Atvirai kalbant, toks rezultatas mažai ką nustebino. Objektyviai vertinant, Sarnico projektas buvo ryškiausias, labiausiai apgalvotas ir labiausiai iškentėtas. Tuo pat metu balsavimas vyko ir viename populiariausių Kaliningrado interneto portalų. Ten rezultatas buvo dar įspūdingesnis: Sarnico projektas laimėjo, penkis kartus aplenkęs artimiausią konkurentą.
Miestas, kurį jis kartu su bendraminčiais sukūrė 3D erdvėje, tiesiog užburia. Viena vertus, tai pažįstamas Kaliningradas su to paties pavadinimo viešbučiu, „Plaza“ ir „Rostelekom“ pastatu. Kita vertus, tai tūkstančius kartų nuotraukose matytas prieškarinis Karaliaučius su Karališkąja pilimi ir aplink ją išsidėsčiusiais istoriniais kvartalais.
Ir šis derinys, kad ir kaip keista, atrodo gana organiškai ir natūraliai.
Reikia pasakyti, kad senos nespalvotos Karaliaučiaus nuotraukos įpratino mus manyti, jog šis miestas priklauso seniai praėjusiai epochai.
Tokį įspūdį daugiausia kuria pagal praėjusio amžiaus pirmosios pusės madą apsirengę žmonės, priešistoriniai automobiliai, o kartais net į vežimą pakinkyti arkliai.
Sarnicas ir jo kolegos sąmoningai pripildė Kaliningradą-Karaliaučių šiuolaikinių automobilių ir praeivių su džinsais bei sportbačiais. Nuostabu, bet tai iš esmės keičia architektūrinės erdvės suvokimą. Žiūri į tuos žmones, į tuos automobilius ir supranti, kad pilies sienos jų neatstumia. Priešingai, jos sudaro su jais vientisą visumą. Todėl Karaliaučius su visa savo viduramžių senove, su visu savo grindiniu ir visais fasadų raukinukais atrodo stebėtinai šiuolaikiškas.
…Su Artūru Sarnicu susitikome po interneto balsavimų rezultatų paskelbimo ir uždavėme jam keletą klausimų.
– Arturai Arturovičiau, ginčuose dėl Kaliningrado ateities dažnai galima išgirsti nuomonę, kad Karaliaučius mirė. O jei taip, tai net neverta bandyti atkurti jo centro.
– Na, jei kas nors taip mano, prašom. Anksčiau, jaunystėje, ginčydavausi iki užkimimo. Bandydavau įrodyti žmonėms, kad Karaliaučius žvelgia į mus nuo kiekvieno čerpių stogo, kad jo siluetai atsispindi šlapiame grindinyje, kad jo gatvių šurmulį galima išgirsti po kojomis šlamančiuose rudens lapuose. O dabar stengiuosi į tokias diskusijas nesivelti. Man visiškai akivaizdu, kad Karaliaučius gyvas. Negana to, esu įsitikinęs, kad jis išliks gyvas, net jei per jį dar kelis kartus pervažiuotų buldozeriu, kaip buvo padaryta sovietmečiu. O dėl to, ar reikia atkurti centrą, ar ne, mano nuomone, ypatingų argumentų irgi nereikia. Užtenka pažiūrėti, kas buvo ir kas liko. Na, juk ne akli mes visi, iš tiesų …
Todėl nė sekundės neabejoju, kad anksčiau ar vėliau istorinis Karaliaučiaus centras apskritai ir ypač pilis bus atkurti.
Tokia istorinės raidos logika, juk daugelio Europos miestų likimas buvo panašus. Pirmiausia juos ištiko fašizmo maras, paskui jie buvo sugriauti, bet galiausiai rūpestingai atstatyti.
– Kiek laiko dirbote prie projekto?
– Iš karto reikia pažymėti, kad dirbau ne aš vienas. Turiu daug bendraminčių, jaunų architektų. Šie vaikinai, Ilja Kiseliovas, Olegas Sura, Valerijus Ščerbatychas ir kiti, yra labai užsidegę žmonės, tikri Karaliaučiaus gerbėjai, kurie tiesiogine prasme puoselėja jo paveldą…
O viskas prasidėjo prieš dešimt metų nuo medžiagos rinkimo. Pagal brėžinius, nuotraukas ir kadastro žemėlapius itin išsamiai atkūrėme Karaliaučiaus vaizdą. Dabar galiu pasakyti, kad jo centre orientuojuosi visai neblogai. Ypač tai pasakytina apie Knypavą, iš dalies apie Laaką, šiek tiek apie Lastadiją. Žinau viską iki pat langų dydžio. Tai man suteikia teisę apskritai svarstyti miesto architektūrinės ateities klausimą. ... Kai sakoma, kad Sarnicas bando atkurti Karaliaučių vienas prie vieno, atvirai kalbant, nežinau, kaip tai suprasti: kaip komplimentą ar kaip priekaištą.
Mat aš neatkuriu Karaliaučiaus vienas prie vieno, bet bandau sukurti tokį įspūdį, rūpestingai naudodamas per dešimt metų išaustą medžiagą. Tiksliai, jei neklystu, perkėliau tik šešis fasadus. Visa kita yra kūrybinis perdirbimas.
Tai bandymas pamatyti Karaliaučių tokį, koks jis galėtų būti dabar, jei nebūtų sugriautas.
Na, o apskritai mano užduotis yra pradėti didelį ir gražų darbą, kuris suvienytų mus visus, nesvarbu, kaip vertiname dabartinę politinę situaciją, pastarųjų metų karus, Krymą ir t. t. Negana to, šis projektas galėtų suartinti Europą ir Rusiją, o tai dabar, sutikite, visai nepakenktų …
– Kad ir kaip būtų, konkurso „Post-pilis“ žiuri pirmąją premiją skyrė ne jums, o jaunam architektui Antonui Sagaliui, kuris pasiūlė išsaugoti Sovietų rūmus, o pilį atkurti tik iš dalies, papildant ją šiuolaikiniais pastatais.
– Na, tai visai nestebina. Mano nuomone, šį konkursą organizavo žmonės, kurių dauguma nori, kad mūsų mieste būtų kuo mažiau Karaliaučiaus. Todėl jiems esu labai nepatogus žmogus. Be to, manimi negalima manipuliuoti, manęs negalima išnaudoti, nes esu materialiai nepriklausomas ir savarankiškas.
O jei bus įgyvendintas laimėjęs projektas, įvyks katastrofa. Ir net ne todėl, kad autorius, įtraukdamas į kompleksą modernistinius elementus, bando sujungti nesujungiama. Ir ne todėl, kad, pažymėjęs architektūrinę dominantę – pagrindinį pilies bokštą, jis neparodė miesto raidos kelio. Liūdniausia, kad šis projektas diskredituoja pačią pilies atkūrimo idėją. Bijau, kad jį įgyvendinus vėliau viską teks perdaryti.
… Man asmeniškai nėra didelė bėda, kad mūsų projektas nebuvo pripažintas nugalėtoju. O štai mano jaunieji kolegos, tie vaikinai, su kuriais dirbau, buvo labai nusiminę. Juk jie puikiai suprato, kad mūsų pasiūlymas buvo labiausiai išdirbtas, jie tikėjo, kad beldžiamės ne į uždarytas duris. O paaiškėjo, kad būtent į uždarytas.
Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad mūsų darbas užėmė pirmąją vietą interneto balsavime. Daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių pasisakė už tai, kad Kaliningradas taptų gražiu, europietišku miestu. Tai ne taip jau mažai …
– Projektas atrodo didelio masto. Manau, jau esate girdėjęs nuomonių, kad būtent dėl to jo įgyvendinti nepavyks.
– Žinoma, girdėjau. Ir skaičiau. Toks klausimo kėlimas man atrodo daugiau nei keistas. Tai tas pats, kas pasakyti: „Žinote, mums tai per gražu. Mes tokie vargšai ir menki, kad viso to nepastatysime. O jei ir galėsime, tai mums paprasčiausiai neleis to padaryti. Todėl palikite mums tuos baisius Sovietų rūmus, mes su jais ir gyvensime.“ Tai pozicija žmonių, kurie nieko saldesnio už ridiką nėra ragavę. Ir liūdniausia, kad nieko kito paragauti jie nebenori. O juk viskas, jei gerai pagalvotume, priklauso nuo mūsų, nuo miesto gyventojų.
Jei panorėsime atkurti istorinį Karaliaučiaus centrą – turiu omenyje tikrai panorėsime – niekas negalės mums sutrukdyti.
Politikai, tiek vietiniai, tiek Maskvos, pagavę signalus iš apačios, greitai persiorientuos reikiama kryptimi. Visi iš karto taps pilies atkūrimo šalininkais. O jei dar Putinas ištars nors vieną žodį „už“, valdininkai lenktyniaudami tamps akmenis statyboms.
O įgyvendinti projektą nėra taip sunku, kaip daugeliui atrodo, juk tai ne stoties Marse statyba. Paprastas mūrininko darbas. Ir kainuos jis ne taip brangiai, kaip kai kurie mano. Konkurse „Post-pilis“ daugelis siūlė pastatyti tokius milžiniškus bokštus, kad už grąžą, likusią įgyvendinus tuos projektus, turbūt būtų galima pastatyti dvi Karališkąsias pilis.
– Ir vis dėlto, kokie, jūsų nuomone, galėtų būti finansavimo šaltiniai?
– Ši vieta itin perspektyvi milžiniškoms investicijoms. Jau dabar per pažįstamus į mane kreipiasi labai rimti investuotojai, kurių negąsdina dviejų milijardų eurų projekto mastas. „Ak, kaip čia viskas įdomu, ak, kiek čia romantikos, – sako jie. – O pabandykime šią romantiką perleisti per ekonominius skaičiavimus. Kiek kvadratinių metrų būsto? Penki milijonai? Puiku! O kas dar? Pirmieji pastatų aukštai, viešbučiai, parduotuvės?“ Kai investuotojas sužino, kad gatvių ilgis naujajame rajone – dešimt kilometrų, jam užsidega akys, nes jis supranta, kiek visko ten galima įkurdinti ir ką iš to galima išpešti.
Apskritai rasti lėšų projektui įgyvendinti – ne toks jau neįveikiamas uždavinys. Svarbiausia, pakartosiu, kad mes patys norėtume pastatyti miestą, kuriame būtų patogu gyventi patiems ir kuriame nebūtų gėda priimti svečių.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
