Galingu šturmu buvo paimta vietos kilmingojo iš Sipenų (Siupainių) giminės tvirtovė ir rezidencija. Lieka neaišku, kuri būtent tvirtovė buvo paimta – Rudovas ar Nagumptenas (Nogimptė). Po sėkmingo šturmo Otakaro kariai surengė masines žmonių žudynes. Sipenų giminė buvo priversta bėgti. Tai sužinoję Kvedenų, Valdovų, Kaimės ir Tapiovų vietovių prūsų vadai, kad išvengtų sunaikinimo, buvo priversti atiduoti ordinui įkaitais savo sūnus, įsipareigodami nuolankiai paklusti. Pabėgusių Sipenų valdas ordinas perdavė Ibetonių (Ibutių) giminei iš Laptau. Per 1260–1272 m. prūsų sukilimą daugelis sembų liko ištikimi ordinui, tarp jų – Gedunų, Stantečių, Baizių Santirnių, Divočių, Pagaulių, Sambilų ir Glandžių giminės.
Numalšinus prūsų sukilimą, ordinas, siekdamas sustiprinti savo įtaką šioje vietovėje, nusprendė stačiame ežero krante, šalia buvusios prūsų tvirtovės, įkurti administracinį centrą. Apie 1270 m. ordinas pradėjo čia statyti savo įtvirtinimą. Akmeninis jis buvo perstatytas jau XIV a. pradžioje.
Ežero šiaurės rytuose, ten, kur iš jo išteka Rūdavos upelis, 1291 m. buvo pastatytas malūnas, aprūpinęs miltais pilį ir aplinkinius kaimus bei vienkiemius.
Tvirtovė, apjuosta giliu vandens pripildytu grioviu, susidėjo iš pilies ir priešpilio (Vorburg), taip pat atskirtų grioviu. Pilį sudarė vienas ar du korpusai, apjuosti gynybine siena. Matuojant pagal parchamą, jos matmenys siekė maždaug 60x60 m. Korpusai buvo pastatyti iš akmens, ir tik langų angos, gynybinė galerija ir vidinis sienų apmušimas buvo išmūryti iš plytų. Sienų storis siekė 1,7–1,75 m. Bent jau vakarinis korpusas turėjo gilius skliautuotus rūsius, aptiktus 1818 m. Pilį su priešpiliu jungė pakeliamasis tiltas. Pilies koplyčia minima jau 1314 m. Priešpilis buvo nedidelis, maždaug 60x90 metrų, su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais.
Rūdavos pilyje buvo vienas iš aštuonių Sembos kameramtų – iždo ir mokesčių rinkimo centrų. Per lietuvių antpuolius vietos gyventojai slėpdavosi už jos sienų. Lietuvių būriai nedažnai bandydavo šturmuoti tokias slėptuves.
Reikšmingiausias istorinis įvykis šioje vietovėje buvo 1370 m. vasario 17 d. Rūdavos mūšis. Jis vyko į šiaurę nuo Rūdavos, tarp Transsau (Ozerovo) ir Mülseno (Cholmų). Dvi lietuvių kariuomenės, vadovaujamos Kęstučio ir Algirdo, įsiveržė į Prūsiją. Kęstučio būriai priartėjo prie Rūdavos iš pietų, nuo Ortelsburgo, o Algirdo kariuomenė su jo sūnumi Jogaila ir Kęstučio sūnumi Vytautu perėjo Kuršių marių ledu. Susijungę jie priartėjo prie Rūdavos, apiplėšė ir sudegino jos apylinkes. Didysis magistras Winrichas von Kniprode, žinodamas apie rengiamą įsiveržimą, dalį kariuomenės buvo išdėstęs stovykloje prie Kvednavos kalno, dengdamas pilį ir miestus. (Tuomet iki Altstadto, Kneiphofo ir Löbenichto sujungimo dar buvo toli!) Vasario 17-osios rytą nuo kalno šiaurėje pastebėta didelė ugnis. Ordino maršalas Henningas Schindekopfas su dvidešimčia raitelių išjojo žvalgyti ir, paėmęs belaisvį, sužinojo, kur yra lietuvių kariuomenės. Iš didžiojo magistro atėjo žinia, kad po kelių dienų jis atvyks su pastiprinimu. Schindekopfas nelaukė pagalbos ir greitai su savo kariuomene patraukė Rūdavos link.
Lietuvių kariuomenė gerokai pranoko ordino kariuomenę skaičiumi. Maždaug septyniems tūkstančiams lietuvių priešinosi apie keturi tūkstančiai ordino riterių vadovaujamų karių.
Kairiajam lietuvių sparnui vadovavo Algirdas, dešiniajam – Kęstutis. Ordino kariuomenė puolė lietuvius, užvirė įnirtingas mūšis. Iki vidurdienio nė viena pusė neturėjo pranašumo. Po pietų Schindekopfas sudavė pagrindinį smūgį Algirdui. Lietuvos kunigaikštis, bijodamas dėl sūnaus ir sūnėno gyvybės, pasiuntė juos į užnugarį. Jo kariai, palaikę tai atsitraukimu, nusiminė ir po eilinės ordino riterių atakos pasileido bėgti. Susidoroję su kairiuoju sparnu, ordino kariai sutriuškino ir Kęstutį. Mūšio metu Schindekopfas buvo sužeistas ietimi į veidą ir po mūšio, pakeliui į Karaliaučių, mirė netoli Kvednavos, Matzkalleno karčemoje. Besitraukiančiųjų persekiojimas tęsėsi iki tamsos, lietuviai patyrė didelių nuostolių (kai kuriais duomenimis, iki penkių tūkstančių žmonių). Ordino kariuomenė taip pat patyrė didelių nuostolių. Mūšio lauke žuvo 26 ordino riteriai, tarp jų – Brandenburgo komtūras Kuno von Hattensteinas, taip pat 200 raitųjų karių ir daug pašauktinių.
Winrichas von Kniprode žuvusiųjų prie Rūdavos atminimui įsakė pastatyti dvi koplyčias – vieną Laptau, kitą Rūdavoje, o mūšio vietoje buvo pastatytas akmeninis atminimo obeliskas (nuotraukoje viršuje – 1835 m. atnaujinta jo versija, išlikusi iki mūsų dienų).
Po ordino sekuliarizacijos, XVI a. viduryje, vietos kameramto, sujungto su Pobethen–Grünhoff kameramtu, valdymas daugiau kaip du šimtmečius buvo Hundertmarkų šeimos rankose.
Iki XVI a. pabaigos pilis sunyko ir neteko gynybinės reikšmės. Dalis jos patalpų buvo išardyta. Ne visai išlikęs korpusas buvo perdarytas į bažnyčią. Pati bažnyčia buvo tinkuota iš vidaus ir iš išorės. Todėl kai kurie tyrinėtojai (Erich Weise, Dechio/Gall) manė, kad ši bažnyčia pastatyta 1354 m. šalia tvirtovės. Greičiausiai kalbama apie pilies koplyčią. Be to, katalikų laikais bažnyčias statydavo orientuotas iš rytų į vakarus, o ši – iš šiaurės į pietus. Kiti (Friedrich Borcherd) įrodinėjo, kad iš pilies liko tik žemėje esantys pamatai. Tačiau XX a. pabaigoje tinkas ėmė smarkiai byrėti, ir 1999 m., apžiūrint bažnyčią, rytinėje sienoje (iš kiemo pusės) buvo aptikti nedideli langai ir durys, užmūryti vėlesniais laikais, kai likęs pilies korpusas buvo perstatomas į bažnyčią. Perstatant pilies langai ir įėjimas buvo užmūryti, o pramušti nauji dideli ir aukšti langai. Iš išorinės korpuso pusės, ten, kur tinkas nubyrėjo, matyti gotikiniai aklieji langai ir užmūryti nedideli, taip pat gotikiniai langeliai. Tai, kad bažnyčiai buvo panaudotas ne visas korpusas, o tik jo dalis, matyti iš pietinės sienos, prie kurios 1820 m. buvo pristatytas bokštas. Ši siena dvigubai plonesnė už vakarinę, šiaurinę ir rytinę sienas, likusias iš ordino laikų. Korpuso liekanų matmenys – 35,15x11,14 m.
Kada tiksliai pilies korpusas buvo perstatytas į bažnyčią, nežinoma. 1818 m. sausio 17 d. bažnyčią sugriovė uraganas. Iki 1820 m. ji buvo atstatyta. Tada aptikti gilūs rūsiai, likę nuo pilies. Juos užpylė smėliu.
Bažnyčios viduje skliautuotų aukštų liekanos buvo visiškai sulygintos. Pastatytas naujas trijų aukštų bokštas. Šiaurės rytuose pristatyta zakristija, vakaruose – prieangis. Pilies kieme įrengtos kapinės, sienų liekanos perimetru atliko kapinių tvoros vaidmenį.
Po 1945 m. pavasario įvykių bažnyčia buvo beveik sveika. Persikėlėliai, ieškodami bažnytinio vyno, ėmė kasinėti ir užtiko užpiltus rūsius. Tuo paieškos ir baigėsi. Iki 9-ojo dešimtmečio bažnyčios pastatas buvo pritaikytas grūdų džiovyklai. Remonto ir priežiūros stoka lėmė čerpių dangos suirimą. Stogas ėmė kiaurai lyti, ir pastatas buvo apleistas. Kapinės pilies kieme buvo sunaikintos ir išasfaltuotos, jų teritorija naudota kaip sandėlis. Iki 10-ojo dešimtmečio pabaigos visas stogas įgriuvo. Išliko pilies korpuso sienos, gilių griovių liekanos rytuose. Perimetru gerai matyti pilies sienų pamatai. Kad būtų galima išsamiau įsivaizduoti, kaip atrodė pilis, reikia atlikti archeologinius kasinėjimus.
Iliustracijos puslapyje: 1–3. Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de. 4–5. Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
