Groß Ratshofas buvo įkurtas dar ordino laikais Propsthofo / Propsthof vardu. Vėliau Propsthofas priklausė Altstadto miestui, kuris 1533 m. jį pardavė šio miesto tarybos nariui Bernardui Bertneriui / Bertner. Jam valdant dvaras ėmė vadintis Ratshubenhofu / Ratshubenhof, o vėliau buvo pervadintas Altstadto Ratshofu / Altstädtischer Ratshof, kad skirtųsi nuo Knypavos Ratshofo / Kneiphöfischer Ratshof, buvusio prie Rosenau / Rosenau (Kaliningradas, Černigovskajos g. rajonas). XVIII–XIX a. sandūroje Ratshofe buvo šeši namų ūkiai ir karčema „Hammerkrug“ / Hammerkrug, pavadinta taip pagal netoliese buvusį mechaninį kūjį (Eisenhammer).
1806 m. Ratshofas tapo antstolio Wendlando Kaporno / Kaporn nuosavybe. 1843–83 m. dvaras priklausė vienai stambiausių Rytų Prūsijos žemvaldžių giminių – von Batocki-Friebe / Batocki-Friebe. 1849 m. ta pati šeima įsigijo karčemą „Hammerkrug“, kuri buvo paversta populiariu restoranu.
XIX a. viduryje Groß Ratshofas buvo dvaras, nuo 1867 m. sudaręs Ratshofo dvaro apylinkę (Gutsbezirk) Karaliaučiaus apskrityje / Königsberg (1939 m. sujungta į Sembos apskritį / Samland).
Dvaras priklausė Juditten / Juditten parapijai (Mendelejevas, Kaliningradas). Į Ratshofo dvaro apylinkę taip pat įėjo Klein Rathshofo / Klein Rathshof palivarkas (Lomonosovas, Kaliningradas). 1871 m. Ratshofo dvaro apylinkėje buvo 13 gyvenamųjų namų, kuriuose gyveno 34 šeimos ir du viengungiai. Iš jų pačiame Groß Ratshofo dvare buvo 10 gyvenamųjų namų, dar trys namai priklausė Klein Ratshofo palivarkui (Lomonosovas). Per 1874 m. administracinę reformą Klein Ratshofas (Lomonosovas) išsiskyrė iš Ratshofo dvaro apylinkės į savarankišką dvarą. Ratshofo dvaro apylinkė kartu buvo pervadinta Groß Ratshofu. 1874-04-30 Groß Ratshofo dvaro apylinkė buvo įtraukta į įsteigtą Juditten valsčių (Amtsbezirk) (Mendelejevas). Pirmuoju valsčiaus valdytoju 1874-80 m. tapo von Batocki-Friebe šeimos atstovas iš Groß Ratshofo. Vėliau Groß Ratshofo gyventojai šias pareigas ėjo dar du kartus: 1881–84 m. von Batocki-Friebe ir 1913–19 m. dvaro savininkas Kessleris / Kessler.
1885-12-22 iš Groß Ratshofo dvaro apylinkės Karaliaučiaus miesto naudai buvo atskirti pirmieji žemės sklypai – karinė žinyba išpirko teritorijas, esančias šalia fortifikacinių įrenginių.
1890 m. Holsteiner Damm / Holsteiner Damm krantinėje (Dešinioji krantinė) buvo pastatytas valcinis malūnas (nuotraukoje viršuje), o 1897 m. – didžiausias Vokietijoje uosto grūdų elevatorius, talpinęs apie 60 000 tonų grūdų (žr. žemiau).
Uosto elevatorius, pastatytas žemiau malūno Priegliaus tėkme, buvo didžiausias Vokietijoje.
XIX a. pabaigoje ėmė plisti mada (arba, kaip dabar pasakytų, tendencija) kurti vadinamuosius „miestus sodus“ / Garten-Stadt. Paversti Ratshofą tokio pobūdžio teritorija su mažaaukščiu užstatymu (daugiausia vienos šeimos namais), dideliais sklypais prie namų, parkais ir apželdintomis alėjomis ėmėsi privati plėtros bendrovė Allgemeine-Wohnungs-Bauverein / Allgemeine-Wohnungs-Bauverein. Žemė Ratshofe buvo išpirkta ir padalyta į sklypus.
Kitaip nei kaimyniniame Amalienau / Amalienau, sklypai Ratshofe nebuvo parduodami individualiai statybai. Rajonas buvo užstatomas centralizuotai pagal bendrą planą, kurį parengė architektas Fritzas Bleyeris / Bleyer.
Planas numatė statyti trijų tipų namus: individualius (vienai šeimai), sudvejintus (dviem šeimoms) ir dviejų bei trijų aukštų nuomojamus (kelioms šeimoms). Visi namai, nepriklausomai nuo butų skaičiaus ir dydžio, buvo įrengiami su atskira virtuve, sanitariniu mazgu, sandėliuku. Kelių šeimų namų gyventojams prie namo buvo įveisiamas bendras sodas su vaikų žaidimų aikštele ir sodo pavėsinėmis. Be to, šeimoms buvo skiriamos ūkinės patalpos rūsyje, o kiekvienas daugiabutis buvo įrengiamas su bendra skalbykla ir skalbinių džiovykla. Kartu buvo laikomasi privalomos sąlygos, kad nauji butai būtų įperkami plačiems gyventojų sluoksniams. „Miestas sodas“ Ratshofas taip pat turėjo turėti administracinius pastatus, paštą, mokyklą, vaikų darželį, policijos nuovadą, parduotuves.
Tarp plačių pagrindinių rajono gatvių buvo projektuojamos siauros 4–5 m pločio gatvelės. Išskirtiniu rajono bruožu pagal architekto sumanymą turėjo tapti ryški pastatų fasadų spalva.
Gamyklos „Steinfurt“ teritorija Priegliaus krante.
1903 m. Johannas Friedrichas Hubertas Heumannas / Heumann (1835–1905), vagonų gamybos įmonės „Steinfurt“ / Steinfurt savininkas, išpirko žemės sklypą Ratshofe, kuriame buvo pastatyti nauji jo gamyklos korpusai. Netrukus gamykla buvo visiškai perkelta iš Weidendammo / Weidendamm gatvės (Oktiabrskajos g.) į šiuos naujus korpusus. Gamykla pirmiausia garsėjo tuo, kad gamino savos konstrukcijos tramvajaus vagonus (motorinius ir priekabinius) Karaliaučiaus tramvajui. Nuo 1906 m., statant „miestą sodą“ Ratshofe, pradėti statyti blokuoti namai „Steinfurt“ gamyklos darbininkams.
1906-10-19 Groß Ratshofas buvo vėl pervadintas Ratshofu. 1910 m. atidaryta Scheffnerio vardo mokykla (mokykla Nr. 14).
1912 m. rugsėjį atidarytas eismas iš Ratshofo Arndt-Straße / Arndt-Straße (Vagonostroitelnajos g.) link tiltu virš geležinkelio bėgių, pastatytu pagal miesto statybos patarėjo Schönwaldo / Schönwald projektą.
1916 m. į Ratshofą iš Neue Sorge / Neue Sorge (Frunzės – Balandžio 9-osios g. rajonas) persikėlė Karaliaučiaus dailės akademija.
1927-06-16 Ratshofo dvaro apylinkė buvo panaikinta, o jos teritorija įtraukta į Karaliaučiaus municipalitetą kaip Ratshofo miesto rajonas. Dėl daugkartinio Ratshofo gyventojų padaugėjimo iškilo klausimas dėl savos bažnyčios statybos. Juditten bažnyčia seniai nebetalpino visų norinčiųjų, todėl XX a. pirmajame ketvirtyje pamaldos vykdavo įvairiuose visuomeniniuose pastatuose. Pagaliau 1932 m. buvo patvirtintas Ratshofo Kristaus bažnyčios projektas; ji pastatyta 1936–37 m. ir pašventinta 1937-10-31. Ši bažnyčia tapo paskutiniu prieškario Karaliaučiuje pastatytu kulto pastatu.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Ratshofas tapo labai populiarus, dabar jo teritorijoje vilas ėmė statytis ir pasiturintys karaliaučiškiai. Prieškariu Ratshofe atidarytas kino teatras „Apollo“ / „Apollo“.
Visi Karaliaučiaus tramvajai ir ne tik tramvajai buvo statomi gamykloje „Steinfurt“ Ratshofe.
Ratshofo rajono susisiekimą užtikrino keturi tramvajaus maršrutai. Pačiame Ratshofe, Lawsker Allee / Lawsker Allee (Pobedos pr.), buvo 4-ojo tramvajaus apsisukimo žiedas, 7-asis maršrutas ėjo toliau į Juditten (Mendelejevas). Šiauriniame Ratshofo pakraštyje buvo du tramvajų žiedai: 3-iojo (dab. stotelė „Bassejnaja“) ir 15-ojo prie restorano „Hammerkrug“ (Miro pr. ir Karlo Markso g. sankryža).
Per kovas šturmuojant miestą 1945 m. balandžio 6–9 d. Ratshofas atsidūrė Raudonosios armijos pagrindinio smūgio kryptyje.
Būtent Ratshofe, kino teatro „Apollo“ rajone, 1945-04-08 susijungė 3-iojo Baltarusijos fronto šiaurinės ir pietinės grupuočių kariuomenės, ir taip užsidarė Karaliaučiaus apsupties žiedas.
Per Ratshofą Karaliaučiaus tvirtovės įgulos vadovybė planavo ir prasiveržimą vakarų kryptimi, kad susijungtų su Sembos vermachto grupuote, tačiau surinktos įgulos pajėgos nepajėgė prasiveržti iki Ratshofo. Per kautynes Ratshofo užstatymas buvo smarkiai apgadintas, tačiau tų pažeidimų negalima pavadinti lemtingais.
Pasibaigus karui, 1946 m. „Steinfurt“ gamyklos pagrindu buvo įkurta vagonų gamykla, vėliau tapusi žinoma kaip Kaliningrado vagonų gamykla (KVZ). 1946-02-18 į buvusią „Steinfurt“ gamyklą atvyko pirmieji cechų darbingumo atkūrimo specialistai, o jau 1946 m. balandį gamykla išleido pirmąją produkciją. 1946 m. spalį Ratshofe pradėjo veikti pirmasis Kaliningrade kino teatras „Pobeda“, įsikūręs kino teatro „Apollo“ pastate. Gyventi tinkamą ir atkurtiną Ratshofo gyvenamąjį fondą užėmė kariškiai ir pirmieji persikėlėliai. Daug namų buvo atkurta labai supaprastintu pavidalu, naudojant senuosius pamatus ir sienų likučius.
Ratshofo viadukas. Šį miesto peizažą galima pamatyti ir šiandien.
1948-07-25 Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto sprendimu Ratshofas buvo pervadintas Vozdušnyj gorodok („Oro miesteliu“).
Siauriausios miesto gatvelės iki šiol yra Ratshofe. Nuotraukoje: Alkstraße (dabar Uljanovskajos g.).
Be to, buvo vartojamas ir pavadinimas „3-iosios oro armijos gyvenvietė“ (pagal joje dislokuotų šios armijos padalinių personalą), tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, pavadinimas supaprastėjo iki „Vozdušnyj gyvenvietės“, kas ir buvo įtvirtinta nauju 1949-08-18 miesto vykdomojo komiteto sprendimu. Nuo tada Vozdušnyj gyvenvietės pavadinimas reguliariai pasirodydavo miesto žemėlapiuose, figūravo viešojo transporto maršrutuose ir gana plačiai buvo vartojamas piliečių kasdienybėje. Vozdušnyj gyvenvietės ribos tiksliai sutampa su buvusio Ratshofo ribomis. Šiaurėje jos ėjo Leitenanto Katino g. ir Miro pr., pietuose – Dešiniąja krantine, vakaruose – Vozdušnajos g., rytuose – Engelso g. Be jų, gyvenvietei priklauso Pobedos prospektas (dalis), Aleksejaus Brovkovičiaus, Bassejnajos (dalis), Belinskio (dalis), Vagonostroitelnajos, Jevgenijaus Kolesniko, Kosogornajos, Lesoparkovajos, Litejnajos, Nachimovo (dalis), Neftianajos, Poperečnajos, Radiščevo, Remontnajos, Rylejevo, Saratovskajos (dalis), Stanočnajos, Uljanovskajos, Charkovskajos, Chudožestvennajos gatvės, Jablonevaja alėja ir Kosogornyj, Lesoparkovyj, Radiščevo, Remontnyj bei Stanočnyj skersgatviai.
Sovietmečiu Vozdušnyj gyvenvietės pramonei pirmiausia atstovavo Kaliningrado vagonų gamykla. Įmonė gamino savivarčius vagonus (dumpkarus), konteinerius, elektrinius krautuvus. Valcinio malūno pastate po jo atkūrimo atidarytas Kaliningrado miltų malūnas.
Vienas iš dailės akademijos korpusų (Bassejnajos g. 42) 1947 m. buvo atiduotas srities dramos teatrui, kol 1960 m. buvo atkurtas pagrindinis jo pastatas Miro prospekte. Vėliau, 1960–80 m., čia veikė srities televizijos studija, vėliau persikėlusi į Žemutinio tvenkinio krantą. Pagrindiniame dailės akademijos pastate (Bassejnajos g. 40) atidaryta mokykla Nr. 21 (iš pradžių aštuonmetė, vėliau vidurinė). Kita mokykla (vidurinė mokykla Nr. 14) atidaryta Scheffnerio vardo mokyklos pastate (Radiščevo g. 21). Ratshofo parkas, negavęs savo sovietinio pavadinimo, iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos buvo naudojamas piliečių poilsiui. Vozdušnyj upelyje buvo įrengtos neoficialios maudynių vietos.
Tramvajaus susisiekimą su Vozdušnyj gyvenviete užtikrino prieškariniai tramvajaus maršrutai. Iki 1960 m. 1-asis tramvajus ėjo Pobedos prospektu iki Mendelejevo gyvenvietės (žiedas „CBK-2“ Lesnaja alėjoje). 6-asis tramvajus ėjo iki žiedo prie stotelės „Bassejnaja“. Iki 1968 m. 2-ojo tramvajaus maršrutas taip pat buvo pratęstas iki stotelės „Bassejnaja“. 8-ajame dešimtmetyje 4-ojo tramvajaus žiedas Vozdušnyj gyvenvietėje buvo Pobedos prospekte (priešais dab. namus Nr. 101–105), kur atsirado stotelė „Oktiabrskaja“
1966 m. dar prieš 20 metų atidarytas vagonų gamyklos klubas persikėlė į vietos Kristaus bažnyčios pastatą ir nuo tada vadinosi „Vagonų gamyklos kultūros rūmais“. Eilinis gamyklos klubas netrukus tapo populiaria jaunimo laisvalaikio vieta, gavęs neoficialų „Vagonkos“ vardą.
Radiščevo gatvė – „Vagonka“ dieną.
10-ajame dešimtmetyje klubas tapo savarankiška įstaiga, kurioje vykdavo diskotekos ir koncertai. Tokiu statusu jis veikia ir dabar (2024).
Grupė „Nervy“ – „Vagonka“ naktį.
1991 m. skulptūros mokymo klasių pastatas (Bassejnajos g. 42) buvo perduotas Muzikiniam teatrui, kuris jame veikė iki 2011 m.
2003 m. kino teatre „Pobeda“ įvyko paskutinis seansas, po to jis buvo uždarytas. 2011 m. jis buvo pertvarkytas į prekybos centrą.
2004 m. buvo nutrauktas 1-ojo maršruto tramvajų eismas iki žiedo „CBK-2“, pirmojo maršruto žiedas sutapo su 4-ojo tramvajaus žiedu. 2012 m. ir šis žiedas buvo likviduotas, o tramvajų eismas Pobedos prospektu visiškai uždarytas.
Vagonų gamykla apskritai išgyveno perėjimą prie rinkos, tačiau, padirbėjusi naujomis sąlygomis apie 15 metų, galiausiai sustabdė gamybą ir tapo dar viena „mirusia“ Kaliningrado įmone. Šiuo metu (2024) yra įvairių projektų, kaip jos teritoriją panaudoti ne pagal profilį, tačiau nė vienas jų neįgyvendintas. Apie gamybos atnaujinimą apskritai nekalbama. 2000-aisiais veiklą nutraukė ir miltų malūnas. Pastatas iš dalies naudojamas kaip sandėlis, bet daugiausia apleistas. Ratshofo parkas šiuo metu (2023) apleistas ir šiukšlinas, vanduo upelyje neatitinka jokių ekologinių normų.
Groß Ratshofo dvaro gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 63, 1871 – 128, 1905 – 119 gyventojų.
Ratshofo dvaro apylinkės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 193, 1871 – 202, 1885 – 190, 1905 – 123, 1910 – 63 gyventojai.
Ratshofo dvaro apylinkės gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 193, katalikai – 1, kiti krikščionys – 8, vaikai iki 10 metų – 49, raštingi – 86 (iš 146 apklaustųjų, 59 %), aklieji – 1, kurčnebyliai – 2.
Įžymybės: Valcinio malūno pastatas (1890, Dešinioji krantinė 15), Elevatoriaus pastatas (1897, Dešinioji krantinė 21), gamyklos „Steinfurt“ korpusai (1906, Vagonostroitelnajos g. 49), Scheffnerio vardo mokykla (1909-10, Radiščevo g. 81), Dailės akademijos pastatas (1916, Bassejnajos g. 40), Ratshofo Kristaus bažnyčia (1937, Stanočnajos g. 10, šiuo metu bažnyčioje įsikūręs klubas „Vagonka“), kaskadinis krioklys su Hermanno Bracherto bareljefu „Heraklis“ (prie to paties pavadinimo restorano), automobilių tiltas Vagonostroitelnajos gatvėje (1912), prieškario pastatai – išlikę Ratshofo architektūros pavyzdžiai: Vagonostroitelnaja 3-5, 7, 9, Litejnaja 1-3, 2-4, 5, 6-8, 7, 9, Neftianaja 2, 3, 5, 7-9, 11, 13, Pobedos pr. 42, 67, 71, Radiščevo 83-85, 87-89, 91-93, 95-97, 104-106, Remontnaja 4, Rylejevo 3, Stanočnaja 7-9, 10-12, Uljanovskaja 11-17, Charkovskaja 59-75. (Poperečnaja ir Uljanovskaja – siauriausios Kaliningrado gatvės.)
P.S. Pastaraisiais metais madingiausia ir populiariausia Ratshofo vieta yra Priegliaus krantas su vaizdu į uostą prie kavinės „Elevator“ – geros kavos mėgėjų mekos, 2021 m. atsidariusios Karaliaučiaus elevatoriaus pastate. Šiame mieste nėra kitos tokios vietos, kur galėtum pasėdėti prie puodelio rafinuotos kavos, žvelgdamas į senuosius vokiškus uosto kranus ir barkų „Sedov“ ir „Kruzenshtern“ stiebus. Tylų ir šiltą vasaros vakarą, kai leidžiančiosios saulės spinduliai slysta virš upės, nuramindami net amžinai šurmuliuojančias žuvėdras, o lėtai praplaukiančios jachtos sukuria kažkokią ypač meditatyvią nuotaiką, čia galima įtikėti Kantu.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, klubas „Vagonka“, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
