Istorikų liudijimu, vokiečiai su nepasitikėjimu žiūrėjo į naują kultūrą, todėl diegti ją šalyje teko jėga, griebiantis pačių griežčiausių priemonių. Ir jei ne baisus badas, kurį sukėlė 1756 – 1763 metų Septynerių metų karas, dar nežinia, ar bulvės būtų užkariavusios tokią tvirtą vietą Vokietijos laukuose.
Beje, yra versija, kad Vokietijoje pavadinimas „Kartoffel“ kilo iš vokiškų žodžių „Kraft“ – jėga ir „Teufel“ – velnias, tai yra „velniška jėga“ – Kraftteufel. Tiesa, ši hipotezė nepasitvirtino, tačiau tai, kad bulvių patiekalai ne tik skanūs, bet ir maistingi, ir šiandien niekas neabejoja.
Rytų Prūsijoje bulvytės prigijo puikiausiai. Vietos šeimininkės greitai suprato, kur slypi užjūrio daržovės „velniška jėga“.
Jos savo daržuose augino įvairias bulvių veisles ir žinojo, kurios tinka košei, o kurios – kepti. Sodindavo jų paprastai daug, kad užtektų iki kito derliaus. Laikydavo rūsiuose specialiose gerai vėdinamose dėžėse, retkarčiais rūpestingai perrinkdami ir rūšiuodami gumbus.
Sunku buvo įsivaizduoti Rytų Prūsijos stalą be bulvių. Jas patiekdavo su grietinėle, su grietine, keptas, virtas, kroketų, blynelių, košės, apkepų pavidalu… Ir netgi gamindavo alaus padaže.
Bulvės, troškintos alaus padaže
— 750 g bulvių,
— ¼ l tamsaus alaus,
— ¼ l sultinio,
— 1 valg. š. cukraus,
— 1 svogūnas,
— 4 gvazdikėliai,
— ½ lauro lapo,
— šiek tiek acto arba citrinos sulčių,
— 1 arb. š. krakmolo, malto imbiero pagal skonį.
Bulves išvirti su lupenomis, bet ne iki galo, nulupti ir supjaustyti storomis riekelėmis. Likusius ingredientus užpilti sultiniu ir alumi, užvirinti, įdėti bulvių krakmolo, kad sutirštėtų, pagardinti saldžiarūgščiais prieskoniais. Bulvių riekeles sudėti į paruoštą padažą ir troškinti ant silpnos ugnies 15 minučių neuždengus.
Bulvės, troškintos alaus padaže pagal seną Rytų Prūsijos receptą, idealiai dera su jautienos patiekalais.
Valstiečio pusryčiai
— 750 g bulvių,
— 6 – 8 kiaušiniai,
— 100 g sviesto,
— 125 g rūkytų lašinių,
— šiek tiek maltų juodųjų pipirų,
— laiškinio česnako,
— mairūno — pagal norą,
— druskos — pagal skonį.
Bulves išvirti su lupenomis, bet ne iki galo, nulupti, supjaustyti griežinėliais arba šiaudeliais. Rūkytus lašinius pakepinti svieste, sudėti bulves, lengvai pasūdyti ir kepti, kol susidarys rausva plutelė, retkarčiais pamaišant.
Kiaušinius gerai išplakti su nedideliu kiekiu vandens ar pieno, maltais pipirais, druska (ir su 1 arb. š. mairūno). Valstiečio pusryčius kepti iš pradžių iš vienos pusės, paskui mentele apversti ant kitos ir taip pat lengvai apkepti. Sudėti į pašildytą lėkštę, perlenkti pusiau ir apibarstyti laiškiniu česnaku.
Bulvių kukuliai
— 750 g baltųjų bulvių,
— 4 valg. š. miltų,
— 5 kiaušinių tryniai,
— 3 valg. š. sviesto,
— džiūvėsėlių,
— riebalų kepimui,
— druskos — pagal skonį.
Bulves išvirti su lupenomis, nulupti, sugrūsti ir palikti per naktį atvėsti.
3 kiaušinių trynius sumaišyti su ištirpintu sviestu, miltais, druska, supilti į atvėsusią bulvių košę ir gerai išmaišyti. Suformuoti nedidelius rutuliukus (kukulius), apvolioti juos miltuose, pamirkyti su vandeniu ir druska išplaktuose tryniuose ir apvolioti džiūvėsėliuose.
Kukulius panardinti į verdantį augalinį aliejų ar riebalus taip, kad jie plūduriuotų, ir kepti, kol susidarys rausva plutelė. Rutuliukams iškepus, išimti juos ir leisti nuvarvėti aliejui. Paskui dar kartą panardinti juos į aliejų ir kepti, kol susidarys traški plutelė. Vėl išimti, leisti nuvarvėti riebalams ir patiekti į stalą.
Patiekalas puikiai dera su daržovėmis, mėsos ar žuvies troškiniu ir kepta mėsa.
Mozūriškas bulvių pyragas
— 500 g žalių bulvių,
— 1 svogūnas,
— 50 g rūkytų lašinių,
— 2 kiaušiniai,
— 1/8 l pieno,
— mairūno, čiobrelių, druskos ir pipirų — pagal skonį,
— 1 arb. š. sviesto.
Žalias bulves nulupti, sutarkuoti ir gerai nuspausti. Svogūną ir lašinius smulkiai supjaustyti. Užminkyti tešlą iš bulvių, kiaušinių ir pieno, sumaišyti su svogūnu ir lašiniais, pagal skonį įdėti prieskonių. Kepimo formą patepti sviestu, sudėti bulvių tešlą ir kepti pyragą iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug pusantros valandos.
Rytų Prūsijos bulvių salotos
— 1 kg bulvių,
— 1 svogūnas,
— 250 ml grietinės,
— 3 valg. š. acto (galima žolelių),
— 1 žiupsnelis cukraus,
— 1 arb. š. garstyčių,
— 1 ryšelis svogūnų laiškų,
— 1 ryšelis petražolių,
— 1 ryšelis krapų.
Bulves išvirti, nulupti ir supjaustyti riekelėmis. Grietinę sumaišyti su actu, druska, garstyčiomis ir žalumynais, sudėti į bulves, pasūdyti pagal skonį ir 60 minučių pastatyti vėsioje vietoje. Pagal norą galima naudoti bet kokius kitus žalumynus.
Ypatingo dėmesio Rytų Prūsijos virtuvėje nusipelno bulvių kukuliai. Varmijoje jie buvo laikomi kulinariniu skanėstu ir pagal maistinę vertę prilyginami duonai. Heilsbergo apylinkėse (kuriose daugiausia gyveno silezai) juos tradiciškai valgydavo dideliais kiekiais.
Heilsbergo kukuliams pagaminti reikia paimti 1 kg sutarkuotų žalių bulvių, 500 g sutarkuotų virtų bulvių, 1–2 kiaušinius (priklausomai nuo dydžio), 1 valg. š. miltų arba krakmolo, 1 arb. š. druskos, 125 g rūkytų lašinių, 2 svogūnus (lašinių ir svogūnų pagal norą galima paimti daugiau), 2 valg. š. sviesto (savaime suprantama, jei didinate svogūnų ir lašinių kiekį, tai ir sviesto reikia imti daugiau).
Sutarkuotas žalias bulves sudėti į kiaurą sietą, kad nubėgtų sulčių perteklius, sumaišyti su sutarkuotomis ir atvėsintomis virtomis bulvėmis, kiaušiniais, miltais ir druska. Tešla turi išeiti gana tvirta. Užvirinti ne mažiau kaip vieną litrą vandens ir pasūdyti pagal skonį. Iš tešlos suformuoti apvalius ar pailgus kukulius ir sudėti į lengvai verdantį vandenį. Kai jie iškils, palaikyti ant silpnos ugnies dar kokias 10 minučių.
Tuo metu smulkiai supjaustyti svogūną ir pakepinti svieste, kol taps skaidrus. Išimti jį iš keptuvės ir tame pačiame svieste apkepti iki plutelės smulkiai supjaustytus rūkytus lašinius ir sumaišyti juos su svogūnu. Kiaurasamčiu išgriebtus kukulius ir lašinių bei svogūnų garnyrą sudėti į pašildytą lėkštę.
Prieš verdant visą porciją, galima išvirti porą bandomųjų kukulių. Jei jie per kieti, tešlą reikia praskiesti nedideliu kiekiu vandens, o jei per minkšti – įdėti miltų.
Daugelis patiekalų iš Rytų Prūsijos stalo perėjo į rusų virtuvę, o ne atvirkščiai, kaip kai kas klaidingai mano. Bulvės Rusijoje atsirado kiek vėliau, o ant stalų – apskritai tik XIX amžiaus viduryje.
Yra dvi užjūrio daržovės patekimo į Rusiją versijos. Pagal pirmąją, ji atkeliavo pas mus per Sileziją, iš kurios ir atsirado vokiškas oficialaus pavadinimo „kartofel“ variantas, o vėliau ją pas mus imta vadinti tiesiog „kartoška“. Kita versija linksta prie to, kad Petras I XVII amžiaus pabaigoje atsiuntė į sostinę maišą gumbų iš Olandijos ir išsiuntinėjo juos po gubernijas, įsakęs sodinti maistui. Tačiau rusai ilgai nepriėmė Petro dovanos, dažnai apsinuodydavo valgydami nenuluptas pažaliavusias bulves, todėl ir keldavo „bulvių maištus“. Be to, į ugnį žibalo pyldavo apsišvietę slavofilai, skelbdami, kad bulvės – tai kėsinimasis į rusų tautiškumą, kad „bulvės sugadins ir skrandžius, ir dievobaimingus mūsų nuo amžių Dievo saugomų duonos ir košės valgytojų papročius“. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje bulvės Rusijoje jau buvo laikomos antrąja duona.
Beje, visoje Europoje iki tam tikro laiko bulvės ypatingo susidomėjimo nesulaukė. Nebent italų valstiečiai iškart (XVI amžiuje, vos jos atsirado) įvertino „Peru žemės riešuto“, kaip čia jas iš pradžių vadino, skonį. Paskui – dėl išorinio panašumo – pervadino „tartufoli“. Ir šiuos tartufoli-triufelius italai ne tik patys valgė, bet ir šėrė jais kiaules.
Dabar bulvėms skiriami muziejai. Jų yra Vokietijoje (net trys), Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Danijoje ir Kanadoje. Rusijoje toks muziejus atsirado 2005 metais – Leningrado srityje, Abramo Hanibalo dvare, kuriam Jekaterina II pavedė „pabandyti auginti „žemės obuolius“ kovai su badu tais metais, kai neužderėdavo javai“. Kodėl dabar Kaliningrado srityje neatidarius tokio kur nors Bolšakove ar, pavyzdžiui, tame pačiame Slavske?
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
