Net nežinau, kame reikalas — ar diena tokia nevykusi pasitaikė, ar žvaigždės kažkaip ne taip sustojo, bet man pakliuvo visas rinkinys puikiai parašytų, tačiau vien neigiamų atsiliepimų:
Ir keliai čia prasti.
Ir penki prekybos centrai Pergalės aikštėje darko miestą.
Ir kamščiai centre.
Ir nėra metro.
Ir taškinis užstatymas daugiaaukščiais tarp senų vokiškų pastatų čerpiniais stogais — tai bjaurastis.
Ir visa miesto bei srities administracija — vagys ir niekšai...
Ir tai, kad nėra jokio padoraus gatvės maisto, — apskritai nusikaltimas, žmogui tiesiog nėra kur ir ko pavalgyti!
Ir atlyginimai čia maži, 20 tūkstančių — jau laimė...
Ir blogiausia, kad miestas mažas, visi vienas kitą pažįsta, tose pačiose vietose susitinka tie patys žmonės ir kalba apie tą patį metai iš metų, metai iš metų, metai iš metų...
Ir migrantai pas mus važiuoja iš, atsiprašau, Kazachstano, o kažkodėl visai ne iš, pavyzdžiui, Kanados.
Ir žiemos pas mus čia nėra.
Ir nueiti pas mus nėra kur, nes be minėtų penkių prekybos centrų tėra trys naktiniai klubai, koks dešimt restoranų ir pustrečio muziejaus, kuriuose nėra ką žiūrėti...
Ir tarptautinių mokymo įstaigų pas mus nėra, o tas išsilavinimas, kuris yra, siaubingai prastas.
Ir medicinos nėra visiškai ir galutinai.
Ir atvažiavusiems į svečius maskviečiams, prisiklausiusiems, kad čia, girdi, kaip Europoje, po jų apsilankymo Zelenogradske dabar gėda žiūrėti į akis.
Ir jūra pas mus šalta.
Ir paplūdimyje jokios infrastruktūros.
Bet blogiausia, kad Kaliningradas, pasirodo, visai ne Gdanskas...
Kai kitą kartą turėjau šiek tiek laisvo laiko, nusprendžiau pažvelgti į šiuose užrašuose aprašytą „niūrų pasaulį“ iš teigiamos pusės, sėdau į mašiną ir nuvažiavau prie jūros.
Važiavau nuostabiu Pajūrio žiedu ir galvojau, kad tai iš tikrųjų labai geras kelias. Ir kad man visiškai vis tiek, kas ir kiek pinigų pavogė jį tiesdamas. Svarbiausia, kad dabar galiu greitai ir patogiai nulėkti nuo savo namų laiptinės iki jūros kranto (lygiai per 15 minučių). Ir dar galvojau, kad Kaliningrado srities kelius gali peikti tik tas žmogus, kuris negyveno kituose mūsų neaprėpiamos ir nuostabios Tėvynės miestuose.
Ir, žinoma, galbūt ir yra racionalus grūdas lyginti
Kaliningrado sritį su Europa visame kame, taip pat ir kelių kokybe,
bet jei lyginsi ją ne su Europa, o su Rusijos užkampiais,
tai Kaliningrado srityje keliai ne šiaip geri, jie čia puikūs!
Artėdama prie Zelenogradsko, pasistengiau kritiškai pažvelgti į naujus modernius daugiaaukščius gyvenamuosius kompleksus ir neradau juose nieko bjauraus. Maža to, jie man patiko. Dideli gražūs nauji namai — nepanašūs vienas į kitą. Ir jei Kaliningrado centre nugriautų paskubomis pastatytas pokarines sovietinio tipo panelines ir užstatytų tokiais daugiaaukščiais, man atrodo, dauguma miestiečių pasakytų ačiū, nors jie galbūt ir disonuotų su senais vokiškais dviaukščiais namais čerpiniais stogais...
Beje, seni vokiški Zelenogradsko nameliai kritiškai apžiūrėti manęs taip pat nenuvylė, veikiau pradžiugino, nepaisant tam tikro apšiurimo. O dėl tų pačių įsižeidusių maskviečių — gaila, žinoma, bet tegul nevažiuoja čia, jei jiems čia nepatiko...
Zelenogradske sėkmingai ir greitai pastačiau mašiną, nusipirkau spurgų po 20 rublių už 100 gramų (tai lygiai trys spurgos su cukraus pudra) ir, nusiavusi sandalus, įsitaisiau jūros krante valgyti savo nesudėtingo gatvės maisto, užkąsdama tiesiai nuo medžio nuskintomis saldžiomis ir prinokusiomis kriaušėmis. Tuo pačiu stebėjau jūrą, žuvėdras ir pensininkus, vaikštinėjančius nuostabia promenada, neseniai aprūpinta naujais ir visiems prieinamais sporto treniruokliais.
Paskui basa bridinėjau netikėtai šiltame rugsėjui jūros vandenyje
ir, palaimingai šypsodamasi, galvojau, kad esu visiškai laiminga ir kad mano sprendimas
prieš penkerius metus persikelti gyventi iš Jekaterinburgo į Kaliningradą buvo teisingas ir,
ko gero, pats svarbiausias ir teisingiausias per visą mano gyvenimą.
Juk dauguma mano pažįstamų žmonių priversti ištisus metus plušėti darbe, kad paskui dviem savaitėms, galbūt, jei užteks pinigų bilietams ir viešbučiams, ištrūktų prie jūros, ir dar nežinia, ar per tas dvi savaites jiems pasiseks su oru. O aš turiu jūrą kasdien, ir paplūdimio sezoną atidarau balandžio pabaigoje, o uždarau spalio pradžioje, ir žiemą nepamirštu bent kartą per savaitę išvažiuoti į pakrantę pasivaikščioti ir pakvėpuoti.
O dar juk yra galimybė reguliariai išvažiuoti į Europą. Bent kartą per savaitę sėdu į automobilį ir važiuoju Šengeno zonos link. Arba pigių ir skanių lenkiškų produktų, arba šiaip prasiblaškyti — pažiūrėti kokį nors naują miestą. Ir tokia kelionė man užtrunka daugiausia pusdienį, o nevirsta ištisa epopėja su lagaminais, vizomis, lėktuvo bilietais ir t. t.
Dar galvojau, kad štai aš turiu kriaušių nuo medžio. Ir obuolių taip pat turiu. Ir slyvų. O anksčiau, kai gyvenau Jekaterinburge, visa tai pirkdavau parduotuvėje už pinigus. O čia visa tai auga veltui, ir dar vyšninės slyvos, ir riešutai, ir vyšnios... Taip, atlyginimai čia mažesni, ir darbą čia rasti sunkiau nei didesniuose šalies miestuose, jau nekalbu apie Maskvą. Bet Jekaterinburge, pavyzdžiui, jei po lietaus išeisi į gatvę, grįši namo iki ausų purvinas, ir rudenį, kai prasideda dargana, lygiai ta pati istorija. Nes dirvožemis ten molingas. O čia smėlis — praėjo lietus, ir vėl švaru.
O žiema? „Nuostabi“ Uralo žiema — tai kai minus trisdešimt penki ir akių baltymai nuo šalčio ima skambėti, o grįžti namo, ir kad ir kaip šiltai apsirengtum, kojos raudonos nuo šalčio. Ir dar stotelėse transporto lauki po 30–40 minučių, ir, kad nusigautum iki centro, iš namų išeini pusantros valandos anksčiau, o geriau dviem...
O Kaliningradą pėsčiomis galima visą apeiti per dvi valandas, bent jau
centrą tai tikrai galima! Ir aš asmeniškai čia visą žiemą vaikštau su megztuku ir bateliais,
ir man nešalta. Ir tai laimė!
Grįždama namo paskambinau į odontologijos kliniką ir užsirašiau gydytis pagal privalomąjį sveikatos draudimą (tai reiškia — veltui), pasišypsojau prisiminusi mūsų vietinius kasmetinius nemokamus medicininius patikrinimus, įskaitant, beje, MRT, taip pat vietinius mokamų gydytojų apsilankymų įkainius, palyginti, pavyzdžiui, su Maskvos kainoraščiais.
Vakare šiek tiek pasivaikščiojau po savo mikrorajoną. Man atrodo, jis idealus absoliučiai visais požiūriais! Šalia mano namo yra net fontanas! O dar skulptūrinės kompozicijos, padedant kraštovaizdžio dizaineriams įrengti gėlynai, alėjėlės su gražiais žibintais. Palyginti su tuo, mano ankstesnis gyvenamasis rajonas Jekaterinburge — baisybė, nors tai buvo miegamasis rajonas ir ten buvo „tipo viskas kaip reikia“. Bet tame ir esmė, kad supratimas, „kaip reikia“, vis dėlto labai skiriasi priklausomai nuo miesto, kuriame gyveni, ir nuo vertinimo sistemos.
Kam aš visa tai? Tam, kad pasaulis pakankamai didelis, kad susirastum tokią vietą gyventi, kur būtų gera. O gyvenimas ne toks jau ilgas, kad gaištum laiką bambėdamas ir nepasitenkindamas. Nepatinka? Visada galima persikelti arba bent truputį pasistengti, kad vieta, kurią pasirinkai, taptų dar geresnė.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
