pralaimėjo. Į vienintelę atsiradusią laisvą vietą kandidatavo tiek daug pretendentų, kad nepadėjo net visagalis dėdė. Galbūt lemiamą vaidmenį suvaidino mokslinio laipsnio stoka – pagal tradiciją kanauninkai turėjo turėti universiteto baigimo diplomą.
1496 metų vasarą Mikalojus Kopernikas išvyko baigti mokslų į Italiją, į Bolonijos universitetą, garsėjusį kaip geriausia teisės mokykla Europoje. Kol studentas krimto mokslus, jis vis dėlto už akių buvo išrinktas kanauninku ir pradėjo gauti savo pajamų dalį. Italija ryte rijo pinigus. Nepigus malonumas buvo ir knygos, reikalingos astronominiams tyrimams. Čia, Bolonijos universitete, 1497 metų kovo 9 dieną jis atliko vieną iš dvidešimt septynių savo stebėjimų, kurie pateko į jo garsųjį traktatą apie dangaus sferas. Ir, žinoma, tobulai išmoko graikų kalbą.
Bažnytinė teisė Kopernikui rūpėjo mažiausiai – šio kurso diplomą jis gavo kiek vėliau, 1503-iųjų gegužę Feraroje, arkivyskupo rūmuose. O kol kas ėjo 1501-ieji. Mikalojus tapo Padujos universiteto medicinos fakulteto klausytoju. Medicina netikėtai sužavėjo astronomą ir vėliau pelnė jam talentingo gydytojo šlovę. Tėvynėje jį praminė antruoju Eskulapu.
Šiandien kai kurie viduramžių gydymo metodai kelia šypseną, jei ne juoką. Bet… iki aukštųjų technologijų dar buvo oi kaip toli.
Štai vienas Koperniko užrašų: „Piliules de Villa Nova galima vartoti bet kuriuo metu. Jos gerina virškinimą, suteikia linksmumo, sulaiko žilimą, kylantį nuo gyvybinių syvų gedimo, malšina kosulį, stiprina protą, saugo dantis nuo gedimo, gerina miegą, švelniai laisvina vidurius“.
Toliau pateikiamas stebuklingųjų piliulių receptas: „Imk dvi uncijas armėniško molio, pusę uncijos cinamono, dvi drachmas cedoarijos šaknies, po dvi drachmas uziko (galgano. – aut.), diptano (kalnų žolė. – aut.), raudonojo santalo, po drachmą dramblio kaulo ir geležies drožlių, po du skrupulus pelenų ir ramunėlių, po drachmą citrinos žievelės ir perlų, po vieną skrupulą smaragdo, raudonojo hiacinto, safyro, po vieną drachmą elnio širdies kaulo, jūrų skėrio, vienaragio rago, raudonojo koralo; aukso, sidabro lakštelių – po vieną skrupulą, cukraus – pusę svaro.“ Ir porelė patarimų: „Rankų plovimas šiltu vandeniu prieš valgį ir šaltu po valgio padeda nuo skrandžio skausmų“, „Kačių išmatos su siera išgydo nuo kraujo plūdimo į galvą“.
Tačiau greta tokių „stebuklingų“ vaistų Koperniko laikų medicina turėjo ir teisingų žinių apie sveiką ir sergantį žmogaus organizmą, kurių dėka buvo išgelbėta nemažai gyvybių.
Vienais duomenimis, Kopernikas Italijoje praleido septynerius metus, kitais – devynerius. Jis išstudijavo beveik visas to meto žinių sritis. Aplinka skatino pažinti visa, kas nauja.
Šiandien sunku net įsivaizduoti tą didžiojo kunkuliavimo laikotarpį, kai gyveno ir kūrė mokslininkas. Aukštasis Renesansas! Titanų epocha: Kolumbo, didžiųjų Leonardo, Mikelandželo, Rafaelio, Makiavelio, Erazmo Roterdamiečio, Filipo Paracelso... Vystėsi visos pramonės šakos, atsirado pirmoji spaudos mašina, todėl Europoje ėmė sparčiai plėtotis mokslas. Visa tai Kopernikui teikė įkvėpimo. Jis labai domėjosi menu, mokėsi tapybos, piešė peizažus ir portretus. Todėl nenuostabu, kad per Italijoje praleistus metus jis galutinai prarado susidomėjimą Bažnyčios reikalais, nors iki pat savo dienų pabaigos liko jos tarnu. Kanauninkystė tebuvo rami užuovėja, užtikrinanti pajamas, padėtį visuomenėje ir galimybę užsiimti astronomija. O į diplomus, pagerbimus, šlovę ir rangus jis žiūrėjo su panieka.
Sugrįžimas į Fromborką
Namuose jis svajojo tik apie viena – stebėti žvaigždes.
Tačiau sunki dėdės liga sujaukė visus 33 metų Mikalojaus planus. Šešerius metus jis buvo dėdės asmeninis gydytojas. Visur padėjo vyskupui, lydėjo jį į įvairiausius seimus, tvarkėsi su kryžiuočiais. O tuo pat metu, tarsi tarp kitko, išvertė iš graikų kalbos į lotynų VII a. bizantiečio Teofilakto Simokatos rinkinį „Moraliniai, kaimo ir meilės laiškai“.
Lukašas mirė 1512 m., grįždamas iš vieno seimo. Kryžiuočių ordinas atsikratė pavojingo priešininko, o Kopernikas neteko savo globėjo ir patikimiausio draugo.
Pirmuosius ketverius metus po dėdės mirties Kopernikas Fromborke gyveno gana vienodą gyvenimą. Kaip ir visi kanauninkai, jis gyveno prie katedros, kurios bokšte įsirengė observatoriją. 1516 m. rudenį jis buvo išrinktas Varmijos vyskupijos pietinių valdų administratoriumi vietoj Tidemano Gizės – draugo ir labai išsilavinusio žmogaus, ir Mikalojus ketveriems metams persikėlė į Olštyną. Jo pareigos apėmė miesto valdininkų ir kaimų seniūnų darbo priežiūrą, mokesčių rinkimą, teisingumo vykdymo kapitulai pavaldžiose teritorijose priežiūrą.
Tuo metu smarkiai paaštrėjo santykiai su Ordinu. Vyskupijai tai buvo labai sunkus laikotarpis. Kryžiuočių kariuomenė užėmė dalį Varmijos žemių, degino ir niokojo kaimus.
Kopernikas organizavo Ordino neužkariautų miestų gynybą, su nedidele ištikimų pagalbininkų iš vietos gyventojų grupe pastatė įtvirtinimus ir gynybinius statinius. Kiti pasislėpė miškuose, o kapitulos dvasininkai iš baimės išsilakstė iš Fromborko kas kur: vieni į saugias tvirtoves, kiti į užsienį.
Kopernikas iki pergalingos pabaigos gynė Olštyną, už tai karalius jam suteikė Varmijos komisaro titulą. Taip mokslininkas užėmė vadovaujamą vietą kapituloje ir ėmėsi darbo prie „Mažojo komentaro“. Dabar beliko rasti laiko išdėstyti didįjį veikalą. Tačiau būtent jo katastrofiškai trūko. Ūkio reikalai neleido atsitraukti.
„Čia pažaboti vandenys priversti tekėti į kalną“
Stebina, kiek daug Mikalojus Kopernikas žinojo ir mokėjo. Pavyzdžiui, Fromborke du šimtmečius veikė hidrotechninis statinys, prie kurio statybos prisidėjo mokslininkas ir, kaip paaiškėjo, puikus ūkio tvarkytojas. Tai primena įrašas viename iš katedros bokštų:
Čia pažaboti vandenys priversti tekėti į kalną,
Kad gausiu šaltiniu numalšintų gyventojų troškulį.
Ko žmonėms gamta nedavė, – tai menu įveikė Kopernikas.
Šis kūrinys, greta kitų, – jo šlovingo gyvenimo liudytojas.
Įrašas, žinoma, buvo padarytas lotyniškai. Varmijos vyskupijos miestų vandens tiekimo organizavimui ir vandens išteklių naudojimui ūkio reikmėms skirti technikos mokslų kandidato Fiodoro Nesteruko tyrimai – „Mikalojaus Koperniko inžineriniai darbai“. Juos patvirtina ir lenkų mokslininkų tyrimai. Knygoje „Mikalojus Kopernikas“ sovietų ir rusų astronomas bei matematikas, nuo 1996 m. – Lenkijos Sedlcų universiteto dėstytojas Jevgenijus Aleksandrovičius Grebenikovas, kurio vardu pavadinta mažoji planeta 4268, rašo, kad pagal Koperniko projektą dviejų kilometrų atstumu nuo Fromborko ant Baudos upės buvo pastatyti didelė persiliejimo užtvanka, pylimas, vandens saugykla ir šliuzas, reguliavęs vandens lygį saugykloje. Iš Baudos vanduo buvo nukreipiamas kanalu, pavadintu Koperniko kanalu. „Kanalo trasa vietomis sutapo su upės vaga, tačiau, likus dviem kilometrams iki kalvos, ant kurios stovėjo Fromborko katedra, ji staigiai pasukdavo link jos. Dėl vietos reljefo ypatumų čia vanduo pastebimai pagreitėdavo, ir kanalo gale pastatyto miltų malūno ratai sukdavosi nuo jo spaudimo. Toliau vanduo tekėdavo po bokštu, kuriame buvo įrengtas mechaninis įrenginys su semtuvais, keliantis dalį vandens į 25 metrų aukštį ūkio reikmėms. Toliau iš kanalo tekantis vanduo sukdavo du vandens malūnus, o paskui būdavo išleidžiamas į Baltijos jūrą. Bendras viso hidrotechnikos komplekso ilgis siekė apie keturis kilometrus.“
Vėlesni tyrimai įrodo, kad Kopernikas buvo vandentiekių statybos Torunėje, Braneve, Liubavoje, Grudziondze ir kituose Varmijos vyskupijos miestuose iniciatorius ir vadovas.
Kalendoriaus reforma
Koperniko autoritetas buvo toks didelis, kad jį į Romą pakvietė vyskupas Paulius Midelburgietis, žymus matematikas, nagrinėjęs laiko skaičiavimo klausimus. Jis paprašė mokslininko pareikšti savo nuomonę dėl Julijaus kalendoriaus reformos. Metai jame buvo ilgesni už tikruosius, tropinius. Nuo 325 m. iki XVI a. pradžios skirtumas pasiekė devynias paras. Pokyčių, žinoma, reikėjo. Tačiau labiausiai jų reikėjo Vatikanui, kad būtų teisingai nustatoma Velykų ir kitų kilnojamųjų švenčių data. Kopernikas kategoriškai atsisakė svarstyti šį klausimą, kol nebus žinomos smulkiausios Saulės ir Mėnulio judėjimo detalės. Taigi reformą tik po 68 metų įgyvendino popiežius Grigalius XIII. Jos pagrindu tapo tikslūs paties Koperniko skaičiavimai.
Pinigų reforma
Kaip matome, mokslininkas astronomas didžiąją gyvenimo dalį buvo priverstas užsiimti su astronomija nieko bendra neturinčiais reikalais. Pavyzdžiui, jam labai rūpėjo monetų gadinimo ir nuvertėjimo problema. Kopernikas parašė lotynų kalba tris darbus apie finansų sistemos tobulinimą: „Svarstymai“, „Apie monetų kaldinimo būdą“ ir „Traktatas apie monetų kaldinimą“.
Teisė kaldinti monetas buvo itin pelninga privilegija, ir Prūsijos miestai bijojo ją prarasti. Pačioje Lenkijoje grivinos ir grašiai buvo kaldinami vienoje kalykloje. O mažoje Prūsijoje – keturiose. Sidabro kiekis Karaliaučiaus taleriuose ir šilinguose nuolat mažėjo. Kodėl – reikėjo išsiaiškinti. Kopernikas suprato, kad pinigų gadinimas suteikia Ordinui papildomų lėšų karui, ir pareikalavo palikti tik vieną kalyklą. Savo „Traktate“ jis rašė:
„Nors nelaimių, nuo kurių žūsta karalystės, kunigaikštystės ir respublikos, yra begalė, mano supratimu, keturios pagrindinės iš jų yra šios: nesantaika, mirtingumas, dirvos nederlingumas ir monetos gadinimas. Pirmosios trys tokios akivaizdžios, kad niekas jų neginčija, tačiau ketvirtąją pripažįsta tik nedaugelis tų, kurie giliau įsigilina; ji sukelia valstybės žlugimą ne iš karto ir staigiai, o pamažu ir slapta.“
Veikale „Apie monetų kaldinimo būdą“ jis priėjo prie išvados, kad bet kuris valstybės mėginimas sutaupyti leidžiant visavertius pinigus ir paleisti į apyvartą „palengvintas“ monetas neišvengiamai lems, kad „blogi“ pinigai išstums „gerus“, o tai pakirs ūkį, „kurio nuosmukį dar labiau pagilins neišvengiama korupcija iždinėje keičiant skirtingo svorio, bet formaliai lygiavertes monetas“. Kopernikas ragino imtis skubių priemonių, antraip „netrukus Prūsija turės monetą, sudarytą vien iš vario. Tada liausis bet kokia užsienio prekyba. Nes kuris gi pirklys sutiks atiduoti savo prekes už varines monetas? Neišvengiamai brangsta gyvybiškai būtinos prekės. Viskas brangsta arba pinga priklausomai nuo to, kokia pinigų vertė. Prekių kainas lemia ne varis, o auksas ir sidabras.“
Tačiau dauguma Koperniko pasiūlymų nebuvo priimti. Reikalavimas, kad valstybė nesistengtų pasipelnyti iš monetų kaldinimo, tuo metu atrodė toks pat absurdiškas kaip hipotezė apie Žemės judėjimą. Be to, liko neaišku: o kieno sąskaita vykdyti reformą? Šia liūdna gaida ir baigėsi Koperniko dalyvavimas pinigų reikaluose. Prie ekonomikos klausimų Kopernikas dar kartą sugrįžo 1531 metais, kai sudarė „Olštyno duonos tarifą“ ir rekomendavo vieno pfenigo bandelės svorį suderinti su grūdų kaina. Prie problemos priėjęs su jam būdingu kruopštumu, jis apskaičiavo slankiąją skalę, kad būtų galima atsižvelgti į platų numanomų rinkos svyravimų spektrą.
Visas šias viduramžių problemas laikui bėgant apšviestoje Europoje išspręs jo sekėjai.
Asmeninis gyvenimas
Sulaukęs 60 metų, mokslininkas nusprendė pagaliau atsidėti dangaus šviesulių tyrinėjimui ir užbaigti knygą, kuriai vis nerasdavo laiko. Buvo susikaupusi didžiulė krūva rankraščių, prirašytų smulkia, gražiais užraitymais papuošta rašysena. Viršutiniame lape išvestas būsimo veikalo pavadinimas: „Mikalojaus Koperniko, toruniečio, apie dangaus sferų sukimąsi“.
Pasenęs ir šiek tiek apkūnėjęs Kopernikas tebebuvo įspūdingos išvaizdos ir savo metams atrodė žvalus. Sveikata leido daug dirbti. Jis stebėjo žvaigždes, skubėdavo pas ligonius. Gydė ir sifilį, ir podagrą. Jau būtų metas pagalvoti apie savo knygos spausdinimą, bet, kaip tyčia (beje, kanauninkui tai iš tiesų nuodėmė), jis įsimylėjo jauną gražuolę Aną – tolimo giminaičio iš motinos pusės Mačejaus Šilingo, tuo metu žinomo medalininko ir metalo raižytojo, dukterį. Vienoje savo astronominių lentelių Mikalojus apibrėžė Veneros ženklą gebenės lapų kontūru. Tai buvo Šilingų giminės ženklas, puikavęsis ant monetų ir medalių, kuriuos kaldino Anos tėvas.
Pagal bažnytinius kanonus dvasininko namuose negalėjo gyventi jokia moteris, išskyrus šeimininkę, ir ta turėjo būti artima giminaitė, jau nebe pirmos jaunystės.
Tačiau Kopernikas „nepakluso“ ir parsivedė mylimąją į namus. Juk ir pas kolegą bei jo bičiulį kanauninką Aleksandrą Skultetį gyveno visai ne sena moteris, be to, susilaukusi su juo vaikų.
Keletą metų viskas buvo ramu. Bažnytinė bendruomenė susitaikė su tuo, kad mokslininko namuose gyvena jauna neva šeimininkė. Tačiau laimė truko neilgai. 1538 m. Varmės vyskupu buvo išrinktas buvęs Koperniko draugas Dantiskas. Nuo tam tikro laiko jis nebemėgo išsilavinusių ir laisvamanių kanauninkų ir taip uoliai ėmė prižiūrėti, kaip laikomasi bažnytinių įstatymų, kad tuoj pat sureagavo į piktavalių ir pavyduolių skundus. Dantiskas nusprendė, kad Anos patrauklumas iš tiesų pavojingas ir gundantis kitiems broliams, ir liepė jai išsikraustyti iš pradžių iš Koperniko namų, o po antro skundo – ir iš paties Fromborko. Visiškai palaužtam mokslininkui buvo surašytas kaltinimas. Ši purvina istorija užsitęsė gana ilgai ir pakirto jo sveikatą. Po kraujo išsiliejimų į smegenis jis buvo paralyžiuotas. Skultetis taip pat atsiėmė už savo nuodėmes: jis buvo pašalintas iš kapitulos ir ištremtas iš Lenkijos.
„Laimingas amžius, išugdęs tokį mokslininką“
Revoliucinė (ir anais laikais grėsusi inkvizicijos teismu, o po jo, pavyzdžiui, sudeginimu ant laužo) mintis, kad Žemė skrieja orbita aplink Saulę, Kopernikui kilo gerokai anksčiau, nei pasirodė jo didžiausias veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Heliocentrinės sistemos supratimą jis buvo susiformavęs jau 1506–1508 metais. Tačiau apsiriboti hipotezių iškėlimu jis negalėjo. Beveik visą gyvenimą jis ieškojo įrodymų, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tačiau jo laikais mokslas dar neturėjo metodų ir instrumentų, galinčių tai akivaizdžiai įrodyti. Pasitelkęs visus tuometinius mokslininkams prieinamus matematikos ir astronomijos pasiekimus, Kopernikas savo prielaidas iš esmės įrodė teoriškai. Ir tik 1851 metais prancūzų fizikas, matematikas ir astronomas Jeanas Bernardas Léonas Foucault sukūrė eksperimentinę švytuoklę – svarstį, pakabintą ant 67 metrų ilgio vielos ir rodantį paros Žemės sukimosi trajektoriją.
Kopernikas ilgai nesiryžo paskelbti savo tyrimų. Iškilūs ir išmintingiausi žmonės ragino jį nebedelsti ir paskelbti veikalą „matematika užsiimančiųjų bendrai naudai“. Mokslininkas pasidavė.
Mirties dieną, 1543-iųjų gegužės 23-iąją, Kopernikui buvo atgabentas jo nemirtingumo laidas – knyga „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Pasak padavimo, „draugai įdėjo ją ligoniui į rankas, bet mirtis jau buvo užvaldžiusi savo auką“. Po kelių valandų didysis torunietis mirė. Jam neteko patirti abejingumo, kuriuo jo veikalą sutiko net kai kurie to meto išsilavinę žmonės, ir persekiojimų, kuriais jo mokymą užgriuvo bažnyčia.
„Laimingas amžius, išugdęs tokį mokslininką“, – sakė apie Koperniką vienintelis jo mokinys, vokiečių astronomas ir matematikas Joachimas Retikas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
