Ryškiame saulės spindesyje atsiveria neaprėpiama giraitė…
Liepsnojantys hiacintai, tulpės ir rožės kelia savo gražias galvutes…
Ošia ir šnabžda tamsūs krūmai, aukšti medžiai…
Upeliai ir šaltiniai teška ir purslais trykšta…
džiugiu choru čiulba ir gieda margi paukšteliai…
linksmas, džiaugsmingas, džiūgaujantis šurmulys ore, vandenyse, žemėje…
E. T. A. Hofmanas
Pirmasis paminėjimas apie Kunigaikščių sodą (vėlesnis pavadinimas – Karališkasis sodas) siekia 1509 m., kai didysis magistras Frydrichas Saksas (Friedrich von Sachsen, valdė 1498–1510) įsakė „aptverti sodą“. Kadangi Pilį juosė tvirtovės grioviai, sodo teritorija buvo kiek šiauriau – vakariniame Pilies tvenkinio krante, ir užėmė gana didelį plotą – nuo tvenkinio beveik iki dabartinio Lenino prospekto, o šiaurėje jo riba ėjo kiek toliau nei Profesoriaus Sevastjanovo gatvė. Teritorija buvo neužstatyta, aplink Pilies tvenkinį vietovė buvo pelkėta, su drėgnomis pievomis, smulkiais vandens telkiniais ir upeliais. Aptvertas Kunigaikščių sodas šiuo požiūriu nebuvo išimtis. Po dvidešimties metų, valdant paskutiniam Vokiečių ordino didžiajam magistrui ir pirmajam Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui (valdė 1511–1568), sodas buvo nusausintas jo teritorijoje iškasto tvenkinio dėka. Apie 1560 metus kunigaikštis Albrechtas įsakė per tvirtovės griovius iš pilies į sodą pastatyti medinę galeriją-tiltą, kuri nuo šiaurinio pilies sparno rytinio galo vedė per Kreivuosius griovius, juosusius rytinį Pilies frontą, iki Ballhauseno (Ballhausen – pokylių namai), stovėjusio būsimosios Monetų aikštės (Münzplatz) vietoje. Prie sodo šliejosi vadinamasis Hetzgarten (Hetzgarten) – medžioklės sodas, kunigaikščio artimosios medžioklės vieta.
Koks buvo Kunigaikščių sodas pagal planą, struktūrą, augalų rūšinę sudėtį per pirmuosius šešiasdešimt savo gyvavimo metų – neaišku, bent jau žinomuose šaltiniuose šių jo ypatybių aprašymo nėra.
Kunigaikštis Albrechtas paliko penkiolikmetį sūnų Albrechtą Frydrichą (1553–1618), ir pagal kunigaikščio valią keturi vyriausybės patarėjai turėjo globoti nepilnametį valdovą.
Po pirmųjų valdymo metų daug vilčių teikęs jaunasis kunigaikštis – ar dėl dvaro intrigų, ar dėl savo paties likimo – pateko į gilią melancholiją, kuri peraugo į nepagydomą psichikos ligą, o bet kokius bandymus gydyti jaunąjį valdovą atmesdavo patarėjai globėjai. Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas, beje, buvo vedęs, turėjo vaikų, tačiau savo amžių baigė Žuvininkų pilyje (dabar Primorsko miestas), nuolat prižiūrimas, taigi nušalintas nuo kunigaikštystės valdymo. Todėl visiškai suprantama, kad dvaro sodas kurį laiką po kunigaikščio Albrechto, pirmojo Prūsijos kunigaikščio, mirties buvo gerokai apleistas: dvarą jaudino intrigos dėl sosto paveldėjimo.
Svetimšalių augalų sode tuo laikotarpiu buvo nedaug, be to, jų nuolat mažėjo, nes svečiai per puotas elgdavosi nesivaldydami, laužydavo jaunus medelius ir trypdavo gėlynus.
Kunigaikščių, o vėliau ir Karališkasis sodas buvo Pilies priemiesčio (Burgfreiheit) teritorijoje.
Šiaip ar taip, būtent šiomis aplinkybėmis 1593 m. skundėsi sodininkas, atsakingas už sodą ir vaistinių augalų daržą ir ilgai šiose pareigose neišsilaikęs. Apie sulaukėjimą ne tik sodo, bet ir aristokratijos papročių liudija tas faktas, kad 1610 m. į sodininko pareigas įėjo neleisti sodo teritorijoje šaudyti iš šautuvų.
Tačiau tuo pat metu, matyt, būta ilgo laikotarpio, kai pirmasis sergančio kunigaikščio globėjas markgrafas Jurgis Frydrichas Brandenburgas-Ansbachas (Georg Friedrich von Brandenburg-Ansbach, valdė 1577–1603) skyrė sodui daug dėmesio, su susidomėjimu jį tvarkė, tad netrukus sodas išgarsėjo ir, matyt, buvo atnaujintas pagal geriausias to meto sodininkystės meno tradicijas. Jaunesnioji sergančio kunigaikščio duktė Eleonora, užaugusi Karaliaučiaus dvare ir gerai pažinojusi Pilies sodo ypatumus, po vestuvių su šešiasdešimtmečiu Brandenburgo kurfiurstu Joachimu Frydrichu – savo tėvo globėju nuo 1603 m., atsivežė į Berlyną iš savo Rytų Prūsijos tėvynės naujų idėjų kuriamam Monbijou sodui ir davė nurodymų savo sodininkui, kaip jį įrengti (1604 m.).
Globėjai regentai – nuo 1603 m. Brandenburgo kurfiurstas Joachimas Frydrichas, o paskui nuo 1609 iki 1619 m. kurfiurstas Jonas Zigmantas, vyresniosios Albrechto Frydricho dukters Onos sutuoktinis, – nepaliko sodo be savo rūpesčio, tačiau jau pirmaisiais Joachimo Frydricho valdymo metais per fejerverką kilo niokojantis gaisras, kurio liepsnose pradingo sode pramogoms pastatyti „Pokylių namai“, be to, didelė žala buvo padaryta visam sodui.
Valdant regentui Joachimui Frydrichui ir po jo valdžiusiam kurfiurstui Jurgiui Vilhelmui (nuo 1619 iki 1640 m.), nors laikas Karaliaučiui buvo labai nelaimingas – baisi, 15 tūkstančių aukų nusinešusi 1620–21 m. maro epidemija; siaubingas 1621 m. Velykų potvynis, tokia jėga daugiau niekada nepasikartojęs, – Kunigaikščių sode vis dėlto buvo atkurta viskas, kas prarasta per gaisrą, negana to, sodas buvo išplėstas ir praturtintas užjūrio augalais, tvenkiniais su žuvimis, fontanais, gyvosiomis karpytomis gyvatvorėmis ir nišomis iš buksmedžių ir bukų. Sodininkai buvo nuolat keičiami. Visi šie pokyčiai stebino juo labiau, kad Prūsijos kurfiurstų rezidencija buvo perkelta į Berlyną, o Karaliaučiaus pilyje jie lankydavosi tik retkarčiais. Vis dėlto 1638 metais, kunigaikščio Jurgio Vilhelmo valdymo pabaigoje, sodo istorijoje buvo laikotarpis, kai jis buvo nuomojamas, nes dvaras norėjo gauti iš sodo pajamų.
Didysis ir mažasis vaistinių augalų daržai, Pramogų sodas (Lustgarten) buvo nuomojami dvaro sodininkui už 600 talerių per metus. Sodininkas tuo pat metu buvo įpareigotas sutvarkyti sodą, kasmet pasodinti 60 medžių ir už mokestį tiekti dvarui gėles ir vaisius. Kurfiurstui ir jo namiškiams liko teisė vaikščioti sode.
Raucho sukurtas Kanto paminklas iš pradžių stovėjo pusrotondėje.
Žinoma, kad Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas (valdė 1640–1688) nurodė eiliniam sodininkui Michaeliui Hanffui, kuris anksčiau jam buvo sukūręs pramogų sodą Berlyne, papuošti Pilies sodą daugeliu retų augalų.
Pilies priemiestis (viršuje, Burgfreiheit) 1613 metų žemėlapyje.
Vėliau, nuo 1679 m., dvaro sodininku Karaliaučiuje tampa Otto Dietrichas Michelmannas.
1639–1642 m. Pramogų ir malonumų sodas buvo perplanuotas ir padidintas, aplink jį atsirado statinių, skirtų dvaro visuomenės laisvalaikiui: jojimo maniežas, hipodromas, maudykla, pokylių namai, po gaisro atstatyti anksčiau už kitus statinius, 1623–1627 m., kuriuose šokių rengėju ir pokylių tvarkdariu iš pradžių buvo Martinas Hofmannas, o nuo 1640 metų – prancūzas pavarde Colier. Tačiau Didysis kurfiurstas tais pačiais 1640-aisiais gerokai sumažino dvaro ir sodo išlaikymo išlaidas, atleisdamas daug tarnautojų, nes į Karaliaučių užsukdavo retai.
Sodo XVII amžiaus viduryje aprašymą žinome iš knygos „Peregrinator“, kurią parašė gydytojas Casparas Steinas (šiuo šaltiniu remiasi Ursula Gräfin zu Dohna savo knygoje "Gärten und Parke in Ostpreußen, 1993 m.).
Apie Kunigaikščių sodo ypatumus XVII amžiaus viduryje (1644 m.) Casparas Steinas rašo, kad „iš pilies į pramogų sodą vedė aukštas medinis paaukštinimas“ (dengtas paaukštinimas prasidėdavo už gatvės, tuo metu buvusios maždaug ten, kur dabar eina Ševčenkos gatvė, toje dalyje, kur ji pereina į Lenino prospektą), toliau „žavios pramogos, platūs vejos plotai, tvenkiniai su žuvimis, fontanai, maudykla, patrauklios pavėsingos alėjos, žirgų lenktynių aikštė, mūro siena aptverta aikštelė meškoms, šernams ir kitiems žvėrims medžioti, žvėryno narvai, kuriuose iki tam tikro laiko būdavo uždaryti medžioklei skirti gyvūnai, pusapvalės karpytos nišos su suolais, karpytos bukų gyvatvorės ir figūros iš karpytų bukų, daugybė vietinių ir svetimšalių augalų – medžių ir žolių, vasaros pavėsinės, žaidimų ir pramogų nameliai, pieva žirgams vedžioti ir įsidėmėtina milžiniška, stora (50 pėdų apimties), tuo metu jau sena liepa, paversta penkių aukštų bokštu, iš kurio medinių galerijų šaudydavo į paukščius ir iš kurio atsiverdavo vaizdas į visą sodą, tvenkinį su gulbėmis ir Prūsijos kunigaikščių pilį“. Po pusės amžiaus kancleris von Kreytzenas vaišino pietumis kurfiurstą Frydrichą III (valdė 1688–1713) su jo palyda aukščiausioje iš penkių medinių galerijų, įrengtų šiame medyje šaudyti per medžioklę ir puotauti neįprastoje aplinkoje. Apatinė galerija rėmėsi į 12 medinių kolonų-atramų, o visa liepa su šiuo sudėtingu statiniu priminė gyvą koloną.
Knygynas ir leidyklos Gräfe und Unzer biuras Parado aikštėje.
1697 metais kurfiurstas Frydrichas III, netrukus tapęs pirmuoju Prūsijos karaliumi Frydrichu I, atvyko į Karaliaučių, nes šį miestą lankė Rusijos caras Petras I, kuris norėjo likti visiems inkognito, tačiau dėl didelio ūgio ir neįprastos išvaizdos buvo atpažįstamas beveik kiekvieno Karaliaučiaus gyventojo.
1613 metų Beringo plane būsimasis Kunigaikščių sodas paslėptas už savo savininko portreto.
Galiausiai rugpjūčio 21 d. prie didžiosios liepos Kunigaikščių sode buvo surengti pietūs aukštojo Rusijos svečio išvykimo proga; jis keturias savaites praleido šventėse ir medžioklėse Kunigaikščių sode, o vėliau dar tris kartus lankėsi Karaliaučiuje – 1711, 1712 ir 1713 m.
Be pramogų sodo dalies, pagal Europos baroko tradiciją, tokią būdingą XVII amžiui, Kunigaikščių sode buvo didysis ir mažasis prieskoninių ir vaistinių žolių daržai.
Sprendžiant iš didžiai išsimokslinusio gydytojo ir vaistininko Steino aprašymo, Karališkajame sode 1644 m. augo ir žydėjo šie augalai: „siauralapis romėninis kietis, romėninės rūgštynės, Kristoforo žolė, arba etiopsis, venecinė rožinė tuopa, purpurinis rozmarinas, nykštukinis migdolmedis, stačiasis kulkšnius, arba virbelio žolė su trikampėmis ankštimis, daržinė balanda, meškos ausys, damų sprigė, žolė nuo kandžių, peruvinis špinatas, kalnų mėta, sirinė usnis, vaistinė kiaulpienė, apvaliagalvė usnis, vamzdinis egiptinis cinamono krūmas, ispaninis builis, romėninės ramunės, bičių duona, lęšinis augalas, mėlynais žiedais žydintis vijoklis, ankstyvasis krokas, arba šafrano žiedas, turkiška mėlynoji rugiagėlė, tikroji itališka nendrė, arba viksvuolės žolė, mėlynoji durnaropė, itališkos mažosios saulės gėlės, Tuniso gėlės, meksikietiškos stebuklingosios gėlės – saulėgrąžos, baltasis ir juodasis sirinis tabakas, indiškasis žalčialunkis, mažosios indiškos figos, adonio žiedai, taurės pavidalo žolė, indiškos soros, ispaninis prausiškis, angliškas pelargonas, saldžioji šaknis, margos dekoratyvinės žolės, saldusis dobilas – svetimšalė mana, vakare pražystanti nakties žibuoklė, venecinis tabakas, vanagžolė, etiopinė žolė nuo tymų, ispaniniai žvaigždiniai hiacintai, baltasis ir geltonasis jazminas, mėlyni ir įvairiaspalviai florentiniai ir persiški vilkdalgiai, ispaninis kiškiadobilis, mėlynoji ir baltoji levanda, nykštukinis lauramedis, pelėžirnis, ispaninis ir amerikinis tabakas, stambiažiedžiai ir smulkiažiedžiai augalai – „sniego gniūžtė“, asfodeliai, mėlynieji lubinai, ugniniai gvazdikai „liepsnojanti meilė“, …abrikosų, persikų, granatų medžiai, citrinos – pomerančai, skaisčiai raudonos etiopinės dedešvos, ispaninė mira, mirtų medeliai, įvairių spalvų narcizai, daržinė juodgrūdė iš Damasko, baltažiedis mairūnas „pieno žvaigždė“, indiški pipirai, pomidorai, alpinės rožės – rododendrai, visų spalvų rožės ir tulpės, ispaninė žvaigždūnė, itališkos ir arabiškos alyvos, purpurinės našlaitės, vynuogės ir dar daug, daug kitų…”
Parado aikštę Karaliaučiuje ilgai iš įpročio vadino Karališkuoju sodu.
Atšiauri 1708–09 m. žiema, kai sausį Pilies tvenkinys įšalo iki dugno, pražūtingai paveikė turtingą Karališkojo sodo rūšių įvairovę.
Karališkasis sodas ir Įgulos bažnyčia 1790 metų žemėlapyje.
Karalius Frydrichas I norėjo pusiau ištuštėjusioje sodo teritorijoje pastatyti įgulos bažnyčią, tačiau vieta buvo tokia pelkėta, kad apie tai, kaip ir apie statybos išlaidas, nebuvo ko nė galvoti. Karalius Frydrichas Vilhelmas I (valdė 1713–1740), karalius kareivis, kuriam kariuomenė visada buvo pirmoje vietoje, išbraukęs iš savo asmeninio biudžeto, siekusio vos 50000 talerių per metus, visus prabangos dalykus, visaip demonstravęs tautai savo asmeninį kuklumą, užsiėmęs „prūsiškumo“ ideologijos formavimu ir mokesčių rinkimu iš gyventojų, nebeatkūrė, matyt, jam nereikalingo sodo, kurio didelė dalis virto rikiuotės aikšte, vėliau pavadinta Paradeplatz (Paradenplatz) – Paradų aikšte, arba Parado aikšte. Taip pirmą kartą sumažėjo pirmojo Karaliaučiaus sodo teritorija…
Dar 1724 metais čia stovėjo aštuoniasdešimt žavių vaismedžių ir juos prižiūrėjo sodininkas. Paskui, 1774-aisiais, čia buvo pastatytas Exerzierhaus, skirtas kariniams pratimams.
Kai 1806 m. Karaliaučiuje sumanyta statyti teatrą, kurio miestui seniai reikėjo, Exerzierhaus buvo nugriautas, tačiau šioje vietoje pastatė ne teatrą, o universiteto pastatą, ir daug vėliau. Šiai statybai ilgai ieškota vietos ir lėšų; pastatyti jį reikėjo todėl, kad senasis Albertinos pastatas prie Katedros jau seniai neatitiko naujų universiteto tikslų ir uždavinių. Į sostą įžengus Frydrichui Vilhelmui IV, 1840 metais vietos pasirinkimo klausimas pagaliau buvo išspręstas. Tiesa, grandiozinio architektūros statinio projektas buvo patvirtintas dar po ketverių metų, 1844-aisiais.
Iškilmingas pirmojo universiteto pamatų akmens padėjimas vyko 1844 m. rugpjūčio 31 d., dalyvaujant karaliui, kuris, tris kartus sudavęs plaktuku, ištarė: „Universitetas turi būti šviesos šaltinis, jo šūkis – Pirmyn!“
Karališkasis sodas žemėlapyje, datuojamame 1800-aisiais metais.
… Statė ilgai, su ilgomis pertraukomis, ir tik 1862 m. statyba buvo baigta, tačiau tuo metu Frydrichas Vilhelmas IV jau buvo miręs, ir liepos 20 d. naująjį italų renesanso stiliaus pastatą pašventino kronprincas Frydrichas Vilhelmas. Universitetas, kurio statyba kainavo daugiau nei milijoną, tapo gražiausiu Parado aikštės pastatu: 75 m ilgio, 20 m pločio, stogo kampus puošė simbolinės statulos – Matematika, Fizika, Geografija, Astronomija, Archeologija ir Teisėtumas, virš viršutinių langų trylikoje medalionų buvo įkomponuoti žymių profesorių atvaizdai, tarp jų Kanto, Hageno, Besselio, Jacobi, Dacho, keturioliktame medalione – Georgas Sabinas, pirmasis universiteto rektorius; fasade blizgėjo paauksuotas užrašas Virtus, Pietas, Hilaritas, Sapientia (lotyniškai: Dorybė, Pamaldumas, Linksmumas, Išmintis).
Rytinėje pusėje, kur buvo paradinis įėjimas, universiteto fasadą puošė galerija skliautinėmis lubomis ir smiltainio kolonomis (projektą parengė tuo metu žymus architektas, slaptasis patarėjas Friedrichas Augustas von Stüleris).
Iki Universiteto pastatymo Parado aikštės grožiu mažai rūpintasi, užsiimta skubesniais reikalais – miesto kraštovaizdžio planavimu šalia jos: 1800 metais Supuvę grioviai, besitęsę už tos vietos, kur vėliau pastatė universitetą, buvo užpilti ir čia, į šiaurę nuo universiteto, galėjo nutiesti naują Gartenstraße gatvę, 1808-aisiais malūnai prie tvenkinio buvo nugriauti, ir Teatro gatvė pratęsta iki Parado aikštės. Pastačius universitetą, 1878–81 m. buvo užpiltas bjaurus, nuotekas nešęs Fließ (Fließ) upelis su pusiau sugriuvusiu tiltu ir pusiau nudžiūvusiomis tuopomis, kirtęs visą Parado aikštę; 1884–1892 m. baigėsi Kreivųjų griovių istorija pietinėje Parado aikštės pusėje.
Operos ir operetės teatras Parado aikštėje.
Miestas aplink Parado aikštę keitėsi, prisiartindamas prie jos visai iš arti.
Parado aikštė (Karališkasis sodas) 1815 metų žemėlapyje.
Pačioje aikštėje tik šiaurės vakariniame kampe stūksojo Universitetas, o šiaurės rytų pusėje ją puošė 1500–1600 vietų teatro pastatas, baigtas statyti iki 1809 m. gruodžio, pradėtas statyti 1806 m. liepos 16 d. ant įgulos bažnyčios pamatų ir iškilmingai atidarytas dalyvaujant karaliui Frydrichui Vilhelmui III ir jo sutuoktinei karalienei Luizei sunkiais pralaimėjimo kare su Napoleonu laikais 1808 m. (statybai vadovavo karo ir valstybės patarėjas Johannas Valerianas Mülleris (Johann Valerian Müller, 1771–1839). 1892–93 m. prie pastato buvo pristatyti du sparnai su bokšteliais, dėl ko šiek tiek sumažėjo žiūrovų salės plotas. Vienas bokštelis tarnavo teatro reikmėms, o kitame įsikūrė teatrui būtinas restoranas. Teatras dar kartą buvo atnaujintas 1910-aisiais, ir tada Teatro aikštėje, jos dešiniajame kampe, netoli teatro įėjimo, buvo pastatytas skulptoriaus Stanislauso Cauerio sukurtas paminklas Johannui Frydrichui Šileriui.
Karaliaučiuje atsiradus Naujajam teatrui Hufenallee (1912), teatras Parado aikštėje tampa Operos teatru (1927). Šilerio paminklas perkeliamas į naują vietą, prie teatro pastato Hufenallee, kur stovi ir šiandien.
Operos teatrą supo prabangus sodas, aptvertas puikia kalto metalo tvora. Už teatro nuo 1879 metų stūksojo Teismo pastatas, tarp kitų naujų pastatų Parado aikštėje buvo brangių parduotuvių, kuriose buvo prekiaujama ir meno kūriniais, taip pat keletas knygynų. Parado aikštė gerokai laimėjo nuo to, kad ją apsupo nauji prabangūs namai, o kartu buvo restauruoti senieji, be to, praeitin nuėjo daugybė griovių ir pelkėtų plotų.
Prestižinių pastatų ir naujų gatvių apsupta Parado aikštė vis dėlto išliko kaip apželdinta, neužstatyta teritorija. Šios padėties paslaptis ta, kad 1809 m. lapkričio 4 d. karalius Frydrichas Vilhelmas III atsisakė visų savo karališkųjų privilegijų Karaliaučiuje, t. y. visų jam asmeniškai priklausiusių vadinamųjų „laisvųjų“ teritorijų, nuo seno buvusių Prūsijos kunigaikščių ir karalių nuosavybe. Karališkasis sodas (buv. Kunigaikščių), ilgainiui virtęs Parado aikšte, dabar tapo miesto nuosavybe.
Paminklas Šileriui.
Karalius, gerbdamas visas „laisvųjų“ miesto teritorijų teises, iškėlė tik vieną sąlygą – Paradenplatz liks neužstatyta ir visada priklausys miestui.
Universitetas ir Parado aikštė 1860 metų žemėlapyje.
Pastačius Universitetą, tarp naujojo jo pastato ir Operos ir operetės teatro liko daug laisvos vietos, ir čia dar ilgai buvo rengiamos miesto šventės, parodos, susirinkimai ir net arklių turgūs, tačiau galiausiai Parado aikštė buvo sutvarkyta kaip sodas su vešliais medžiais ir plačiomis žydinčiomis vejomis. Aikštės centre nuo 1851 m. rugpjūčio 3 d. stūksojo nugara į universitetą pastatyta Frydricho Vilhelmo III (to paties, kuris paskelbė šūkį Pirmyn!) raitelio statula, kurią sukūrė berlynietis profesorius, skulptorius Augustas Kissas (August Kiss), o nuliejo liejyklose Lužicoje. Šį paminklą savo tėvui atidengė karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Skulptūra vaizdavo karalių kaip drąsų raitelį, vainikuotą laurų vainiku ir apgaubtą mantija. Paminklo aukštis – 11 m; bronzinis postamentas, kuriame iškalta eilė istorinių siužetų iš karūnuoto asmens gyvenimo ir paveikslų iš karaliaus asmeninio gyvenimo, kiekvienas siužetas atskirtas nuo kito alegorinių moterų figūrų reljefais – Tikėjimo, Borusijos (Prūsijos), Meilės, Teisingumo, Palaiminimo ir Išminties.
Laiptai į paminklą buvo iš poliruoto granito, kalto metalo tvora su erelio ir laurų vainiko atvaizdais – įkūnytas karaliaučiečių dėkingumas karaliui, su kuriuo jie sunkiu karo su Napoleonu metu dalijosi ir džiaugsmu, ir sielvartu: „Savo karaliui Frydrichui Vilhelmui III dėkinga Prūsijos tauta, 1841“.
Kiek į pietus nuo karaliaus paminklo, netoli Prinzessinstraße gatvės, kur nuo 1783 m. name, įsigytame iš dailininko Beckerio našlės, gyveno ir 1804 m. mirė filosofas Imanuelis Kantas (1724-04-22–1804-02-12), 1864 m. spalio 18 d. buvo pastatytas paminklas didžiajam mąstytojui (jo kategorinis imperatyvas „tu gali, nes privalai“, išreiškiantis moralės dėsnį žmoguje, iki šiol įkvepia mąstančią žmoniją, įtikindamas, kad jausmais ir protu apdovanota laisva būtybė gali be galo tobulėti).
Kanto paminklo autorius – skulptorius Christianas Danielis Rauchas; neilgai prieš jo mirtį, ištikusią 1857 m., bronzinė skulptūra, vaizdavusi Karaliaučiaus genijų nepridengta galva, ramiai žengiantį į nemirtingumą, buvo nulieta Gladenbecko liejykloje. Granitinį postamentą, poliruotą ir dirbtinai pasendintą, padarė akmentašys Mülleris, jame – paprastas ir lakoniškas užrašas „Kant“.
Paminklas Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III.
Tuo metu didžiojo filosofo paminklą supo rotonda, vainikavusi naują Kantstraße gatvę, kuri atsišakojo nuo Prinzessinstraße ir vedė tiesiai prie paminklo.
Parado aikštė 1885 metų Karaliaučiaus žemėlapyje.
Tačiau kai ilgainiui atėjo eilė tiesti dar vieną gatvę – Schlossenstraße, juosiančią šiaurines Pilies sienas, paminklą teko perkelti į pietvakarinę Karališkojo sodo dalį, kaip Karaliaučiuje atkakliai ir toliau vadino Parado aikštę. 1885 m. paminklas buvo restauruotas ir toliau kukliai stovėjo nuošalyje, aikštės pakraštyje, o karaliaus skulptūra – centre, ir tai buvo labai būdinga senosios prūsiškos hierarchinės tvarkos visuomenei, kur karalius reiškė kur kas daugiau nei pasaulinio garso filosofas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Kanto paminklas buvo išgabentas į Friedrichsteiną, Dönhoffų šeimos dvarą (Kamenkos gyvenvietė, Gurjevsko rajonas), nes Parado aikštėje, skulptūros vietoje, buvo įrengta slėptuvė-bunkeris, kuriame po Karaliaučiaus kapituliacijos buvo pasirašyti įgulos kapituliacijos dokumentai.
Šiuo metu karaliaus monumento likimas nežinomas, tačiau Kanto paminklas, taip pat prarastas po karo, XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo atkurtas vokiečių skulptoriaus Haraldo Haacke’s, 1992 metais pastatytas ant savo gimtojo postamento ir puošia aikštę priešais universitetą.
Ši vieta – trečioji, visiškai nauja paminklo istorijoje – šiaurinė aikštės dalis, netoli tos vietos, kur buvo Karaliaučiaus operos teatras. Už Kanto nugaros [2005-aisiais] – du istoriniai medžiai, liepa ir milžiniškas senas gluosnis, sunku pasakyti, kiek jam metų, galbūt jie buvo pažįstami dar filosofui gyvam esant… Pavargęs nuo gyvenimo, praradęs didžiąją dalį savo šakų, jis vis dėlto didvyriškai saugo paminklą iš užnugario.
Aikštės apipavidalinimas ne kartą keitėsi, ir ilgainiui, iki XIX amžiaus pabaigos, ji virto puošniu angliško stiliaus skveru su žaliomis sodriomis stačiakampėmis ir trikampėmis vejomis bei pavienėmis medžių grupėmis, apsodintomis prižiūrėtais lygiais krūmais, su pagrindiniais takais, išsiskiriančiais nuo karaliaus paminklo, ir daugybe papildomų pasivaikščiojimo takelių. Aikštė su savo paminklais, gėlynais ir ją supusiais gražiais, daugiausia naujais, pastatais atrodė labai respektabiliai ir tapo mėgstama miestiečių pasivaikščiojimų ir poilsio vieta, juo labiau kad čia, kaip ir anksčiau, dažnai vykdavo šventės ir daugybė parodų. Šiltomis dienomis čia visada būdavo daugybė žmonių, o Miesto gražinimo draugija įrengė aikštėje vaikų žaidimo aikšteles ir pastatė suolų.
Parado aikštė savo klestėjimo laikotarpiu.
1910 metais Karaliaučiaus vadovas praneša: „Gražiausia miesto aikštė… Kiekvieną sekmadienį nuo 12 iki 13 valandos groja karinis orkestras…“.
Parado aikštė 1901 metų miesto žemėlapyje.
Parado aikštė, arba Karališkasis sodas, per savo ilgą istoriją, prasidėjusią pirmaisiais XVI amžiaus metais, gerokai netekusi teritorijos, vis dėlto liko Karaliaučiaus vizitine kortele, kurioje žalias jos apdaro vinjetes rėmino gražūs pastatai, pabrėžiantys jos ilgą istoriją ir suteikiantys šiai erdvei svarumo ir įspūdingumo.
1924 metais aikštė buvo perplanuota pagal naujas miesto apželdinimo tendencijas, būdingas Ernsto Schneiderio „epochai“. Angliško stiliaus skveras su gausybe vešlių žolės vejų buvo pakeistas italų renesanso stiliumi pastatyto universiteto architektūrai labiau tinkančia plačia atvira erdve su tvarkingomis nedidelėmis kirptomis vejomis: trylika kvadratinių, išdėstytų abipus plačios stačiakampės vejos, kurios centre stūksojo karaliaus raitelio statula (keturios vejos vienoje pusėje, devynios – kitoje), dvi netaisyklingos formos vejos buvo pietinėje aikštės dalyje, ir būtent čia stovėjo Kanto paminklas. Aikštę kaip ir anksčiau juosė medžiai, tačiau dabar visa universiteto pastato didybė buvo gerai matoma, o aikštės centrą ryškiai akcentavo bronzinė karališkojo asmens skulptūra.
Aikštė tarsi buvo nuprausta ir sušukuota, ji tapo oficialesnė ir įspūdingesnė, tačiau, deja, jos dalis vėl buvo atimta užstatymui, platinant gatvę, juosusią Karališkąjį sodą iš pietų.
1937 metais aikštė eilinį kartą buvo pertvarkoma. Šiuo metu nedidelė apželdinta erdvė su apvaliu gėlynu ir naujai pasodintomis dygiosiomis eglėmis, švediškais šermukšniais, klevais ir kaštonais, neturinti apibrėžto stiliaus, yra kiemelis priešais universitetą Universitetskaja g. 2, apsuptas penkiaaukščių gyvenamųjų pastatų, pastatytų po Antrojo pasaulinio karo.
Be to, aikštės erdvę XX a. devintajame dešimtmetyje susiaurino poliklinikos pastatas, dėl kurio statybos buvo iškirstas pokarinis Nedzvieckio obelų sodas – žavių laukinių vaismedžių, kilusių iš Tian Šanio, bet kuriuo metų laiku besipuikuojančių įvairių atspalvių aviečių ir purpuro spalvomis, gražiausių ir rečiausių iš vietinių laukinių obelų, įrašytų į Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis. Keistosios obels sodinukai buvo išauginti Kaliningrado botanikos sodo medelyne… Užkandinė prie universiteto, šlapia, nutrypta, išvažinėta teritorija, sudaužytas asfaltas – naujo didelės parduotuvės pastato Lenino prospekte statybos pasekmė – štai kaip 2004 metais, XXI amžiaus pradžioje, atrodė buvusi Parado aikštė.
Kanto paminklas mūsų dienomis Universitetskaja gatvėje.
Sapere aude – turėkite drąsos naudotis savo paties protu…
Albertinos universitetas, Otto Lascho bunkeris ir Parado aikštė Yandex žemėlapyje (2024).
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad Karališkojo sodo, pamažu virtusio Parado aikšte, kovoje su gatvėmis ir artėjančiais namais vos išsaugojusia savo priklausomybę jei ne sodams, tai skverams, istorijoje būta įvairių etapų: atidžiai palyginus svarbiausių jos istorijos etapų datas, nesunku pastebėti, kad būta ilgų prižiūrėto Karališkojo sodo kraštovaizdžio laikotarpių; apleistumo, tuščių nesutvarkytų erdvių, funkcinės paskirties praradimo, kareiviškumo triumfo, Kreivųjų ir Supuvusių griovių, pelkėtų pievų, dvokiančio upelio kaimynystės laikų; būta kompromisų laikotarpių, kai greta egzistavo Universitetas kaip kultūros židinys, pompastiškas paminklas karaliui, Teatro aikštė ir arklių turgūs, tačiau būta ir tiesos akimirkų, kraštovaizdžio architektų įsikišimo, grožio ir gyventojų pamėgimo laikotarpių. Galbūt tiesos akimirka jau daugiau nei pusę amžiaus Kaliningrado žemėlapyje nebeegzistuojančiai buvusiai Parado aikštei, tačiau mėginančiai išlikti Universitetskaja gatvės skveru, atidedama neapibrėžtam laikui. Geriausiu atveju…
Michailo Ogorodnikovo iliustracijos ir nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
