PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Šiaurės gyventojas panašus į Bolonijos akmenį1, kuris sugeria saulės šviesą ir spinduliuoja ją tamsoje. Trumpu vasaros metu šiaurietis stengiasi kuo labiau pasidžiaugti gamtos gerumu, nes žino: po vasaros ateis ilga niūri žiema. Karaliaučiuje daug namų su gražiais dideliais sodais, ypač Steindamme, Königstraße, Sackheime ir Tragheime, t. y. jaunesnėse miesto dalyse. Tačiau senuosiuose kvartaluose ne tik nėra sodų, bet paprastai net kiemų. Čia vasarą poreikis būti arčiau gamtos tampa dar stipresnis, ypač vaikams. O ir sodas – tai tik sodas. Mažas ir ankštas, kad vaikai jame galėtų atsidūkti. Iš visų pusių jį supa namai, o vakarais ir ankstų rytą jame šalta ir drėgna.
Todėl karaliaučiškių polinkis gyventi gamtoje labai stiprus, ir jau nuo Užgavėnių žmonės ima galvoti, kur vykti vasaros mėnesiais: ar išsinuomoti namelį kaime, ar apartamentus jūros pakrantėje.
Vasaros butus galima išsinuomoti artimiausiose miesto apylinkėse, pavyzdžiui, Hufene, Ponartho, Juditteno ir Aweideno gyvenvietėse arba Baltijos jūros pakrantėje.
Atrodo, anksčiau Karaliaučiaus gyventojai net neįtarė, kokių gražių vietų yra jūros pakrantėje nuo Kranto iki Piliavos. Tik po Napoleono įsiveržimo karaliaučiškiai atrado ir įsirengė jūros kurortus, o atspirties tašku tapo kurorto atidarymas Dobberane2. Visa tai lėmė, kad dabar vasaros mėnesiais visa Baltijos jūros pakrantė nuo Kylio iki Rygos pilna poilsiautojų.
Krantas, Rantau, Neukuhren, Wangenkrug, Loppöhnen, Sassau, Rauschen, Georgswalde, Warnicken su savo garsiuoju tarpekliu, Klein Kuhren su vaizdingais kalnais ir t. t. – Rytų Prūsijos gyventojai iš tiesų turi kur pailsėti nuo rūpesčių, mėgaudamiesi jūra ir visais prieinamais patogumais.
Karaliaučiaus gydytojams jūros kurortų artumas – didžiulė palaima, nes kiti Vokietijos jūros kurortai dėl Karaliaučiaus geografinės izoliacijos labai nutolę nuo Karaliaučiaus, todėl daugeliui ligonių juose apsilankyti neįmanoma. O jūros vonios netoli Karaliaučiaus kainuoja tiek, kad jas gali sau leisti net nelabai pasiturintys žmonės.
Krantas, dar neseniai žvejų kaimas, garsėjęs tik rūkytomis plekšnėmis, nepaprastai stipriomis jūros bangomis, prastais būstais ir vaizdingų kraštovaizdžių stoka, virto nedideliu miesteliu ir populiariu jūros kurortu.
Buvęs kurhauzas Krante, apie 1850 m. (vok. Kurhaus, pasen. rus. kurgauz, kurzal).
Jūros bangų galia čia tokia didelė, o krantai tokie žemi, kad, siekiant apsaugoti pakrantės zoną nuo ardymo, Krante teko pastatyti labai brangius akmeninius statinius. Čia yra viešbučių, bulvaras, kuriame kasdien vyksta koncertai, krantinė.
Neukuhren XIX amžiaus viduryje.
Krante paplūdimys visiškai aprūpintas maudymosi vežimėliais3.
* * *
Į vakarus nuo Kranto yra Neukuhreno jūros kurortas. Jį daugiausia lanko šeimos su vaikais. Plokščias platus smėlio paplūdimys ypač tinka poilsio reikalingiems vaikams. Ten galima pailsėti pigiau ir ramiau nei Krante.
Tačiau tikrasis Baltijos jūros pakrantės perlas yra Rauscheno kurortas.
Pastaruoju metu Rauschenas labai pasikeitė į gerąją pusę. Senasis mielas kaimas, įsikūręs rytinėje gilaus tarpeklio, kurio dugne tyvuliuoja vaizdingas vandens telkinys, kranto terasoje, liko beveik toks pat kaip anksčiau, o naujasis, aristokratiškasis Rauschenas įsikūrė ant kopos, skiriančios kaimą nuo jūros. Gražios, modernios vilos ir viešbučiai, didelė įspūdinga karšto vandens maudykla, vandentiekis, elektros apšvietimas ir griežtos statybos taisyklės, užtikrinančios kuo didesnį gamtos grožio išsaugojimą, leidžia Rauschenui konkuruoti su elegantiškiausiais Prūsijos jūros kurortais.
Balsvų kopų dirvožemis įdirbamas ir tampa derlingas, gražūs sodai džiugina akį... Daugeliu atžvilgių Rauschenas tebėra Kranto priešingybė. Kaimiška, raminanti tyla, sostinės šurmulio nebuvimas, nuostabūs kraštovaizdžiai daro jį mėgstama mokslininkų ir menininkų poilsio vieta – jie randa čia ramybę ir kūrybinį įkvėpimą.
Rauschenas užpraeito amžiaus viduryje.
Rauschene yra viskas, ko reikia ramiam vasaros poilsiui prie jūros: gražus senas miškas, romantiškas didelis tvenkinys, apsaugotas nuo vėjo, nuo viržių raudonos kopos, aukštas jūros krantas ir gaivus maudymasis jūroje.
Rauscheno kopa.
Čia jūra ošia, vėjai ošia,
Ir malūno klegesys girdėtis.
Čia ošimu gamta mane pasitinka,
Juk „Ošimu“4 ta vieta vadinas.
– taip Rauscheną apdainavo Ernstas Wiechertas5, aistringas šio kurorto gerbėjas.
* * *
Pasivaikščiojimas po Mažąsias ir Didžiąsias Kačių daubas (die kleinen und großen Katzengründe), prasidedančias iškart už Rauscheno miško, padovanos keliautojui daugybę įdomių, nuolat besikeičiančių vaizdų. Iš senojo pušyno jis iškart patenka į kalvotą vietovę, kur po vešlių lieknų beržų grupėmis auga kadagiai, viržiai arba žiba akinamai baltas smėlis. Kelias tęsiasi per augalijos neturinčius šviesius smėlynus, palei vandeningus upelius, pro paslaptingas pelkes, kuriose auga žalčialunkiai ir spanguolės, per vešlų žalių kiškiakopūsčių kilimą arba iki kelių paparčiuose ir žolėje, per kalnus ir slėnius iki ąžuolyno, nuo kurio aukščiausios vietos atsiveria įspūdingas vaizdas į lapuočių medžių lajas ir plačius Warnickeno miškus. Visame kelyje nesimato jūros, ir kartais atrodo, kad esi tarp Suomijos beržų ar Liuneburgo viržyne, kartais staiga atsiduri tikrame Rytų Prūsijos miške, o kartais – vešlioje Tiuringijos vietovėje.
Pasivaikščiojimas mišku ir galingais miškingais tarpekliais (Gausup ir Detroitschlucht) nuo Rauscheno iki Warnickeno, šio Sembos pakrantės perlo, atskleidžia visiškai kitokius vaizdus. Warnickenas, kuriame yra vyriausioji girininkija ir užeiga, nedidelis, todėl poilsiautojų čia gana nedaug. Tačiau per Warnickeną ir jo garsųjį Vilkų tarpeklį kasmet iš Rauscheno ar Groß Kuhreno praeina daugybė tūkstančių keliautojų. Beveik penkiasdešimties metrų aukščio krantai, vainikuoti nuostabiu prižiūrimu mišku, stačiai leidžiasi į jūrą. Vaizdingas Vilkų tarpeklis palaipsniui nusileidžia beveik iki pat jūros lygio.
Warnickeno tarpeklis apie 1850 metus.
Vilkų tarpeklio šlaitai apaugę vešliu pomiškiu, o į gražiausias jo vietas galima patekti specialiai įrengtais takais ir laiptais. Nuo viršūnių, ypač nuo Wolfsspitze, atsiveria nuostabūs vaizdai.
Vilmo saloje (Riugenas).
Krantus čia iš dalies sudaro raudonas ir pilkai mėlynas mergelis, kurio spalvos suteikia kraštovaizdžiui nepakartojamą išvaizdą, primindamos tai Riugeno salos kreidos klodus, tai Alpių uolienas. Štai aukštai virš skardžio palinko metro storio uosis. Ten už uolų įsikibusi išlinkusi pušis, o čia įsikūręs vešlus žalias juodalksnių krūmynas.
Šį paveikslą įrėmina jūra, kurios bangos dūžta į nesuskaičiuojamas išsikišusias pakrantės uolas. Pridėkite prie to besileidžiančios saulės šviesos efektus, ir gausite nepakartojamą gamtos paveikslą, kuris negali būti didingesnis ir gražesnis.
* * *
Visur kaimo vietovėje matote šen bei ten pastatytas brezentines palapines, sutinkate pasivažinėjimo karietas, raitelius ir raiteles, žmones, einančius į artimus ir tolimus pasivaikščiojimus. Jūros pakrantėje stovi šiaudinės maudymosi kabinos, kurios dažnai atrodo taip, tarsi čia būtų persikėlęs afrikiečių kaimas su savo gyventojais. Įėjimas į kabiną paprastai atgręžtas į sausumą, uždara galinė sienelė – į jūrą, ir kol nusirengiate, galite girdėti nuostabų bangų ošimą šalia. Tai kvietimas paieškoti jose sveikatos ir bent jau gero apetito. O be malonumo maudynės būtų blankios.
Tenka apgailestauti, kad, priešingai sveikatos reikalavimams, moterys pasiduoda veidmainiškam drovumui ir visą laiką paplūdimyje būna šlapiais maudymosi kostiumais, todėl dažnai peršąla. Jau nekalbant apie tai, kad šie apdarai daro maudymąsi nepatogų ir nemalonų. Argi besimaudančių moterų nepakankamai apsaugo nuo nekuklių žvilgsnių specialios maudymosi valandos, kalvota Baltijos pakrantė ir šalia jūros voniomis besimėgaujančių damų draugija?
Publika Kranto promenadoje.
Argi Krante viešajai tvarkai saugoti ant kranto nebuvo pastatytas pusaklis žandaras, kai kartą buvo gauta skundų dėl kažkokių įžūlėlių, nukreipusių į drovias damas savo lornetus?
Piliava.
Kiekvienas Karaliaučiaus gyventojas turi mėgstamą kurortinį kaimą, į kurį atvyksta ir kurio padėtį, jūros krantą ir draugiją jis išskiria. Pačiuose kurortuose apie nieką daugiau ir nekalbama, tik apie jūrą. Vis iš visų pusių girdėti:
– Ar jau maudėtės šiandien?
– Ar geras vanduo?
– Kokia vandens temperatūra Jums tinka?
– Ar šiandien vėl eisite prie jūros?
– Šiandien tokia audra! Ar pavyko paplaukioti?
– Ar susirinko jums čia gera draugija? ir t. t.
Ir taip nuo ryto iki vakaro. Žavėjimasis jūra – nuolatinis rečitatyvas, kurį kartoja kiekvienas poilsiautojas.
Ar jūra pagarbiai bučiuoja kranto smėlį, ar kaip pirmykštė pabaisa su tūkstančiu milžiniškų galvų baisiai riaumodama grasina praryti žemę; ar spindi kaip tekantis šviesiai žalias smaragdas, ar mirguliuoja tamsiai violetiniu rašalu; ar šoka švelnų bangų šokį, ar guli sustingusi pilka mase tarsi skaldytas ledas; ar verda puta, keldama bangas į dangų, ar jos skaidriuose vandenyse kaip lygiame veidrodyje galime aiškiai įžiūrėti dugno akmenis ir samanas – jūra visada graži. Ji niekada neatsibosta, ar pasirodytų jums kaip mylima moteris su negližė, ar apsirengusi iškilmingais smaragdiniais drabužiais. Jos žavesys neišsenkamas.
Galima valandų valandas sėdėti ant didelio riedulio ar į krantą ištrauktoje žvejų valtyje, mintimis visiškai pasineriant į žydrą dangaus platybę virš plačių jūros erdvių, į saulės, mėnulio ir žvaigždžių, žibančių švelnioje nakties dangaus gelmėje, spindesį.
Atrodo, kad tomis akimirkomis su mumis kalbasi Homeras ir Shakespeare'as – puikiai jūrą pažinoję poetai, kuriems ji atskleidė visas savo paslaptis.
Nuostabu, kad mūsų karaliaus gimtadienis, rugpjūčio trečioji, sutampa su aukšto kurortinio sezono viduriu ir yra jo kulminacija. Įkvėpti tėvynainiai deklamuoja eilėraščius, sako iškilmingas kalbas, leidžia fejerverkus, šoka ir geria už Frydricho Vilhelmo III Teisingojo gerovę!
VERTĖJOS PASTABOS
1. Bolonijos akmuo, Bolonijos špatas – viena iš špato atmainų, turinti bario sulfato. Rastas prie Monte Paterno kalno Bolonijos apylinkėse. Apie 1600 m. piemuo Vincenzo Cascariolo pastebėjo, kad šis akmuo, kelias valandas pagulėjęs saulėje, įgyja gebėjimą švytėti tamsoje. Cascariolo kartu su alchemiku Begatello ir matematiku Maginiu pradėjo gaminti vadinamuosius Bolonijos akmenis (kitaip – „saulės akmenys“, lapis solaris), kurie XVII amžiuje išpopuliarėjo Europoje.
„Sakoma, kad Bolonijos akmuo, padėtas saulėje, sugeria saulės spindulius, o paskui kurį laiką švyti tamsoje…“
Johannas Wolfgangas Goethe, „Jaunojo Verterio kančios“
2. Maudymosi vežimėlis (vok. Badewagen; Badekarre).
Maudymosi vežimėlis – tai uždara medinė kabina ant dviejų (Badekarre) arba keturių (Badewagen) ratų, kurią įritindavo į vandenį. XVIII–XIX a. tai leido maudytis atviroje jūroje „padoriai“, t. y. nepastebimai priešingai lyčiai. Tuo metu laikyta neįmanoma ir įžeidžiama, kad moterys ir vyrai maudytųsi vieni kitų akivaizdoje, nors tuomet paplitę maudymosi kostiumai dengė kur kas daugiau nei įprasta šiandien.
Vokietijoje maudymosi vežimėliai pirmą kartą pasirodė apie 1800 m. Jų naudojimą reikia suprasti „privatumo“ kontekste, kai maudymasis buvo suvokiamas ne tiek kaip pramoga, kiek kaip gydymo priemonė.
3. Bad Doberanas – miestas Rostoko apskrityje, Meklenburge-Pomeranijoje, Vokietijoje. Jis buvo buvusios Bad Doberano apskrities centras.
4. Rauschen (vok. Rauschen) – ošimas.
5. Ernstas Wiechertas (vok. Ernst Wiechert; 1887–1950) – vokiečių poetas, rašytojas, pedagogas. Hufeno gimnazijos Karaliaučiuje mokytojas.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
