Pagal vokiečių planą visos pagrindinės pajėgos iš pradžių buvo siunčiamos į Vakarų frontą. Rytų Prūsiją pirmajame karo etape turėjo ginti tik viena silpna 8-oji armija, kurią sudarė trys armijos ir vienas rezervo korpusai. Juose buvo 11 pėstininkų divizijų (iš jų 4 rezervo ir 1 landvero, t. y. iš esmės liaudies šauktinių), 3 pėstininkų brigados, 1 kavalerijos divizija. Joms priešinosi dvi Rusijos armijos – 1-oji ir 2-oji. 1-ąją armiją sudarė keturi korpusai, kuriuose buvo 11 pėstininkų (iš jų 3 rezervo) ir 5 kavalerijos divizijos, 1 šaulių ir 1 kavalerijos brigados. 2-ąją armiją sudarė penki korpusai, kuriuose buvo 8 pėstininkų divizijos ir 3 brigados, 3 kavalerijos divizijos. Perskaičiavus taktiniais vienetais, rusų pranašumas tapo dar akivaizdesnis: jie turėjo 352 batalionus ir 204 eskadronus prieš 178 vokiečių batalionus ir 24 eskadronus. Be to, rusų kariuomenė beveik visa buvo reguliari ir kadrinė, o vokiečių – didžia dalimi rezervo ir landvero.
Karo pradžioje viskas iš esmės vyko pagal vokiečių planą: jų kariuomenė sparčiai veržėsi gilyn į Prancūziją ir jau rimtai grėsė Paryžiui. Žinoma, prancūzai ir anglai paprašė rusų pagalbos. Natūralu, kad šie neatsisakė. 1914 m. rugpjūčio viduryje, dar nebaigę mobilizacijos, rusai „daugybės sąjungininkų prašymu“ pradėjo puolimą į Rytų Prūsiją.
1-oji armija, vadovaujama generolo Rennenkampfo, puldama iš rytų, sumušė vokiečius prie Gumbinės ir pajudėjo Karaliaučiaus link, 2-oji armija, vadovaujama generolo Samsonovo, puolė iš Lenkijos į šiaurę, į vakarus nuo Mozūrų ežerų.
Ir čia viskas iš pradžių vyko jau pagal rusų planą – bent jau dėl skaitinio pranašumo. Abi Rusijos armijos neskubėdamos, bet užtikrintai žengė gilyn į Rytų Prūsiją. Dėl to vokiečių 8-osios armijos vadui generolui Prittwitzui neišlaikė nervai: jis palaikė padėtį beviltiška ir nusprendė palikti Rytų Prūsiją ir atsitraukti už Vyslos, kad išgelbėtų savo armiją nuo apsupimo ir žūties. Kariuomenė pajudėjo į vakarus, ten pat nusidriekė ir pabėgėlių kolonos. Tarp vokiečių, karių ir civilių, vyravo prislėgta nuotaika, kartais virstanti panika.
Deja, vokiečių generalinio štabo viršininkas Moltke priėmė vienintelį teisingą sprendimą: atšaukė neveiksnų Prittwitzą iš 8-osios armijos, jo vietoje paskirdamas generolą Hindenburgą. Jo štabo viršininku tapo generolas Ludendorffas. Šie du žmonės buvo talentingiausi iš visų vokiečių generolų. Jie nedelsdami atšaukė atsitraukimą už Vyslos. Tuo pat metu Rusijos 1-oji armija, pasitenkinusi pirmųjų dienų sėkmėmis, praktiškai sustojo ir tuo gerokai palengvino vokiečių padėtį. O Hindenburgas ir Ludendorffas nusprendė pereiti į kontrpuolimą, siekdami apsupti ir sunaikinti 2-ąją armiją. Šis planas buvo išskirtinai rizikingas: net prieš vien 2-ąją Rusijos armiją vokiečių 8-oji armija skaitinio pranašumo neturėjo. Be to, 1-oji armija atsidurdavo vokiečiams užnugaryje, ir dar labai nedideliu atstumu. Vis dėlto vokiečių generolai visiškai teisingai įvertino situaciją – beveik visišką dviejų Rusijos armijų sąveikos nebuvimą, labai prastą rusų kariuomenės žvalgybinį ir užnugario aprūpinimą. Todėl, palikę prieš Rennenkampfą vienintelę kavalerijos diviziją, likusią kariuomenę jie atsuko prieš Samsonovą. Jo 2-oji armija puolė atitrūkusi nuo užnugario (kareiviai tiesiog badavo), per plačiu frontu (daugiau kaip 120 km), o vadovybė praktiškai neįsivaizdavo esamos padėties visu mastu. Be to, vokiečiai skaitė rusų radiogramas, perduodamas atviru tekstu.
Pagaliau jų veiksmų sėkmei labai padėjo gerai išplėtotas Rytų Prūsijos geležinkelių tinklas, užtikrinęs greitą pajėgų manevrą, apie kurį rusai negalėjo nė svajoti.
Rugpjūčio 26 d. vokiečiai smogė 2-osios armijos flangų 1-ajam ir 6-ajam korpusams. Kovos vyko Tanenbergo, Lautenburgo, Gilgenburgo, Reichenau, Nadrau, Waplitzo, Orlau, Grünfließo, Bartelsdorfo, Ortelsburgo, Jedvabno gyvenviečių apylinkėse (prie Olštyno, dabartinės Lenkijos teritorijoje).
Iš pradžių 6-asis, o paskui 1-asis korpusai ėmė chaotiškai trauktis, net nepranešę apie tai savo tiesioginiam viršininkui Samsonovui ir tuo atidengdami 2-osios armijos flangus. O 1-oji armija tuo metu toliau labai neskubėdama žengė tiesiai į vakarus, Karaliaučiaus link, užuot pasukusi į pietvakarius, į pagalbą 2-ajai armijai. Rusams trūko koordinacijos ne tik tarp armijų, bet ir tarp vienos armijos korpusų, ir tai buvo labai ryškus kontrastas nepriekaištingam vokiečių štabų darbui.
Dėl visiškos vadovavimo struktūrų dezorganizacijos 2-osios armijos 13-asis ir 15-asis korpusai toliau puolė į šiaurę, nieko nežinodami apie flangų 1-ojo ir 6-ojo korpusų atsitraukimą, ir taip vis giliau ir giliau lindo į vokiečių surengtą „katilą“. Be to, nei Samsonovas, nei aukštesnieji Rusijos armijos štabai visiškai neįsivaizdavo, kas iš tikrųjų vyksta fronte.
Tik rugpjūčio 29 d. rytą Samsonovas ėmė daugmaž suvokti to, kas vyksta, esmę, tačiau sureagavo kuo neadekvačiausiai – išvyko į 15-ąjį korpusą, kad vietoje vadovautų tolesniam jo puolimui, t. y. tolesniam „lindimui į katilą“! Be to, jis galutinai prarado visas armijos valdymo gijas.
Vokiečiams labai trūko pajėgų, juk jie iš esmės mažesnėmis pajėgomis supo didesnes, o tai prieštarauja karo meno kanonams. Tačiau vadovavimo chaosas pasmerkė Rusijos armiją katastrofai net ir tokiomis sąlygomis.
Rugpjūčio 29 d. vakare Samsonovas davė įsakymą bendrai savo armijos atsitraukti, bet jis beveik niekur nepasiekė, be to, ir nebeturėjo reikšmės, nes apsupimo žiedas praktiškai buvo užsidaręs.
Rusijos kariuomenė buvo be galo išsekusi, o prasidėjęs atsitraukimas ją visiškai demoralizavo. Rugpjūčio 30 d. apsupimo žiedas galutinai užsidarė.
Kartu su armija „katile“ atsidūręs Samsonovas, drąsus ir sąžiningas žmogus, bet negabus vadas, nusišovė.
Rusų nuostoliai siekė iki 30–40 tūkst. žuvusiųjų ir iki 90 tūkst. belaisvių, vokiečių – ne daugiau kaip 15 tūkst. žmonių. Rennenkampfas ne tik neatėjo į pagalbą Samsonovui, nesmogęs vokiečiams į užnugarį (nors jo kavalerija buvo maždaug už 50 km nuo Tanenbergo mūšio epicentro), bet po 2-osios armijos sutriuškinimo be jokio vokiečių spaudimo pasitraukė iš Rytų Prūsijos, nors galėjo bent jau išlaikyti iki to laiko jau užimtą vokiečių teritoriją (Stalupėnus, Gumbinę, Tilžę, Darkiemį, Įsrutį, Vėluvą, Tepliavą – dabartinius atitinkamai Nesterovą, Gusevą, Sovetską, Oziorską, Černiachovską, Znamenską ir Gvardeiską), juk jokio triuškinamo skaitinio pranašumo vokiečių kariuomenė vis dar neturėjo. Ir tik pasibaigus operacijai vokiečiams iš Vakarų fronto atvyko pastiprinimas – du armijos korpusai ir kavalerijos divizija. Hindenburgui ir Ludendorffui jų jau nebereikėjo. Galiausiai savo pačių katastrofos kaina rusai vis dėlto padėjo sąjungininkams. Matyt, būtent šių dviejų korpusų, kurių jau nebereikėjo Rytų Prūsijos gynybai, ir pritrūko Paryžiui paimti. Užtat 1915 m. Rytų Prūsija vokiečiams tapo svarbiausiu placdarmu, iš kurio jie įsiveržė į Pabaltijį ir Baltarusiją, dar labiau pabloginę ir taip labai prastą Rusijos kariuomenės padėtį po vokiečių ir austrų armijų Gorlicės proveržio. Ryšium su visais šiais įvykiais neįmanoma dar kartą neprisiminti Petro III išdavystės, Septynerių metų karo metu grąžinusio Rytų Prūsiją Frydrichui. Jei ne ta išdavystė – nebūtų buvę šių katastrofų po pusantro šimtmečio, o greičiausiai nebūtų buvę ir paties Pirmojo pasaulinio karo.
Šio straipsnio autorius yra įsitikinęs antikomunistas, tačiau negali nesutikti su žinomomis komunistinės propagandos tezėmis: iš pradžių Rusijos–Japonijos, o paskui Pirmasis pasaulinis karai parodė „visą carinės savivaldos supuvimą“. Rusijoje XX a. pradžioje vyko visiškas valdymo struktūrų irimas, visiškas valdžios ir visuomenės ryšių praradimas. Sakralinis ryšys sugriuvo, o institucinis taip ir nebuvo sukurtas. Valstybė nesilaikė ant nieko, todėl ir sugriuvo nuo pirmo stipresnio išorinio poveikio.
Valstybės irimas visa apimtimi palietė ir kariuomenę, vieną svarbiausių valstybės institucijų.
Samsonovo armijos žūtis tapo daline, bet ryškiausia šio proceso apraiška. Pati savaime ji negalėjo lemti viso karo pralaimėjimo (juo labiau pačioje jo pradžioje), bet turėjo didžiulę moralinę reikšmę abiem pusėms ir rodė, kad Rusija neturi šansų laimėti, o jos žlugimas, įvykęs 1917 m., neišvengiamas.
1914 m. rugpjūtį Rytų Prūsijoje vokiečiai laimėjo visa to žodžio prasme „ne skaičiumi, o sumanumu“, puikiai įgyvendinę pamatinį principą to paties Suvorovo, kuris taip nekentė ir niekino prūsiškos karinės tvarkos. Labai pikta likimo ironija.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
