Senasis bažnytkaimis Juditten (Juditten) visada traukė karaliaučiečius, atvykstančius čia visai dienai, ką liudija daugybė čia buvusių restoranėlių su verandomis: vieni stovėjo pusiaukelėje į šlaitą aukštų medžių pavėsyje, kiti – aukštai miško pakraštyje. Į Juditteną buvo galima nusigauti Senuoju Piliavos keliu (Alte Pillauer Landstraße), o arčiau mūsų laikų – tramvajumi, kai 4-oji linija, kurios galinė stotelė buvo Ratshofe (Ratshof) prie restorano „Korinthenbaum“, ėmė kursuoti iš centro per Amalienau (Amalienau) ir Lawskeną (Lawsken).
Dar vėliau atsirado 7-asis tramvajaus maršrutas, kurio galinė stotelė buvo jau pats Juditten.
Tramvajus žavėjo ne tik vaikus, nes išgelbėdavo nuo gana varginančio bet kokio amžiaus žmonėms pasivaikščiojimo – arba Hammerwegu (Hammerweg) pro tvenkinius dvynius Zwillingsteichen (Zwillingsteichen), arba palei Landgrabeną (Landgraben) iki Wilkie (Wilkie).
Paprastas kaimo kelias, nutiestas vėliau ir vedęs tiesiai nuo Hammerteicho (Hammerteich) per Friedrichswaldės dvarą (Friedrichswalde) iki konditerijos „Packheiser“ (Packheiser), buvo trumpesnis, bet visiškai be medžių, o tai patiko toli gražu ne visiems, ypač karštomis dienomis. Nuvažiuoti tramvajumi buvo greičiau ir patogiau.
Restoranas „Korinthenbaum“ Ratshofe.
Vos tik visa kompanija – močiutės, tetos, vaikai (o jų būdavo ypač daug) – išlipdavo galinėje stotelėje, marga minia pradėdavo kopti tiesiai į šlaitą, tarp vaizdingos žalumos, po plačiašakiais ąžuolais.
Konditerija ir kavinė „Packheiser“ Juditene.
Jau pirmasis ženklas su leidimu „Šeimos gali išsivirti kavos“ (Familien können Kaffee kochen) buvo populiarus tarp suaugusiųjų. Tačiau jei šalia būdavo vaikų, tėvai paprastai spręsdavo, ar verta sustoti čia, ar keliauti toliau, nes viršuje, ant kalvos, kur anksčiau stovėjo nedidelė būdelė su rankiniu būdu valdomomis kėdėmis-svarstyklėmis, po retomis pušimis vaikams buvo kur kas smagiau žaisti, o žolėta pievelė tarsi kvietė visus, lydėjusius vaikus, ramiai pailsėti.
Giedromis dienomis čia virė margas stovyklinis gyvenimas, papuoštas tuo metu labai madingais tarp medžių ištemptais hamakais.
Nuolatiniai šios ramios oazės, vėliau pervadintos Theodoro Krohne's giraite (Theodor-Krohne-Wäldchen), lankytojai iki šiol šiltai prisimena daugybę pramogų, kurias čia rasdavo. Nuošalūs takeliai vedė į puikias poilsio vietas, taip pat žemyn, į pievas, iš kurių atsiverdavo vaizdas į senąją Juditteno bažnyčios varpinę. Jei leisdavo laikas, galima buvo rinkti avietes ir grybus. Aukšti ąžuolai rytiniame giraitės pakraštyje ribojosi su vilų sodais, bet, užsinorėjus puodelio kavos, buvo galima praeiti pro juos ir patraukti į konditeriją „Packheiser“. O mus, vaikus, kerėjo pušų laukymė, nes čia augo visai ypatingi medžiai: smėlis, kuriame jie augo, matyt, kadaise buvo išplautas.
Garsioji Juditteno pušis apnuogintomis šaknimis.
Apnuogintos medžių šaknys kyšojo kelis metrus virš žemės, sudarydamos tikrus urvus, kuriuose galėjome puikiausiai pasislėpti!
Juditteno bažnyčios smailė kyšo iš už medžių.
Kol mažyliai buvo užsiėmę tokiomis treniruotėmis, vyresnieji galėjo nerūpestingai ilsėtis restoranėlių verandose kitoje kelio pusėje. Tuo metu eismas juo buvo visai menkas. Šis gražus Juditteno miškelis kartais būdavo pasirenkamas ir mokyklinėms ekskursijoms, bent jau pradinukų. Čia vykdavo varžybos ir žaidimai, o po visų sportinių pastangų pelnytu gazuotu vandeniu ar limonadu mažieji mėgaudavosi artimiausių svečių namų sode.
Kas norėdavo dar truputį paeiti į vakarus, patekdavo į Žiedinį plentą (Ringchaussee), kur vakarais atsiverdavo ypač gražus vaizdas į salpų pievas ir Prieglių.
Ne mažiau džiugu būdavo visiems, grįžtantiems namo keliu iš Modittenų (Moditten), matyti, kaip kairėje vakaro ūkanoje virš tamsios medžių žalumos išnyra smaili Juditteno bažnyčios varpinė. Ir tada pavargę žygeiviai su palengvėjimu suprasdavo, kad netrukus galės įsėsti į septintosios linijos tramvajų ir juo parvažiuoti namo.
Šaltinis
https://archiv.preussische-allgemeine.de/1965/1965_08_28_35.pdf
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
● Skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
