Iš melioracijos Rytų Prūsijoje istorijos
„Klimatas (perteklinis drėgnumas) ir grunto sandara (vyraujančios molingos ir priemolio uolienos) Rytų Prūsijoje lėmė būtinybę melioruoti žemes – nuvesti iš laukų perteklinį vandenį. Tik melioracijos dėka apie 72 % žemės tapo tinkama žemės ūkiui. Sausinimo darbai Rytų Prūsijoje prasidėjo Vokiečių ordino laikais, kai ordinas kvietė didelę tokio darbo patirtį turėjusius olandus nuolat įsikurti. Olandų veiklos pėdsakų galima rasti lenkiškojoje Rytų Prūsijos dalyje, derlingose, tačiau Vyslos vandenų užliejamose žemėse.“
Herrgeist F. Die Deutsche Wasserwirtschaft im ehemaligen Westpreussen.
Auszug aus einer Ostdokumentation für das deutsche Bundesarchiv.
Sonderdruck aus der Schriftenreihe des Kuratoriums für Kulturbauwesen, Heft 15.
Hamburg: Verl. Wasser und Boden. 1967.
Sovietinių melioracijos tarnybų duomenimis (XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurys), srityje buvo 14 hidrologinių baseinų, kuriems priklausė 365 sausinimo sistemos ir apie 145 siurblinės, sausinusios 108 polderius (pylimais apjuostus plotus), kurių bendras plotas siekė 103 tūkst. ha. Pakrančių ir apsauginių pylimų ilgis viršijo 625 km. Skaičiuojama, kad bendras kanalų ilgis Kaliningrado srityje, įskaitant atvirus drenažo sistemų kolektorius, siekė 26 317 km (!). Bendras uždarojo tinklo (drenažo) ilgis buvo vertinamas 420 000 km (!): „Jo požeminių linijų, sudėtų į vieną, ilgis dešimteriopai viršija Žemės apskritimo ilgį ties pusiauju.“
Drenažo tinklo plano pavyzdys.
Iliustracija iš knygos: Мелиорация в Калининградской области.
Ред. С. Бражников, В. Розин. Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1965.
Tai tankiausias melioracijos tinklas Europoje. Jam reikėjo nuolatinės ir brangios priežiūros, o jo sukūrimas ir plėtra taip pat kainavo labai brangiai.
Kaip rašė vokiečių ekonomistas iš Rytų Prūsijos dr. Hansas Bloechas, „tolesnė pylimų ir drenažo griovių, taip pat keltuvų ir siurblių priežiūra pareikalavo daug darbo ir lėšų, kurias vokiečių gyventojai nuolat apmokėdavo, nes šios išlaidos su kaupu atsipirkdavo.“
Bloech, H. Ostpreußens Landwirtschaft. Leer, 1979. Vertė A. Sologubovas
„Pirmieji sistemingi melioracijos darbai dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje buvo atlikti 1613–1616 m. Gilijos – Tovės – Skoepeno apylinkėse (Herrgeist F., 1983). Masiniai melioracijos darbai prasidėjo XIX a. Fritzo Herrgeisto vertinimu, iš viso vokiečiai į Rytų Prūsijos melioracijos sistemą investavo 188 mln. reichsmarkių, o tai atitinka maždaug 2,3 mlrd. markių pagal 1979 m. kursą. Kadangi už kai kuriuos metus statistikos nėra, bendros išlaidos apytiksliai siekia 4 mlrd. markių. Iš pradžių melioracijos darbai buvo finansuojami valstybės. XIX a. viduryje valstybė rūpinimąsi melioracijos darbais ir melioracijos sistemos priežiūra perdavė visuomeninėms organizacijoms – melioracijos draugijoms, kurių 1928 m. visoje Rytų Prūsijoje iš viso buvo 597.“
Fritzas Herrgeistas – vokiečių melioracijos specialistas,
dirbęs Rytų Prūsijoje.
Naujasis kanalas. XX amžiaus pradžia. Rytų Prūsija.
Nuotrauka iš H. Bertramo knygos Die Entwickelung des Deich- und
Entwasserungswesens im Gebiet des Danziger Deichverbandes, 1907.
Nepaisant didelio ir išsklaidyto tiek žemės naudotojų, tiek melioracijos draugijų skaičiaus, tikrovė vertė juos bendradarbiauti. Melioracijos sistema darėsi vis sudėtingesnė ir tankesnė, o tolesnei jos plėtrai reikėjo veiksmų derinimo. Kaliningrado srities valstybės archyve saugomas nedidelis vokiškų dokumentų fondas, atspindintis šią XX a. 3-iojo dešimtmečio tendenciją.
„Tokie išsklaidyti veiksmai, tiesa, būdingi visų ankstesnių pylimų statybai. Olandijoje taip pat iš pradžių buvo apjuosiami pylimais nedideli, gamtos sąlygomis tinkamiausi plotai, ir tik vėliau …atsirado stambios draugijos, bendrai statydavusios techniškai sudėtingus ir didelių išlaidų reikalaujančius pylimus bei kitus įrenginius. … Vyslos užliejamame rajone taip pat neseniai daugybė viena nuo kitos nepriklausomų smulkių draugijų susijungė į stambią Vyslos–Nogato pylimų draugiją. Ten, kur toks susijungimas neįvyko, prasidėjo tarpusavio kova, kuri, kaip ir Rytų Fryzijos pakrantėje, baigėsi visuotiniu žlugimu. Kalbant apie šį atvejį, ši kova tarp draugijų jau prasidėjo ir su kiekvienu nauju daliniu apjuosimu pylimais neabejotinai nepaprastai paaštrėtų ir taptų dingstimi begaliniams teismo procesams.“
Kuršių marios. Nemonieno pylimų draugijos dokumentai.
Tawellningkeno polderis. 1922 m. // ГАКО. Ф. 55. Оп. 1–4. Ед. хр. 41.
Vokiečių melioracijos sistema ir pirmieji persikėlėlių kolūkiai
Vokiečių melioracijos sistema pasirodė esanti keistenybė sovietiniams persikėlėliams, niekada nemačiusiems nieko panašaus. Pavyzdžiui, kaip autoriui pasakojo pirmieji persikėlėliai, visur į žemę užkastus molinius drenažo vamzdelius kartais palaikydavo vokiečių nebaigtu išminuotojų darbu. Savaime suprantama, vamzdeliai buvo laikomi pavojingais daiktais ir šalinami iš laukų bei daržų. Drenažą smarkiai pažeidė ir gilus arimas, vietos sąlygomis netinkamas, tačiau taikytas visur.
Buvo taikomi netinkami agrotechniniai metodai – nesistemingas arimas. Taip buvo sunaikinta šimtmečiais kurta organizuoto paviršinio nuotėkio sistema.
Kaliningrado žemės ir vandens valdybos reguliariai rengdavo informacines priemones, ypač periodinėje spaudoje. Buvo organizuojami vadinamieji „melioracijos mėnesiai“. Pirmojo dešimtmečio Kaliningrado laikraščiai pilni raginimų saugoti melioracijos sistemą. Pateiksime kelias ištraukas vien iš 1947 metų.
„Specifinės srities sąlygos (padidėjęs dirvožemio drėgnumas) įpareigoja mus plačiai naudotis sausinimo sistema. Todėl, pasinaudojant sausu oru, reikia valyti sausinimo kanalus, remontuoti drenažo sistemą. Pavasarį šiuos darbus atlikti bus per vėlu. Rajonų žemės organai ir srities melioracijos skyrius privalo supažindinti kolūkiečius su drenažu ir dirvožemio sausinimu, organizuoti užsikimšusių kanalų valymą.“
A. Stromskis, Kaliningrado srities žemės skyriaus viršininkas.
„Kaliningradskaja pravda“, 1947.
„Kaliningrado srities žemės pernelyg gausios drėgmės. Po laukais nutiesti drenažo vamzdžiai, išeinantys į nuotekų griovius. Dauguma šių griovių užversti šiukšlėmis, ir pavasarį vandens perteklius, neradęs nuotėkio, plūstels į laukus ir gali paversti juos pelkėmis. Griovių ir priimamųjų šulinių valymu beveik niekur neužsiimama. … Bėda ta, kad iki šiol niekas kolūkiečiams nepaaiškino šio darbo būtinybės.“
„Kaliningradskaja pravda“, 1947 m.
„Stalino vardo kolūkyje ir daugelyje kitų melioracijos sistema užteršta, tirpsmo vanduo stovi laukuose ir kelia grėsmę sėjos terminams. Tačiau žemės ūkio skyrius nesiėmė priemonių laukams nusausinti.“
„Kaliningradskaja pravda“, 1947 m.
Jau sutvarkyta teritorija turėjo paskatinti tam tikrus persikėlėlių veiksmus. Taigi naujojoje bendruomenėje turėjo atsirasti atitinkamos naujos struktūros.
„Senųjų sausinimo sistemų rekonstrukcija ir naujų kūrimas srityje, taip pat jų priežiūra reikalauja įsteigti srityje keletą rajoninių mašinų ir melioracijos stočių, organizuoti prie MTS mašinų ir melioracijos brigadas, organizuoti kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose specialias brigadas, kurios nuolat prižiūrėtų sausinimo sistemą savo ūkio ribose.“
Kaliningrado srities valstybės archyvas.
Ф.297. Оп.12. Ед.хр.6. Л.204
„…drenažo sistemose be tokios tarnybos neapsieisi, kitaip šios žemės anksčiau ar vėliau iškris iš žemės ūkio apyvartos.“
Pažymos apie sausinimo sistemų būklę,
apie vandens ūkio statybos plano vykdymą
1955–1956 m. // ГАКО. Ф.86. Оп.1. Ед.хр.105.
Melioracijos sistemos eksploatavimo ir rekonstrukcijos sunkumai Kaliningrado srities teritorijoje
Eksploatuodami esamą melioracijos tinklą ir jį rekonstruodami, sovietiniai melioratoriai susidūrė su daugybe sunkumų, visų pirma struktūrinio ir organizacinio pobūdžio. Buvo išbandyta daug darbo organizavimo formų:
„Nuo tarybinių ūkių valdybos ir žemės ūkio valdybos sujungimo tarybinių ūkių melioratoriai operatyviniu ir techniniu požiūriu yra pavaldūs srities vandens ūkio valdybos sistemų valdyboms, atlyginimą gaudami tarybiniuose ūkiuose ir administraciškai likdami pavaldūs tarybinių ūkių direktoriams.
Toks dvigubas pavaldumas itin neigiamai atsiliepia melioracijos darbų vykdymui.“
„Net mes, užkietėję vandenininkai, imame painiotis ir pasimesti skirstydami visų šių organizacijų funkcijas. … Ar ne laikas mums grįžti prie tos formos, kuri iki 1932 m. buvo Vidurinėje Azijoje, kai visi vandens ūkio darbai rajone buvo vykdomi per vieną organizaciją.“
„Eksploatavimo tarnybos organizavimo formos kolūkiuose pas mus dar nesusiklostė. Bandėme kurti melioracijos brigadas, grandis, remontininkų institutą, tačiau nė viena iš šių formų neprigijo.“
„N. Chruščiovas tada išsakė nuomonę, kad eksploatavimo tarnyba srityje turi būti kuriama pagal geležinkelyje veikiančius principus.“
Kaliningrado srities vandens ūkio valdybos
1946–1964 m. istorijos medžiaga (įsakymai, sprendimai, pažymos ir kt.)
ГАКО. Ф.86. Оп.1. Ед.хр.4.
Atkuriant melioracijos tinklą, iškilo daug nesuderinamumų.
Vyriausybės nutarimu žinybos buvo įpareigotos atkurti sausinimo sistemas savo žemėvaldų ribose ir po atkūrimo perduoti jas eksploatuoti srities vandens ūkio valdybai, kuriai buvo pavestos tarpžinybinės kontrolės ir priežiūros funkcijos. Tačiau ne visos žinybos ėmėsi šio darbo, ir, suprantama, apie sistemingumą negalėjo būti nė kalbos.
„Savo srityje, kur žemės ūkis remiasi beveik vien sausinamomis žemėmis, įsitikinome, kad projektavimo ir tyrinėjimo, statybos ir eksploatavimo darbų klausimais neturi būti žinybinių ribų … būtina, kad vandens ūkio darbams vadovautų viena tarpžinybinė organizacija, ir manome, kad ta organizacija turėtų būti Vandens ūkio ministerija.“
Kaliningrado srities vandens ūkio valdybos
1946–1964 m. istorijos medžiaga (įsakymai, sprendimai, pažymos ir kt.)
ГАКО. Ф.86. Оп.1. Ед.хр.4.
Kitas sunkumas buvo susijęs su tuo, kad melioracijos sistema iš pradžių buvo skirta eksploatuoti individualios žemėnaudos sąlygomis.
Atitinkamai melioracijos tinklas buvo pritaikytas ne tik prie vietovės reljefo, bet ir prie žemėnaudų ribų.
„Esamos sausinimo sistemos, organizuojant kolūkių ir tarybinių ūkių ūkį, kai kuriais atvejais pasirodė neatitinkančios naujųjų stambaus socialistinio ūkio sąlygų. Srities kolūkiai ir tarybiniai ūkiai turėjo jas išplėsti, rekonstruoti.“
P. G. Oževskis. Kaliningrado sritis
(ekonominė geografinė charakteristika)
ГАКО. Ф.297. Оп.128. Ед.хр.6.
Žemėtvarka srityje buvo atlikta atsižvelgiant tik į atvirąjį melioracijos tinklą, nes techninės drenažo dokumentacijos nebuvo. Dėl to atskiros melioracijos sistemos atsidūrė skirtingų žemės naudotojų ribose (kolūkių, tarybinių ūkių, miškų ūkių žemės ir valstybinis žemės fondas). Išėjo taip, kad iš 365 srityje buvusių melioracijos sistemų 342 tapo tarpūkinėmis. Ši aplinkybė labai apsunkino melioracijos tinklo eksploatavimą. Antai kaimyniniams žemės naudotojams, auginantiems skirtingas kultūras, reikėjo skirtingų melioracijos režimų, kurių užtikrinti, nesutampant žemėnaudų ir melioracijos sistemų riboms, buvo neįmanoma.
Didelių sunkumų atnešė planinės sistemos su jos stambiais ūkiais ir vietos dirvožemio bei klimato ypatumų „konfliktas“.
Dokučajevo dirvožemio instituto ekspedicija nustatė, kad srities sąlygomis susiformavo turtinga dirvožemių įvairovė: viename lauke gali pasitaikyti trys keturios dirvožemio atmainos, pasižyminčios skirtingomis savybėmis vandens atžvilgiu ir reikalaujančios skirtingų melioracijos režimų. Taip „atmetama galimybė taikyti kokią nors vieną mechaninio žemės ūkio kultūrų išdėstymo schemą srities rajonuose ir kolūkiuose“. Planiniai sumetimai lėmė, kad dalies ūkių specializacija iš pat pradžių neatitiko gamtinių sąlygų ir žemių melioruotumo laipsnio: „antai žemo ir vidutinio lygio polderiuose esama ūkių su tokia pačia kultūrų sudėtimi kaip ir savitakio sausinimo sistemose“.
Pažymos apie sausinimo sistemų būklę, apie vandens ūkio
statybos plano vykdymą 1955–1956 m.
ГАКО. Ф.86. Оп.1. Ед.хр.105.
Daugelio melioracijos sistemų būklė buvo nepatenkinama. Įvairiais atvejais tai buvo aiškinama skirtingai. Laikraščiuose, oficialiuose dokumentuose, skirtuose „išorei“, buvo rašoma, kad vokiečiai, trauktdamiesi, tyčia naikino siurblines, tiltus, pylimus, kad visos melioracijos sistemos buvo sugadintos per karo veiksmus.
„Vidaus“ dokumentuose nurodoma visa eilė veiksnių, nulėmusių esamą melioracijos sistemos būklę: karo veiksmai, pokario demontavimas, įrangos grobstymas ir naikinimas, priežiūros stoka.
Vėliau trūkstamus agregatus teko gabentis iš sovietinės Vokietijos okupacinės zonos. Melioracijos tinklų atkūrimą apsunkino ir vokiškos techninės dokumentacijos, ypač drenažo, nebuvimas.
Svarbus vaidmuo palaikant melioracijos sistemą buvo skiriamas gyventojams. Pavyzdžiui, Polesko rajono vykdomasis komitetas „siekdamas užtikrinti gausų derlių naudojamose žemėse ir įvesti į žemės ūkio apyvartą naujus plotus po jų melioravimo“ priėmė 1948 m. vandens ūkio priemonių planą 238 730 rub. sumai, kuriame valstybės biudžeto dalis sudarė 56 980 rub., vietos biudžeto – 14 600 rub., o likusi dalis – 167 150 rub. – buvo padengiama gyventojų darbu. Melioracija buvo paskelbta liaudies statyba.
Kaliningrado srities valstybės archyvas. Ф.210. Оп.1. Ед.хр.3. Л.148.
„Tačiau, nepaisant didelės atliktų sausinimo sistemų atkūrimo darbų apimties, sausinamų žemių būklės negalima pripažinti patenkinama, ir ne tik dėl organizacinių, bet ir dėl techninių priežasčių.“
Pažymos apie sausinimo sistemų būklę,
apie vandens ūkio statybos plano vykdymą 1955–1956 m.
ГАКО. Ф.86. Оп.1. Ед.хр.105.
Nepaisant būtinybės kuo greičiau atkurti melioracijos sistemą Kaliningrado srityje, didelių kapitalo investicijų ir nuoširdžių melioracijos specialistų pastangų, jos atkūrimas ir rekonstrukcija užtruko dešimtmečius.
Taigi sudėtinga erdvinė ir ūkinė struktūra, kurios sėkmingam naudojimui ir palaikymui reikėjo specialių žinių, didelių materialinių sąnaudų ir organizuotų fizinių pastangų, liko apleista.
Pateiksime tipišką melioracijos sistemos būklės 1985 m. pavyzdį:
„Dabartinė melioracijos tinklo būklė.
Projektuojamas sklypas šiuo metu sausinamas atviruoju tinklu 132 ha plote, atrankiniu drenažu – 78 ha, nesausintos žemės – 177 ha. Esama sausinimo sistema yra nepatenkinamos būklės. Atvirieji kanalai užnešti dumblu, apaugę medžiais ir krūmais, žiotys ir šuliniai iš dalies suirę. Dėl perteklinio drėgnumo intensyviai naudoti žemes dabartinės būklės neįmanoma.“
Sausinimo tinklo atkūrimo ir rekonstrukcijos darbo projektas
kolūkio „Pervomaiskij“ žemėse, „Zapgidrovodchoz“. Kaliningradas, 1985.
Kopija – autoriaus nuosavybė.
Šiandien intensyvi žemdirbystė Kaliningrado srityje įmanoma tik atkūrus / sukūrus melioracijos tinklą.
Elektrinė siurblinė. 2008 metai. Slavsko rajonas.
Straipsnyje panaudoti archyviniai dokumentai ir XX a. 5–6-ojo dešimtmečių laikraščių publikacijos, taip pat vokiečių melioracijos specialistų ir ekonomistų, dirbusių Rytų Prūsijoje prieškariu, publikacijos.
Nuotraukos: Aleksandras Sologubovas, Michailas Ogorodnikovas (viršuje).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
