Į įstatymą įvedama kultūros paveldo objektų „apsauginių zonų“ sąvoka.
„Kultūros paveldo objektų apsauginėmis zonomis laikomos teritorijos, kurios ribojasi su į registrą įtrauktais paminklais ir ansambliais (išskyrus šio straipsnio 2 punkte nurodytus kultūros paveldo objektus) ir kurių ribose, siekiant užtikrinti kultūros paveldo objektų ir kompozicinių vizualinių ryšių (panoramų) išsaugojimą, draudžiama statyti kapitalinės statybos objektus ir juos rekonstruoti, keičiant jų parametrus (aukštį, aukštų skaičių, plotą), išskyrus linijinių objektų statybą ir rekonstrukciją“ (341 straipsnis).
Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo tik „apsaugos zonos“ sąvoka; ji būdavo nustatoma remiantis istorine kultūrine ekspertize ir ilgais derinimais. Ekspertizę turi atlikti atestuoti specialistai, ir ji brangiai kainuoja. Dėl to daugiau nei 80% paminklų tokių apsaugos zonų negavo.
Įstatymo projekte numatyta paminklams ir ansambliams, kuriems nenustatytos apsaugos zonos, nustatyti laikinas apsaugines zonas su labai griežtu režimu, draudžiančiu jų ribose naują statybą ir rekonstrukciją, susijusias su gabaritų keitimu.
Apsauginių zonų ribos nustatomos automatiškai: gyvenamosiose vietovėse – 100 metrų nuo paminklo ribos ir 150 m nuo ansamblio ribos, už gyvenamųjų vietovių – atitinkamai 150 ir 250 metrų. Jei paminklas ar ansamblis neturi patvirtintos teritorijos, apsauginių zonų ribos atmatuojamos nuo išorinės paminklo sienos arba nuo išorinio ansamblio kontūro: 200 metrų gyvenamosiose vietovėse ir 300 – už jų ribų. Apsauginių zonų ribos turi būti įrašomos į Valstybinį nekilnojamojo turto kadastrą per 15 darbo dienų nuo pranešimo iš paminklosaugos institucijų gavimo. Apsauginės zonos nenustatomos archeologinio paveldo objektams, nekropoliams, monumentaliojo meno kūriniams, taip pat paminklams ir ansambliams, esantiems įžymių vietų su patvirtintais reglamentais ribose.
Neišvaizdi landynė Kaliningrado Centriniame parke šalia karalienės Luizės atminimo pusrotondos, turinčios vietinės (savivaldybės) reikšmės kultūros paveldo objekto statusą.
Apsauginės zonos, viena vertus, skirtos padaryti galą savavališkam užstatymui tiesioginėje paminklų ir ansamblių artumoje, kita vertus, turi skatinti kultūros paveldo objektų apsaugos zonų rengimą ir tvirtinimą.
Šios pataisos priėmimą lėmė istorinių miestų kultūrinio kraštovaizdžio naikinimas. 1990 metais į istorinių gyvenviečių registrą buvo įtraukti 426 miestai, 54 miesto tipo gyvenvietės ir 56 kaimai. 2010 metų liepą sąrašas sutrumpintas iki 41, be to, didelių miestų jame praktiškai neliko (Kaliningradas taip pat buvo išbrauktas).
Iš esmės tai nepaprastasis įstatymas, kurį lėmė katastrofiška padėtis senuosiuose miestuose, kurie „turi ką prarasti“. Prisiminkime kad ir „taškinį užstatymą“, kuris ne tik darko istorinių rajonų veidą, bet ir gerokai blogina jų gyventojų (lygiai taip pat ir naujakurių) gyvenimo kokybę. Apsauginių zonų sukūrimas, viena vertus, turėtų lemti naujos statybos, iškreipiančios istorinę aplinką ar tai, kas iš jos liko, uždraudimą, kita vertus, turėtų suteikti laiko nuolatinėms apsaugos zonoms parengti.
Norisi dar kartą pabrėžti – daugiau nei 80 % paminklų RF neturi apsaugos zonų (!), ir tuo begėdiškai naudojasi statytojai, o senųjų miestų istoriniai rajonai dėl to praranda ne tik turistinį patrauklumą, bet dažnai ir patrauklumą gyventi.
Įstatymo projektas turi daug priešininkų, visų pirma tarp statytojų, todėl priimamas lėtai – pirmąjį svarstymą jis praėjo 2015 metų gegužę ir „pakibo“... Pagrindinis opozicijos argumentas – įstatymas trukdys miestų plėtrai, prieštaraus dabar priimamiems bendriesiems planams. Antrasis, ne mažiau paplitęs priešininkų argumentas – tai nauja korupcinė schema, plečianti sritį, vadinamą „prekyba draudimais“. Bet sutikite, gebėjimas iš visko padaryti „korupcinę schemą“ – tai mąstymo būdas ir elgesio ypatumai, „žmogiškasis veiksnys“ ir „neteisinė sąmonė“.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į šį momentą: įstatymas priimamas būsimų užstatymų atžvilgiu, tai yra įtvirtina status quo, ir juo remiantis nugriauti jau esamų, net pačių absurdiškiausių ir bjauriausių statinių nepavyks. Tam, kaip ir anksčiau, reikia „politinės valios“.
Galiausiai paskutinė pastaba: padarytas svarbus patikslinimas: „Sprendimai dėl kultūros paveldo objektų apsaugos zonų patvirtinimo, priimti pagal RTFSR ir Rusijos Federacijos teisės aktus iki šio federalinio įstatymo įsigaliojimo dienos, pripažįstami galiojančiais.“ Šis straipsnis užkerta kelią bandymams ginčyti anksčiau, ypač 1970–1980 metais, patvirtintas apsaugos zonas.
Ir pats paskutinis dalykas – laukiame RF prezidento parašo.
Margaritos Šašurinos nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
