Remiantis XVI amžiaus rašytiniais liudijimais (M. Strijkovskis, J. Maletijus / J. Maleckis ir kt.), Pergrubriaus garbei skirta šventė buvo būdinga Sembai, Įsručiui (ir, matyt, visai Nadruvai), Ragainei ir Sūduvos apylinkėms (teritorijai į rytus nuo Šešupės upės ir Vištyčio ežero). Be to, panaši šventė minima Kurše ir tarp visų šias žemes gyvenančių žemaičių. Sprendžiant iš teritorinės aprėpties, šventė buvo aktuali visoms „prūsų“ žemėms, jotvingiams (taip pat ir Ordino perkeltiesiems į Sembą), žemaičiams ir likusiems kuršiams.
Taigi, šventė vyksta balandžio 23-iosios (24-osios) naktį. Žmonės iš viso kaimo susirenka viename dideliame name (klėtyje, svirne). Prieš tai iš visų surenka po ketvirtį salyklo arba statinę alui. Alų paprastai perka, gamina iš vieno lauko derliaus. Čia vurskaitis (prūsų žynys) pakelia taurę alaus link lubų (dangaus) ir šaukiasi dievo Pergrubriaus žodžiais:
„O Wespocie Dewe musu Pergrubios!“ [iškraipyta prūsų-lietuvių k., aut. past.] Tu žiemą nuo mūsų nuvarai negandas (nešvarybes), o pavasarį augini žoles ir gėles po visą žemę. Mes dabar tavęs prašome, kad tai, ką pasėjome ir ką sėsime, dosniai padaugintum, kad augtų ir varpotų, o visas piktžoles tu pats sutryptum!“
Prūsų Lietuvos valstiečiai.
Piešinys iš Theodoro Lepnerio knygos, 1690 m.
Vurskaitis laiko dešinėje rankoje taurę alaus, paskui suima ją dantimis ir, išgėręs, meta per galvą, neliesdamas rankomis. Už jo stovi Cziwon (krivis) arba valsčiaus seniūnas (ar kuris nors iš bendruomenės narių), pagauna taurę ir, įpylęs alaus, vėl pastato ją prieš vurskaitį. Ir dabar šis prašo Perkūno, kad saugotų nuo audrų ir darganų, po maldos išgerdamas aukos taurę alaus, toliau meldžiasi Svaikstikui – šviesos dievui, kad šis maloningai šviestų laukams, pievoms, gėlėms. Po to meldėsi Pilvičiui, kad šis padėtų suvežti visą derlių į kluonus.
Meldžiamasi ir kitiems 15 dievų, „jų garbei“ išgeriant po taurę alaus, taip pat laikant ją dantimis, neliečiant rankomis. Toliau gieda giesmes dievų šlovei. Jei praėjusiais metais buvo nederlius, tai, be minėtųjų Pergrubriaus, Perkūno, Svaikstiko ir Pilvičio, meldžiamasi ir Auškautui, kad šie metai būtų jiems palankesni.
Lietuviai meldžiasi savo dievams.
Graviūra iš Olaus Magnuso knygos „Šiaurės tautų istorija“, 1550 m.
Pagonys meldžiasi savo dievams.
Graviūra iš Olaus Magnuso knygos „Šiaurės tautų istorija“, 1550 m.
Be to, žinomas paprotys, kai žmonės iš keturių ar šešių kaimų susirenka vienoje vietoje, surenka pinigų, duonos, kitų daiktų ir, jei pinigų daug, už juos perka ir jautį, ir ožį ir eina į vienus namus. Ten sukuria didelę ugnį. Ten pat moterys, maišydamos kvietinius ir grikių miltus, lipdo ypatingus papločius (duoną).
Vurskaitis pagal paprotį užsideda ant galvos vainiką (iš varpų nupintą vainiką), uždeda ranką (rankas) ant ožio ar jaučio ir prašo minėtųjų dievų (kiekvieno atskirai) priimti auką ir iškilmę. Paskui ožį (jautį) už ragų veda į kluoną (jaują), kur visi vyrai jį pakelia (laiko virš žemės), o vurskaitis, susijuosęs rankšluosčiu (arba terba – pagal Maletijų), vėl šaukiasi dievų, pakėlęs dešinę ranką: „Tai šlovinimo auka ir mūsų tėvų atminimas, kad sušvelnintume savo dievų rūstybę...“, paskui šnibždėdamas tris kartus apeina aukojamą gyvulį („trys žingsniai aplink jautį“) ir jį paaukoja.
Kartais apeigas atlieka aklas arba šlubas vurskaitis, o tai rodo chtonišką apeigų pobūdį, jų ryšį su derlingumu ir protėvių kultu. Prisiminkime čia vienaakį Odiną ir kaulakoję Babą Jagą.
Prūsų (sūduvių) žynys vurskaitis iš Sembos ir aukojamas ožys.
Graviūra. 1520–30 m.
Toliau jaučio (ožio) kraujas nėra liejamas ant žemės, o surenkamas į kubilus, iš kurių semiamas taure (kaušu). Juo vurskaitis šlaksto žmones, o likusi dalis išpilstoma į ąsotėlius ir puodelius, išdalijama žmonėms, ir kiekvienas juo šlaksto gyvulius savo namuose. Apeigose, susijusiose su pirmuoju arimu, dalyvauti buvo draudžiama nuotakoms.
Paskui sukapotą ir išdorotą jautį moterys verda katile, o valstiečiai sėdi prie ugnies, ir moterys (žmonos) atneša jiems žalių papločių, o jie savo ruožtu, paėmę kiekvienas po paplotį, meto juos vienas kitam per ugnį, kol šie iškepa.
Prūsų žyniai mėto šventą duoną.
XIX a. piešinys.
.
Baigę ruoštis, visi susėda prie stalo, o paskui visi geria ir valgo, dainuoja ir pučia „ilguosius trimitus“ (trembitas). Šventė trunka visą naktį. Rytą, eidami per kaimą į kelių išsišakojimą, jie nešasi kvietinį paplotį ir šventinio stalo likučius ir visa tai užkasa vienoje vietoje, o kiekvienas užberia saują žemių taip, kad nei šuo, nei joks kitas gyvūnas negalėtų to atkasti, o paskui, palikę tai savo dievams, išsiskirsto namo.
Įdomu, kad panašią šventę XVII a. pabaigos–XVIII a. Prūsų Lietuvoje mini ir Motiejus Pretorijus. Taigi senieji pagoniški papročiai, keisdamiesi ir kai kur net „smulkėdami“, istorinės Prūsijos teritorijoje išlieka bent iki vadinamosios Apšvietos epochos pradžios ir Industrializacijos atėjimo. O XIX a. pirmojo trečdalio Romantizmo dvasios pamaitinti, jie vėl pasireiškia čia užrašytose legendose ir sakmėse.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
