Įveskite į „The New York Times“ svetainės paiešką žodį „Kaliningrad“ ir pažiūrėkite patys. Jei nenustatysite paieškos laikotarpio, pirmasis rastas straipsnis bus 1946 m. liepos 3 d. straipsnis „Karaliaučius dabar – Kaliningradas“. Tiesa, internete jo perskaityti negalima – reikia sumokėti už prieigą prie archyvo arba nusipirkti atskirą straipsnį, kurį tokiu atveju gausite PDF failu. Taip pat yra ir su kitais to laikotarpio straipsniais.
Leidinio žurnalistai tuo metu atidžiai sekė pokyčius, pavertusius Rytų Prūsiją Kaliningrado sritimi. Yra straipsnių apie regiono miestų ir gyvenviečių pervadinimą, apie srities įtvirtinimą kaip Baltijos laivyno bazės, apie sovietinių kolūkiečių persikėlimą į sritį.
Tačiau, kad nepasiklysčiau istorijoje, apribojau laikotarpį pastaraisiais dvejais trejais metais. Šio laikotarpio paieškos rezultatai mane šiek tiek nuvylė. Kuo iš esmės skiriasi amerikiečių žurnalistų susidomėjimas Kaliningradu nuo europiečių, arba, pirmiausia, vokiečių? „The New York Times“ dauguma straipsnių, kuriuose minimas Kaliningradas, – tai straipsniai, skirti kariniams klausimams. Be to, yra vienas straipsnis apie vietinį pasienio eismą. Ir yra apie „Coca-Colos“ reklamos kampaniją, kuri, nežinodama, ką daryti su Krymu šventiniame Rusijos žemėlapyje, kartu ištrynė iš jo ir Kaliningrado sritį bei Kurilus. Kaliningradas pasirodo ir Martino Cruzo Smitho knygos „Tatjana“ recenzijoje. Šio romano veiksmas iš dalies vyksta Kaliningrado srityje, tačiau rusų kalba knygos nėra. Bet recenzentas, apibendrindamas pagrindinio herojaus nuotykius mūsų regione, pataria vengti Kaliningrado kaip kelionių vietos. Buvo, žinoma, ir trumpa žinutė apie Victorios Nuland susitikimą su Vladislavu Surkovu prezidento rezidencijoje Pionerskyje.
Naujausia leidinio svetainėje paskelbta medžiaga, kurioje minimas Kaliningradas, – tai laiškas redakcijai, kurį atsiuntė skaitytojas vokietis iš Vysbadeno. Laiške jis reagavo į praėjusių metų gruodžio pabaigoje paskelbtą straipsnį apie padėtį Kryme. Jane Mauren Mulum (taip vadinasi skaitytojas ir laiško autorius), atsakydamas į anksčiau paskelbtą analizę, rašo, kad negalima pateisinti Krymo aneksijos, nes vokiečiai, pavyzdžiui, galėtų pasakyti, kad nori susigrąžinti Karaliaučių, juk vokiečiams jis taip pat turi sakralinę reikšmę.
2015 m. balandį „The New York Times“ pasirodė straipsnis „Kur susitinka lenkai ir rusai, ten susiduria idealai ir pelnas“.
Jame žurnalistas Rickas Lymanas, padedamas „The New York Times“ Varšuvos korespondentės Joannos Berendt, pristato dilemas, kurias įvykiai Ukrainoje iškėlė vietinio pasienio eismo zonoje dirbantiems lenkų verslininkams.
Jano Hermanowicziaus, restorano savininko iš Sopoto, kuris ant savo įstaigos durų iškabino pranešimą „Rusų neaptarnaujame“, pavyzdžiu straipsnyje parodoma, kaip nuomonės dėl sankcijų Rusijai išsiskyrė net toje Lenkijos dalyje, kur rusai – dažni svečiai (ir klientai!). Janas Hermanowiczius papasakojo amerikiečių leidinio korespondentui, kaip kiti verslininkai maldavo jį nuimti popierėlį nuo durų, bijodami, kad rusų turistai nustos lankytis ir jų įstaigose. Jis prisimena vieną rusų prokurorą, kuris jam grasino teismo procesu, ir keletą politikų, kurie įtikinėjo rusų svečius, kad, nepaisant šio incidento, Trimiestyje (Gdansko apylinkėse) juos visada sutiks su džiaugsmu ir pagarba. Galiausiai ponas Hermanowiczius popierėlį nuėmė, bet iškabino plakatą, vaizduojantį Rusijos prezidentą labai neigiamoje šviesoje. Be šios mūsų pasienio regione gana plačiai žinomos istorijos, toliau eina reportažams apie vietinį pasienio eismą būdingi vietos valdžios, pasieniečių ir muitinės darbuotojų pareiškimai, pabrėžiantys besąlygišką bevizio režimo sėkmę. Gdansko meras sako, kad rusai – turbūt patys geriausi klientai tarp miesto svečių. Pateikiami išduotų kortelių ir sienos kirtimų skaičiai. Straipsnis nebūtų išsamus, jei autorius jame nebūtų paminėjęs Kaliningrado grupės „Parowóz“ hito, šlovinančio apsipirkimą Lenkijoje ir du konkrečius parduotuvių tinklus. Gaila, kad korespondentui pritrūko jėgų, energijos, žinių, o gal tiesiog redakcijos pavedimo, kad kirstų sieną ir sužinotų kitos pusės nuomonę.
Vienintelis rusas, pasisakantis reportaže, – Rusijos generalinis konsulas Gdanske Aleksandras Karačevcevas, ir tas kalba tarsi ne savo vardu:
„Niekada negirdėjau iš savo lenkų kolegų nė vieno kritiško žodžio apie [vietinio pasienio eismo] programą. Sakyčiau, galbūt kai kurios vietos valdžios institucijos jau nebejaučia tokio entuziazmo dėl programos, bet jos visos labai suinteresuotos, kad ji būtų tęsiama“.
Reportažą užbaigia prekybos centro „Galeria Bałtycka“ (Gdanskas) direktoriaus pasisakymas – jis pataria laikytis verslo ir vengti sunkių temų.
Tačiau, kaip jau pažymėjau, liūto dalis „The New York Times“ straipsnių ir medžiagos, kurioje minimas Kaliningradas, skirta karinės tematikos naujienoms.
Amerikiečių žurnalistams Kaliningrado sritis – visų pirma Rusijos karinė bazė. Būtent todėl pastaruoju metu žodis „Kaliningradas“ „The New York Times“ medžiagoje pasirodo gana dažnai.
Sausio 11 d. „The New York Times“ cituoja JAV oro pajėgų vado Franko Gorenco pareiškimą, kad priešraketinės gynybos sistemų dislokavimas jam kelia didžiulį nerimą. Anot jo, Rusija Kaliningrade telkia ginkluotę, kuri apribos NATO oro pajėgų prieigą prie dalies oro erdvės virš Lenkijos ir Baltijos šalių. Lietuvos įstojimo į euro zoną kontekste taip pat minimi saugumo klausimai, o pagrindiniu nerimo šaltiniu lietuviai laiko didėjantį karinės technikos kiekį Kaliningrado srityje. Aprašoma ir žinoma istorija apie hakerių ataką prieš Lietuvos karinio štabo svetainę. Hakeriai tada patalpino lietuviškoje svetainėje informaciją apie NATO pratybas, kurios neva turėjo vykti Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Šios netikros informacijos dalis buvo pranešimas, kuriame pratybos buvo aprašytos kaip scenarijaus, pagal kurį NATO kariuomenė užima Kaliningrado sritį, patikrinimas. Tai, kad Kaliningrado sritis gali tapti destabilizacijos šaltiniu Baltijos pakrantėje, – ne nauja idėja. Dar 2014 m. pabaigoje naujienų agentūra „Bloomberg“ savo prognozėje 2015-iesiems kalbėjo apie tokį scenarijų. Bet scenarijus, laimei, neišsipildė.
Kaliningrado srityje daugėja ginkluotės ir didėja kariuomenės skaičius – tai faktas.
Ir tai, kad amerikiečiai, jaučiantys atsakomybę už NATO ir sąjungininkių šalių likimą, atidžiai seka, kas vyksta mūsų regione, neturėtų nieko ypatingai stebinti.
Vis dėlto įspūdinga tai, kad vienas žymiausių pasaulio informacijos šaltinių, nenutrūkstamai leidžiamas nuo 1851 metų, – „The New York Times“ – per pastaruosius dvejus trejus metus neskyrė nė vieno straipsnio kultūros klausimams, prieškario šių žemių istorijos atminties atkūrimo procesams, kad neatsiuntė į sritį nė vieno reporterio. Amerikiečiai, žinoma, ne vokiečiai ir nejaučia sentimentų Rytų Prūsijai, jie ir ne kaimynai, kuriems visada įdomu, kas vyksta šalia. JAV toli. Matyt, tai ir yra vienintelė tokio vienpusiško Kaliningrado srities vaizdavimo ir su ja susijusių įvykių nušvietimo priežastis. Prieš septyniasdešimt metų „The New York Times“ parašė, kad Karaliaučius tapo Kaliningradu. Apie tai, kad šiandien Kaliningradas vis labiau stengiasi išsaugoti tą nedaug, kas jame liko iš Karaliaučiaus, jie dar turi progą parašyti.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
