Pavasaris – pats tinkamiausias metas grožėtis upeliais ir kanalais. Pabandykime leistis į keletą kelionių po nedidelius miesto vandens telkinius. Tiesa, tai bus kelionė ir laiku: atkreipkite dėmesį, kiek dirbtinių tvenkinių ir vandens tėkmių buvo sukurta mūsų mieste... Rytų Prūsijos gyventojai buvo tikri hidrotechnikos meistrai – prisiminkime polderius, pylimus ir siurblines, tobulą drenažo sistemą ir kitą šimtmečiais kauptą patirtį. Tai svarbi ir labai savita čia, regione, susiklosčiusio kultūrinio kraštovaizdžio dalis.
Amžių glūdumoje ir ne tik
Visai neliko pėdsakų nuo Cuggrabeno (Zuggraben) – kanalo, kuris atskyrė Priekinio priemiesčio (Vordere Vorstadt) rajoną. Dėl Cuggrabeno ir kelių vaizdingų griovių šis rajonas priminė Veneciją, o su kita miesto dalimi jį jungė tiltai. Iki 1895 metų Cuggrabenas buvo beveik visiškai užpiltas, jo vietoje atsirado Kaiserstrasse (Kaiserstrasse) gatvė – dabar tai Polockaja ir Krasnooktiabrskaja gatvės.
Būta ir kitų dirbtinai, dažniausiai vandeniui nuleisti, iškastų kanalų bei griovių, kurių šiandien vietovėje nė nepastebėsime. Tačiau Karaliaučiaus gatvių pavadinimai išsaugojo šį miesto kraštovaizdžio bruožą – Nojergrabenas ir Altergrabenas (Neuergraben ir Altergraben – Naujasis ir Senasis grioviai), Licentgrabenštrasė (Lizentgrabenstrasse – Muitinės griovys).
Kiti istoriniuose žemėlapiuose randami upeliai ir kanalai tebeegzistuoja iki šiol, nors jų būklė ir paskirtis dažnai gerokai pasikeitė.
Kažkur ten, amžių glūdumoje, teka Lėbės (Löbe) upelis, davęs vardą Lėbenichtui – miestui, kuris 1724 metais oficialiai tapo Karaliaučiaus dalimi. Žinoma, kad Lėbe ėjo riba tarp jo ir kaimyninio Altštato. Vėliau Lėbė buvo vadinama Katės upeliu (Kacbachas, Katzbach); šio hidronimo dėka Karaliaučiuje atsirado ir „katiški“ gatvių pavadinimai (Kacbachštrasė, Kacenšteigas).
Vis dėlto Lėbebachas ir Kacbachas – tai upelio žemupio pavadinimai. XX amžiaus pradžioje ši dalis buvo kanalizuota, paslėpta po žeme... O šios vandens tėkmės aukštupys nuo Ordino laikų vadinamas Beidriteno Flysu (Beydritten Fliess, dabar – Šiaurinis upelis). Jo ištakos yra dabartinės Pervomaiskio gyvenvietės apylinkėse, prie fortų Nr. 4 „Gneisenau“.
Apie tai, kaip per šimtmečius formavosi pagrindinis Karaliaučiaus hidrologinio tinklo mazgas, įdomiai pasakoja Kaliningrado tyrėjos Olga Savostina, Jelena Salichova ir Larisa Stančenko (Савостина О.А., Салихова Е.В., Станченко Л.Ю. «Этапы формирования основного узла гидрологической сети Кёнигсберга–Калининграда (с 1255 по настоящее время)» // «География и туризм» - 2014. - Вып. 27. - С. 283-295. – PDF galima atsisiųsti čia.)
Antai XIII amžiaus pabaigoje Lėbebacho žemupyje vienas po kito buvo pastatyti trys vandens malūnai, o 1261 metais upelis buvo užtvenktas pylimu. Taip susidarė Pilies (Žemutinis) tvenkinys (Schlossteich). Įsižiūrėkite į jo kontūrus – pailgas, siauras, todėl neabejotina, kokia jo kilmė: kadaise tai buvo upelis.
1270 metais žuvims veisti buvo įrengtas Aukštutinis tvenkinys (Oberteich); vandens lygis jame buvo daugiau kaip 20 metrų aukštesnis nei Priegliuje.
Be Šiaurinio upelio, į Aukštutinį tvenkinį šiandien įteka Žydroji upė (Wirrgraben). Iš tikrųjų tai XIV amžiaus kanalas; jo pavadinimas išvertus reiškia „kreivieji grioviai“. Žydroji jungia kelis ežerus ir Nuostabųjį tvenkinį. Viename ruože Žydrosios vandenys teka po žeme.
Palyginti jaunas upelis, taip pat maitinantis Aukštutinį tvenkinį, – Botanikos upelis. Tai irgi kanalas, iškastas jau XX amžiuje; Botanikos upelis išteka iš tvenkinio BFU botanikos sode ir į Aukštutinį tvenkinį įteka iš šiaurės. Tvenkinys ir jo apylinkių vandens tėkmės nusipelno atskiro rimto pokalbio, pasineriant į istoriją…
Vanduo iš Aukštutinio tvenkinio požemine galerija nuleidžiamas į Žemutinį (Pilies) tvenkinį. Be to, Žemutinį tvenkinį papildo Parko upelio ir Lietuvių griovio, kadaise taip pat buvusio upeliu, vandenys. Prie šių dviejų vandens tėkmių dar sugrįšime.
Beveik iki XIX amžiaus pabaigos į Aukštutinį tvenkinį tekėjo dar vienas kanalas – garsusis Geriamojo vandens kanalas (Landgraben). Landgrabenas buvo iškastas tam, kad Kacbachas taptų vandeningesnis. Ilgainiui kanalas virto ištisa hidrosistema, jungiančia dirbtinius ir natūralius vandens telkinius, tarp jų Pilypo ežerą, Mokyklos ir Nenuobodųjį tvenkinius. Geriamojo vandens kanalo vanduo iki šiol naudojamas daliai miesto aprūpinti.
1 – Miško upelis, 2 – Mendelejevo kanalas, 3 – Lakovkos upė, 4 – Geriamojo vandens kanalas, 5 – Tovarnajos upė, 6 – Oro upelis, 7 – Žydroji upė, 8 – Parko upelis, 9 – Cuggrabenas, 10 – Žemutinis (Pilies) tvenkinys, 11 – Aukštutinis tvenkinys, 12 – Šiaurinis upelis, 13 – Tvirtovės (Lietuvių) upelis, 14 – Jaltos (Varinis) tvenkinys, 15 – Miško upė, 16 – Gagarino upelis.
Dešiniajame Priegliaus krante
Pažvelkime į dešinįjį Priegliaus krantą – čia į jį įteka kelios nedidelės vandens tėkmės. Arčiau žiočių – Mendelejevo upelis, kadaise paverstas kanalu. Jis prasideda A. Kosmodemjanskajos vardo gyvenvietės apylinkėse (Metgethen; 1940 metų žemėlapyje prieš gyvenvietės pavadinimą nurodyta Gartenstadt, t. y. miestas sodas).
Į Mendelejevo kanalą savo ruožtu įteka Miško upelis, Moditen-bachas (Moditten-bach). Miško upelis prasideda tos pačios A. Kosmodemjanskajos vardo gyvenvietės apylinkėse. Taip jau nutiko, kad mūsų mieste yra du panašiai skambantys hidronimai – Miško upelis ir Miško upė, upelis ir nedidelė upė priešingoje miesto dalyje. Per vieną iš kelionių sužinosime, kodėl. Tada pat susipažinsime ir su Metgetene gimusios, augusios ir – man pačiai taip norisi tikėti – šių dviejų upelių krantuose įkvėpimo sėmusios Sibylle von Olfers kūryba.
Toliau į Prieglių įteka Lakovkos upė (Laak). Jos prieškarinį pavadinimą Laak kraštotyrininkai sieja su žodžiu, reiškiančiu pelkėtą vietovę. Upelis įtrauktas į Valstybinį vandenų registrą. Jo ilgis – 16 kilometrų, o baseino plotas – 23,7 kvadratinio kilometro. Atkreipkime dėmesį, kad žodis Laak Karaliaučiaus žemėlapyje sutinkamas ir daugiau – taip vadinosi miesto dalis prie upės ir dvi gatvės, Unterlaak ir Oberlaak (dabartinio Maskvos prospekto vietoje).
Dar vienas upelis, plukdantis savo vandenis į Prieglių, – Oro upelis (Ratshöfer Freigraben). Oro upelis išteka iš Nenuobodžiojo tvenkinio (Fürstenteich) – štai kokie romantiški hidronimai! Upelis teka į pietus ir prie Katino gatvės ir Taikos prospekto sankryžos išplatėja. Ši vieta prieškariniame žemėlapyje pažymėta kaip Hammerteich (Hammerteich, nuo vokiško Hammer – kūjis); čia buvo įrengta maudykla. Netoliese eina Hammerweg (dabartinis Taikos prospektas), visai šalia – naujasis Karaliaučiaus dailės akademijos pastatas.
Būtinai atkreipkite į ją dėmesį ir į Heraklio figūrą – Stanislauso Cauerio bareljefą, puošiantį hidrotechninį įrenginį ant upelio.
Parko upelio (Hufenfreigraben) žiotys yra kaip tik priešais Kosės salą. O teka jis iš Aukštutinio tvenkinio, kirsdamas dabartinį Kaliningrado centrą. Kai kur upelis teka atviru vagos ruožu, kai kur neria po žeme. Antai jis praeina po geležinkeliu ir vėl pasirodo į pietus nuo Tarybų prospekto ir Čaikovskio gatvės sankryžos. Būtent Parko upelį kerta Įsimylėjėlių tiltas, būtent ši vandens tėkmė puošia zoologijos sodą ir teka toliau į Centrinį parką. Keliaudami prie šio upelio pasigrožėsime Luisenwahl išlikusiais bukais, pakalbėsime apie jo krantų sutvarkymo planus. Pokalbis nebus džiugus…
Jei senuose žemėlapiuose įsižiūrėsime į Zakheimo vartų rajoną, aiškiai įžvelgsime dvi vandens tėkmes – Gagarino (Kupfergraben*, „varinis“) ir Lietuvių (Tvirtovės) upelius. Variniu buvo vadinamas ir tvenkinys už Zakheimo vartų; beje, kadaise jis buvo gerokai didesnis nei dabar, antroji jo pusė plytėjo dabartinio stadiono vietoje, kitoje Maskvos prospekto pusėje. Prie tvenkinio stovėjo įrengtas šuolių į vandenį bokštas (išlikęs iki šiol, bet nebenaudojamas pagal paskirtį), tai buvo miestiečių poilsio vieta. Kita vandens tėkmė, Lietuvių upelis, susijusi su gynybiniais įtvirtinimais, kurių privaloma dalis buvo grioviai arba kanalai. Keliaudami į šią miesto dalį išvysime tikrą praeities inžinerijos ir architektūros meno įsikūnijimą – visą Lietuvių pylimo gynybinių įtvirtinimų kompleksą…
Kairiajame Prieglio krante
Į Prieglių netoli Medienos uosto įteka Tovarnaja upė (Beek). Tovarnaja teka nendrėmis ir gluosniais apaugusia žemuma palei geležinkelio bėgius, ją kerta kelios didelės gatvės. Kaip ir kitas Kaliningrado vandentėkmes, upelį žaloja nesankcionuotos nuotekos, o jos salpa iš abiejų pusių pamažu užstatoma… 1944 metų žemėlapyje aiškiai matyti Tovarnajos ryšys su Letnij (Schwanen-Teich) ir Zimnij (Hubertus Teich) ežerais.
Tokį patį pavadinimą – Beek – vokiškuose žemėlapiuose turi ir kita upė pietinėje miesto dalyje – Lesnaja. Manoma, kad ji sudaro vieną hidrosistemą su Tovarnaja ir yra su ja sujungta požeminėmis protakomis.
Lesnaja prasideda už Kaliningrado ribų, netoli Otvažnojės gyvenvietės. Toliau upelis teka pro Schönfliess ežerą, pasineria po geležinkeliu, praeina per Rosenau rajoną ir įteka į Prieglių. Būtinai suplanuosime dar vieną kelionę – į šių upių ir ežerų krantus. Ponarth ir Rosenau mūsų laukia!
Kaliningrade dar daug upelių, kanalų, ežerų, tvenkinių, vandens telkinių prie fortifikacinių įrenginių… Tai estetiškai praturtina miesto aplinką, daro ją sveikesnę žmogui, augalams ir gyvūnams, be to, užkrauna tam tikrą atsakomybę – atminti, rūpintis ir saugoti mūsų paveldą – miesto kultūrinį kraštovaizdį.
Nuotraukos: Michailas Ogorodnikovas
* – Dar XIX amžiuje netoli Kalthof dvaro (dabartinis orientyras – Gagarino ir Kuibyševo gatvių sankryža) ant upelio, dabar vadinamo Gagarino upeliu, kranto stovėjo vėjo ir vandens malūnai, o pats upelis iki pat vario lydyklų prie Sackheimo vartų vadintas Mühlengraben (Mühlengraben, „malūno“) – red. past.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
