Tilžės taika Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“

L. N. Tolstojus. „Karas ir taika“. Antrasis tomas. Antroji dalis.

Grįžęs į pulką ir papasakojęs vadui, kaip klostosi Denisovo reikalas, Rostovas su laišku valdovui išvyko į Tilžę.

Birželio 13-ąją Prancūzijos ir Rusijos imperatoriai susitiko Tilžėje. Borisas Drubeckojus paprašė svarbaus asmens, prie kurio jis tarnavo, kad šis priskirtų jį prie palydos, paskirtos būti Tilžėje.

— Je voudrais voir le grand homme ¹, — pasakė jis, kalbėdamas apie Napoleoną, kurį iki tol, kaip ir visi, visada vadindavo Buonapartu.

— Vous parlez de Buonaparte? ² — šypsodamasis paklausė jo generolas.

Borisas klausiamai pažvelgė į savo generolą ir iškart suprato, kad tai buvo juokais surengtas išbandymas.

— Mon prince, je parle de l'empereur Napoléon ³, — atsakė jis. Generolas šypsodamasis paplekšnojo jam per petį.

— Tu toli nueisi, — pasakė jis ir pasiėmė jį su savimi.

Borisas buvo tarp nedaugelio, kurie imperatorių susitikimo dieną buvo prie Nemuno; jis matė plaustus su monogramomis, matė, kaip Napoleonas jojo anuo krantu pro prancūzų gvardiją, matė susimąsčiusį imperatoriaus Aleksandro veidą, kai šis tylėdamas sėdėjo karčemoje ant Nemuno kranto, laukdamas atvykstant Napoleono; matė, kaip abu imperatoriai sėdo į valtis ir kaip Napoleonas, pirmas priplaukęs prie plausto, sparčiais žingsniais nuėjo pirmyn ir, pasitikdamas Aleksandrą, padavė jam ranką, ir kaip abu dingo paviljone. Nuo to laiko, kai pateko į aukštuosius sluoksnius, Borisas buvo įpratęs atidžiai stebėti, kas dedasi aplink jį, ir užsirašinėti. Susitikimo Tilžėje metu jis klausinėjo, kaip vadinasi asmenys, atvykę su Napoleonu, kokias uniformas jie dėvi, ir įdėmiai klausėsi žodžių, kuriuos ištardavo svarbūs asmenys. Tą pačią akimirką, kai imperatoriai įėjo į paviljoną, jis pažvelgė į laikrodį ir nepamiršo vėl pažvelgti, kai Aleksandras išėjo iš paviljono. Susitikimas truko valandą ir penkiasdešimt tris minutes; taip jis tą vakarą ir užsirašė tarp kitų faktų, kurie, jo manymu, turėjo istorinę reikšmę.

Kadangi imperatoriaus palyda buvo labai negausi, žmogui, vertinančiam sėkmę tarnyboje, būti Tilžėje imperatorių susitikimo metu buvo labai svarbu, ir Borisas, patekęs į Tilžę, jautė, kad nuo šiol jo padėtis visiškai įsitvirtino.

Jį ne tik pažinojo — prie jo priprato ir apsiprato. Du kartus jis vykdė pavedimus pas patį valdovą, tad valdovas jį pažinojo iš veido, o visi artimieji ne tik nebesišalino jo kaip anksčiau, laikydami naujoku, bet būtų nustebę, jei jo nebūtų buvę.

Borisas gyveno su kitu adjutantu, lenkų grafu Žilinskiu. Žilinskis, Paryžiuje išauklėtas lenkas, buvo turtingas, aistringai mylėjo prancūzus, ir beveik kasdien, kol buvo Tilžėje, pas Žilinskį ir Borisą rinkdavosi pietų ir pusryčių prancūzų karininkai iš gvardijos ir iš prancūzų vyriausiojo štabo.

Birželio 24-ąją, vakare, grafas Žilinskis, Boriso kambario draugas, surengė savo pažįstamiems prancūzams vakarienę. Toje vakarienėje dalyvavo garbės svečias — vienas Napoleono adjutantas, keli prancūzų gvardijos karininkai ir jaunas berniukas iš senos aristokratiškos prancūzų giminės, Napoleono pažas. Tą pačią dieną Rostovas, pasinaudojęs tamsa, kad nebūtų atpažintas, civiliais drabužiais atvyko į Tilžę ir užėjo į Žilinskio ir Boriso butą.

Rostove, kaip ir visoje kariuomenėje, iš kurios jis atvyko, dar toli gražu nebuvo įvykęs tas požiūrio į Napoleoną ir prancūzus, iš priešų tapusius draugais, persilaužimas, kuris įvyko vyriausiajame štabe ir Borise. Kariuomenėje vis dar tebejautė tą patį mišrų pykčio, paniekos ir baimės jausmą Bonapartui ir prancūzams. Dar visai neseniai Rostovas, kalbėdamasis su Platovo kazokų karininku, ginčijosi, kad jei Napoleonas būtų paimtas į nelaisvę, su juo būtų elgiamasi ne kaip su valdovu, o kaip su nusikaltėliu. Dar visai neseniai, kelyje sutikęs sužeistą prancūzų pulkininką, Rostovas įsikarščiavęs jam įrodinėjo, kad negali būti taikos tarp teisėto valdovo ir nusikaltėlio Bonaparto. Todėl Rostovą keistai pritrenkė Boriso bute išvydus prancūzų karininkus tomis pačiomis uniformomis, į kurias jis buvo įpratęs visai kitaip žiūrėti iš flankerių grandinės. Vos pamatęs pro duris išlindusį prancūzų karininką, jis staiga pajuto tą karo, priešiškumo jausmą, kurį visada patirdavo išvydęs priešą. Jis sustojo ant slenksčio ir rusiškai paklausė, ar čia gyvena Drubeckojus. Borisas, išgirdęs prieškambaryje svetimą balsą, išėjo jo pasitikti. Pirmą akimirką, kai jis atpažino Rostovą, jo veidas išreiškė apmaudą.

— A, tai tu, labai džiaugiuosi, labai džiaugiuosi tave matydamas, — vis dėlto pasakė jis šypsodamasis ir artindamasis prie jo. Bet Rostovas pastebėjo jo pirmąjį judesį.

— Regis, atvykau ne laiku, — pasakė jis, — nebūčiau atvykęs, bet turiu reikalą, — šaltai pasakė jis...

— Ne, aš tik stebiuosi, kaip tu iš pulko atvažiavai. Dans un moment je suis à vous ⁴, — atsiliepė jis į jį šaukiantį balsą.

— Matau, kad atvykau ne laiku, — pakartojo Rostovas.

Apmaudo išraiška jau buvo dingusi nuo Boriso veido; matyt, apgalvojęs ir nusprendęs, ką daryti, jis ypač ramiai paėmė jį už abiejų rankų ir nusivedė į gretimą kambarį. Boriso akys, ramiai ir tvirtai žiūrinčios į Rostovą, tarsi buvo kažkuo uždengtos, tarsi kokia užsklanda — mėlyni bendrabūvio akiniai būtų užsidėti ant jų. Taip atrodė Rostovui.

— Ak, liaukis, prašau, argi tu gali būti ne laiku, — pasakė Borisas. Borisas įvedė jį į kambarį, kur buvo padengta vakarienė, supažindino su svečiais, pristatydamas jį ir paaiškindamas, kad jis ne civilis, o husarų karininkas, jo senas bičiulis. — Grafas Žilinskis, le comte N. N., le capitaine S. S. ⁵, — vardijo jis svečius. Rostovas susiraukęs žiūrėjo į prancūzus, nenoriai linktelėjo ir tylėjo.

Žilinskis, matyt, nedžiugiai sutiko šį naują rusą savo būrelyje ir nieko Rostovui nepasakė. Borisas, regis, nepastebėjo dėl naujo asmens pasirodymo kilusios nejaukos ir su ta pačia malonia ramybe ir apdūmtu žvilgsniu, su kuriuo pasitiko Rostovą, stengėsi pagyvinti pokalbį. Vienas prancūzas su įprastu prancūzišku mandagumu kreipėsi į atkakliai tylintį Rostovą ir pasakė, kad šis tikriausiai atvyko į Tilžę pamatyti imperatoriaus.

— Ne, turiu reikalą, — trumpai atsakė Rostovas.

Rostovas suirzo tuoj pat, kai pastebėjo nepasitenkinimą Boriso veide, ir, kaip visada būna su suirzusiais žmonėmis, jam atrodė, kad visi į jį žiūri nedraugiškai ir kad jis visiems trukdo. Ir iš tiesų jis visiems trukdė ir vienas liko nuošalyje nuo vėl užsimezgusio bendro pokalbio. „Ir ko jis čia sėdi?“ — sakė žvilgsniai, kuriuos į jį metė svečiai. Jis atsistojo ir priėjo prie Boriso.

— Vis dėlto aš tave varžau, — tyliai pasakė jis, — eime pasikalbėkime apie reikalą, ir aš išeisiu.

— Ne, visai ne, — pasakė Borisas. — O jei pavargai, eime į mano kambarį, atsigulk ir pailsėk.

— Ir iš tiesų...

Jie įėjo į mažą kambarėlį, kur miegojo Borisas. Rostovas, neatsisėdęs, tuoj pat su susierzinimu — tarsi Borisas būtų kuo nors prieš jį kaltas — ėmė pasakoti jam Denisovo reikalą, klausdamas, ar jis nori ir gali per savo generolą paprašyti valdovo dėl Denisovo ir per jį perduoti laišką. Kai jie liko dviese, Rostovas pirmą kartą įsitikino, kad jam nejauku žiūrėti Borisui į akis. Borisas, užsidėjęs koją ant kojos ir kaire ranka glostydamas plonus dešinės rankos pirštus, klausėsi Rostovo taip, kaip generolas klausosi pavaldinio raporto, tai žiūrėdamas į šalį, tai su tuo pačiu apdūmtu žvilgsniu tiesiai žiūrėdamas Rostovui į akis. Rostovui kaskart pasidarydavo nejauku, ir jis nuleisdavo akis.

— Esu girdėjęs apie tokius reikalus ir žinau, kad valdovas tokiais atvejais labai griežtas. Manau, nereikėtų to pasiekti jo didenybės. Mano nuomone, geriau būtų tiesiai prašyti korpuso vado... Bet apskritai manau...

— Tai tu nieko nenori daryti, taip ir pasakyk! — vos nesušuko Rostovas, nežiūrėdamas Borisui į akis.

Borisas nusišypsojo.

— Priešingai, padarysiu, ką galiu, tik aš maniau...

Tuo metu prie durų pasigirdo Žilinskio balsas, šaukiantis Borisą.

— Na, eik, eik, — pasakė Rostovas ir, atsisakęs vakarienės bei likęs vienas mažame kambarėlyje, ilgai vaikščiojo jame pirmyn atgal ir klausėsi linksmo prancūziško šnekesio iš gretimo kambario.

Rostovas atvyko į Tilžę tą dieną, kuri mažiausiai tiko užtarti Denisovą. Pats jis negalėjo eiti pas budintį generolą, nes vilkėjo fraką ir į Tilžę atvyko be viršininkų leidimo, o Borisas, net jei ir būtų norėjęs, negalėjo to padaryti kitą dieną po Rostovo atvykimo. Tą dieną, birželio 27-ąją, buvo pasirašytos pirmosios taikos sąlygos.

Imperatoriai apsikeitė ordinais: Aleksandras gavo Garbės legiono, o Napoleonas — pirmojo laipsnio Šv. Andriejaus ordiną, ir tą dieną buvo paskirti pietūs Preobraženskio batalionui, kuriuos jam kėlė prancūzų gvardijos batalionas. Valdovai turėjo dalyvauti šiame pokylyje.

Rostovui buvo taip nejauku ir nemalonu su Borisu, kad, kai po vakarienės Borisas užsuko pas jį, jis apsimetė miegąs ir kitą dieną anksti rytą, stengdamasis su juo nesusitikti, išėjo iš namų. Vilkėdamas fraką ir su apvalia skrybėle Nikolajus klajojo po miestą, apžiūrinėdamas prancūzus ir jų uniformas, apžiūrinėdamas gatves ir namus, kuriuose gyveno Rusijos ir Prancūzijos imperatoriai. Aikštėje jis matė statomus stalus ir pietų pasiruošimus, gatvėse matė per jas permestas draperijas su rusų ir prancūzų spalvų vėliavomis ir didžiules monogramas A. ir N. Namų languose taip pat buvo vėliavų ir monogramų.

„Borisas nenori man padėti, o ir aš nenoriu į jį kreiptis. Tai nuspręsta, — galvojo Nikolajus, — tarp mūsų viskas baigta, bet aš neišvažiuosiu iš čia, nepadaręs visko, ką galiu, dėl Denisovo, ir svarbiausia — neperdavęs laiško valdovui. Valdovui?! Jis čia!“ — galvojo Rostovas, nevalingai vėl artėdamas prie namo, kuriame gyveno Aleksandras.

Prie to namo stovėjo balnoti žirgai ir rinkosi palyda, matyt, ruošdamasi valdovo išvykimui.

„Bet kurią akimirką galiu jį pamatyti, — galvojo Rostovas. — Jei tik galėčiau tiesiai įteikti jam laišką ir viską pasakyti... nejaugi mane suimtų už fraką? Negali būti! Jis suprastų, kieno pusėje teisybė. Jis viską supranta, viską žino. Kas gali būti teisingesnis ir kilniaširdiškesnis už jį? Na, o jei ir suimtų už tai, kad aš čia, kas gi čia tokio? — galvojo jis, žiūrėdamas į karininką, įeinantį į valdovo užimamą namą. — Juk štai įeina gi. Ech! Visa tai niekai! Eisiu ir pats įteiksiu laišką valdovui: tuo blogiau bus Drubeckojui, kuris mane iki to privedė.“ Ir staiga su ryžtu, kurio pats iš savęs nesitikėjo, Rostovas, apčiuopęs kišenėje laišką, nuėjo tiesiai prie valdovo užimamo namo.

„Ne, dabar jau nepraleisiu progos, kaip po Austerlico, — galvojo jis, kiekvieną sekundę tikėdamasis sutikti valdovą ir nuo šios minties jausdamas, kaip kraujas plūsteli į širdį. — Pulsiu po kojų ir maldausiu jį. Jis pakels, išklausys ir dar padėkos man.“

„Esu laimingas, kai galiu padaryti gera, bet ištaisyti neteisybę — didžiausia laimė“, — įsivaizdavo Rostovas žodžius, kuriuos jam pasakys valdovas. Ir jis nuėjo pro smalsiai į jį žiūrinčius žmones ant valdovo užimamo namo prieangio.

Nuo prieangio plačiais laiptais buvo galima užlipti tiesiai aukštyn; dešinėje matėsi uždarytos durys. Apačioje po laiptais buvo durys į apatinį aukštą.

— Ko jums? — paklausė kažkas.

— Įteikti laišką, prašymą jo didenybei, — virpančiu balsu pasakė Nikolajus.

— Prašymai — budinčiajam, prašom čionai (jam parodė duris apačioje). Tik nepriims.

Išgirdęs šį abejingą balsą, Rostovas išsigando to, ką darė; mintis bet kurią akimirką sutikti valdovą buvo jam tokia viliojanti ir todėl tokia baisi, kad jis buvo pasirengęs bėgti, bet jį pasitikęs kamerfurjeris atidarė jam budinčiųjų kambario duris, ir Rostovas įėjo.

Šiame kambaryje stovėjo neaukštas putlus maždaug trisdešimties metų vyras baltomis kelnėmis, aukštais batais ir vienais, matyt, ką tik apsivilktais, batistiniais marškiniais; kamerdineris iš nugaros segė jam šilku siuvinėtas gražias naujas petnešas, kurias kažkodėl pastebėjo Rostovas. Tas žmogus kalbėjosi su kažkuo, buvusiu kitame kambaryje.

— Bien faite et la beauté du diable ⁶, — kalbėjo tas žmogus ir, išvydęs Rostovą, nutilo ir susiraukė.

— Ko jums reikia? Prašymas?..

— Qu'est ce que c'est? ⁷ — paklausė kažkas iš kito kambario.

— Encore un pétitionnaire ⁸, — atsakė žmogus su petnešomis.

— Pasakykite jam, kad vėliau. Tuoj išeis, reikia važiuoti.

— Vėliau, vėliau, rytoj. Jau vėlu...

Rostovas apsisuko ir norėjo išeiti, bet žmogus su petnešomis jį sustabdė.

— Nuo ko? Kas jūs toks?

— Nuo majoro Denisovo, — atsakė Rostovas.

— Kas jūs toks? Karininkas?

— Poručikas, grafas Rostovas.

— Koks įžūlumas! Paduokite per vadovybę. O patys eikite, eikite... — Ir jis ėmė vilktis kamerdinerio paduodamą mundurą.

Rostovas vėl išėjo į priemenę ir pastebėjo, kad ant prieangio jau stovi daug karininkų ir generolų pilna paradine apranga, pro kuriuos jam reikėjo praeiti.

Keikdamas savo drąsą, apmirdamas nuo minties, kad bet kurią akimirką gali sutikti valdovą ir jo akivaizdoje būti sugėdintas ir išsiųstas į areštinę, visiškai suprasdamas savo poelgio nepadorumą ir dėl jo gailėdamasis, Rostovas, nuleidęs akis, skverbėsi lauk iš namo, apsupto spindinčios palydos minios, kai kažkieno pažįstamas balsas jį šūktelėjo ir kažkieno ranka jį sulaikė.

— O jūs, brolau, ką čia veikiate su fraku? — paklausė jo žemas balsas.

Tai buvo kavalerijos generolas, per šį žygį pelnęs ypatingą valdovo malonę, buvęs divizijos, kurioje tarnavo Rostovas, vadas.

Rostovas išsigandęs ėmė teisintis, bet, pamatęs geraširdiškai šmaikštų generolo veidą, pasitraukė į šalį ir susijaudinusiu balsu išdėstė jam visą reikalą, prašydamas užtarti generolui pažįstamą Denisovą. Generolas, išklausęs Rostovą, rimtai palingavo galvą.

— Gaila, gaila šaunuolio; duok laišką.

Vos tik Rostovas spėjo perduoti laišką ir papasakoti visą Denisovo reikalą, nuo laiptų pasigirdo greiti žingsniai su pentinais, ir generolas, pasitraukęs nuo jo, pasislinko prie prieangio. Valdovo palydos ponai nubėgo laiptais ir nuėjo prie žirgų. Berejtorius Ene, tas pats, kuris buvo prie Austerlico, atvedė valdovo žirgą, ir laiptuose pasigirdo lengvas žingsnių girgždesys, kurį Rostovas iškart atpažino. Pamiršęs pavojų būti atpažintas, Rostovas su keliais smalsiais gyventojais prisislinko visai prie prieangio ir vėl, po dvejų metų, išvydo tuos pačius dievinamus bruožus, tą patį veidą, tą patį žvilgsnį, tą pačią eiseną, tą patį didybės ir romumo derinį... Ir susižavėjimo bei meilės valdovui jausmas su buvusia jėga atgimė Rostovo sieloje. Valdovas Preobraženskio pulko mundiru, baltomis briedenos kelnėmis ir aukštais batais, su žvaigžde, kurios Rostovas nepažino (tai buvo Légion d'Honneur ⁹), išėjo į prieangį, laikydamas skrybėlę po pažastimi ir mūvėdamasis pirštinę. Jis sustojo, apsidairydamas ir savo žvilgsniu viską aplink nušviesdamas. Kai kuriems generolams jis tarė po kelis žodžius. Jis taip pat atpažino buvusį Rostovo divizijos vadą, nusišypsojo jam ir pasišaukė jį prie savęs.

Visa palyda atsitraukė, ir Rostovas matė, kaip tas generolas gana ilgai kažką kalbėjo valdovui.

Valdovas pasakė jam kelis žodžius ir žengė žingsnį prie žirgo. Vėl palydos minia ir gatvės minia, kurioje buvo Rostovas, prisislinko prie valdovo.

Sustojęs prie žirgo ir ranka suėmęs balną, valdovas atsigręžė į kavalerijos generolą ir garsiai prabilo, akivaizdžiai norėdamas, kad visi jį girdėtų.

— Negaliu, generole, ir negaliu todėl, kad įstatymas stipresnis už mane, — pasakė valdovas ir įkėlė koją į balnakilpę. Generolas pagarbiai nulenkė galvą, valdovas sėdo ant žirgo ir šuoliais nujojo gatve. Rostovas, nesavas iš susižavėjimo, su minia nubėgo paskui jį.

Aikštėje, į kurią nujojo valdovas, akis į akį stovėjo: dešinėje — preobraženiečių batalionas, kairėje — prancūzų gvardijos batalionas su lokių kailio kepurėmis.

Kai valdovas jojo prie vieno sparno batalionų, padariusių „ant karaulo“, prie priešingo sparno šuoliais artėjo kita raitelių minia, ir jų priekyje Rostovas atpažino Napoleoną. Tai negalėjo būti niekas kitas. Jis jojo šuoliais, su maža skrybėle, su Šv. Andriejaus juosta per petį, mėlynu mundiru, atsegtu virš balto kamzolo, ant neįprastai grynakraujo arabų veislės pilko žirgo, ant tamsiai raudono, auksu siuvinėto balnadangčio. Prijojęs prie Aleksandro, jis kilstelėjo skrybėlę, ir šiam judesiui Rostovo kavaleristo akis negalėjo nepastebėti, kad Napoleonas sėdi ant žirgo prastai ir netvirtai. Batalionai sušuko: „Valio“ ir „Vive l'Empereur!“ ¹⁰ Napoleonas kažką pasakė Aleksandrui. Abu imperatoriai nulipo nuo žirgų ir paėmė vienas kitą už rankų. Napoleono veide buvo nemaloniai dirbtinė šypsena. Aleksandras su meilia išraiška kažką jam kalbėjo.

Rostovas, nenuleisdamas akių, nepaisydamas prancūzų žandarų žirgų, trypiančių ir stumiančių minią atgal, sekė kiekvieną imperatoriaus Aleksandro ir Bonaparto judesį. Jį kaip netikėtumas pritrenkė tai, kad Aleksandras laikėsi su Bonapartu kaip lygus, o Bonapartas visiškai laisvai, tarsi šis artumas su valdovu jam būtų natūralus ir įprastas, kaip su lygiu elgėsi su Rusijos caru.

Aleksandras ir Napoleonas su ilga palydos uodega priėjo prie dešiniojo Preobraženskio bataliono sparno, tiesiai į ten stovėjusią minią.

Minia netikėtai atsidūrė taip arti imperatorių, kad Rostovui, stovėjusiam jos priekinėse eilėse, pasidarė baisu, kad tik jo neatpažintų.

— Sire, je vous demande la permission de donner la Légion d'Honneur au plus brave de vos soldats ¹¹, — pasakė aštrus, tikslus balsas, ištariantis kiekvieną raidę.

Tai kalbėjo mažo ūgio Bonapartas, iš apačios tiesiai žiūrėdamas Aleksandrui į akis. Aleksandras atidžiai klausėsi to, kas jam buvo sakoma, ir, palenkęs galvą, maloniai nusišypsojo.

— A celui qui s'est le plus vaillament conduit dans cette dernière guerre ¹², — pridūrė Napoleonas, kapodamas kiekvieną skiemenį, su Rostovą piktinančia ramybe ir pasitikėjimu apžvelgdamas eiles prieš jį išsitempusių rusų kareivių, vis dar laikančių „ant karaulo“ ir nejudriai žiūrinčių į savo imperatoriaus veidą.

— Votre majesté me permettra-t-elle de demander l'avis du colonel ¹³, — pasakė Aleksandras ir žengė kelis skubrius žingsnius prie kunigaikščio Kozlovskio, bataliono vado. Bonapartas tuo tarpu ėmė mautis pirštinę nuo baltos mažos rankos ir, ją perplėšęs, numetė. Adjutantas, iš paskos skubiai puolęs pirmyn, ją pakėlė.

— Kam duoti? — negarsiai, rusiškai paklausė imperatorius Aleksandras Kozlovskio.

— Kam įsakysite, jūsų didenybe.

Valdovas nepatenkintas susiraukė ir, apsidairęs, pasakė:

— Juk reikia jam atsakyti.

Kozlovskis ryžtingai apžvelgė eiles ir tuo žvilgsniu aprėpė ir Rostovą.

„Ar tik ne mane?“ — pagalvojo Rostovas.

— Lazarevai! — susiraukęs sukomandavo pulkininkas; ir pirmas pagal ūgį kareivis Lazarevas žvaliai išėjo į priekį.

— Kur gi tu? Čia stovėk! — sušnibždėjo balsai Lazarevui, nežinančiam, kur jam eiti. Lazarevas sustojo, išsigandęs žvilgtelėjęs į pulkininką, ir jo veidas suvirpėjo, kaip būna su kareiviais, iškviestais prieš rikiuotę.

Napoleonas truputį pasuko galvą atgal ir atkišo atgal savo mažą putlią rankutę, tarsi norėdamas kažką paimti.

Jo palydos asmenys, tą pačią sekundę supratę, kas vyksta, sujudo, sušnibždėjo, perduodami kažką vienas kitam, ir pažas, tas pats, kurį Rostovas vakar matė pas Borisą, išbėgo į priekį ir, pagarbiai pasilenkęs virš ištiestos rankos ir neversdamas jos laukti nė sekundės, įdėjo į ją ordiną ant raudono kaspino. Napoleonas, nežiūrėdamas, suspaudė du pirštus. Ordinas atsidūrė tarp jų. Napoleonas priėjo prie Lazarevo, kuris, išvertęs akis, atkakliai tebežiūrėjo tik į savo valdovą, ir atsigręžė į imperatorių Aleksandrą, tuo parodydamas, kad tai, ką jis dabar daro, daro dėl savo sąjungininko. Maža balta ranka su ordinu palietė kareivio Lazarevo sagą. Tarsi Napoleonas žinojo, kad tam, jog šis kareivis amžinai būtų laimingas, apdovanotas ir išskirtas iš visų pasaulyje, tereikėjo, kad jo, Napoleono, ranka teiktųsi paliesti kareivio krūtinę. Napoleonas tik pridėjo kryžių prie Lazarevo krūtinės ir, atitraukęs ranką, atsigręžė į Aleksandrą, tarsi žinodamas, kad kryžius turi prilipti prie Lazarevo krūtinės. Kryžius iš tikrųjų prilipo, nes ir rusų, ir prancūzų paslaugios rankos, akimirksniu jį pagavusios, prisegė jį prie mundiro. Lazarevas niūriai pažvelgė į mažą žmogų baltomis rankomis, kuris kažką su juo padarė, ir, toliau nejudėdamas laikydamas „ant karaulo“, vėl ėmė žiūrėti tiesiai Aleksandrui į akis, tarsi klausdamas Aleksandro: ar jam dar stovėti, ar gal jam dabar įsakys praeiti, o gal dar ką nors padaryti? Bet jam nieko neįsakinėjo, ir jis gana ilgai išbuvo tokios nejudrios būsenos.

Valdovai sėdo ant žirgų ir nujojo. Preobraženiečiai, išardę rikiuotę, susimaišė su prancūzų gvardiečiais ir susėdo prie jiems paruoštų stalų.

Lazarevas sėdėjo garbingiausioje vietoje; jį glėbesčiavo, sveikino ir spaudė jam rankas rusų ir prancūzų karininkai. Karininkų ir žmonių minios artinosi vien tam, kad pažiūrėtų į Lazarevą. Rusiškos, prancūziškos kalbos ir juoko gausmas tvyrojo aikštėje aplink stalus.

Du karininkai įraudusiais veidais, linksmi ir laimingi, praėjo pro jį.

— Na, broli, vaišės, — viskas ant sidabro, — pasakė vienas. — Lazarevą matei?

— Mačiau.

— Rytoj, sako, preobraženiečiai juos vaišins.

— Ne, kokia Lazarevui laimė! Tūkstantis du šimtai frankų pensijos iki gyvos galvos.

— Štai tai kepurė, vyručiai! — šaukė preobraženietis, užsidėdamas gauruotą prancūzo kepurę.

— Stebuklingai gražu, žavu!

— Girdėjai atsiliepimą? — pasakė gvardijos karininkas kitam. — Užvakar buvo Napoléon, France, bravoure ¹⁴, vakar Alexandre, Russie, grandeur ¹⁵; vieną dieną mūsų valdovas duoda atsiliepimą, kitą dieną — Napoleonas. Rytoj valdovas pasiųs Jurgio kryžių narsiausiam prancūzų gvardiečiui. Kitaip negalima! Turi atsakyti tuo pačiu.

Borisas su savo draugu Žilinskiu taip pat atėjo pažiūrėti preobraženiečių pokylio. Grįždamas atgal, Borisas pastebėjo Rostovą, kuris stovėjo prie namo kampo.

— Rostovai! Sveikas; mes taip ir nepasimatėme, — pasakė jis ir negalėjo susilaikyti nepaklausęs, kas jam nutiko: taip keistai niūrus ir sutrikęs buvo Rostovo veidas.

— Nieko, nieko, — atsakė Rostovas.

— Užeisi?

— Taip, užeisiu.

Rostovas ilgai stovėjo prie kampo, iš tolo žiūrėdamas į puotaujančius. Jo galvoje vyko kankinantis darbas, kurio jis niekaip negalėjo užbaigti. Sieloje kilo baisios abejonės. Tai jam prisimindavo Denisovas su savo pasikeitusia išraiška, su savo nuolankumu ir visa ligoninė su tomis nutrauktomis rankomis ir kojomis, su tuo purvu ir ligomis. Jam taip gyvai atrodė, kad jis dabar jaučia tą ligoninės lavonų kvapą, kad jis apsidairė, norėdamas suprasti, iš kur tas kvapas galėtų sklisti. Tai jam prisimindavo tas pasipūtęs Bonapartas su savo balta rankute, kuris dabar buvo imperatorius ir kurį myli ir gerbia imperatorius Aleksandras.

Tai kam gi tos nutrauktos rankos, kojos, užmušti žmonės? Tai jam prisimindavo apdovanotas Lazarevas ir nubaustas bei neatleistas Denisovas. Jis užklupdavo save galvojantį tokias keistas mintis, kad pats jų išsigąsdavo.

Preobraženiečių valgio kvapas ir alkis išvedė jį iš šios būsenos; reikėjo ką nors užvalgyti prieš išvykstant. Jis nuėjo į viešbutį, kurį buvo matęs rytą. Viešbutyje jis rado tiek daug žmonių ir karininkų, kaip ir jis atvykusių civiliais drabužiais, kad vos išsireikalavo pietus. Prie jo prisidėjo du jo divizijos karininkai. Pokalbis, savaime suprantama, pasisuko apie taiką. Karininkai, Rostovo draugai, kaip ir didžioji kariuomenės dalis, buvo nepatenkinti po Friedlando sudaryta taika. Kalbėjo, kad, jei dar būtume palaikę, Napoleonas būtų žuvęs, kad jo kariuomenėje nebebuvo nei džiūvėsių, nei šovinių. Nikolajus tylėdamas valgė ir daugiausia gėrė. Jis vienas išgėrė du butelius vyno. Jame kilęs vidinis darbas, neišsispręsdamas, vis taip pat jį kamavo. Jis bijojo atsiduoti savo mintims ir negalėjo nuo jų atsikratyti. Staiga, vienam karininkui pasakius, kad apmaudu žiūrėti į prancūzus, Rostovas ėmė šaukti su niekuo nepateisinamu karštumu, todėl labai nustebinusiu karininkus.

— Ir kaip jūs galite spręsti, kas būtų buvę geriau! — sušuko jis, veidui staiga pasruvus krauju. — Kaip jūs galite spręsti apie valdovo poelgius, kokią mes turime teisę svarstyti?! Mes negalime suprasti nei valdovo tikslų, nei poelgių!

— Bet aš nė žodžio nesakiau apie valdovą, — teisinosi karininkas, negalėdamas kitaip sau paaiškinti Rostovo ūmumo, kaip tik tuo, kad Rostovas girtas.

Bet Rostovas jo neklausė.

— Mes ne diplomatiniai valdininkai, o kareiviai, ir nieko daugiau, — tęsė jis. — Liepia mums mirti — tai mirti. O jei baudžia, vadinasi, kaltas; ne mums spręsti. Valdovui imperatoriui patinka pripažinti Bonapartą imperatoriumi ir sudaryti su juo sąjungą — vadinasi, taip reikia. O jei mes imtume viską vertinti ir svarstyti, tai šitaip nieko švento neliks. Šitaip pasakysime, kad nei Dievo nėra, nieko nėra, — trankydamas į stalą šaukė Nikolajus, labai ne vietoje, jo pašnekovų supratimu, bet labai nuosekliai pagal savo minčių eigą.

— Mūsų reikalas — vykdyti savo pareigą, kirstis ir negalvoti, štai ir viskas, — baigė jis.

— Ir gerti, — pasakė vienas karininkų, nenorėjęs ginčytis.

— Taip, ir gerti, — pritarė Nikolajus. — Ei tu! Dar butelį! — sušuko jis.

Visą romaną galima perskaityti internete, pavyzdžiui, Aleksejaus Komarovo internetinėje bibliotekoje.

___________________

1 — Norėčiau pamatyti didį žmogų.

2 — Jūs kalbate apie Buonapartą?

3 — Kunigaikšti, aš kalbu apie imperatorių Napoleoną.

4 — Tuoj būsiu jūsų paslaugoms.

5 — Grafas N. N., kapitonas S. S.

6 — Gerai nuaugusi ir velniškai graži.

7 — Kas ten?

8 — Dar vienas prašytojas.

9 — Garbės legiono žvaigždė.

10 — „Tegyvuoja imperatorius!“

11 — Valdove, prašau jūsų leidimo įteikti Garbės legiono ordiną narsiausiam iš jūsų kareivių.

12 — Tam, kuris narsiausiai elgėsi šiame kare.

13 — Leiskite man, jūsų didenybe, paklausti pulkininko nuomonės.

14 — Napoleonas, Prancūzija, narsa.

15 — Aleksandras, Rusija, didybė.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.