Rauschenas pirmą kartą paminėtas 1258 metais kaip Rusemoter Varmijos dokumentuose. Gyvenvietė Rusemoter tikriausiai atsirado ten, kur šiandien yra pietinis Tichojės ežero krantas. Ordino laikais Katzbacho upelis buvo užtvenktas, ir susidarė Mühlenteicho tvenkinys; jo šiaurės rytiniame krante pastatytas malūnas, tapęs didžiausiu malūnu Semboje.
XIX a. pradžioje, kai į madą atėjo išvykos į gamtą, netoli Rauscheno malūno buvo atidaryta karčema su užeigos namais, kuriuose ėmė apsistoti keliautojai. Dėl vietovės grožio Rauschenas tapo labai populiaria poilsio vieta.
Rauschenas buvo gyvenvietė kopose, o dabartinis Svetlogorskas – miestas miške.
1820-06-24 Rauschenas oficialiai tapo kurortu. 1840 m. Rauscheną aplankius ką tik karūnuotam Frydrichui Vilhelmui IV (1795–1861), jo nurodymu imta apželdinti kopas ir įrengti nusileidimus prie jūros, o tai dar labiau padidino Rauscheno populiarumą tarp užmiesčio poilsio mėgėjų. XIX a. pirmojoje pusėje Rauschene lankėsi kompozitorius Carlas Otto Ehrenfriedas Nicolai (1810–41) ir filosofas Friedrichas Wilhelmas Christianas Karlas Ferdinandas von Humboldtas (1767–1835).
XIX a. Rauscheno kaimas sudarė kaimo bendruomenę Žuvininkų (Fischhausen) apskrityje (nuo 1939 m. – Sembos (Samland) apskritis). Iki 1929 m. kaimas priklausė Sankt Lorenz (Salskoje) bažnytinei parapijai.
1874 metais Rauscheno bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Neukuhren (Pionerskio) valsčių. 1901-07-01 Rauscheno, Kobjeiteno (Selskio) ir Sassau (Zarečno) kaimo bendruomenės buvo sujungtos į naują Rauscheno kaimo bendruomenę. 1910-05-25 Rauscheno bendruomenė buvo išskirta iš Neukuhren (Pionerskio) valsčiaus į naują Rauscheno valsčių, kuriame iki 1945 m. liko vienintelis vienetas. 1928-12-01 į Rauscheno bendruomenę įėjo Kirtigehnen bendruomenė (54°55'42'' š. pl. 20°10'05'' r. ilg.).
1900-07-14 buvo atidarytas eismas Sembos geležinkeliu (Samlandbahn). Nuo tada prasidėjo Rauscheno, kaip kurorto, iškilimas. Tais pačiais metais Rauschene pastatyta ir geležinkelio stotis.
Senojo Rauscheno stotis priminė paplūdimį ir kėlė atsipalaidavimo nuotaiką.
1906 m. geležinkelis pratęstas iki Rauschen-Düne vietovės (Svetlogorskas II). 1907 m. Rauschene atidaryta bažnyčia, pastatyta pagal architektų Kuckucko ir Wichmanno projektą. 1907–08 m. pastatytas vandens bokštas, o šalia jo – vandens gydyklos pastatas. 1908 metais pakrantėje įrengtas pirmasis medinis pasivaikščiojimų promenadas. 1912 m. atidarytas funikulierius, leidžiantis nusileisti į paplūdimį. Po Pirmojo pasaulinio karo mieste pastatyta elektrinė ir įrengta kanalizacija. XX a. pirmojoje pusėje Rauschene lankėsi daug žymių žmonių, tarp jų Käthe Kollwitz (1867–1945), Thomas Mannas / Paul Thomas Mann (1875–1955).
1945-04-14 Rauscheną ir jo apylinkes užėmė Raudonosios armijos kariuomenė.
Saulės laikrodžiai, sukurti Nikolajaus Frolovo, puošia promenadą (viršuje) ir vandens bokštą.
1947-06-17 Rauschenas pervadintas Svetlogorsku.
1971 metais miestas gavo respublikinės reikšmės kurorto statusą.
Lynų keltuvas (viršuje) veda į aukštąjį krantą, kur medžių pavėsyje pasislėpusios prabangios vilos.
1978 metais ant vandens gydyklos pastato bokšto įrengtas saulės laikrodis pagal vietos skulptoriaus Nikolajaus Frolovo projektą. 1995 m. atidaryta vargonų salė. 1999-03-29 Svetlogorskas tapo federalinės reikšmės kurortu. 2007 m. sukurtas Svetlogorsko rajonas, apjungęs septynias gyvenvietes. 2014-06-06 atidarytas naujas lynų keltuvas prie jūros. 2015 metais pradėjo veikti koncertų salė „Jantar-Hall“, į kurią tais pačiais metais persikėlė kasmetinis festivalis „Golosiaščij KiViN“. 2019 m. įrengtas naujas promenadas.
Lankytinos vietos: vandens bokštas ir vandens gydyklos pastatas (1908), liuteronų bažnyčia (architektai Otto Walteris Kuckuckas ir Ernstas Wichmannas, 1907), katalikų koplyčia, kurioje dabar įsikūrusi vargonų salė (1931), pačiame Svetlogorske (be Otradnojės gyvenvietės) išliko apie 40 prieškarinių vilų (daugiausia XX a. pr.), prieškarinės kurortinės architektūros pastatai, saulės laikrodis promenade (1974), Hermanno Brachert’o skulptūrų originalai ir kopijos: „Nimfa“ (1938), „Nešanti vandenį“ (kopija), dviejų Pirmajame pasauliniame kare žuvusiųjų paminklų griuvėsiai, trys šimtametės liepos Malūno tvenkinio krante, memorialas sovietų karių broliškame kape (1984, apie 50 žm.), daugybė pokario skulptūrinių kompozicijų.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1933 – 2178, 1939 – 2544, 1959 – 6726, 1970 – 7797, 1979 – 9982, 1989 – 11 881, 1998 – 13200, 2002 – 10 950, 2009 – 11 132, 2010 – 10 772, 2012 – 10 982, 2013 – 11 219, 2014 – 11 522, 2015 – 12 014, 2016 – 12 425 gyventojai.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
– – – – – – – – –
Ištrauka iš skyriaus „Sembos krantai“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Prieglyje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altštato gimnazijos profesoriaus dr. Richardo Armstedto ir Knypavos gimnazijos vyresniojo mokytojo dr. Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie tolimesnes Karaliaučiaus apylinkes, kuriame yra tiesiog viena pastraipa apie Rauscheną (Svetlogorską). Šiek tiek ją paredagavę, siūlome ją jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Į rytus nuo Gausupo tarpeklio (žodis „gausupp“ yra lietuviškos kilmės ir reiškia „karvių upelis“ – red. past.) jūros kranto miškingumas gerokai sumažėja. Pakeliui sutinkame tik kopas, šen bei ten apaugusias nedideliais krūmais. Kuo arčiau Rauscheno, tuo dažniau pasitaiko jaunų želdinių, kurie turi apsaugoti vietovę nuo griaunamojo vėjų ir bangų poveikio.
Rauscheno žvejų kaimas įsikūręs nepaprastai vaizdingoje vietoje, idiliško tvenkinio, apsupto aukštų kopų kalvų, krantuose. Vasarą čia atvyksta daug svečių. Kai kurie pasiturintys Karaliaučiaus gyventojai turi čia vasarnamius. Kaimelis nuo jūros nutolęs vos kilometrą.
Kadaise čia augo miškai, priklausę aplinkiniams kaimams, tačiau jie tapo neprotingos žmonių veiklos auka – valstiečiai kirto medžius, kiek reikėjo, visai negalvodami apie būtinybę juos atsodinti.
To pasekmė buvo ne tik pakrantės juostos ardymas, bet ir smėlio užpustomos netoliese esančios gyvenvietės, nederlingi laukai. Tik vėliau, kaip dažnai nutinka, per vėlai, žmonės suvokė sunkias savo klaidų pasekmes ir pagaliau priėjo prie minties, kad sugriautą ekosistemą būtina atkurti. Ir štai visai neseniai nuspręsta apželdinti gražiąsias kopas tarp Rauscheno kaimo ir jūros, kurios anksčiau taip žavėjo mus savo baltumu. Savo ruožtu pavėsingas pušynas į pietus nuo tvenkinio buvo pasodintas XIX a. 5-ajame dešimtmetyje karaliaus Frydricho Vilhelmo IV, aplankiusio šias vietas po karūnavimo iškilmių, įsakymu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
