Dėl nepavykusio gamybinio eksperimento (visiškai atsitiktinai!) Berlyno dažų gamintojas Johannas Jacobas Diesbachas kažkada tarp 1704–1706 m. atrado naują mėlyną pigmentą. Pagal labiausiai paplitusią versiją, aprašytą Kassios St Clair knygoje „Slaptasis spalvų gyvenimas“, jis ruošė partiją karmino raudonumo lako pagal savo firminį, tačiau labai paprastą receptą, kurio sudėtyje buvo geležies vitriolio ir potašo (kalio karbonato). Vis dėlto paskutinę akimirką Diesbachas suprato, kad potašas baigėsi, ir jo nusipirko iš alchemiko Johanno Conrado Dippelio, kurio laboratorijoje, kai kuriais duomenimis, jis ir dirbo. Įdėjus nupirkto potašo, kažkas nutiko ne taip. Rytą atėjęs į dirbtuves, Diesbachas rado nuostabios tamsiai mėlynos spalvos medžiagą, nors tikėjosi gauti raudoną. 
Chemikas ir alchemikas: Georgas Ernstas Stahlis (kairėje) ir Johannas Conradas Dippelis.
Diesbachas puolė pas Dippelį prašyti paaiškinimo. Paaiškėjo, kad tokia netikėta reakcija įvyko dėl potaše buvusio gyvūninio aliejaus, kurį alchemikas naudojo nemirtingumo eliksyrui gaminti.
Susidarė kalio ferocianidas – geltonoji kraujo druska. Būtent ji, susijungusi su geležies vitrioliu, ir davė kalio heksacianoferatą, t. y. Diesbachblau – Diesbacho mėlynę, kaip iš pradžių buvo vadinama naujovė.
Tik 1709 m. rugpjūtį vokiečių medikas, Berlyno mokslų akademijos narys Johannas Leonhardas Frischas pavadino Diesbacho mėlynę „Prūsijos mėlyne“. Frischas tapo ir pirmosios publikacijos apie naująjį pigmentą autoriumi.
Be to, jis rūpinosi Prūsijos mėlynės įvedimu į rinką bent iki 1716-ųjų. Vokiečių gydytojas ir chemikas Georgas Ernstas Stahlis su išradimu sieja ir Dippelio vardą. Šis pradėjo prekiauti dažais 1709 ar 1710 m. Šiandien sunku spręsti, kiek patikima ši informacija ir su ja susijusi atsitiktinio pigmento sukūrimo istorija. Ilgą laiką gamybos metodika buvo laikoma paslaptyje – tikriausiai tol, kol anglas Johnas Woodwardas 1724 m. ją paskelbė Karališkosios draugijos žurnale Philosophical Transactions. Anglų fizikas George'as Fieldas savo 1835 m. pigmentų enciklopedijoje Prūsijos mėlynę apibūdina taip: „labai moderni, gili, galinga, sodri ir gana skaidri spalva“. 
Katsushika Hokusai, „Didžioji banga ties Kanagava“ graviūra iš ciklo „Trisdešimt šeši Fudži vaizdai“ (1830).
Prūsijos mėlynė buvo vienas pirmųjų dirbtinai pagamintų pigmentų. Iki XVIII a. vidurio ji buvo gaminama įvairiais pavadinimais – Turnbullio mėlynė, nojblau, miloris, Berlyno, Hamburgo, Paryžiaus, Antverpeno, geležies, kiniška ir pati Prūsijos mėlynė – priklausomai nuo gamintojo ir gamybos būdo.
Turnbullio mėlynę, pavyzdžiui, gamino škotų firma „Arthur & Turnbull“. Pavadinimu „Paryžiaus mėlynė“ kurį laiką buvo prekiaujama šviesesne dažų versija. Pasitaikydavo ir kitų pavadinimų, tačiau visų jų pagrindą sudarė ta pati medžiaga.
Dailininkų aplinkoje naujoji mėlynė (taip ją irgi vadino – Neublau) sukėlė tikrą furorą. Ji pasižymėjo unikalia dengiamąja geba ir daugybe subtiliausių atspalvių. Prekyba buvo išplėtota ne tik visoje Europoje, bet net ir Japonijoje.
Prūsijos mėlynės galima rasti Thomaso Gainsborough, Johno Constable'o, Van Gogho, Monet, Picasso darbuose. Ją dažnai naudojo japonų dailininkai ir ksilografai. Visus jos atspalvius Katsushika Hokusai panaudojo cikle „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“.
Ilgainiui atsitiktinai gautam pigmentui atsivėrė nauji horizontai: jis buvo naudojamas ne tik tapyboje, bet ir heraldikoje, pašto ženkluose, drabužiuose, gaminant tapetus, statybinius ir tekstilės dažus, audinius, indus… Europoje naujasis mėlynas pigmentas buvo parduodamas originaliu prekės ženklu Preußisch Blau.
Labiausiai šį pavadinimą įtvirtinti padėjo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas, aprengęs beveik visą savo kariuomenę mėlynais mundurais. Nuo tada žodžių junginys Preußisch Blau tapo Prūsijos kariuomenės sinonimu.
Vincentas van Goghas, „Žvaigždėta naktis“ (1889).
Iliustracija pačiame viršuje:
Thomas Gainsborough, „Berniukas mėlynais drabužiais“
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
