XX a. Romintos girią kirto dvi geležinkelio linijos su vadinamąja „normaliąja vėže“/normalspur1 (1435 mm):
– Stalupėnai (Stallupönen/Ebenrode, dabar Nesterovo miestas) — Geldapė (Goldap, dabar Lenkijos Respublika);
— Gumbinė (Gumbinnen, dabar Gusevo miestas) — Schittkehmen (Schittkehmen/Wehrkirchen, dabar Żytkiejmy, Lenkija) — Geldapė.
Abi linijos kirtosi Tolminkiemio mazgo stotyje (Tollmingkehmen/Tollmingen, dabar Čistyje Prudy gyvenvietė).
Tolminkiemio stotis (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Pirmasis garvežys Romintos girioje pasirodė praėjus 40 metų po to, kai Imperijos geležinkelis sujungė Karaliaučių su rytiniu provincijos pakraščiu – Stalupėnais.
Geležinkelis turėjo sujungti atokias provincijos vietoves, pritraukti ten naujų gyventojų, atgaivinti Rytų Prūsijos pakraščius. Jo atsiradimas girioje ir aplinkiniuose rajonuose paveikė daugelį tiek pačios girios, tiek jos teritorijoje esančių gyvenviečių gyvenimo sričių: išaugo pervežimų apimtys, pagerėjo susisiekimas, buvo duotas postūmis prekybos plėtrai, pagyvėjo visuomeninis gyvenimas. Verta atkreipti dėmesį kad ir į tai, jog „Medienos plukdytojų gildija“2 Gumbinėje buvo išformuota 1913 m. – būtent dėl geležinkelio susisiekimo plėtros Romintos girioje.
Pirmoji per girią nutiesta geležinkelio linija buvo atšaka Stalupėnai — Tolminkiemis — Didžioji Rominta (Gross Rominten/Hardteck, dabar Krasnolesjės gyvenvietė) — Geldapė. Iš pradžių buvo nutiesta atšaka nuo Geldapės iki Didžiosios Romintos. Vėliau ji buvo pratęsta toliau per Tolminkiemį iki Stalupėnų. Eismas ja atidarytas 1901 metais. Kelio ilgis nuo vieno galo iki kito siekė 50 km. Tarp Geldapės ir Stalupėnų buvo 10 stočių. Kelionė truko kiek daugiau nei pusantros valandos.
Šiuo geležinkeliu3 1900–1913 m. į girią savo specialiu imperatoriškuoju traukiniu (Hofzug) atvykdavo medžioti kaizeris Vilhelmas II. Didžiosios Romintos stotyje imperatoriui ir jo šeimai buvo pastatytas specialus paviljonas (neišlikęs), o imperatoriškajam traukiniui atsarginiame kelyje įrengta speciali pastogė.
Didžiosios Romintos stoties pastatas ir paviljonas (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
1904 m. vyriausybė skyrė 4 853 000 markių antrajai per girią einančiai geležinkelio linijai Gumbinė — Schittkehmen tiesti. Projektuojant buvo numatyta, kad linija eis vaizdingomis vietomis, atokiau nuo pagrindinių kelių ir plentų. Galiausiai taip ir išėjo: geležinkelis tik kai kur ėjo palei automobilių kelius, o daugiausia vingiavo kalvomis ir pievomis, per laukus ir miškus.
1907 m. spalio 1 d. atidaryta linija Gumbinė — Tolminkiemis, 1908 m. birželio (kitais duomenimis – liepos) 15 d. – linija Tolminkiemis — Mehlkehmen (Mehlkehmen/Birkenmühle, dabar Kalinino gyvenvietė), o 1908 m. rugpjūčio 15 d. „plieninis kelias“, juosiantis Romintos girią iš šiaurės, sujungė Gumbinę su Schittkehmen. 1912 m. pradėta tiesti Geldapę ir Schittkehmen jungianti linija.
Tiesiant geležinkelį buvo pastatyti įspūdingi tiltai. O galiausiai visos pagrindinės girios gyvenvietės buvo sujungtos patikima krovinių ir keleivių transporto sistema.
Schittkehmen stotis (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
Atskirai verta paminėti tokį įdomų šių geležinkelių istorijos epizodą: viename iš 1912 m. laiškų pusbroliui Nikolajui II kaizeris Vilhelmas II pasiūlė apsvarstyti galimybę pratęsti geležinkelį į kaimyninių imperijų pasienio rajonus – Suvalkų ir Kalvarijos apylinkes. Tai būtų paskatinę pasienio teritorijų plėtrą, taip pat leidę padidinti akmenų, žvyro ir medienos pervežimus. Tačiau prasidėjęs karas sumanymo įgyvendinti neleido, o apie projektą, gyvavusį tik planuose, po karo „sėkmingai“ pamiršo.
Statybas nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Per karo veiksmus šiame rajone daugelis tiltų, taip pat stočių ir bėgių buvo sugriauta. Tačiau rusų kariuomenei pasitraukus iš Rytų Prūsijos, viskas buvo kuo skubiausiai atstatyta, nes geležinkeliu buvo vežama kariuomenė, technika ir sužeistieji.
Linijos statyba atnaujinta tik 1923 m., ir tada pat nuspręsta tiesti lygiagretų kelią, nes iki tol geležinkelis buvo vienkelis. Nuo 1927 m. spalio 1 d. maršrutas galutinai pradėtas eksploatuoti, traukiniai galėjo kursuoti abiem kryptimis visu linijos ilgiu.
Atšakos Gumbinė — Geldapė ilgis siekė 90 km. Išvykęs iš Gumbinės, traukinys pravažiuodavo keturias stotis iki mazgo stoties Tolminkiemyje, kur kirtosi du girią juosiantys geležinkeliai, paskui dar keturias iki Schittkehmen ir aštuonias iki Geldapės. Kelionė visu maršrutu trukdavo apie 3 valandas. Darbo dienomis linija kursuodavo4 trys traukiniai su antrosios ir trečiosios klasės vagonais, savaitgaliais paleisdavo dar du papildomus.
Sąstatas važiuoja per girią (Kreisgemeinschaft Goldap).
Kiekvienoje stotyje buvo pastatyti standartiniai tipiniai stočių pastatai, architektūriniais ypatumais beveik nesiskyrę vienas nuo kito.
Išimtis buvo tik mazgo stoties pastatas Čistyje Prudy, taip pat Schittkehmen stoties pastatų kompleksas. Kai kuriose stotyse buvo pastatyti vandentiekio bokštai – būtina ir svarbi to meto geležinkelių dalis.
Pavyzdžiui, 1933 m. kelionė antrąja klase nuo Geldapės stoties iki Didžiosios Romintos kainavo 1,1 markės, iki Tolminkiemio stoties – 1,8 markės, iki Schittkehmen stoties – 3,7 markės, o iki Gumbinės – atitinkamai 3,8 ir 2,6 markės antrąja ir trečiąja klase. Gana brangiai atsieidavo nuvykti traukiniu į provincijos sostinę Karaliaučių – 11,2 markės antrąja klase ir atitinkamai 7,7 markės trečiąja.
Visu savo ilgiu abiejų krypčių geležinkelio linijos kirto daugybę upių, griovų, kelių, todėl buvo pastatyta įvairių tiltų, viadukų ir pralaidų5.
Pats pirmasis didelis tiltas buvo tiltas per Pisos upę geležinkelio ruože Stalupėnai – Geldapė. Tai buvo palyginti paprastas tiltas: geležinkelio sankasa, paklota ant iš plytų sumūrytų atramų.
Tilto per Pisos upę planas (Archiwum Państwowe w Olsztynie).
Tačiau grandioziškiausias tiltas stovi dabartinės Lenkijos teritorijoje, Stańczykų gyvenvietėje (Stańczyki, buvęs Staatshausen). Italų architektų suprojektuotas pagal senovės romėnų akvedukų pavyzdį, šis gelžbetoninis tiltas iki šiol stebina vaizduotę – net ir nuotraukose. Tilto statyba truko nuo 1912 iki 1926 metų. Šis penkių arkų tiltas (kiekvienos arkos skersmuo – 15 metrų), 250 metrų ilgio ir daugiau kaip 36 metrų aukščio, o tiksliau – du lygiagretūs tiltai, jungia stataus griovio krantus, kurio dugnu teka nedidelė Błędzianka upelė. Upės krantuose ir dugne iki šiol matyti suakmenėję cemento maišai. Šiaurinis tiltas pastatytas 1912–14 m., o pietinis – 1923–26 m. Tiesa, traukiniai važinėjo tik šiauriniu tiltu, pietinis taip ir nebuvo galutinai pradėtas eksploatuoti – sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Po karo tiltai beveik nebuvo naudojami, o iki 1950 m. bėgiai buvo išardyti. Šiuo metu Stańczykų tiltai yra regiono įžymybė ir įtraukti į senienų paminklų registrą. Nuo 2000-ųjų pradžios tiltas priklauso privačiam savininkui, o nuo 2010 m. vykdoma jo restauracija.
Tiltas Stańczykuose (autoriaus kolekcijos nuotrauka).
„Jaunesnysis brolis“ – Stańczyki tilto – yra Rusijos pusėje, Tokarevkos gyvenvietėje (Makunischken/Hohenwaldeck), Tolminkiemio – Geldapės ruože. Taip pat pastatytas pagal senovės romėnų akvedukų pavyzdį, penkių arkų tiltas jungia du stačius Krasnajos upės krantus. Jo aukštis – 25 metrai, ilgis – 60 metrų. Iš pradžių tiltas buvo plytinis, tačiau vėliau jį nutinkavo, o arkų angas tarp kolonų užmūrijo.
Šiuo metu tiltas yra vietinė įžymybė, tačiau kaip kultūrinės ar architektūrinės reikšmės objektas niekur neįregistruotas.
Tiltas Tokarevkoje (Makunischken). Nuotrauka iš autoriaus kolekcijos.
Taip pat išliko dvi poros identiškų geležinkelio viadukų:
– didelis trijų arkų tiltas (tiksliau, du tiltai, kaip ir Stańczyki), jungiantis du stačius Jarkos upės krantus netoli Dubenkų gyvenvietės, Lenkijos Respublika;
– ir trijų arkų tiltai virš Bludzios upės Kiepojcie vietovėje (Kiepojcie, buv. Eszergallen, Lenkijos Respublika).
Šie 15 metrų aukščio ir 40 metrų ilgio tiltai buvo pastatyti 1912–1926 metais.
Reikėtų paminėti ir neišlikusį keturių arkų tiltą per Krasnajos upę netoli Olchovatkos gyvenvietės (Walterkehmen/Grosswaltersdorf).
Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelio susisiekimas turėjo didelę reikšmę. Traukiniais į Rytų frontą buvo gabenama kariuomenė ir technika. Geležinkeliu vežtas natūralus akmuo gynybiniams įtvirtinimams Mozūrų ežerų apylinkėse statyti.
Specialiuoju traukiniu „Asien“ į Romintos girią atvykdavo ir reichsmaršalas Hermannas Göringas. Geležinkeliu jis nuvažiuodavo iki Tolminkiemio arba Gross Rominten, o iš ten vykdavo į savo medžioklės rezidenciją Reichsjägerhof. Per girią ėjo ir Göringo kelias į karinių oro pajėgų štabą Geldapės ežero pakrantėje (Gross Kummetschen stotis).
Geležinkelio bėgiai prie Geldapės ežero (Kreisgemeinschaft Goldap).
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Gumbinės – Schittkehmen linija buvo pripažinta nereikalinga, praradusia savo reikšmę (dėl Rytų Prūsijos žemių padalijimo tarp SSRS ir Lenkijos), ir 1945–1946 metais ją išardė.
Stalupėnų – Geldapės linija iš dalies išliko ruože Stalupėnai (Nesterovas) – Gross Rominten (Krasnolesjė, iki smėlio karjero gyvenvietės pakraštyje). Vėliausiai nutiestas Romintos girios geležinkelio ruožas tarp Schittkehmen ir Geldapės taip pat buvo išardytas iki 1950 metų.
Skirtingais laikotarpiais girioje veikė ir vietinės reikšmės siaurojo geležinkelio linijos, skirtos paštui ir nedideliam keleivių skaičiui vežti:
– Tolminkiemis — Mehlkehmen (Mehlkehmen/Birkenmühle, dab. Kalinino) — Nassawen (Nassawen, dab. Lesistoje)
– Gross Rominten (Gross Rominten/Hardteck, dab. Krasnolesjė) — Iszlaudszen (Iszlaudszen/Schönheide, dab. Dmitrijevka)
– Pilupėnai (Pillupönen/Schlossbach, dab. Nevskoje) — Wystyniec (Wystyniec, dab. Vištytis)
– Geldapė — Dubeningken (Dubeningken/Dubeningen, dab. Dubeninki) — Schittkehmen (dab. Žytkiejmy).
Tokia yra geležinkelio susisiekimo Romintos girioje istorija. Šiandien vienintelis išlikęs geležinkelio ruožas nuo Nesterovo iki Krasnolesjės beveik nenaudojamas. Nors juo galėtų kursuoti turistiniai traukiniai, kaip panašiais maršrutais Lenkijoje, nes linija eina labai vaizdingomis vietomis. O išardyti ruožai, vėlgi sekant Lenkijos pavyzdžiu, galėtų tapti dviračių maršrutų pagrindu.
___________
1. Šiuolaikinis pavadinimas – „europinė vėžė“. Ji skiriasi nuo „rusiškosios vėžės“, kurios plotis yra 1520 mm.
2. Gumbinės medienos plukdytojų gildija įkurta 1844 m. Pagrindinis Gildijos veiklos tikslas buvo vandens keliu plukdyti medieną iš Romintos girios iki Gumbinės ir toliau iki Karaliaučiaus.
3. Iki šios geležinkelio atšakos atidarymo kaizerio kelionė į medžioklę Romintoje atrodė taip: traukiniu iš Potsdamo per Marienburgą iki Karaliaučiaus, iš ten iki Trakėnų stoties, kur jis persėsdavo į arklių traukiamą karietą ir jau ja važiuodavo į Romintą.
4. Šiais geležinkelio maršrutais kursavęs standartinis sąstatas susidėjo iš traukinio su 3–5 vagonais, prie kurių kartais prikabindavo platformas arba vagonus technikai ir gyvuliams vežti. Standartinis sąstatas atrodė maždaug taip: DR-37 serijos garvežys (prūsiškasis P 6) su tenderiu, pr 07/11 serijos pašto vagonas, o po jo – mišrių klasių keleiviniai vagonai — pr 05/06 serijos 2 ir 3 klasės vagonas, pr 07 serijos 3 ir 4 klasės vagonas ir pr 07/14 serijos 3 klasės vagonas.
5. Visame kelyje nuo Gumbinės iki Schittkehmen ir toliau iki Geldapės buvo daugiau kaip 50 įvairių tiltų, viadukų ir pralaidų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
