1866 metais Hradec Kralovės mūšyje (vok. Königgrätz; dabar Hradec Kralovė Čekijoje) 43-iasis Meklenburgo-Strelico kunigaikščio Karlo pėstininkų (6-asis Rytų Prūsijos) pulkas (Infanterie-Regiment «Herzog Karl von Mecklenburg-Strelitz» / 6. Ostpreußisches) užgrobė priešo vežimėlį su būgnais, kuriais austrai pažymėdavo savo pergales. Jis priklausė 77-ajam Austrijos pėstininkų pulkui (Infanterieregiment Nr. 77). Į vežimėlį įkinkytas šuo žuvo. Pulko meistrams pavyko sutaisyti vežimėlį ir kulkų pramuštą būgną. Kaip ir austrai, kinkomuoju šunimi prūsai paėmė didelį, stiprų senbernarą, kuriam davė Sultono vardą. Iš pradžių Sultonas išsigąsdavo neįprastų garsų ir bandydavo pabėgti, bet netrukus priprato prie savo naujųjų pareigų. Jis iškart buvo pakeltas į grandinius ir gavo ant antkaklio grandinio ženklelį. Pasibaigus karui pulkas grįžo į savo įgulą Karaliaučiuje. Iškilmingai įžengiant į miestą Sultonas atsidūrė visuotinio dėmesio centre: visi tiesė į jį rankas, kad paglostytų ir pavaišintų kuo nors skaniu. Tiesa, jis viską kentė su regimu abejingumu. Šuo žinojo savo pareigas.
Karaliaučiaus 43-iojo pulko būgnų šuo XX amžiuje.
Vežimėlis su įkinkytu šunimi Karaliaučiuje buvo sutiktas taip palankiai, kad senbernaras virto pulko įžymybe.
Kaliningrado paminklas būgnų šunims Kaštonų alėjoje.
Aukščiausiuoju 1867 metų kovo 9 dienos įsakymu Prūsijos karalius Vilhelmas I suteikė 43-iajam pėstininkų pulkui „amžiniems laikams“ teisę priimti į tarnybą šunis ir skirti jiems išlaikymą. Taip dešimtmečius būgnų šunys tapo savotiška 43-iojo pulko vizitine kortele. Jie dalyvaudavo visuose kariniuose paraduose, karinio orkestro koncertuose, taip pat sargybos pasikeitime prie pilies.
Be pagrindinio šuns, visada laikydavo ir antrą, kurį pamažu mokydavo. Šunims paprastai duodavo Sultono ir Pašos vardus.
Po Pirmojo pasaulinio karo paskutinis šuo, Paša, savo šunišką amžių baigė garbingoje pensijoje buvusio pulko karininko dvare.
Formuojant reichsverą – taip nuo 1919 metų imta vadinti Vokietijos ginkluotąsias pajėgas – tradicija buvo atgaivinta. Karaliaučiaus būgnų šunų istorija baigiasi 1945 metais, kartu su Rytų Prūsijos sostinės žlugimu.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
