Prūsijos tvirtovių gėda
1806–07 m. įvyko tai, ko Prūsijoje nemėgo prisiminti. Sutriuškinusi Prūsijos kariuomenę Jenos ir Auerštato mūšiuose, Napoleono armija be kovos užvaldė Prūsijos tvirtoves Erfurtą, Špandau, Štetiną, Kiustriną, Čenstakavą, Hameliną, Plasenburgą, Glogau ir Breslau. Prieidavo iki to, kad tvirtovė su daugiatūkstantine įgula ir tvarkinga artilerija pasiduodavo kavalerijos daliniams, visai neturintiems nei artilerijos, nei apgulties priemonių. Kulminacija tapo Magdeburgo su dvidešimties tūkstančių įgula pasidavimas po kelių šūvių į miestą iš nedidelių mortyrų. Napoleonas vėliau prisiminė, kad šis pasidavimas jį be galo nustebino. Kiek vėliau, po Friedlando mūšio, atėjo Karaliaučiaus tvirtovės eilė. Tvirtovės komendantas L’Estocqas „aptiko“, kad žemių pylimai nuslinkę, apšaudymo sektoriai apsodinti sodais ir apstatyti daržinėmis, bastionai apaugę krūmais. Visa tai buvo iškirsta ir nugriauta, tačiau tvirtovė išsilaikė lygiai vieną dieną ir po lengvo naktinio apšaudymo, vyriausiojo vado Bennigseno įsakymu, buvo atiduota prancūzams, o įgula išžygiavo prisijungti prie Nemuno link besitraukiančios kariuomenės.
Ši įgulų kapituliacijų virtinė amžininkų buvo pavadinta „Prūsijos tvirtovių gėda“. Žinoma, pagrindinį vaidmenį tokiai įvykių eigai suvaidino visuotinė panika po to, kai Napoleono kariuomenė sutriuškino drausmingiausią (prūsų požiūriu) Europos armiją.
Tačiau ir techninė įtvirtinimų būklė – jų amžius (kaip Karaliaučiuje) dažnai siekė du šimtmečius – niekaip nepadėjo pakelti prūsų kareivių ir karininkų dvasios. Baigėsi tuo, kad pasibaigus karo veiksmams, kurie užsibaigė koalicijos pergale prieš napoleoninę Prancūziją, Karaliaučius buvo paskelbtas atviru miestu. Tvirtovė prie Prieglius nustojo egzistavusi.
Vis dėlto tokia padėtis truko neilgai. Prūsija pasuko vokiečių valstybių suvienijimo aplink savo karūną keliu, o tai negalėjo nesukelti kaimynų (Rusijos ir Prancūzijos) bei konkurentų šiame reikale (Austrijos) nepasitenkinimo. Vienos kongreso principai, skirti užkirsti kelią karui tarp penkių pirmaujančių Europos valstybių – Austrijos, Anglijos, Prūsijos, Rusijos ir Prancūzijos, – nebeatrodė nepajudinami. Kalbant apie pačius Rusijos ir Prūsijos santykius, akivaizdžiai augo šalių tarpusavio nepasitikėjimas, kaip liudija karo atašė, konsulų ir pasiuntinių pranešimai, kuriuose nurodomi tikri ir tariami karinio pasirengimo ženklai buvimo šalies teritorijoje.
„Ar prisimeni, kaip viskas prasidėjo?..“
1834 m. Rytų Prūsijos miestų magistratai kreipėsi į Frydricho Vilhelmo III vyriausybę su peticija pastatyti fortifikacinius įrenginius, kurie apsaugotų provinciją nuo galimo priešo. Peticija buvo ištraukta iš kanceliarijos archyvų po šešerių metų, kai Prūsijos soste jau buvo Frydrichas Vilhelmas IV. 1840 m. Rytų Prūsijos landtagas parengė karaliui naują peticiją, šįkart dėl pylimų įtvirtinimų statybos tiesiai aplink Karaliaučių. 1840 m. Frydrichas Vilhelmas atvyko į Karaliaučių priimti Rytų Prūsijos landtago priesaikos ir kartu patvirtino minėtą peticiją. Toliau 1841 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Frydrichas Vilhelmas paskyrė komisiją, kurią sudarė karų su Napoleonu dalyviai generolai Karlas Wilhelmas Georgas von Grolmanas, Johannas Wilhelmas von Krauseneckas ir inžinierių korpuso viršininkas generolas leitenantas Ernstas Ludwigas von Asteris, įtvirtinimų problemai išnagrinėti ir miesto apjuosimo pylimais projektui parengti. 1843 m. balandžio 5 d. naujojo Karaliaučiaus pylimų žiedo statybos projektas buvo patvirtintas.
Statybos darbai oficialiai prasidėjo 1843 m. spalio 15 d. iškilmingu pamatų padėjimu gynybinėms kareivinėms, kurios tuomet pagal statybos vietą vadinosi „Hercogo dirva“ (Herzog Acker). Vėliau jos buvo pervadintos „Kronprinz“.
Gynybinės kareivinės, kaip rodo jų pavadinimas, buvo skirtos kariuomenei apgyvendinti, o miesto šturmo atveju jos tapdavo antrojo ešelono fortifikaciniu įrenginiu, ugnimi remiančiu priešais jas esančio Grolmano bastiono frontus. Beveik tuo pat metu buvo padėti pamatai ir antrajam fortifikaciniam įrenginiui – Karaliaus vartams. Po to statybos įsibėgėjo visu pajėgumu.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad antrasis Karaliaučiaus pylimų žiedas yra tik šiek tiek sustiprintas pirmojo bastioninio žiedo variantas: ir ten, ir čia įtvirtinimų pagrindas buvo pylimas ir bastionai, o naujųjų įtvirtinimų linija vietomis net sutampa su senųjų linija, kitur nuo jos nutolusi ne daugiau kaip 200 metrų. Iš tikrųjų tai buvo visiškai naujas karinės statybos lygis, ir net naujosios tvirtovės gynybos principas buvo kitoks. Karai su Napoleonu parodė, kad armijos ėmė siekti 100 ir daugiau tūkstančių karių, todėl jokiomis sienomis ir pylimais sulaikyti tokios masės tapo neįmanoma. Užtat šaunamųjų ginklų raida leido padaryti puolantiesiems milžiniškų nuostolių, jei būtų naudojama sutelkta šautuvų ir pabūklų ugnis, be to, ne tik kryžminė, bet ir daugiaaukštė. Fortifikatorių sumanymu bastionai turėjo padidėti keletą kartų, kad juose tilptų pakankamai naikinimo priemonių. Pagal projektą artilerija ir šauliai buvo išdėstyti ne tik atvirose pozicijose, bet ir bastiono bei pylimo kazematuose, šaudant pro ambrazūras. Pylimai viršuje buvo sustiprinti kavalieriais, o tai leido sukurti dar vieną ugnies aukštą. Ir pagaliau pats pirmasis ir labiausiai į priekį iškeltas ugnies aukštas (daugiausia šautuvų) buvo pėstininkų daliniai, pasislėpę už glasio keteros. Ypatingą vaidmenį ėmė vaidinti bastionų reduitai-kaponyrai, kurių pirmajame pylimų žiede apskritai nebuvo. Šie mūriniai statiniai, kurių sienų storis siekė iki 2 metrų, buvo pridengti bastiono pylimo, todėl nepasiekiami priešo ugnies. Tačiau vos tik priešas forsuoja griovį ir prisėlina prie pylimo, reduitai-kaponyrai visomis savo ambrazūromis užgriūva pėstininkus galinga flangine ugnimi, įskaitant kartečės salves, padarančias pėstininkams katastrofiškų nuostolių. Pačioje tvirtovėje yra pakankamai priešo artilerijos neapšaudomos erdvės, leidžiančios sutalpinti gausią kariuomenę, galinčią kontrataka užbaigti miestą apgulusių dalinių sutriuškinimą. Jei įsivaizduotume, kad 1807 m. Karaliaučius būtų turėjęs tokius fortifikacinius įrenginius, apmokytą ir drąsią įgulą, vadovaujamą ryžtingo komendanto, galima tvirtinti, kad jis būtų tapęs labai kietu riešutu net garsiesiems Napoleono armijos Senosios gvardijos veteranams.
Trys Karaliaučiaus fortifikacinių įrenginių linijos iš skirtingų epochų: viduramžių, kai kiekvienas iš trijų prie Prieglius esančių miestų turėjo savo tvirtovės sienas (centre); pirmasis bendras XVII a. pylimų žiedas; antrasis pylimų žiedas, pastatytas XIX a. viduryje (labiausiai nutolęs nuo centro).
Generolai ruošiasi praėjusiam karui
Tačiau iš tikrųjų viskas pasirodė ne taip šviesu, kaip fortifikacinės komisijos skaičiavimuose. Mat tuo pat metu, kai buvo statomas Karaliaučiaus pylimų žiedas, Europos ginklininkai ėmė kurti graižtvinę artileriją. Ir kai 1862 m. buvo baigti pagrindiniai pylimų, bastionų ir vartų statybos darbai, tie apgulties pabūklai, prieš kuriuos buvo apskaičiuoti Karaliaučiaus įtvirtinimai, Europos armijose masiškai buvo nurašomi. Jau pirmieji graižtviniai pabūklai siųsdavo sunkų pailgos formos sviedinį 3000 metrų atstumu, tai yra net nepriartėję prie įtvirtinimų linijos priešo artileristai galėjo apšaudyti visą miestą iki pat centro imtinai. Tai iškart atėmė iš tvirtovės įgulos pagrindinį pranašumą – galimybę laikyti kareivines, sandėlius, ligonines nepasiekiamas priešo ugniai.
„Generolai visada ruošiasi praėjusiam karui“, – moko patarlė, ir Karaliaučiaus įtvirtinimų atveju ji pasirodė visiškai tinkama.
Čia reikia padaryti išlygą, kad išvengtume kraštotyros literatūroje kartojamos tezės apie visišką Karaliaučiaus įtvirtinimų „bedantiškumą“, taip pat ir per miesto šturmą 1945 m. balandį. Kad ir kokia pasenusi būtų miesto fortifikacija, ginti miestą su ja vis tiek patogiau nei visai be fortifikacinių įrenginių. Nepaisant sparčiai įvykusio virsmo iš modernių į pasenusius, antrojo pylimų žiedo bastionai visiškai savo galios neprarado – jie tiesiog negalėjo deramai atlikti projektuojant ir statant jiems numatytų funkcijų ir užtikrinti tvirtovės neprieinamumo per apskaičiuotą laikotarpį, taip pat išgelbėti miesto nuo naikinančios artilerijos ugnies.
Trumpa ekskursija į miesto fortifikaciją
Antrojo pylimų žiedo kompleksą sudarantys fortifikaciniai įrenginiai išsiskiria kiekvieno objekto unikalumu. Išskyrus du bokštus dvynius – Dohnos ir Wrangelio, – visi kiti įrenginiai buvo projektuojami individualiai ir, net būdami to paties tipo, turi gana didelių skirtumų.
BASTIONAI
Naująją bastionų juostą sudarė devyni visaverčiai bastionai su galingais fasais ir mūriniais reduitais arba reduitais-kaponyrais, kurie sudarė tvirtovės galios pagrindą. Jie vadinosi Astronominis (Sternwarte), Krauseneckas, Tragheimas, Oberteichas, Grolmanas, Kupferteichas, Lietuva (Litauen), Prieglius, Brandenburgas (čia ir toliau išskirti tie objektai, kurie vienokiu ar kitokiu mastu išliko iki mūsų dienų). Tarp jų buvo keturi pagalbiniai žemių bastionai: Laakas, Butterbergas, Haberbergas ir Altenas Gartenas.
Geriausiai iki mūsų dienų išlikęs Grolmano bastionas – labai įspūdingas statinys su galingais fasais, pasagos formos reduitu, priešmostiniu įtvirtinimu – tikra vaizdinė fortifikacijos priemonė.
Vienu metu buvo kalbama apie jo perdavimą miestui, kad jame ir šalia esančiose Kronprinz kareivinėse būtų įkurtas fortifikacijos muziejus. Tačiau ketinimai taip ir liko ketinimais, nors dalis bastiono teritorijos atvira lankytojams. Antrasis bastionas, išsaugojęs (tiesa, iš dalies) mūro ir žemių fasus, yra Oberteichas. Kairysis bastiono kūno trečdalis buvo nukirstas dar XX a. pradžioje tiesiant Cranzer Allee – dabartinę Aleksandro Nevskio gatvę. Iki tol kairysis bastiono flangas šliejosi prie Rossgarteno vartų įtvirtinimų, o visas eismas iš miesto Kranto (Zelenogradsko) ir Memelio (Klaipėdos) kryptimi vykdavo pro vartus. Net gatvelės čia turėjo atitinkamus pavadinimus: Memeler Weg (Memelio kelias), Niddener Weg (kelias į Nidą), Sarkauer Weg (kelias į Sarkau, t. y. Lesnojaus gyvenvietę), Rossittener Weg (kelias į Rasytę – Rybačio gyvenvietę) ir t. t.
Astronominis, Kupferteicho, Lietuvos ir Prieglius bastionai iki mūsų dienų išsaugojo tik savo reduitus ir reduitus-kaponyrus.
Iš dalies išliko žemių bastionas Butterbergas. Jo vietoje dabar yra 1200 gvardiečių didvyrių memorialas.
Ypač norisi paminėti Prieglius bastioną. Tai buvo galingiausias įtvirtinimas, to meto nuotraukose stebinantis linijų grožiu ir taisyklingumu. Tikras tvirtovių architektūros šedevras. Bastionas vienu metu dengė dvi kryptis: vandens kelią į miestą upe ir sausumos kelią pro Friedlando vartus.
VARTAI
Iš pradžių buvo suplanuota įrengti devynerius vartus: Karaliaus (Königstor), Rossgarteno (Rossgärter Tor), Tragheimo (Tragheimer Tor), Steindammo (Steindammer Tor), Ausfallo (Ausfalstor), Holländerbaumo (Holländerbaum Tor), Brandenburgo (Branenburger Tor), Friedlando (Friedländer Tor) ir Sackheimo (Sackheimer Tor). Nuo 1866 m. fortifikatoriams teko įrengti dar trejus vartus geležinkeliams nutiesti. Vieni iš jų, mums žinomi kaip Geležinkelio vartai (Eisenbahnhof Tor), išliko iki mūsų dienų.
Vartai, be akivaizdžios fortifikacinės funkcijos, tapo tikra miesto puošmena. Pastatyti neogotikos stiliumi, jie turėjo daugybę grynai dekoratyvinių detalių, tokių kaip bokšteliai, mašikuliai ir, žinoma, skulptūriniai bei lipdiniai elementai.
Sprendžiant iš ant vartų įrengtų skulptūrų ir horeljefų, galima tvirtinti, kad Karaliaus vartai skirti Karaliaučiaus istorijai: karaliaus Otokaro II, hercogo Albrechto ir karaliaus Frydricho I figūros kaip tik simbolizuoja svarbiausius miesto istorijos etapus. Friedlando vartai supažindino miestiečius su Vokiečių ordino istorija: didysis magistras Siegfriedas von Feuchtwangenas su Marienburgo pilies modeliu rankose išorinėje vartų pusėje simbolizavo Vokiečių ordino valstybės susikūrimą 1309 m., o didysis komtūras ir Ordino vėliavnešys Žalgirio mūšyje Friedrichas von Zollernas – riterių vienuolių epochos žlugimą Prūsijos teritorijoje. Rossgarteno vartai buvo skirti Prūsijos kariuomenės ir pačios valstybės reformoms, prasidėjusioms per karus su Napoleonu. Juos puošė generolų reformatorių Johanno Davido von Scharnhorsto ir Augusto Wilhelmo Neidhardto von Gneisenau horeljefai. Panašų vaidmenį turėjo ir Sackheimo vartai, skirti Napoleono karų didvyriams Friedrichui Wilhelmui von Bülowui ir Johannui Davidui Ludwigui Yorckui von Wartenburgui, kurių atvaizdų medalionai taip pat puošė miesto pusę. Deja, šie medalionai buvo prarasti po Antrojo pasaulinio karo. Brandenburgo vartai miesto pusėje turėjo Prūsijos karo ministro Leopoldo Hermanno Ludwigo von Boyeno ir vieno iš paties Karaliaučiaus pylimų žiedo projekto autorių generolo ir fortifikatoriaus Ernsto Ludwigo von Asterio portretus. Ir pagaliau dabar nebeegzistuojančius Steindammo vartus puošė karaliaus Frydricho Vilhelmo IV, kurio valdymo metais ir buvo pastatyti visi Karaliaučiaus vartai, figūra. Tragheimo, Ausfallo ir Holländerbaumo vartai skulptūrinių puošmenų neturėjo.
Statybinis miesto vartų aprašymas – tema, verta atskiro didelio pasakojimo, ypač turint omenyje jų projektų individualumą. Vis dėlto paminėkime bendrus ir pagrindinius jų bruožus. Padarysime tai vartų, geriausiai išsaugojusių savo priešakinius įtvirtinimus (kordegardiją), pavyzdžiu – tai Friedlando vartai.
Išaugusi artilerijos galia nebeleido įtvirtintiems vartams apsiginti patiems. Todėl prie visų antrojo pylimų žiedo Karaliaučiaus vartų visada buvo bastionas, ravelinas, bokštas arba jų derinys, kuriems ir buvo patikėta vartų gynyba nuo priešo kariuomenės.
Friedlando vartams tokia apsauga buvo Prieglius bastionas. Iš vartų išeinantis kelias rėmėsi į specialiai pasodintą giraitę, o paskui ją apeidavo, eidamas priešais bastiono fasus. Taip priešo armija negalėjo operatyviai išdėstyti artilerijos baterijų vartams apšaudyti tiesiogine taikymo kryptimi, prieš tai nesusikovusi su galinga bastiono artilerija. Apsaugai nuo pėstininkų dalinių, kurie galėtų prasiskverbti per giraitę, tarnavo dviguba kordegardija su storomis sienomis ir šaudymo angomis. Kai puolančioji kariuomenė palauždavo kordegardijos įgulos pasipriešinimą, jai tekdavo po flangine bastiono ugnimi išlaužti ne tik ąžuolines, geležimi kaustytas vartų duris, bet ir dvigubą užtvarą iš rąstų, kurie buvo dedami į specialius griovelius vartų viduje. Be to, iš miesto pusės vartus dengė antrasis gynybos ešelonas – artilerijos kareivinės, iš dalies išlikusios dabartiniame Kalinino prospekte. Taigi vartų, kaip labiausiai pažeidžiamos tvirtovės aptvaro atkarpos, šturmas grėsė priešui nepriimtinais nuostoliais. Šiuo pavyzdžiu matome, kad vartų gynybos pagrindas yra tanki kryžminė šautuvų ir artilerijos ugnis. Ir, atvirkščiai, galingų „neįveikiamų“ sienų vaidmuo tampa antraeilis, o maži ankšti vartų bokšteliai ir lengvai sugriaunami parapeto dantys apskritai yra tik dekoro elementai. Visi kiti miesto vartai buvo ginami panašiai, būtinai turėjo ir juos dengiantį bastioną, ir išplėtotą kordegardiją. Tiesiog miestui plečiantis už pylimų žiedo ribų, šie priešakiniai įtvirtinimai buvo nugriauti, kaip ir kai kurie kiti miesto fortifikacijos elementai.
BOKŠTAI
Antrojo pylimų žiedo Wrangelio ir Dohnos bokštai buvo labiausiai ginčytini jo elementai praktinės fortifikacijos požiūriu, tačiau mūsų laikais jie atrodo įspūdingiausiai ir stebina turistus sienų galia bei ambrazūrų grėsmingumu. Juos suprojektavo tvirtovės statybos direktorius inžinierius hauptmanas sunkiai rusų kalbai ištariama pavarde Irfügelbrechtas ir jo bendraautoris inžinierius leitenantas von Heilis. Šie bokštai įdomūs ne tik išvaizda, bet ir savo atsiradimo istorija.
Dar XVIII a. antrojoje pusėje fortifikatoriai ir kariniai specialistai priėjo nuomonės, kad tolesnė klasikinės bastioninės gynybos sistemos (tokia buvo pirmasis Karaliaučiaus pylimų žiedas) raida neturi perspektyvų. Toliau tobulėjanti artilerija padarė pažeidžiamą patį bastioną, ir dabar jo įgula nebegalėjo patikimai ginti prie bastionų prigludusių pylimų, o labiau rūpinosi paties bastiono ir jo baterijų apsauga.
Dabar tvirtovės miesto žlugimas tapdavo laiko klausimu. Prancūzų kareiviai net turėjo priežodį: „Užpultas miestas – paimtas miestas.“
O bandymai sustiprinti bastioninę sistemą papildomais priešakiniais įtvirtinimais lėmė tai, kad pirmojo gynybos ešelono kareiviai, nesirūpindami atkakliu pozicijų gynimu, pasitaikius pirmai progai jas palikdavo, kad pasislėptų paskutinėje įtvirtinimų linijoje. Tuo metu pasirodė žinomo prancūzų karvedžio ir inžinieriaus Marco René de Montalemberto knyga „Statmenoji fortifikacija“ (La fortification perpendiculaire), kurioje jis siūlė radikalius pasipriešinimo apgulties artilerijai sprendimus. Vienas iš jų buvo vadinamieji „Montalemberto bokštai“. Kritikai nepaliaujamai ginčijosi su Montalembertu, o negausūs gerbėjai laikė jį genialiu novatoriumi, tačiau jam gyvam esant nė viena jo fortifikacinė idėja nebuvo iki galo įgyvendinta akmenyje. Ir štai, praėjus pusei amžiaus po Montalemberto mirties, jo bokštų projektai tapo Karaliaučiaus Dohnos ir Wrangelio bokštų pagrindu. Šie bokštai turėjo galinga artilerijos ugnimi ginti sudėtingą gynybos ruožą Aukštutinio tvenkinio pakrantėje. Kadangi apvalus bokštas iš principo gali atsišaudyti tik spinduliais besiskiriančia ugnimi, reikiamas jos tankis pasiekiamas įrengiant kelis ambrazūrų aukštus ir artilerijos poziciją ant stogo. Užtat toks bokštas gali gintis iš visų pusių ir praktiškai neturi silpnų vietų. Bokšto baterijos turi pranašumą prieš priešą tiesioginio šūvio nuotoliu, nes yra iškilusios aukščiau už jo baterijas. Prie jo sienų prasibrovęs priešas, norėdamas šturmuoti, priverstas nusileisti į žiedinį griovį, kuris apšaudomas iš mažų bokštelių-kaponyrų. Taip bokštas ginamas ir tolimosiose, ir artimosiose prieigose. Tačiau, kaip matome, visa, kas pasakyta, turi prasmę tik tada, kai artilerija šaudo tik plokščiąja ugnimi, kaip buvo bokštų projektavimo metu. Ir šiuo atveju generolai vėl pasiruošė praėjusiam karui.
Be minėtų gynybinių įrenginių tipų, reikia paminėti, kad gynybos žiede buvo trys ravelinai: Haberbergo, Friedlando ir Sackheimo. Pirmuosius du ir dabar galite rasti Pietų parke, o Sackheimo ravelinas buvo prie to paties pavadinimo vartų ir buvo nukastas plečiant miesto ribas 1910–12 m.
Ravelinas klasikinėje bastioninėje tvirtovėje – tai trikampis įrenginys, esantis priešais pagrindinį gynybinį griovį tarp bastionų.
Modernizuotoje antrojo Karaliaučiaus pylimų žiedo bastioninėje-kaponyrinėje sistemoje ravelinai atlieka tą patį vaidmenį kaip ir bastionai – nuo jų fasų buvo vedama kryžminė ugnis į priešo apgulties baterijas, o reduitai savo baterijomis dengė pagrindinį pylimą flangine ugnimi. Be to, ravelinai buvo kiek labiau iškelti į priekį ir atitraukti nuo pagrindinio pylimo. Be jų, į pylimų įtvirtinimų kompleksą įėjo jau minėtos gynybinės kareivinės Kronprinz, modernizuotas Friedrichsburgo fortas, kuriam tuomet pat pastatė naujus vartus, mums žinomus kaip Friedrichsburgo vartai (dabar Pasaulio vandenyno muziejaus filialas). Vadinamąjį Pievų frontą sudarė vienintelis Pievų liunetas. Jis buvo Lomse saloje (Oktiabrskio saloje), netoli tos vietos, kur dabar statomas naujas futbolo stadionas. Sala buvo laikoma mažai tikėtina karo veiksmų vieta, todėl miesto gynyba ten buvo gana sąlyginė.
Miesto pylimo vandens arterijos
Kiekvienas, kas vaikščiojo gynybinės juostos pylimais ir bastionais, negalėjo nepastebėti, kad visur yra vandens. Tai nenuostabu, nes grioviui priešais įtvirtinimus fortifikatoriai pasirinko vandeniu užpildyto griovio variantą. Karaliaučiuje problemų su vandens šaltiniais nebuvo, todėl įrengti sausą griovį čia būtų buvę daug sudėtingiau nei vandeninį.
Sąlygiškai vandens griovį galima padalyti į dvi šiaurines dalis (kairėje ir dešinėje nuo Aukštutinio ežero) ir pietinę dalį, kurios liekanų galima pamatyti Pietų parke. Kadangi daugiau ar mažiau pirmykštės išvaizdos išliko tik tvirtovės griovio dalis nuo Aukštutinio tvenkinio iki Karaliaus vartų ir toliau į Prieglių, būtent ją ir apžvelgsime išsamiau.
Atrodytų, jei yra du vandens telkiniai su skirtingu vandens lygiu, įrengti vandens griovį paprasčiau paprasto – iškasei griovelį, kurį užpildys vanduo iš aukštutinio telkinio, siekdamas nutekėti į žemutinį, ir griovys paruoštas.
Tačiau iš tikrųjų viskas pasirodė kur kas sudėtingiau: lygių skirtumas tarp Aukštutinio tvenkinio ir Prieglius siekia 22 metrus. Griovys su vandeniu būtų virtęs srauniu, bet gana sekliu srautu, ir dar su realia galimybe per kelias dienas visiškai išleisti Aukštutinį tvenkinį į upę.
Būtent todėl vandens griovys yra kaskadų sistema, padalyta užtvankomis ir srautą reguliuojančiais įrenginiais.
Pirmasis vandens lygio reguliatorius yra po simpatišku tilteliu prie Dohnos bokšto. Tai paprasta metalinė sklendė, kurią galima kelti ir nuleisti, reguliuojant vandens lygį pirmajame baseine prie bokšto. Dabar čia vejelė su žole ir upeliuku, bet kadaise visa šios vejos teritorija prie bokšto buvo užpildyta vandeniu.
Kitas reguliatorius yra bokšto kaponyre. Daugelis matė „angą“ po mažu bokšteliu-kaponyru, pro kurią teka upeliukas iš Aukštutinio ežero. Tokia pati yra ir prie Wrangelio bokšto. Tai štai, ši „anga“ buvo skirta tik vandeniui, o sklendė kaponyre reguliavo jo tekėjimą į antrąjį baseiną prie bokšto.
Toliau iki Karaliaus vartų buvo trys užtvankos, dalijančios griovį į tris kaskadas su skirtingu vandens lygiu. Pirmoji užtvanka buvo prie Oberteicho bastiono (dabar ten tiltas Aleksandro Nevskio gatvėje, po kuriuo teka griovys). Antroji – tarp Oberteicho ir Grolmano bastionų, trečioji – prie pat Grolmano bastiono. Šių užtvankų dėka tvirtovės griovyje palaikomas aukštas vandens lygis, nedaug sunaudojant vandens iš Aukštutinio tvenkinio. Žemiau Karaliaus vartų užtvankų dabar nėra, todėl griovys čia siauras ir negilus. Tačiau neabejotinai anksčiau ir čia jis buvo pertvertas užtvankomis. Paskutinė užtvanka yra jau prie Lietuvos bastiono, prieš pat tvirtovės griovio įtekėjimą į Prieglių.
Griovys palei Lietuvos pylimą XIX a. buvo gana niūrus vaizdas: vienoje pusėje bastionų ambrazūros, kitoje – miesto kapinės. Tiesiog kaip Stikso upė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Vandens griovys kitoje Aukštutinio tvenkinio pusėje taip pat susidėjo iš užtvankų ir kaskadų. Tačiau XX a. pradžioje jis patyrė didelių pokyčių: prie Wrangelio bokšto jį nukreipė į požeminį kolektorių, paskui jis vėl išnirdavo į paviršių, kad po 300 metrų vėl pasinertų po žeme ir dvišakiu kolektoriumi patektų į Parkovyj upelį ir tvirtovės griovio tęsinį prie Pergalės parko.
Vietoj pabaigos
Kaip jau minėta, 1862 m. antrojo Karaliaučiaus pylimų žiedo įrenginių statyba buvo baigta. Tačiau Karaliaučiaus tvirtovės raida tuo nesibaigė. Jau statybų pabaigoje fortifikatoriams buvo aišku, kad nauji pylimų įrenginiai neatliks jiems keliamų uždavinių patikimai pridengti miestą nuo priešo armijų. Beveik iškart į apjuosimo pylimais projektą imta daryti pakeitimų, kurie, autorių sumanymu, turėjo kompensuoti išaugusią artilerijos galią ir atitolinti tikėtino priešo apgulties baterijas nuo miesto centro. Tam pakeistame plane buvo numatyta pastatyti 15 į priekį iškeltų įtvirtinimų-liunetų. Jų statybai buvo rezervuoti žemės sklypai – esplanados. Juose buvo pastatyti trys įtvirtinimai: Böttchershöfeno (dabartiniame „Junost“ parke), Neue Bleiche (Pergalės parke) ir Mühlenhofo (Kaliningrado taros kombinato teritorijoje) liunetai. Kitų statyba taip ir nebuvo pradėta.
1870 m. prasidėjęs Prancūzijos–Prūsijos karas akivaizdžiai parodė, kad miesto apjuosimas pylimais ir visi įmanomi jo modernizavimo būdai šiuolaikiniame kare neturi jokių šansų atsilaikyti prieš puolimo priemones.
Karo veiksmų eiga parodė, kad gynybines linijas reikia iškelti ne mažiau kaip 5 km nuo miesto centro, todėl visa Europa ėmė statyti fortų tvirtoves. Šio tvirtovių statybos etapo neišvengė ir Karaliaučius, 1872–1890 m. gavęs 12 didelių ir tris mažus fortus.
Antrojo pylimų žiedo tvirtovės įtvirtinimai tiesiogine paskirtimi tarnavo iki XX a. pradžios. Pagrindinė fortifikacinė juosta iki to laiko persikėlė į fortų liniją, o bastionai atliko antrojo miesto gynybos ešelono vaidmenį. Iki 1910 m. bastionų žiedas ėmė trukdyti ir karinei, ir civilinei valdžiai. Pirmoji nenorėjo išlaikyti seniai pasenusių įrenginių, antrajai reikėjo plėsti miestą už pylimų ribų. Todėl sprendimas atlygintinai perduoti pylimų įtvirtinimus magistratui tiko visiems. Miesto valdžia tuoj pat nugriovė labiausiai kelių tiesimui trukdžiusius miesto vartus, nukasė beveik visų bastionų pylimus, taip pat didelę pagrindinio pylimo dalį. Dalis griovio buvo panaudota geležinkeliams nutiesti. Likusiuose pylimų įrenginiuose įsikūrė vadinamoji „Schneiderio žalioji juosta“ – parkų zona miestiečių poilsiui. Vis dėlto visai į poilsį senuosius įtvirtinimus išleisti buvo per anksti – jie vėl tapo reikalingi kaip tvirtovės per miesto šturmą 1945 m. balandį. O Dohnos bokštas net tapo pergalės prieš fašizmą viename atskirai paimtame mieste simboliu – savotišku „Karaliaučiaus reichstagu“.
Po karo Karaliaučiaus bastionai, vartai ir bokštai buvo naudojami įvairiems tikslams, daugiausia kaip ūkinės patalpos. Nauja epocha jiems prasidėjo 1979 m., kai Dohnos bokšte buvo atidarytas Gintaro muziejus.
Šiuo metu Karaliaus, Sackheimo, Friedlando ir Friedrichsburgo vartus užima kultūros įstaigos, galbūt netrukus muziejumi taps ir Wrangelio bokštas. Neabejotinai kultūros įstaigų vaidmuo yra pats tinkamiausias šiems Rusijos architektūros paveldui unikaliems objektams.
Autoriaus nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
