Jei apsidairysi stovėdamas pačiame viršuje, iš aukštybės kaip ant delno pamatysi apačioje plytintį Karaliaučių ir jo senuosius kvartalus, šiaurėje žaliuoja laukai su po juos išsibarsčiusiais kaimais, dešinėje – Kuršių marios, kairėje – begalinis Baltijos jūros veidrodis, tarp dviejų vandens platybių vos žaliuoja ūkanotoje miglelėje Kuršių nerijos brūkšnelis, o pietryčiuose saulėje tviska Aistmarės.
Pagonybės laikais ant Rinau buvo Ligo, pavasario ir džiaugsmo dievo, šventykla; apie jį mums mažai kas žinoma. Galbūt jis – tas pats dievas, kurį lenkai vadino Ligičiumi, taikdariu ir sutaikytoju. Jo maistas buvo šventoji neužgesinama ugnis, kurią palaikė jaunos mergelės, nepažinusios vyro.
Šiai tarnystei kartą buvo išrinkta mergina, kurios grožis uždegė vieno kilmingo jaunuolio širdį.
Jis pasipriešino vyriausiojo žynio Krivio draudimams ir prisiekė pagrobti savo išrinktąją iš žynių ir įvesti ją į savo namus kaip žmoną. Tris kartus jis šturmavo Rinau, ir tris kartus šventyklos sargai atrėmė jo būrio atakas, kol pagaliau jaunajam kariui pavyko prasiveržti pro vartus, – štai jis jau glėbė trokštamą mergelę, bet tada pakilo baisus vėjas, sužaibavo žaibai, danguje ėmė suktis viesulai, – tai siautė Vėjo nuotaka1.
Staiga vienu metu sugriuvo šventyklos sienos ir palaidojo po savimi įsimylėjėlius. O šventoji ugnis užgeso. Nuo tada žmonės vidurnaktį Rinau viršūnėje girdėdavo mūšio triukšmą ir ginklų žvangėjimą, o iš žemės staiga iškildavo mirgantis žiburėlis. Paskui viskas vienu metu staiga nurimdavo, ir aplink vėl tvyrodavo tyla, kurią sudrumsdavo tik naktinių paukščių klyksmai.
Taip pat pasakojama, kad vėliau ant kalno gyveno Sembos valdovai, Samo, legendinio karaliaus Videvučio sūnaus, palikuonys. Ten, šventoje ąžuolų giraitėje, jie garbino savo dievus, visų pirma gėrimo ir valgio dievą Kurchą, arba Gurchą, gyvulių dievą Vurškaitį, taip pat paukščių dievą Išvambratą2. Šie trys dievai senovės prūsų mitologijoje užėmė antrąją vietą po aukščiausiosios trejybės: Perkūno, Pikuolio ir Patrimpo.
Pagaliau čia atėjo Vokiečių ordinas, užkariavo Sembą ir sugriovė pagonių šventyklas, bet ir jį vėliau pastūmė Liuterio mokymas: visi vienuolynai buvo panaikinti, o vienuoliai ir vienuolės liko be prieglobsčio, kaip avys be savo ganytojų.
Tai nutiko 1524 metais. Karaliaučiuje tada buvo vienuolių, išvarytų iš savo vienuolynų. Netekę pastogės, jie nežinojo, kaip ir iš ko toliau gyventi.
Vaizdas nuo Galtgarbio į Alkų kalvas.
Tarp jų buvo keturiolika vienuolių, šį tą išmanančių apie slaptus ir paslaptingus dalykus ir labai gerai žinančių, kad Rinau užkasta nemažai lobių. Juos buvo pasiekęs padavimas, kad kalno gilumoje saugomos urnos, kuriose gulėjo ant laužo sudegintų Sembos valdovų kūnų pelenai, o kartu su jais – senovinės brangenybės, daug aukso ir kitų lobių.
Broliai vienuoliai patraukė į Rinau, užkopė į kalno viršūnę, pasiėmę viską, ko reikia kasinėjimams, ir iškart aptiko ten senų sienų fragmentų ir ėmė juos griauti. Netrukus jie rado žemėmis užverstą požemį, kuriame eilėje stovėjo didelės urnos.
Tačiau prie kiekvienos urnos sėdėjo didžiulis juodas šuo, kiekvienam šuniui iš nasrų ėjo garai, ir tie garai buvo tokie nuodingi, kad penki vienuoliai tuoj pat krito negyvi, o trys mirė kitą dieną. Tada šeši likę vienuoliai suprato, kad lobių paieškoms pasiruošė prastai, pasitarė ir nusprendė bandyti antrą kartą, tačiau šįkart pasiruošti geriau.
Ir štai jie vėl užkopė į Rinau, pasiėmę šventus paveikslus, pateptus šventintu aliejumi, taip pat skrynelę su šventųjų relikvijomis. Jie viską sustatė kasinėjimo duobės pakraštyje ir ėmė laikyti šventas mišias, giedodami litanijas. Žiūri – šunys dingo, ir nuodingi garai nustojo rūkti. Vienuoliai labai apsidžiaugė: dabar urnas buvo galima ramiai pasiimti, tik jos buvo labai sunkios.
Ir buvo juokinga žiūrėti, kaip kiekvienas vienuolis, prakaituodamas ir dusdamas, tempė nuo kalno ant pilvo didelę aukštą urną, o tos urnos buvo tokios pat pilvotos kaip ir patys broliai vienuoliai.
Dalyvaujant vyskupui ir vietos komtūrui, jie ėmėsi kruopščiai tirti senovinių ąsočių turinį. Viduje rasta daugybė vertingų daiktų: molio gumuliukų, smėlio, smulkių anglelių, kaulų liekanų, pelenų – bet nebuvo nieko metalinio, o juo labiau iš tauriojo metalo. Vienuolių veidai ištįso. Iškart tapo aišku, kad archeologai jie nebuvo, antraip vien senovinių indų vaizdas, kad ir tuščių, būtų glostęs jų akis. Pamiršo, kad šiaip jau nuo kalno jie grįžo sveiki ir gyvi, o tai irgi buvo didelis džiaugsmas. O kadangi nebuvo ant ko išlieti savo apmaudo, jie širdyse paminėjo nelabąjį – turbūt tai velnias pavertė puoduose buvusį auksą pajuodusiais pelenais ir anglimis! Beje, jis, vargšelis, taip apie tai ir nesužinojo.
ŠALTINIS
Ludwigas Bechsteinas, „Vokiečių sakmių knyga“ (Ludwig Bechstein, Deutsches Sagenbuch – vok.), Leipcigas, 1853.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Žr. straipsnį „Germanų pasakų mitologija. Vėjo nuotaka“.
2. Išvambratas – senovės prūsų dievas. Kartu su Kurchu ir Vurškaičiu sudarė antrojo rango triadą. Išvambratas buvo visų paukščių valdovas. Manoma, kad jame įsikūnijo pats pirmasis vyriausiasis žynys Brutenis, kuris pagonių dievų garbei atliko ritualinį susideginimą.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
