… Gilioje tankių kiparisų prieblandoje baltavo marmuriniai baseinai, iš kurių kilo nuostabios figūros, taškydamos krištoliniais spinduliais, kurie su pliūpsniu krito į spindinčias lelijų taureles; keisti balsai ošė ir šnabždėjosi … ir visur sruvo nuostabūs aromatai … daugelis keistų gėlių … iš tikrųjų buvo įvairiaspalviai spindintys vabzdžiai… ir atvirkščiai, rožiniai ir dangaus žydrumo paukščiai pasirodydavo esą kvepiančios gėlės, ir aromatas … kilo iš jų taurelių tyliais maloniais garsais, kurie susiliedavo su tolimų fontanų čiurlenimu, su … medžių šlamesiu į paslaptingus akordus…
E. T. A. Hoffmannas
Saturgusų šeimos miesto rezidencijos statyba siekia XVIII amžiaus vidurį. 1700 metais mirė sėkmingas pirklys katalikas iš Diuseldorfo, turtingiausias to meto Karaliaučiaus prekybininkas – Adolfas Saturgusas. Saturguso našlė Anna Elisabeth Kayser (Anna Elisabeth Kayser), kuriai liko trys dukterys ir du sūnūs, tęsė prekybinę veiklą ir 1722-aisiais Neuer Graben gatvėje netoli Lastadie – Prieglaus krovos krantinės – nusipirko namą su sodu. Tuo metu ši erdvė nebuvo apgyvendinta, tačiau iki XIX amžiaus pabaigos čia buvo pastatyta daugybė sandėlių, prekybos namų ir netgi geležinkelis laivams pakrauti ir iškrauti.
Po ankstyvos vyresniojo brolio Adolfo (1685–1739) mirties Friedrichas Saturgusas / Friedrich Saturgus (1697–1754) paveldėjo šeimos prekybos firmą ir didelį turtą, sukauptą sėkmingai tiekiant Rusijos ir Prūsijos kariuomenėms, ir 1752 metais perstatė nedidelį kaimiško stiliaus namą į rokoko stiliaus rūmus, apsupdamas juos dideliu sodu (šiaurine sodo riba tuo laikotarpiu buvo viena iš daugybės Laak rajono skersgatvių – Tränkgasse; šiuo metu šio rajono teritoriją užima daugiabučiai aukštuminiai namai ir sporto kompleksas „Junost“).
Saturguso sodo planas ir jį puošęs simpatiškasis „Herkulis“.
Namas ir sodas Neuer Graben gatvėje liko Karaliaučiaus istorijoje kaip grožio, fantazijos ir prabangos pavyzdžiai.
Saturguso sodas ponapoleoninio Karaliaučiaus 1815 metų žemėlapyje.
Friedrichas Saturgusas padidino pradinę šeimos žemės valdą kaimyninio sklypo sąskaita, įvedė į savo sodą vandentiekį, kuriuo „geras“ vanduo turėjo tekėti iš šaltinio, esančio už Neurossgarteno bažnyčios, Liaudies sodo įduboje (vėliau, 1780 m., čia bus pastatyti arteziniai šuliniai geriamuoju vandeniu aprūpinti Laak rajoną), mediniais vamzdžiais, nutiestais per daugybę žemės sklypų. Šaltinis, kurį Friedrichas išpirko iš magistrato, buvo už kilometro nuo jo rūmų, todėl komercijos patarėjui teko įsigyti leidimą tiesti vandentiekio vamzdžius ir pirkti dar vieną šaltinį pievose prie Prieglaus. Leidimų iš sklypų savininkų ir magistrato gavimas reikalavo energingų veiksmų ir buvo labai brangus reikalas, tačiau Saturguso energija įveikė visus sunkumus. „Geras“ vanduo buvo atvestas į įmantrius prabangaus sodo fontanus. Magistratas užrašė Saturgusui dar ir praėjimą, besidriekiantį aplink visą jo mūro siena aptvertą valdą. Jis išgrindė šį praėjimą akmenimis, apsodino liepomis iš abiejų pusių ir įrengė dvejus vartus. Bet kadangi pagal sutartį jis buvo prieinamas miestiečiams, vadinasi, dėl Saturguso veiksmų niekas nepralaimėjo, o netgi priešingai – laimėjo.
Friedricho Saturguso sodas buvo pilnas meno kūrinių, jame nuolat lankėsi dažnų balių, švenčių su fejerverkais, koncertų, muzikinių vakarų, mėgėjų spektaklių ir vaidinimų, kuriuose dalyvavo Karaliaučiaus teatro trupė, svečiai. Šis privatus sodas buvo neabejotina to meto Karaliaučiaus įžymybė, todėl garbūs miesto svečiai būtinai aplankydavo pirklių šeimos valdą. Žinoma, kad 1776 metų liepos 11 dieną 22 metų Rusijos didysis kunigaikštis Pavelas ir Prūsijos princas Henrikas, lankydamiesi Karaliaučiuje, vakarieniavo šiame sode ir „jautėsi sužavėti labiau, nei tikėjosi“.
1866-ieji – tai mums pasufleruoja statybų pastoliai ant pilies bokšto. Saturguso sodas – apatiniame kairiajame kampe.
Rusų karininkas ir būsimasis memuaristas Andrejus Bolotovas taip pat aplankė Saturguso sodą ir galbūt įkvėptas to, ką matė, kūrė parko ansamblį Bogorodsko dvare…
Litografija „Saturguso sodas“ iš serijos „Kanto miestas. Aštuoni XVIII amžiaus Karaliaučiaus paveikslai“, kurią sukūrė architektas ir dailininkas Friedrichas Lahrsas (Friedrich Lahrs, 1880–1964).
* * *
Tolesnį Saturguso sodo aprašymą pateikiame pagal Ursulos, grafienės zu Dohnos / Ursula Gräfin zu Dohna, ir Herberto Mühlpfordto / Herbert Meinhard Mühlpfordt tekstus.
Ankstyvajam sodo formavimo laikotarpiui priklauso prabangūs fontanai „Bėgančios srovės“. Dalis šios fontanų sistemos išliko ir vėliau, net po didelio gaisro... Priešais dirbtinę tufo sieną stovėjo dvi nuogos figūros: dešinėje – ilgabarzdis Vandens dievas, kairėje – graži nimfa. Iš tarp jų pastatyto indo žemyn sruvo vanduo. Virš tufo sienos kilo įgaubta akmeninė siena, ant kurios, užbaigdama kompoziciją, ilsėjosi antroji nimfa.
Priešais šį sudėtingą statinį buvo alebastro ratas, sudarantis įspūdį, kad galbūt tai buvo rokoko stiliaus saulės laikrodis, varomas fontano vandens srovių.
Ten pat stovėjo grotelių statinys treliažo pavidalu, 13 kvadratinių pėdų ploto ir vieno aukšto aukščio, juosęs dvi iš smiltainio padarytas dievybes – Žemę ir Vandenį. Dievybės laikė indus, iš kurių vanduo sruvo į kriauklę, o vandens judėjimas skambino varpeliais. Akivaizdu, kad šis fontanas „Bėgančios srovės“ buvo viso sodo kompozicijos centras. Sode neapsieita be iliuzijų, tokių būdingų rokoko stiliui. „Iliuzijų sodas“ buvo į dešinę nuo jį juosusio praėjimo, paversto liepų alėja.
Rokoko stiliaus vaza ir pavėsinė su Kanto ir Herderio biustais.
Atrodė, kad tolumoje, žalio koridoriaus gale, stovi smiltainio statula, tačiau tai buvo tik rokokui mėgstama optinė apgaulė – tiesiog paveikslas ir žvilgsniui siaurėjanti perspektyva, dėl kurios atvaizdas susiliedavo su tikrąja savo aplinka.
Nepaprastai įmantrus, sudėtingas, keturių metrų aukščio fontanas, kurį buvo galima pastatyti tik Saturguso sode su jo beprotiškomis fantazijomis, stūksojo netoli „Iliuzijų sodo“ (jis išliko iki 1944 m.) ir buvo lauko špato piramidė, savo konfigūracija primenanti Babelio bokštą, kurį vainikavo vandenį trykštantis įrenginys. Netolygiomis bokšto spiralėmis, tai nuolaidžiomis, tai stačiomis, ėjo takelis, pertraukiamas laiptų. Takelio grioveliais vanduo, laikinai susikaupdamas ant akmenų, galiausiai veržėsi nutekėti žemyn sidabrine gyvate…
Šiame sode keturi angeliukai, atsirėmę į dvi rokoko stiliaus vazas, ant kurių pavaizduotos kriauklės ir angelai su vynuogių kekėmis, rodė svečiams ant išlenkto cokolio komercijos patarėjo Friedricho Saturguso herbą: tris penkiakampes žvaigždes ovaliame lauke.
Ypatingą dėmesį sode traukė kriauklių klinties grota, papuošta kaukėmis, įvairiaspalviais akmenėliais, kriauklėmis, objektus didinančiais veidrodžiais, porcelianinėmis figūrėlėmis ir net kiniškais stabukais, kaip ir pridera, linguojančiais galva ir plaštakomis (1930 m. skulptorius Treine šią grotą atnaujino). Prie įėjimo į grotą buvo slibinas, kuris vietoj ugnies spjaudė vandenį, kylantį į trijų metrų aukštį, jį supo varlės ir gyvatės, netikėtai apliedamos vandeniu į grotą įeinančiuosius, tačiau šią zoologinę didybę švelnino daugybės gvazdikų, trimis eilėmis augusių prie groto, aromatas ir švelnus vaizdas. Groto viduje, tarp kriauklių ir veidrodžių, stūksojo karūna, „šešių uolekčių aukščio“. Iš po akmenėlių, kriauklių ir karūnos akiai paslėpti fontanėliai netikėtai apliedavo svečius lenktomis tarsi lankai vandens srovėmis.
Saturguso sodo vietoje Kaliningrade (2024).
To meto Karaliaučiuje žinomas poetas Johannas Friedrichas Lausonas / Johann Friedrich Lauson (1727–1783) dar Saturgusui esant gyvam apdainavo šį sodą be galo ilgoje poemoje.
Sodo vieta šiuolaikiniame miesto žemėlapyje.
Šio teksto dėka galima bent apytikriai įsivaizduoti visą įvairovę ir žavesį sodo, apie kurį legendos vėlesnį šimtmetį ėjo iš lūpų į lūpas: „Sodas, kurio žavesys plevena prieš akis“… „Kas du žingsniai atneša netikėtumų: gėlynas, atveriantis kelią į oranžerijas, aštuonios akmeninės statulos priešais namą – jaunasis Herkulis su liūto kailiu, jo dešinėje Flora, šalia jos Merkurijus, Drovumas nuleistomis blakstienomis atsirėmęs į akmeninį medį, Pomona, slapta laikanti už nugaros obuolį, Vertumnas su obuoliu, kurį jis atvirai rodo Pomonai, Cerera su varpomis… Šiame sode auga lauras ir rankos storumo kukmedis, o prie sienų glaudžiasi špalerinės vynuogės, persikas ir abrikosas…“ Poetas išvardija visus sodo žavesius ir baigia savo kūrinį žodžiais: „Visas groto statinys neapsakomai gražus, kas jo nematė, man nepatikės – per daug jis gražus.“
Sodo alėjų išdėstymas priminė raidę T; priešais namą su septyniais langais fasade buvo fantastiška grota, plačiąja T raidės puse – gėlynas, už jo – oranžerijos. Viduryje – alebastro saulės laikrodis, ir kažkur sode dar buvo vietos „žvėrynui“, neatsiejamai baroko sodų daliai, su balandžiais, povais, trimis stirnomis, ir žuvų tvenkiniui su antimis ir gulbėmis.
Maloniai leidus autorei.
Visa knyga „Sodų ir parkų kronikos (Karaliaučius–Kaliningradas)“, 2008 metais išleista Baltijos ekonomikos ir finansų instituto leidyklos, prieinama svetainėje Prussia.Online.
Šiuolaikinė Michailo Ogorodnikovo nuotrauka.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
