Susidomėjimą lėmė ne tik romantiškas šydas, kuriuo buvo apgaubti SSRS gyvenusių žmonių įsivaizdavimai apie lenkus ir Lenkiją. Prie kaimyninės šalies populiarumo, be kita ko, prisidėjo Edita Pjecha, tautybe lenkė, mūsų senelių kartos stabas, netikėtai XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tapusi beprotiškai populiaria dainininke Sovietų Sąjungoje, nuostabioji Ana German su nepamirštamu hitu „Nadežda“ („Viltis“) ir Barbara Brylska, elegantiška lenkų aktorė, jau ketvirtą dešimtmetį pasirodanti mūsų televizorių ekranuose Naujųjų metų išvakarėse (gerokai jau įgrisusiame) filme „Likimo ironija“.
Tačiau su kaimynais anapus sienos kaliningradiečiai ilgą laiką buvo susipažinę tik iš televizijos laidų.
Daugelis žiūrėjo tarptautinio dainų konkurso Sopote transliacijas, kurias kasmet rugpjūtį rodydavo sovietinė televizija. Per radiją taip pat klausydavosi Lenkų dainos festivalio Opolėje ir net karinės dainos festivalio Kolobžege! Kaliningradiečiams lenkų atlikėjai, drįstu teigti, buvo pažįstami kur kas geriau nei kitiems SSRS gyventojams. Nepamirštamas Sewerynas Krajewskis, grupės „Czerwone Gitary“ lyderis, su savo garsiuoju šlageriu Nie spoczniemy, galingo vokalo Czesławas Niemenas, savo muzikinio pasaulio kūrėjas, Maryla Rodowicz, Sława Przybylska, Irena Santor ir daugelis kitų atlikėjų atvėrė mums duris į lenkų kultūrą. O grupės „Skaldowie“, „Budka Suflera“, SBB? Kas myli Lenkiją, tas prisimena. 1978 metais per savo turą po SSRS į Kaliningradą atvyko Czesławas Niemenas. Ažiotažas buvo O-GO-GO! Kino teatras „Rossija“, kuriame jis surengė vienintelį koncertą, buvo sausakimšas, žmonės stovėjo net praėjimuose.
Sovietų piliečių meilė lenkams prieidavo iki absurdo.
Sovietinėje televizijoje buvo tokia humoro laida „Kabačok 13 stulev“ („13 kėdžių smuklė“), kurioje Satyros teatro aktoriai kažkodėl apsimesdavo lenkais, lankančiais lenkišką kavinę. Ten jie dar ir dainuodavo populiarias lenkų dainas pagal fonogramą. Laida buvo transliuojama nuo 1966 metų sausio iki 1980 metų spalio. Filmavimas buvo nutrauktas 1980 metų lapkritį, paaštrėjus politinei padėčiai Lenkijoje.
Besidomintiems kaliningradiečiams lenkų kalbos mokymasis prasidėdavo nuo kasdienio Lenkijos radijo, ypač jo muzikinių laidų, klausymosi. Didelė pagalba besimokantiems buvo žurnalai, parduodami „Sojuzpečat“ kioskuose. Kaliningrado madingosios atidžiai apžiūrinėdavo ir net bandydavo skaityti žurnalą Kobieta i Życie („Moteris ir gyvenimas“), o dailininkai užsisakydavo žurnalus Projekt („Projektas“) ir Sztuka („Menas“). Nauda iš jų buvo didelė: galima buvo ne tik paveikslėlius apžiūrinėti, bet ir bandyti skaityti SSRS visai netipiškus straipsnius. Paveikslėliai daugeliui taip patiko, kad prieidavo iki juoko: kai kurie Kaliningrado „neformalieji dailininkai“, priklausę susivienijimui „Vremia i my“ („Laikas ir mes“), tiesiog nusirašinėdavo abstrakčius darbus iš „Sztukos“. Bet tai buvo labai „avangardiška“, ir pažangioji inteligentija veržėsi į susivienijimo parodas. Ypač po triuškinančio straipsnio „Muilo burbulai“ laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“...
Lenkų–rusų žodyno Kaliningrade nebuvo įmanoma nusipirkti. Jo tiesiog nebuvo prekyboje.
Mano draugė parvežė man tokį žodyną iš Jerevano, kur jis laisvai buvo parduodamas, niekam nereikalingas. Apsiginklavus žodynu, jau buvo galima pradėti rimtai mokytis lenkų kalbos. Užsirašyti į lenkų kalbos kursus taip pat buvo sunku. Viena iš grupių veikė prie srities bibliotekos, mažytėje patalpėlėje pačiame viršuje, ir priėmimas buvo ribotas būtent dėl mažo auditorijos ploto. Norint įgyti lenkų kalbos žinių, tekdavo pėsčiomis kopti į 6-ą aukštą, nes bibliotekos liftas sunkiais karo metais tvirtai įstrigo 4-ame. Valytoja naudojo lifto kabiną kaip spintą ir laikė ten kibirus ir šluotą.
Mano bičiulis išmoko lenkų kalbą savarankiškai versdamas Stanisławo Lemo knygas. Buvo toks Kaliningrade žinomas knygynas „Znanija“ Lenino prospekte, ten veikė socialistinių šalių literatūros skyrius. Nieko ypatingo, tiesiog literatūra iš vadinamųjų „socialistinio lagerio šalių“: vokiškos, čekiškos, vengriškos, lenkiškos knygos originalo kalba. Didžiausio populiarumo sulaukdavo lenkiškos.
Juolab kad SSRS kažkodėl buvo baisus normalių knygų deficitas.
Tuomet daugelis žavėjosi fantastika, skaitė Snegovą, brolius Strugackius, Stanisławą Lemą. Tai štai Lemo knygas, kurios nebuvo išverstos į rusų kalbą, galima buvo lengvai nusipirkti knygyne „Znanija“. Mano bičiulis taip mylėjo Lemą, kad versdamas jo kūrinius išmoko kalbą. Ir tai jam labai pravertė, kai 1991 metais atvėrė sieną.
Tais senais laikais sovietų vadovybė atidžiai stebėjo įvykius Lenkijoje ir staiga kažkodėl nusprendė, kad reikia susidraugauti Kaliningrado moksleiviams ir Varmijos-Mozūrų vaivadijos harceriams. 1978 metų pavasarį netikėtai po Kaliningrado mokyklas pasklido įsakymas surinkti tris autobusus moksleivių, pirmūnų ir gerai besimokančiųjų, kurie galėtų deramai atstovauti „besimokančiam jaunimui“ Lenkijoje. Ankstų rytą autobusai kirto specialiai jiems atvertą sieną ties Bagrationovsku ir patraukė į tris Lenkijos miestus: Bartošicus, Kentšyną ir Olštyną.
Moksleivių iš Kaliningrado srities pasirodymas sukėlė furorą, juos labai šiltai priėmė lenkų mokyklose. Tos pačios dienos vakarą autobusai grįžo atgal. Tačiau atsakomasis lenkų moksleivių vizitas kažkodėl taip ir neįvyko.
Sprendžiant iš radijo „Svoboda“ laidų, Lenkijoje kažkas brendo... Tada kaliningradiečiai pirmą kartą išgirdo Jaceko Kurońio, Adamo Michniko, Lecho Wałęsos vardus. O 1980 metų liepą prasidėjo streikai Liublino gamyklose. Liublino protestai persimetė į Gdanską. Legendinis streikas Lenino laivų statykloje prasidėjo 1980 metų rugpjūčio 14 dieną. Tai buvo visai šalia. Dabar jau žinome, kad iki Gdansko tik trys valandos automobiliu, o tada tiesiog su jauduliu sekėme įvykius laivų statykloje. Ten bent vyko kažkas tikra, gyva, o tuo metu SSRS viskas tebebuvo apmirę kaip pelkėje. Lenkai čia pat, už sienos, kėlė karštį. O Kaliningradas tik klausėsi, kas ten pas kaimynus...
1981 metų gruodžio 13 dieną Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis. Ne paslaptis, kad Kaliningrado srityje buvo dislokuota galinga karinė grupuotė, ir daugelis kaliningradiečių turėjo pažįstamų ar giminių kareivinėse.
Kaimynams įvedus karo padėtį, žmonės čia spėliojo: ar įves mūsų kariuomenę, kaip buvo Čekoslovakijoje 1968-aisiais, ar ne?
Kariuomenės neįvedė, bet buvo atliekami keisti manevrai. Kaip pasakojo mūsų pažįstamas, tarnavęs artilerijos pulke, atėjo įsakymas žygiuoti į Lenkiją; pulkas organizuota kolona kirto sieną, padarė ratą Lenkijos teritorijoje ir grįžo atgal. Tokie manevrai tęsėsi visą karo padėties laikotarpį – iki 1983 metų liepos. Buvo smalsu, kas gi ten vyksta, Lenkijoje? Ką, pavyzdžiui, rodo Lenkijos televizija? Ir kaliningradiečiai masiškai ėmė įsigyti televizijos antenų „į Lenkiją“. Jas gamino meistrai – KVIMU (dabar BGA) radiotechnikos fakulteto absolventai. Tiesa, jei kas nors neatsargiai tokį daiktą iškabindavo balkone, galėjo ateiti apylinkės įgaliotinis su būsto valdybos atstovu ir pareikalauti nuimti „nesankcionuotą anteną“. Todėl kabindavo butų viduje, ant langų, nukreiptų į pietus ar pietvakarius.
Tuo metu ir SSRS kažkas pradėjo keistis... 1982 metų lapkričio 10 dieną mirė Brežnevas. Paskui Andropovas. Černenkos valdymas pasižymėjo vėl įsiliepsnojusiu susidomėjimu kultūriniais ryšiais su lenkais. Staiga partijos srities komitetas paprašė vietos Dailininkų sąjungos organizacijos parengti parodą, kad ją būtų galima parodyti Olštyne. Ją nuvežė tuometinis Dailininkų sąjungos pirmininkas, dailininkas keramikas Vladimiras Aleksejevičius Andrejevas. Grįžęs jis pasakojo, kad priėmė gerai, tik štai pokylyje viešbutyje vietos dailininkai, išgėrę, ėmė reikšti jam pretenzijas dėl SSRS veiksmų – Katynės ir kita... Vos neapdaužė snukio. Daugiau parodų į Lenkiją nuspręsta nebevežti. Tačiau šis incidentas nesutrukdė Kaliningrado grafikams dalyvauti Lenkijos bienalėse. Ypač populiari buvo ekslibrisų bienalė Malborke. Ten darbus buvo galima nusiųsti tiesiog pašto voke, o tai gerokai palengvino komunikaciją. Taip unikalioje Malborko pilies muziejaus ekslibrisų kolekcijoje atsidūrė Kaliningrado meistrų Sergejaus Tiukanovo ir Nikolajaus Batakovo darbai.
O paskui atėjo Gorbačiovo epocha – garsioji perestroika ir glasnost.
1987 metais Lenkijos radijo eterį užplūdo Andrzejaus Rosiewicziaus (Andrzej Rosiewicz) daina „Michailai, Michailai, ši daina tau“. Bet siena tebebuvo užrakinta. Tiesa, leido rengti „sovietų ir lenkų jaunimo susitikimus“ netoli sienos mūsų teritorijoje. Sritį užsieniečiams lankyti atvėrė tik 1989 metais, tačiau atvykti jie turėjo per Lietuvą. 1990 metais Lietuvos ir Lenkijos pasienyje atidarė pirmąjį pasienio punktą „Lazdijai“. Kaliningradiečiai pasipylė į Lenkiją. Paaiškėjo, kad ten galima daryti verslą: parduoti degtinę, konservus, drabužius, indus, mainais perkant valiutą. Pagaliau 1991 metų gruodžio 26 dieną buvo atidarytas Mamonovo–Branevo pasienio perėjimo punktas ir prasidėjo jau visai kita istorija.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
