Iš kur toks pavadinimas? Paprastai vietos su šaknimi „ram“ ir „rom“ prūsams ir kitiems baltams žymėjo šventas vietas, susijusias su vienuma, ramybe, o „rikis“ prūsiškai reiškia „ponas“ ir gali būti susijęs su gotų ir net lotynų šaknimis (plg. germ. Riks, Reich ir lot. Rex). Taigi Romovė Rikojotas1 gali reikšti „pagrindinė centrinė Romovė“, „valdžiai artima Romovė“.
Mitologinė tradicija nurodo, kad baltai šventvietes, kaip specialiai įrengtas kulto atlikimo vietas, turėjo jau V–VI a. viduryje, kai legendiniai atėjūnai vidivarai, broliai Brutenis ir Vaidevutis, įkūrė prūsų šventvietę – Romovę Rikojotą. Pirmasis ir vienintelis iki XVI a. šventvietės paminėjimas Dusburgiečio kronikoje gana skurdus:
„Buvo gi šios ydose paskendusios tautos viduryje, būtent Nadruvoje, viena vieta, vadinama Romuva, savo vardą kildinanti iš Romos, kurioje gyveno kažkas, vardu Krivė, kurį jie gerbė kaip popiežių, nes kaip ponas popiežius valdo visuotinę krikščionių bažnyčią, taip jo valia ar paliepimu buvo valdomi ne tik minėtieji pagonys, bet ir lietuviai bei kitos Livonijos žemės tautos.“
Iš čia žinome, kad Nadruvos Romovė-Ramava buvo centrinė prūsų ir jų kaimynų pagonių šventvietė, aukščiausiojo prūsų žynio Krivio-Krivės rezidencija.
Aukščiausiasis prūsų žynys krivis – Krivė Krivaitis.
(XVIII a. pradžios piešinys iš M. Pretorijaus knygos).
Petro Dusburgiečio Romovės pavadinimo kildinimas iš Romos, žinoma, klaidingas, tačiau visiškai suprantamas, jei atsižvelgsime į jo, kaip katalikų kunigo, statusą. Romovės pavadinimo ryšio su Roma paminėjimas netiesiogiai pagrindžia senųjų prūsų vyriausiojo žynio valdžios ištakas ir funkcijas. Prisiminkime Krivės palyginimą su popiežiumi: ir čia, ir ten matyti savotiškos romacentrinės tendencijos.
Nuo XVI amžiaus atsiranda išsamesnių tekstų apie Romovę, gana smulkiai aprašančių šventvietės įrengimą, pavyzdžiui, Simono Grunau, Kristupo Hartknocho ir Mato Pretorijaus darbai. Taigi, sprendžiant iš XVI–XVIII a. paminėjimų, Romovė buvo vieta upės vingyje, kur augo didžiulis šventas ąžuolas, kurio lapai buvo žali ir žiemą, ir vasarą. Ąžuolas buvo centrinė šventvietės vieta. Greičiausiai „ramava-romovė“, kaip bendrinis daiktavardis, ir buvo tokio medžio pavadinimas arba siejosi su vieta, kur augo toks visžalis ąžuolas. Aplink ąžuolą, už specialių uždangų, už kurių galėjo patekti tik žyniai, degė neužgesinamos ugnys, kurias palaikė vaidilos (prūsų žynių kasta), taip pat galėjo būti atliekamos aukojimo apeigos. Ąžuolo šakose, sudariusiose natūralias nišas, buvo trijų pagrindinių prūsų dievų2 atvaizdai, siejami su pagrindinėmis gyvenimo sritimis, metų laikais ir prūsų gyvenimo etapais.
Romovė Rikojotas Nadruvoje.
(XVII a. pabaigos piešinys iš K. Hartknocho knygos.)
Panašios struktūros šventvietę turėjo ir skandinavai Senojoje Upsaloje iki krikšto X–XI a. Beje, Upsala neblogai parodyta antrajame nuskambėjusio serialo „Vikingai“ sezone, ypač žmonių aukojimo kontekste, kuris buvo praktikuojamas ir prūsų žemėse.
Pasak Simono Grunau, Romovėje „degė amžinoji šventoji ugnis, kurią palaikė ne tik pats aukščiausiasis žynys, bet ir vaidilos, gyveno gyvatė, geriantė pieną iš didelio indo, šalia buvo žmogaus, žirgo ir jaučio kaukolės“. Visi šie atributai buvo naudojami atliekant kulto apeigas minėtų prūsų dievų garbei.
Ąžuolas, dievai ir jų atributai Romovėje.
(XVIII a. pradžios piešinys iš M. Pretorijaus knygos.)
Ir, kaip jau minėta, Romovė buvo laikoma ir aukščiausiojo prūsų žynio – Krivio (Krivės), dar žinomo kaip Krivė Krivaitis, – rezidencija. Prūsų žynių institutas, kaip ir pati pagonybė, buvo laikomas vienu labiausiai išsivysčiusių ikikrikščioniškoje Europoje.
Istorinės Prūsijos teritorijoje yra keli vietovardžiai su šaknimi „ram“/„rom“ (pavyzdžiui, prūs. Raminta / vok. Rominten, Rambynas, Romehnen, Romainiai ir t. t.), daugelis jų siejami su Romove, tačiau nė vienas iš jų nelydimas daugiau ar mažiau rimto istorikų komentaro. Kronikininko žodžių apie Romovės buvimą prūsų žemių „viduryje“ nereikėtų suprasti pažodžiui. Tai reiškia tik tai, kad „Romuva“ buvo tarp Krivę gerbusių genčių. Kalbėdami apie šventovės vietą, vieni tyrinėtojai (Matas Pretorijus), sekdami Petru Dusburgiečiu, Romovę lokalizavo Nadruvoje. Kiti, sekdami Voigtu, – Sembos pusiasalyje (Romehnen (Romehnen) vietovėje, netoli Germau), šiuo atveju remdamiesi pavadinimu ir, tikriausiai, šia Reuscho 1863 metais paskelbta legenda apie šventą akmenį:
„Germau Gross-Hauseno piliakalnio apylinkėse, vienoje pelkėje, guli Aukuro akmuo (Opferstein). Vienoje pusėje jis turi įdubą ir todėl, tikriausiai, buvo aukuras, ant kurio prūsai aukodavo žmonių aukas savo kraujo ištroškusiems dievams. Nedidelis Romehnen dvaras, į kurį buvo „perkelta“ Romovė, yra už ketvirčio mylios nuo ten.“
Taip pat žinomi Romitten (Romitten) dabartiniame Bagrationovsko rajone, taip pat Romau (Romau / kaip Romow 1394 m.) tarp dabartinių Znamensko ir Pravdinsko. Pastarasis pateko į Hartknocho žemėlapį kartu su kitais prūsų sakralinės toponimikos elementais.
Skurdi informacija. Kita vertus, ji leidžia manyti, kad kiekviename regione prūsai galėjo turėti savo tokią centrinę šventą vietą – Ramavą-Romovę.
Tuo tarpu dvi kitos vietos – masyvūs prūsų piliakalniai, „saugantys“ slėnius upių vingiuose ir kilpose, – su „Romove“ minimos dažniausiai. Tai „Schwedenschanze“ piliakalnis netoli Lateinerbergo prie Šventapilės (Mamonovo) Notangoje (Lipovkos gyvenvietė, Bagrationovsko r.) ir Warapils-Schlossbergo piliakalnis prie Bočagių gyvenvietės netoli Norkitten (Meždurečje) Nadruvoje.
„Schwedenschanze“ piliakalnio prie Lateinerbergo schema
netoli Šventapilės miesto (Mamonovas 2).
Prūsų piliakalnis Warapils-Schlossberg, dar žinomas kaip piliakalnis prie Norkitten.
(Schema iš 1935 m. H. Crome’s ir W. Grunerto straipsnio.)
Manoma, kad ankstyviausia Romovė – Romovė Rikojotas – kaip prūsų žynių ir religinio kulto rezidencija atsiranda V–VI amžiais Notangoje ryšium su brolių Brutenio ir Vaidevučio, reformavusių prūsų religiją ir kasdienę gyvenseną, atėjimu. Čia ji gyvuoja iki lenkų apiplėšimo per vieną iš antpuolių XI a. pradžioje arba iki galutinio Notangos užkariavimo, kurį kryžiuočiai įvykdė XIII a. antrojoje pusėje. Vėliau Romovė perkeliama į Nadruvą (Warapils-Schlossberg), kur, greičiausiai, išbūna iki Prūsijos užkariavimo, kurį Vokiečių ordinas užbaigė XIII amžiaus pabaigoje. Paskui Ramavos ar Romovės šventenybės kartu su žyniais galėjo pasitraukti į Lietuvą, kuri išsaugojo pagoniškus kultus, taip pat ir kaip kunigaikštiškuosius-valstybinius, iki XIV amžiaus pabaigos.
Tuo tarpu vietos sakmės ir legendos pasakoja, kad pats Romovės ąžuolas (kartais minimas kaip ąžuolas netoli Šventapilės) buvo nukirstas tik XIV amžiuje. Pagal vieną versiją: „Šventojo ąžuolo vietoje nuspręsta pastatyti bažnyčią Banavos žemupyje. Tačiau vokiški kirviai neįveikė itin kietos amžino milžino medienos. Tik kai Varmijos vyskupas Anselmas sukalbėjo specialią maldą, ąžuolas virto, plieno spaudžiamas.“
„Tūkstantmetis“ ąžuolas Kadynuose.
(Piešinys iki 1945 m.)
Pagal kitą legendą, Romovės ąžuolą XIV a. antrojoje pusėje nukirto didysis maršalas Henningas Schindekopfas ordino magistro Winricho von Kniprode’s įsakymu, o šio savo ruožtu paprašė Varmijos vyskupas Vito. Toliau seka mistinė istorija apie žmonių aukų kraują, tekantį iš nukirsto milžino kelmo. Sugriovus šventvietę ir nukirtus ąžuolą, žmonės ėmė čia girdėti šakų ošimą ir balsus, matė vaiduoklius ir įvairias pabaisas. Ir, suprantama, čia įkūrė Šv. Trejybės vienuolyną. Tačiau senieji dievai nenorėjo palikti išmeldėtos vietos, todėl vaiduokliai toliau gąsdino maldininkus jau vienuolyno sienose, kol iš Vokietijos buvo išsikviestas egzorcistas, užkasęs prieglaudos pamatuose specialius niekam nesuprantamus simbolius, kurie neva buvo rasti jau vienuolyno griuvėsiuose XVIII a. pradžioje.
Kur čia tiesa, o kur prasimanymas, šiandien suprasti sunku. Tačiau kiekvienas žino posakį „šventa vieta tuščia nebūna“. Ordino tradicija statyti bažnyčias ir vienuolynus prūsų šventviečių vietose turi nemažai dokumentinių liudijimų ir atspindi paties mūsų regiono sakralinio kraštovaizdžio ypatumus.
„Tūkstantmetis“ ąžuolas Ludwigsorte-Laduškine.
XX a. 3–4-ojo dešimtmečio atvirukas.
Nors didingi tūkstantmečiai ąžuolai – visžalės Ramavos, apaugusios amalais, – neišliko iki mūsų dienų, tapę žmonių neišmanymo ir „ikonoklazmo“ aukomis, apie juos mums primena daugiaamžiai ąžuolai – gamtos paminklai Laduškine (Ludwigsorte Notangoje) ir Kadynuose Varmijoje, stovintys prie senojo kelio palei marias ir dar prisimenantys prūsus, jų apeigas ir kalbą.
__________
1. Romovė Rokojotas – tai lotynizuota rekonstruojamo prūsiško pavadinimo Rāmawa Rikāita (Ramava Rikaita) versija.
2. Patrimpas (Potrimpo) – vaisingumo ir karo dievas; Perkūnas (Perkuno) – griaustinio, atmosferos reiškinių ir teisingumo dievas; Patulas (lot. Patollo) – mirties ir magijos dievas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
