Prūsijoje, ten, kur kadaise stovėjo Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas, neatmenamais laikais buvo įkurta Rikojoto1, arba Romuvos, gyvenvietė. Pagal vieną versiją, šis pavadinimas atsirado po to, kai prūsai grįžo iš karo žygio į Romą ir jo atminimui įkūrė piliakalnį, pavadintą Naująja Roma – Roma nova; vėliau šis vardas virto Romuva.
Ten augo senovinis ąžuolas, kurį prūsai gerbė labiau už visus kitus šventus jo brolius. Jis buvo šešių uolekčių pločio, o jo laja tokia plati ir tanki, kad nepraleisdavo nei lietaus, nei sniego, nes lapai nenukrisdavo ir likdavo žali net žiemą.
Ąžuolo kamiene po trimis šakomis buvo išskaptuotos trys nišos, kuriose stovėjo natūralaus dydžio trijų pagrindinių senųjų prūsų dievų atvaizdai. Trys stiprios šakos aukštai vėl suaugdavo viena su kita2, sudarydamos tankų stogą, taigi pats medis savo lapija saugojo dievų atvaizdus nuo sniego ir lietaus. Lygiai toks pat ąžuolas kadaise augo miške netoli Įsruties3, tačiau 1664 m. jį sunaikino trenkęs žaibas.
Pirmojoje Romuvos ąžuolo nišoje buvo dievo Pikuolio, arba Patolo, atvaizdas. Jis žiūrėjo iš po antakių, jo mirtinai išblyškusį veidą rėmino ilga žila barzda, o galva buvo apdengta baltu apdangalu. Jo vardas kilęs iš žodžio „pekla“ (pragaras). Jo šventasis ženklas buvo negyvos galvos – žmogaus, arklio ir karvės, kurias jam aukodavo, o per didžiąsias šventes jam puoduose lydydavo taukus.
Dievas Pikuolis kaip nakties šmėkla ateidavo į turtingųjų namus, jei mirus kuriam nors šeimos nariui jų aukos jam būdavo nepakankamai didelės. Jei jis pasirodydavo trečią kartą, reikėdavo aukoti žmogaus kraują. Tada žynys vaidila4 persipjaudavo ranką. Tekėdavo kraujas, ir jei ąžuole pasigirsdavo burbėjimas, tai reikšdavo, kad dievas patenkintas ir auka priimta.
Romuvos šventvietė.
XVIII a. pradžios knygos iliustracija.
Kitą nišą užėmė Perkūnas – griausmavaldis, vyriausiasis tarp dievų. Jo išvaizda buvo išdidi, o veidas raudonas iš pykčio. Perkūno šventasis ženklas buvo ugnis, ir jo galvą vietoj plaukų vainikavo liepsnos liežuviai. Jis turėjo juodą garbanotą barzdą.
Jo grėsmingas žvilgsnis buvo nukreiptas į trečiąjį dievą – Patrimpą. Prieš Perkūno atvaizdą reikėjo nuolat palaikyti šventąją ugnį, kurstant ją sausomis ąžuolo malkomis. Šioje ugnyje būdavo deginamos aukos. Jei ugnis užgesdavo, šventąją liepsną prižiūrėjęs vaidila už šią šventvagystę turėdavo sumokėti savo gyvybe.
Pagaliau trečiojoje nišoje buvo dievo Patrimpo atvaizdas. Tai buvo jaunas bebarzdis vyras su varpų vainiku. Jis saugojo žemę ir apdovanodavo žmones jos vaisiais. Jaunasis dievas džiugiai šypsojosi.
Patrimpo šventasis gyvūnas buvo žaltys. Jis gyveno dideliame puode, uždengtame pėdu, ir vaidilos girdydavo jį pienu. Dievo Patrimpo aukure rūkdavo vaškas ir smilkalai. Ir šis dievas taip pat reikalavo žmonių aukų. Tačiau jam buvo mielos tik vaikų aukos.
Už trijų žingsnių nuo ąžuolo ant septynių uolekčių aukščio karčių buvo ištemptos gražios drobės. Niekas, išskyrus vyriausiąjį žynį Krivaitį ar aukščiausius vaidilas, neturėjo teisės užeiti už šių uždangų. Krivaičio, taip pat dievams tarnaujančių žynių būstai buvo išsidėstę aplink šventąjį ąžuolą.
Ilgą laiką Romuva buvo prūsų sostinė. Tačiau 1015 m. Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis užpuolė Prūsiją ir nusiaubė senąją šventvietę. Visi šventieji atvaizdai buvo sudeginti. Vis dėlto lenkų kariuomenei pasitraukus, prūsai iš naujo atkūrė dievų atvaizdus.
Pasakojama, kad Mazovijoje gyveno kunigaikštis, kuris paleistuvavo su vieno bajoro žmona. Šis ne kartą grasino kunigaikščiui, kad atkeršys už savo sutryptą garbę, tačiau tas grasinimų nebijojo. Ir štai vieną dieną bajoras atsitiktinai sutiko savo neištikimą sutuoktinę kartu su kunigaikščiu. O jis – pagal visų to meto kilmingųjų paprotį – turėjo su savimi ietį. Ta ietimi jis ir perdūrė kunigaikštį bei svetimautoją, o paskui pabėgo į Prūsiją, kur pasislėpė Romuvoje pas Krivaitį.
Kunigaikščio broliai leidosi jo vytis ir netrukus su didele družina atvyko į Romuvą, suvarė vyriausiąjį žynį Krivaitį ir vaidilas į jų būstus ir viską padegė.
O bajorą nubaudė žiauria mirtimi. Ilgus dešimt metų Mazovijos kunigaikštukai plėšikavo Prūsijoje, kol prūsai susivienijo, išvijo juos iš savo žemių ir privertė sudaryti taiką. O šventvietė vėl buvo atkurta.
Pikuolis, Perkūnas, Patrimpas. „Senųjų prūsų dievai“.
Litografija, 1839.
Ilgai stovėjo Romuvoje šventasis ąžuolas, ir prūsai, net priėmę krikščionybę, slapta toliau jam meldėsi. Buvo tikima, kad jei žmogus ar naminis gyvulys nešioja ant kaklo pririštą Romuvos ąžuolo lapą, jam nieko bloga negali nutikti.
Galiausiai Varmijos vyskupo Anzelmo prašymu magistras Vinrichas fon Kniprodė įsakė maršalui Heinrichui Šindekopfui nukirsti šventąjį ąžuolą. Toje vietoje buvo pastatytas Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas.
Tačiau vienuolynas turėjo blogą vardą: kronikose išliko kažkokio kunigo Christopho Hennenbergerio įrašas apie vienuolyno vienuolius, kurie buvo linkę į pražūtingą girtavimo įprotį.
Nors ąžuolas buvo nukirstas, vieta, kurioje jis kadaise augo, ilgai buvo laikoma užkerėta – tikriausiai todėl, kad čia buvo pralietas daugelio paaukotų žmonių kraujas. Kartais ten staiga kildavo didelis triukšmas, pasigirsdavo vėjo švilpimas – tarsi ąžuolas vis dar tebestovėtų, siūbuotų jo šakos ir šnarėtų lapai. Šioje vietoje dažnai siautė smarkios audros, žaibavo. Kartais čia matydavo baisių šmėklų – tai miškinių, tai slibinų, gyvačių ar ugnies kamuolių pavidalu.
Net vienuolyne vienuoliai neturėjo ramybės: naktimis čia vaikščiojo vaiduokliai, gąsdindami bailius Dievo buveinės gyventojus. Galiausiai, norėdami išvyti nelabąjį, jie pasikvietė iš Vokietijos egzorcistą.
Velnio varytojas pagamino iš gryno aukso piršto ilgio nukryžiuotąjį ir trikampį žiedą, ant kurio išgraviravo kažkokį įrašą. Abu šiuos daiktus jis užkasė po bažnyčios kertiniu akmeniu. Nuo tada nelabasis paliko ramybėje ir apylinkes, ir vienuolyną.
Tiesa, vėliau Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas, kaip kadaise ir senasis Romuvos miestas, taip pat buvo sugriautas.
1708 m. šių žemių savininkas baronas von Kilitz zu Gross-Waldeck įsakė pašalinti sugriauto vienuolyno sienų liekanas. Būtent tada, kasinėjant griuvėsius, ir buvo rasti nukryžiuotasis bei žiedas. Baronas abu šiuos daiktus padovanojo Karaliaučiaus miestui. Tačiau įrašo ant žiedo taip niekas ir nesugebėjo iššifruoti.
Johannas Georgas Theodoras Grässe.
Šventasis Romuvos ąžuolas. Nuoroda.
„Prūsijos valstybės legendų knyga“.
... Savotišku Romuvos, paskutinės didžiosios Europos šventvietės, istorijos epilogu ir epitafija žyniams vaidiloms tapo seno prūso žodžiai, išlikę kunigo Michaelio Pretorijaus, 1664–1685 m. rinkusio liaudies padavimus šiaurės rytų Prūsijoje, užrašuose.
„Vienas senas valstietis iš Strigehnen kaimo5 pasakojo, kad jis kilęs iš ypatingos giminės...
Jis sakė, kad vienas iš jo protėvių prieš daugelį amžių buvo čia, Prūsijoje, Krivis, tai yra vyriausiasis žynys. Jis sujungė savyje visus nuostabius gebėjimus, kuriuos dabartiniai vaidilos turi tik atskirai.
Šios stebuklingos protėvio galios visada atgimsta tik jį paveldinčiame sūnuje ar vaikaityje.
Tačiau, deja, įprasta ir tai, kad jų gebėjimai iš kartos į kartą silpnėja, ir jame ta galia beveik visiškai užgeso, – liūdnai tarė jis. Anksčiau, ypač dažnai jaunystėje, jis mėgino dėti pastangas, kad atgaivintų senąjį burtų meną.
Tačiau veltui: protėvio galia išėjo ir prarasta. Iš naujo išmokti šių žinių neįmanoma. Visa tai yra jo tautos mirimo ženklas. Visi jo vaikai jau mirė ir liko nesusituokę, tad jis neturi kam perduoti protėvių paveldo. Jis tuščias kaip kiauras riešutas ir nusiaubtas. Vienintelis dalykas, kurį galima konstatuoti: jis – paskutinis kadaise tokios didelės giminės palikuonis. Tuo jis ir baigė savo pasakojimą...“
VERTĖJOS PASTABOS
1. Pagal kitą versiją, Romuva buvo šventvietė, kurioje garbinti aukščiausieji dievai, o Rikojotas – antraeiliai (J. Grässe pastaba).
2. Kai kurie istorikai mano, kad Romuvos vardas kilo iš senosios prūsų kalbos žodžio „ruomot“, reiškiančio „suaugę į viena“ (J. Grässe pastaba).
3. Įsrutis – ankstesnis Kaliningrado srities Černiachovsko miesto pavadinimas.
4. Vaidilos – bendras baltų tautų (prūsų, lietuvių, latvių) pagonių žynių pavadinimas.
5. Zagorskoje gyvenvietė Černiachovsko rajone.
Romuva žemėlapyje iš knygos „Senoji ir Naujoji Prūsija, arba Prūsų istorija“ (1679).
I PRIEDAS
Ta proga verta pateikti ištrauką iš rusų istoriko ir slavofilo Ivano Dmitrijevičiaus Beliajevo „Pasakojimų iš Rusijos istorijos“ (1861).
„... Lietuvių pagonių bažnyčia buvo viena su prūsų, lietuvių gentainių, pagonių bažnyčia.
O pati lietuvių bažnyčia buvo tam tikra prasme priklausoma nuo prūsų bažnyčios, nes pagrindinės šventenybės ir vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis iš pradžių buvo pas prūsus, ir lietuviai iš ten gaudavo ir žynius, ir įvairias religines apeigas.
Krivių Krivaitis persikėlė į Lietuvą tik vokiečiams užėmus Prūsų žemę, o tai įvyko ne anksčiau kaip XIII amžiuje, – tada Lietuvos žemėje buvo įrengta ir pagrindinė šventvietė, vadinama Romnove.
Krivių Krivaitis, pagal pačią savo vardo prasmę, buvo vyriausiasis žynys virš žynių ir aukščiausiasis teisėjas virš teisėjų bei tiesioginis dievų valios aiškintojas; vadinasi, jis įkūnijo aukščiausiąją valdžią tiek pasaulietiniuose, tiek dvasiniuose reikaluose visame prūsų ir lietuvių pagonių pasaulyje, buvo vyriausiasis prūsų ir lietuvių pagonių ganytojas.
Jo kaimenė jį taip šventai gerbė, kad jo globotiniai laikė didžiausia sau palaima, jei kuriam nors iš jų nors kartą gyvenime būdavo lemta jį išvysti.
Tamsūs tolimų Prūsų ir Lietuvos žemės kampelių pagonys netgi laikė Krivių Krivaitį nemirtingu, amžinai gyvu; šį tikėjimą, žinoma, palaikė tai, kad pasenęs Krivių Krivaitis prieš mirtį pats atsiduodavo sudeginti, ir šis sudeginimas žmonėms būdavo pateikiamas kaip Krivių Krivaičio atgimimas. Artimiausi aukštieji žyniai, gyvenę Romnovėje ir supę Krivių Krivaitį, giliai saugojo nuo neįšventintųjų naujojo Krivių Krivaičio išrinkimo paslaptį. Esant tokiam beveik sudievinimui, Krivių Krivaičio valdžia buvo labai gerbiama visose lietuvių genties užimtose žemėse, taip kad visi lenkdavosi – ir kunigaikščiai, ir didieji, ir mažieji žmonės – ne tik prieš jį patį ar jam artimą asmenį, bet net prieš kiekvieną jo pasiuntinį, turintį iš jo kreivą lazdą ar kokį kitą ženklą, kaip liudija seniausias prūsų ir lietuvių pagonybės aprašytojas Petras Dusburgietis.
Lietuvių bažnytinėje hierarchijoje po Krivių Krivaičio ėjo vaidilos, o tai reiškia „žinantieji“, – tai buvo dievų valios aiškintojai ir apskritai religinių apeigų saugotojai bei žinovai.
Vaidilomis būdavo santuokos ryšiais nesusaistyti vyrai ir moterys. Vieni jų gyveno Romnovėje prie šventojo ąžuolo – pagrindinės dievų buvimo vietos, o kiti buvo išsibarstę po visas vietas, kur tik gyveno prūsai ir lietuviai; jų atsakomybė buvo visur palaikyti ir išlaikyti grynas šventąsias apeigas, mokyti žmones dievų pažinimo ir garbinimo, aukoti aukas, laiminti žmones, skirti šventadienius, atsakinėti abejotinais klausimais ir šaukti žmones dievų valiai paskelbti bei bendroms aukoms ir maldoms; jie taip pat nustatydavo laimingas ir nelaimingas dienas.
Vaidilos skirstėsi į aukštesniąsias ir žemesniąsias pakopas.
Aukštesniųjų pakopų vaidilos gyveno prie Krivių Krivaičio ir rūpinosi šventosios neužgesinamos ugnies palaikymu; jie kitaip buvo vadinami krivitais, ir iš jų būdavo renkamas Krivių Krivaitis. Po krivitų ėjo sigonotai, gyvenę aplink Romnovę, – tai buvo pamaldų tvarkytojai, apeigų tvarkos saugotojai.
Žemesniosioms vaidilų pakopoms priklausė vaidilos, gyvenę visoje Lietuvos žemėje, privalėję rengti įvairias pamaldas ir palaikyti religinio mokymo grynumą tarp žmonių. Po jų ėjo dar žemesni religinių apeigų tarnų ir rengėjų laipsniai, kurių žinioje buvo tos ar kitos religinių tikėjimų rūšys.
Tokie buvo:
1) svalgonai, santuokos religinių apeigų tarnai; jie ne tik rengė vestuvių apeigas, bet ir sprendė apie jaunikio ir nuotakos skaistumą bei apie laimingą ar nelaimingą jaunavedžių ateities likimą;
2) putonai būrė iš vandens ir jūros putų, pranašavo ateitį;
3) vėjonai buvo būrėjai iš vėjų; jie ne tik darydavo įvairias pranašystes pagal vėjo pobūdį, bet ir kažkokiais kerais mokėjo nukreipti vėjus į vieną ar kitą pusę;
4) pustonai gydė žaizdas ir kitas ligas savo pačių pūtimu;
5) seitonai vaikė ligas, kabindami ligoniams įvairius amuletus;
6) švanonai pranašavo laimę ir nelaimę, būdami iš degančios liepsnos ir dūmų;
7) burtininkai pranašavo ateitį, būdami iš atvaizdų, susidariusių ištirpintame vaške, išlietame į vandenį, – jie taip pat traukdami burtus spręsdavo besivaidijančiųjų ginčus;
8) talisonai ir lingusonai, laidojimo religinių apeigų saugotojai ir rengėjai; jie atlikdavo laidojimo maldas, šlovindavo mirusiojo žygdarbius ir guosdavo likusius artimuosius, pasakodami įvairius regėjimus apie mirusiojo pomirtinį gyvenimą.
Visi šie žiniuoniai ir kerėtojai keliaudavo po gyvenvietes ir, kaip nežinomų galių ir žinių turėtojai, vadovavo žmonėms, taip kad šie nuo gimimo iki kapo visais naujais ir sunkiais gyvenimo atvejais be jų nedrįsdavo žengti nė žingsnio.
Jais visiškai pasitikėjo tamsūs žmonės, visuose gamtos reiškiniuose ir visuose savo gyvenimo atvejuose regėję nežinomos ir antgamtinės galios buvimą, su kuria, pagal jų religinį tikėjimą, galėjo susitvarkyti tik žmonės, apdovanoti nežinomomis žiniomis ir ypatinga slapta dvasios galia.“
II PRIEDAS
„Pabaltijo krašto etnografinis aprašymas“.
Gentys, nuo seno gyvenančios šiame krašte.
Rygos vyskupijos leidinys, 1893.
... Kalbant apie latvių religiją ir religines sąvokas, negalima sakyti, kad jos būtų pasiekusios ypatingą raidą, priėjusios iki tobulesnio kulto, kaip, pavyzdžiui, pas graikus ir romėnus, nors vis dėlto šiuo požiūriu latviai stovėjo aukščiau už daugelį pagonių tautų.
Latviai, kaip ir senovės slavai, apsiribojo supančios gamtos su jos jėgomis ir reiškiniais sudievinimu; saulė, mėnulis, žvaigždės, oro reiškiniai – žaibas, griaustinis ir vėjai, pagaliau ugnis, vanduo ir giraitės buvo pagrindiniai jų garbinimo objektai. Jie tikėjo, kad, pradedant griaustiniu ir baigiant paskutine mėšlo krūva, kiekviename daikte ir kiekviename reiškinyje gyvena atskira dievybė, kurią reikia garbinti. Jie buvo įsitikinę, kad dievams įtikti reikia daryti viską, kas dora ir teisinga, tačiau, apibrėždami pačią dorą ir teisingumą, labiau vadovavosi savo jausmu ir sąžine, nei vingriais proto aiškinimais. Tuo ir baigėsi visos senovės latvių religinės sąvokos, ir šių sąvokų jiems pakako, nes jie nežinojo kitų reikmių ir poreikių, išskyrus tuos, kuriuos siūlė juos supanti gamta. Garbindami savo dievus, senovės latviai neužsidarydavo keturiose atskirų šventyklų sienose, o gerbė savo dievus tose vietose, kur buvo akivaizdūs jų galybės pėdsakai. Taip griaustinio dievą jie gerbė po žaibo perskeltu ąžuolu, miško dievą – miškuose, giraitėse, vandenų dievą – pakrantėse, pasėlių sargą dievą – laukuose ir t. t. Tik aukštesnės dievybės turėjo ypatingą, apibrėžtą buveinę.
Tokia vieta buvo šventoji Romuva dabartinėje Prūsijoje, kur buvo trijų pagrindinių dievų, garbintų visų latvių ir lietuvių genčių, atvaizdai. Čia plačiame slėnyje augo senas aukštas ąžuolas, kurio apimtis siekė dvylika pėdų ir kuris net žiemą neprarasdavo savo žalios lapijos.
Šis ąžuolas buvo ir aukuras, ir šventykla. Ant jo, tarp sodriai sužaliavusių šakų, buvo trijų pagrindinių dievų – Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio – atvaizdai.
Perkūno, kaip galingo griaustinio ir ugnies dievo, dievų karaliaus, atvaizdas buvo tarp kitų viduryje. Iš išvaizdos jis buvo pykčiu liepsnojantis vyras, todėl jo veidas buvo ugnies spalvos, su vilnijančia garbanota barzda, o galvą vainikavo dvylika ugningų spindulių. Jis buvo saulės, šviesos ir visų oro reiškinių dievas. Latvių įsivaizdavimu, jis važinėjo dangumi, dešine ranka atsirėmęs į jaučio sprandą, o kairėje laikė liepsnojančią lazdą, iš kurios lėkė žaibai. Kai jis supykdavo dėl žmonių nedorybių, papūsdavo į savo vilnijančią barzdą, ir tuoj pat kildavo audra, o per visus debesis nuaidėdavo griaustinio dundesys: jis siųsdavo į žemę lietų, sniegą ir vėją ir ją apvaisindavo, todėl žmonės jį ypač gerbė. Jo apsaugoje ir globoje buvo sodybų ribos, ir labai griežtai bausdavo tuos, kurie išdrįsdavo pasisavinti svetimą žemės gabalą ar perkelti ežios stulpus. Kaip liudija Nienstedtas, kaltieji turėdavo plikomis rankomis nešti aplink ginčijamą žemės sklypą iki baltumo įkaitintą geležies gabalą.
Kadangi iš Perkūno rankos lėkė žaibas, ugnis buvo laikoma šventa stichija. Todėl Romuvoje prieš Perkūno atvaizdą degė amžinoji ugnis, palaikoma šventomis ąžuolo malkomis.
Šią ugnį prižiūrėti buvo ypatingų žynių pareiga, ir jie sumokėdavo gyvybe, jei dėl jų kaltės ji užgesdavo. Tokiais nelaimingais atvejais žyniai išskeldavo iš titnago ugnį ir, keliais prišliaužę prie ąžuolo, vėl įžiebdavo šventąjį laužą, į kurį įmesdavo nerūpestingą žynį, kad permaldautų supykusį dievą Perkūną.
Griaudžiant žmonės kniūbsčia krisdavo ant žemės, šaukdami: „Dieve Perkūne, pasigailėk mūsų!“ O kad audra nepadarytų jokios žalos ūkiui, latviai nešdavo aplink laukus ir ūkinius pastatus kiaulienos kumpį, kreipdamiesi į Perkūną tokiais žodžiais: „Perkūne! Aukojame tau šį kiaulienos gabalą, pasigailėk mūsų turto!“
Po audros jie susirinkdavo ir suvalgydavo aukojamą kumpį, giedodami šlovinamąsias giesmes Perkūno garbei. Mėgstamiausios aukos, kuriomis stengtasi permaldauti jo rūstybę, buvo kiaulės, ožiai ir ypač kilmingi karo belaisviai; jų krauju laistydavo šventojo ąžuolo šaknis Romuvoje.
Kaip pagrindinis šventosios Romuvos trejybės dievas, Perkūnas buvo laikomas žmonių sveikatos teikėju, puoselėtoju ir saugotoju. Jo šventosios ugnies pelenai, jam pašvęstų ežerų, upių ir šaltinių vanduo buvo laikomi pagrindinėmis gydomosiomis priemonėmis nuo visų ligų.
Į dešinę nuo Perkūno buvo linksmo bebarzdžio jaunuolio, kurio galvą puošė javų varpų ir žalių lapų vainikas, atvaizdas. Tai buvo Patrimpo, šaltinių, upių, lietaus dievo, vaisingumo teikėjo, laukų ir pasėlių saugotojo bei pagalbininko kare, atvaizdas.
Šiam dievui paprastai aukodavo pėdus ir į verdantį vašką įbertus smilkalus, o dažnai net vaikus, nes jis troško žmonių kraujo.
Prieš aukojimą žyniai tris dienas griežtai pasninkaudavo, miegodavo ant plikos žemės ir kartkartėmis berdavo į amžinąją ugnį smilkalų. Šio dievo garbei didelėje urnoje, po varpų pėdais, pienu maitindavo žaltį, kurio priežiūra buvo ypatingų žynių pareiga. Todėl žaltys pas latvius buvo laikomas šventu, o susitikimas su juo – ypatingos laimės ženklu; jų įsivaizdavimu, pats linksmasis Patrimpas visada pasirodo žmonėms žalčio su žmogaus galva pavidalu. Kaip liudija Menecijus ir Fabricijus, laikyti ir auginti žalčius namuose buvo visuotinis reiškinys pas latvius ir lietuvius; jie buvo taip prijaukinti, kad nekandžiodavo nei gyvulių, nei žmonių; net vaikai su jais žaisdavo ir miegodavo kartu vienoje lovoje. Žalčius paprastai augindavo namuose po krosnimi arba pirtyje. Tam tikru metų laiku žyniai eidavo per namus ir rengdavo jų garbei šventę. Tuo metu prieš urvą, kuriame slėpdavosi žalčiai, patiesdavo baltą drobę, nukrautą įvairiais valgiais; žynys iškviesdavo juos iš urvų ant drobės ir pasiūlydavo paragauti maisto. Jei jie iš tikrųjų išlįsdavo ant drobės ir paliesdavo kurį nors patiekalą, tai būdavo laikoma derlingų metų ir sėkmės visame kame pranašu. Todėl, žalčiams sugrįžus į savo urvus, surengdavo linksmą puotą ir suvalgydavo ant drobės sudėtus valgius.
Kairėje Perkūno pusėje buvo trečiojo pagrindinio dievo – Pikuolio, mirties dievo – atvaizdas. Savo veiksmais Pikuolis visame kame buvo Patrimpo priešininkas, nes ką sukurdavo Patrimpas, tą sunaikindavo Pikuolis. Kaip anas buvo kūrimo ir vaisingumo pradas, taip šis – griovimo ir mirties pradas. Aną visi mylėjo, o šio visi bijojo, nes jis reikalavo sau aukoti visa, kas žmogui brangiausia. Žmonių kančios ir baimė buvo jo džiaugsmo objektai. Atitinkamai Romuvos šventvietėje jis buvo pavaizduotas kaip senis su ilga žila barzda, mirtinai išblyškusio veido, o jo galva buvo apdengta baltu raiščiu. Trys kaukolės – žmogaus, arklio ir karvės, nuolat kabėjusios ant karčių prieš Pikuolio atvaizdą, buvo jo veiklos simboliai. Jam aukodavo puodą taukų, taip pat juodus arklius, kiaules, ožius, veršius ir žmones.
Prieš prasidedant karui jam paprastai paaukodavo paimtą į nelaisvę priešą, ir žyniai atkreipdavo dėmesį, ar kraujas iš žaizdos teka srove, ar tik sunkiasi. Jei kraujas tekėdavo srove, tai pranašavo pergalę, o jei lašėdavo, reikėdavo laukti pralaimėjimo.
Latvių ir lietuvių laidotuvės visada turėjo būti lydimos aukos dievui Pikuoliui, priešingu atveju jis užsiundydavo baimę ir kančias neklusniesiems; jei per tris dienas jam nebūdavo paaukota reikalaujama auka, supykusį dievą buvo galima permaldauti tik žmogaus krauju. Jis griežtai bausdavo net tuos, kurie nepaklusdavo vyriausiajam žyniui Kriviui, nevykdė dievų valios ir šykštėjo aukų. Kaip mirties dievas jis daugiausia valdė mirusiųjų sielas, kurias laikydavo ypatingoje tamsioje vietoje, vadinamoje pekle (pragaru). Dėl baimės, kurią Pikuolis kėlė žmonėms, jam visur aukodavo, kad permaldautų jo rūstybę ir išvengtų bausmės.
Nuo šventojo ąžuolo šakų nusileisdavo uždanga, sudarydama tarsi uždarą ypatingos šventenybės vietą, į kurią patekti galėjo tik aukščiausi žyniai aukojimo metu. Šią Romuvos šventvietę iš visų pusių septynių varstų atstumu supo šventoji giraitė, į kurią žmonėms buvo leidžiama įžengti tik per tam tikras iškilmingas šventes, ir tai nesustojant arti pačios šventvietės. Tokiomis iškilmingomis progomis, mėnesienoje, buvo nuleidžiama šventoji uždanga, slėpusi nuo žmonių jų dievus; pats vyriausiasis žynys Krivis, apsuptas šventas giesmes giedančių žynių, kniūbsčias krisdavo prieš šventąjį ąžuolą, o žmonės tik iš tolo žvelgdavo į savo dievus.“
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Симон Грюнау "Хроники Пруссии" (со стр.78). Ссылка.
2. Johann Graesse. Das Sagenbuch des Preussischen Staates. Die heilige Eiche zu Romove. № 497. Ссылка.
3. Temme/Tettau. Die Volkssagen Ostpreußens, Litthauens und Westpreußens. Die heilige Eiche zu Romove. Ссылка.
4. Этнографическое описание Прибалтийского края. Племена, исстари населяющие этот край. Ссылка.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
