Neatsitiktinai šimtmečiais nuostabius sodus apdainavo poetai, vaizdavo dailininkai. Sodas — vientisas vaizdinys, mūsų suvokimu kupinas grožio ir harmonijos.
Sodas — rojaus metafora. Senajame Testamente sakoma, kad „Viešpats Dievas pasodino sodą Edene, rytuose“. Ten augo įvairūs medžiai, „malonūs akiai ir geri valgyti“, ir buvo upė rojaus sodui drėkinti.
Graikiškas rojaus pavadinimas — „paradeisos“ — irgi reiškia sodą ir kilęs iš senovės iraniečių žodžio, kuris savo ruožtu žymi aptvertą vietą.
„Rojaus sodelis“, Aukštutinio Reino meistras, apie 1410 m.
Rojaus sodas — uždaras. Sodas už vartų, po užraktu, minimas Giesmių giesmėje. Viduramžiais krikščionybėje uždaro rojaus sodo vaizdinys, hortus conclusus, įgavo naują simbolinę reikšmę, susijusią su Mergelės Marijos nekaltumu.
Islame rojus vadinamas džanat, o tai reiškia sodai — būtent taip, daugiskaita. Tai „palaimos sodai“, į kuriuos po mirties pateks teisieji, — pavėsingi, tamsiai žali, su šaltiniais ir nuostabiomis upėmis.
Sodas kartais buvo suvokiamas kaip rojaus įsikūnijimas, o rojus siejamas su sodu.
Miestas kaip sodas
1898 metais anglų sociologas seras Ebenezeris Howardas pasiūlė naują miesto koncepciją. Jis manė, kad senieji miestai save išgyveno, kad jų problemas — skurdą, perpildymą, oro taršą, infekcijas ir gyventojų bendravimo su gamta stoką — galima išspręsti sukuriant naujas gyvenvietes, kažkuo panašias kartu ir į miestą, ir į kaimą.
Howardas savo koncepciją pavadino miestu sodu (garden city).
Jis siūlė kurti miestus maždaug 30 tūkstančių gyventojų, kurių planavime centrinę vietą užima sodų ir parkų zona bei mažaaukštis užstatymas, o pramonės ir žemės ūkio teritorijos iškeltos į periferiją.
Seras Ebenezeris Howardas savo idėją iliustravo įvairiomis diagramomis.
Miestų sodų grupė pagal sero Ebenezerio Howardo koncepciją.
Koncepcijai įgyvendinti buvo įkurta Miestų sodų draugija (vėliau tokios draugijos atsirado ir kitose šalyse, 1913 metais — Rusijoje).
Hertfordšyro grafystėje, asmeniškai dalyvaujant Howardui, buvo pastatytas pirmasis miestas sodas — Lečvortas (1904). Antruoju eksperimentiniu miestu tapo Velinas (1922). Įdomu, kad 4-ajame dešimtmetyje paaiškėjo, jog sergamumo ir mirtingumo lygis Veline gerokai žemesnis nei Londone.
Šiandien, beje, kalbama apie naujo miesto sodo statybą Didžiojoje Britanijoje — Ebsflito vietovėje Kente.
Mūsų šalyje miesto sodo statybos idėja taip pat buvo įgyvendinama. Tai keli ikirevoliuciniai projektai, sovietmečiu — gyvenvietė „Sokol“ Maskvoje, „Spalio gyvenvietė sodas“ Vologdoje, „Raudonasis miestas sodas“ Rostove prie Dono. Buvo bandymas įgyvendinti miesto sodo idėją Barnaule. Tačiau paskui ši koncepcija Sovietų Sąjungoje buvo užmiršta, pirmiausia dėl ideologinių priežasčių:
Miestai sodai buvo kuriami žmogui, socialistinės darbininkų gyvenvietės statomos pramoninei gamybai užtikrinti...
Įvairiose šalyse Ebenezerio Howardo idėja buvo iš dalies ar visiškai įgyvendinta planuojant miestus ir kvartalus: miestai sodai atsirado JAV, Kanadoje, Peru, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitose šalyse...
Manoma, kad Karaliaučiuje miesto sodo koncepcija buvo įgyvendinta dviejuose priemiesčiuose — Amalienau ir Ratshofe.
Kutuzovo gatvės rajone Kaliningrade (tai kaip tik ryški buvusio Amalienau dalis) sukaupta daugybė medžių ir krūmų rūšių bei dekoratyvinių formų iš Šiaurės Amerikos, Pietų Europos, Rytų Azijos. Karaliaučiuje introdukuotus augalus specialiai parinkdavo, aklimatizuodavo, juos prižiūrėdavo…
Karaliaučius apskritai buvo žalias miestas. Pirmieji pokario persikėlėliai atkreipdavo dėmesį į žalią gatvių puošybą, svyruokles gluosnius ir raktažoles.
Sovietmečiu kaliningradiečiai didžiavosi, kad vienam gyventojui tenka apie 100 kvadratinių metrų žalumos — daugiau, nei reikalavo normos. Štai kaip apie mūsų miestą 1975 metais savo knygos „Žaliojo pasaulio perlai“ įvade rašė žinoma dendrologė, ekologė ir pedagogė Galina Georgijevna Kučeniova:
„Praeikite pavėsingomis Kaliningrado gatvėmis alėjomis, pasigrožėkite skverais, parkais, nuostabiu mūsų ežerų apvadu — ir jums taps aišku, kodėl Kaliningradą vadina miestu sodu.“
Posakis „miestas sodas“ Kaliningradui buvo vartojamas dažnai. Jis liko eilėraščiuose ir muzikos kūriniuose. Ryškiausias pavyzdys turbūt — daina S. Avramenkos žodžiais ir V. Simonenkos muzika. Lyriškas „mano miestas, žydintis miestas sodas — Kaliningradas“ skamba atliekamas V. Nečiajevo ir V. Bunčikovo.
Miesto sodo šmėkla
Kaip šiandien atrodo mūsų miestas sodas? Deja, jis pamažu netenka savo žaliojo apdaro.
Medžiai žūva dėl įvairių priežasčių — pavyzdžiui, dėl šaknų pažeidimo remontuojant kelią ar statant. Nepamirškime, kad medžio šaknų sistema glūdi ne tik po jo kamienu ir laja, bet kartais išsiplečia daugybę metrų po žeme.
Kaliningrado želdiniai kenčia nuo ligų (prisiminkime kaštonus pakirtusią kaštoninę keršakandę). Dirvožemis po jais miesto sąlygomis perdėtai sutankintas ir užterštas. Kartais medžiams beveik visai nepalieka asfaltu nepadengto grunto.
Mūsų mieste medžiai kenčia ir nuo netinkamos priežiūros, taip pat radikalaus genėjimo, „nugenėjimo iki stulpo“. Ir pagaliau tiesiog iškertami per „taškinį užstatymą“. Pati planavimo struktūra deformuota.
Labiausiai mums trūksta vientiso apdairaus šeimininko požiūrio, rūpestingo Kaliningrado želdinių išsaugojimo ir apgalvotos jų plėtros…
Teks sau prisipažinti — Kaliningrado kaip miesto sodo jau nebėra. Medžių, „malonių akiai“, vis mažiau, žalias gatvių vėrinys nyksta. Tai, ką miestiečiai prisimena, ką myli, dėl ko lieja ašaras, — tik miesto sodo šmėkla.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
