Ši bažnyčia buvo žvejų ir jūreivių piligrimystės vieta. Jos matmenys buvo 22x12,5 m. 1320 m. minimas pastorius Hermanus. 1507 m. ji buvo nugriauta, ir magistras Frydrichas Saksas (1498–1510 m.) pastatė naują prie pietinės kalno papėdės. 1687 m. praūžęs uraganas ją smarkiai apgriovė; jo padariniai buvo pašalinti 1689–1699 m.
Altorius buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Ant jo buvo pavaizduotas natūralaus dydžio šventasis Jokūbas su užrašu lotyniškai „Šv. Jokūbai, melskis už mus“.
1798 m. pradžioje bažnyčios parapija buvo atleista nuo paveldimosios nuomos. 1807 m. Karaliaučių užėmė prancūzai. Kvednavos bažnyčios altorių prancūzai paėmė ir perkėlė į karinę stovyklą, kuri šiame rajone driekėsi iki Prieglaus, katalikų pamaldoms laikyti.
1818 m. naujas uraganas smarkiai apgadino bažnyčios stogą, nukritusios sijos pramušė skliautą. 1828 m. policija bažnyčią uždarė. 1830 m. ji buvo atstatyta.
1853 m. suremontuotas žaibo apgriautas bokštas. 1870–1880 m. bažnyčia buvo visiškai restauruota. Joje vyko evangelikų pamaldos, globėjas buvo karalius. Jos matmenys buvo 23,5 m x 10,4 m. Ji buvo pastatyta iš riedulių, rytinis frontonas – mūrinis. Bokštas apatinėje dalyje iš riedulių, viršutinėje – iš plytų. Zakristija ir prieangis šiaurėje – taip pat iš riedulių. Bokštas su dviem kontraforsais. Šiaurinėje bažnyčios pusėje – vienas kontraforsas, pietinėje – keturi.
Šventųjų figūros iš Kvednavos bažnyčios.
Iš pradžių bažnyčia turėjo šešis smailiaarkius langus. Bokštas buvo dengtas skalūnu, bažnyčia – plokščiomis čerpėmis.
Viduje: bokšte į viršų vedė granitiniai sraigtiniai laiptai. Nava susidėjo iš 3 tarpatramių su gražiu žemu žvaigždiniu skliautu, iš kurių vidurinis susidėjo iš 16 dalių. Palei sienas ėjo emporos (balkonai). Bažnyčia buvo turtinga XVII–XVIII amžių epitafijų. Zakristija su plokščiu gotikiniu cilindriniu skliautu. Prieangis su aštuonių dalių žvaigždiniu skliautu. Dešinėje nuo įėjimo buvo niša švęstam vandeniui. Bažnyčios durys ir langai turėjo smailiąsias arkas. Viduje visa bažnyčia buvo išbaltinta.
Altoriaus reikmenys buvo žalvariniai ir sidabriniai, XIX amžiaus. Altorius – visas iš senovinės bažnyčios, XIX amžiuje papildytas paveikslais ir šventųjų statulomis. Sakykla – 1687 m., ją padarė Johannas Christophas Döbelis. Vargonai – 1856 m., meistro Scherweito. Senieji buvo parduoti į Hermsdorfą (Pograničnyj gyvenvietė, Bagrationovsko rajonas). Prie altoriaus buvo saugomi šarvai Henningo Schindekopfo, kuris 1350-aisiais buvo Ragainės komtūras ir žuvo 1370-aisiais Rūdavos mūšyje. Bažnyčia turėjo du varpus. Vienas iš jų, nulietas 1710-aisiais, išliko ir dabar yra Stockheime prie Hanoverio.
Kvednavos bažnyčia stovėjo Aleksandro Nevskio gatvės gale, prie išvažiavimo iš miesto. 1945 m. pasibaigus koviniams veiksmams, bažnyčia buvo beveik sveika. Vėlesniais metais dėl tinkamos priežiūros stokos ėmė irti stogo konstrukcijos ir sienų mūras.
1963 m. balandžio 18 d. srities kultūros valdybos inspektorė Raisa Grigorjevna Ankudinova pagal apsaugos nuomos sutartį perdavė bažnyčią naudotis Leningrado rajono vykdomajam komitetui.
Priėmė būsto ir komunalinio ūkio skyriaus inžinierė V. V. Danilova.
Techninė paminklo būklė:
Bažnyčia stovi senose apleistose kapinėse. Bažnyčia sugriauta Didžiojo Tėvynės karo metais.
Bendra būklė – nepatenkinama. Vidaus bažnyčios įranga, įskaitant altorių, iki 1964 metų buvo visiškai prarasta. Iki septintojo dešimtmečio buvo išardyta iki 50 procentų stogo konstrukcijų, pramuštos sienos, sunaikintos dvi senovinės langų ir viena durų anga. Zakristija ir prieangis išliko tik nedidelių sienų ir pamatų fragmentų pavidalu. 1964 m. bažnyčios būklė buvo apibūdinta kaip itin sunki, iš dalies avarinė. Bažnyčia buvo įrašyta į valstybės apskaitą kaip architektūros ir istorijos paminklas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje bažnyčia buvo visiškai nugriauta. 1990 m. – labai menkai įžiūrimos rūsių sijos ir kapinių liekanos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
