Iš pradžių buvo manoma, kad Lietuva bus užkariauta panašiai kaip Prūsija. Taktika buvo tokia: po niokojančių žygių, kurių metu išnaikinami aktyvūs pasipriešinimo dalyviai, o likusių gyventojų valia priešintis palaužiama, užimama teritorija, statomi atramos punktai, t. y. pilys, gyventojai krikštijami, kviečiami kolonistai iš Vokietijos, o paskui vėl puolama užkariaujama teritorija. Žinoma, ordino broliai puikiai suprato, kokie skirtingi Prūsijos ir Lietuvos teritoriniai bei žmonių ištekliai. Todėl vargu ar net tolimiausioje ateityje buvo tikimasi visiškai užkariauti Lietuvą. Ordinas sutelkė dėmesį į dvi kryptis: strategiškai svarbią šiaurinę ir antraeilę rytinę.
Čia reikėtų pažymėti, kad XIII a. pabaigoje ir XIV a. Lietuvos žemės buvo kur kas platesnės nei dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija. Kryžiuočių ir Lietuvos karų pradžioje Lietuvai jau priklausė beveik visa vakarinė Baltarusija ir dalis šiaurės vakarų rusų žemių, o didžiausio kryžiuočių spaudimo Lietuvai laikotarpiu – beveik visa dabartinė Baltarusija ir Ukraina.
Žemaitija (Samogitija, Žmudė)
Istorinis Lietuvos regionas dabartinės Lietuvos Respublikos vakaruose. Žemaitijoje gyveno žemaičiai, ji buvo vasalinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Turėjo savo sostinę – Raseinius. Po bevaisių bandymų ją užkariauti Vokiečių ordinas Žemaitiją gavo pagal taikos sutartį su kunigaikščiu Jogaila. Tačiau po 1409–1411 m. karo Žemaitija vėl tapo Lietuvos teritorija.
Todėl Vokiečių ordinas1 išsikėlė paprastą uždavinį: prasiveržti plačiu koridoriumi iš užkariautų prūsų žemių į dabartinės Latvijos ir iš dalies Estijos teritorijoje esančias Livonijos ordino2 valdas – šis ordinas tuo metu jau buvo Vokiečių ordino „filialas“, jo landmeisterija. O tarp jų driekėsi Žemaitijos žemės, kurias užėmusi ordino valstybė būtų tapusi viso rytinio Baltijos regiono šeimininke. Domėjimąsi Žemaitija (arba, kaip ji buvo vadinama Europoje, Samogitija) kurstė ir tai, kad Ordinas turėjo į ją visas teises: 1254 m. šią teritoriją Livonijos ordinui padovanojo pirmasis katalikiškos Europos pripažintas Lietuvos karalius Mindaugas (1195–1263). Tačiau tokiam perdavimui pasipriešino patys žemaičiai, kuriems Mindaugo valdžia buvo daugiau nei sąlyginė. Žemaičių kariuomenė sutriuškino ordino būrius mūšyje prie Durbės ežero 1260 m., o 1265-aisiais galutinai išvijo riterius iš Žemaitijos.
Iš visos istorijos, buvusios prieš toliau aprašomus įvykius, galima daryti išvadą, kad iki 1280 m. būsimieji priešininkai kovose dėl Žemutinės Lietuvos (Žemaitijos) ir iš dalies Aukštutinės Lietuvos (Aukštaitijos) žemių turėjo ir stipriųjų, ir silpnųjų pusių:
– Vokiečių ir Livonijos ordinai galėjo pulti vienu metu iš dviejų pusių. Jų kariuomenės buvo nedidelės, tačiau, kaip pasakytume šiandien, profesionalios, su griežtu vienvaldiškumu ir griežta hierarchija;
– Lietuvos pusė turėjo tiems laikams neišsemiamų žmonių išteklių ir galėjo laikinai užleisti dideles teritorijas, tačiau jos ginkluoti būriai neturėjo rimto karinio ir taktinio parengimo ir dažnai veikdavo ne tik nesuderintai, bet ir vieni prieš kitus.
Iki XIII a. pabaigos Vokiečių ordinas surengė keletą žygių į Žemaitiją ir prieš Gardiną. Nors mūšiuose sekėsi, nė vienas žygis nedavė jokių teritorinių laimėjimų. Ordino kariuomenė niokojo apylinkes, degino gyvenvietes, žudė lietuvių karius, ėmė į nelaisvę vyrus, moteris ir vaikus, grobė gyvulius, tačiau būdavo priversta pasitraukti, kol neatvyko dideli lietuvių būriai.
Ėmė jaustis ne tik tai, kad teritorijai išlaikyti trūksta karių, bet ir tai, kad pasienio ruožuose nėra bazių. Todėl netrukus pradėta statyti didelė pasienio pilis Ragainė (dabar – Nemano miestas) ir dar visa eilė nedidelių tvirtovių Nemuno pakrantėse.
Kelionės į Prūsiją
Pačioje XIV a. pradžioje Europoje atsirado toks socialinis reiškinys kaip „kelionės į Prūsiją“. Jų esmė buvo ta, kad įvairių valstybių riteriai, dažnai iš kilmingų aristokratų giminių, atvykdavo į Prūsiją dalyvauti žygiuose prieš pagonišką Lietuvą. Kryžiaus žygiuose į Baltijos žemes nebuvo nieko naujo, tačiau jei XII ir XIII a. žygius įprastai skelbdavo Romos popiežius, tai „kelionių į Prūsiją“ organizatoriaus vaidmenį perėmė pats Vokiečių ordinas. Priežasčių, dėl kurių šios „kelionės“ išpopuliarėjo Europoje, buvo keletas. Kova už krikščionių tikėjimą visada buvo didžiausia riterio dorybė, o žygių Šventajam Kapui išvaduoti, taip pat prieš eretikus, pagonis ir kitatikius dalyvis buvo labai gerbiamas pasaulietiniuose sluoksniuose.
Kryžiaus žygiai už tikėjimą atleisdavo dalyviui visas nuodėmes, ir tai, turint omenyje gilų to meto europiečių religingumą, taip pat buvo svari priežastis. Ir galiausiai kelias į Pabaltijį buvo kur kas mažiau pavojingas nei į Palestiną, o nuopelnai ir garbė – tokie patys. „Tikruosiuose“ kryžiaus žygiuose į Artimuosius Rytus dauguma kryžiuočių žūdavo ne mūšiuose, o kelyje – nuo nepriteklių ir ligų. Jūroje jų tykojo audros ir piratai, sausumoje – smėlio audros ir plėšikai... O į Prūsiją buvo galima nukeliauti palyginti patogiai, o atvykusio žygio dalyvio visada laukė nakvynė, maistas ir šeimininkų svetingumas.
Nerašytos taisyklės „svečiams“ (taip Ordine vadinti atvykę riteriai) įpareigojo juos savo lėšomis įsigyti ginkluotę, išlaikyti ginklanešius ir knechtus, nusigauti iki Prūsijos ir grįžti namo. Be to, jie turėjo paklusti žygio vadui, o paėmus grobį – dalytis trofėjais su ordino iždu. Beje, pasitaikydavo atvejų, kai „svečiai“ savo noru atiduodavo Ordinui visa, kas buvo laimėta žygyje, taip parodydami, kad veikė vien tik Kristaus tikėjimo sklaidos labui. Dažnai „svečiai“ atvykdavo iš anksto ir nemažai laiko praleisdavo ordino valdose, kol bus paskelbtas žygis. Todėl Prūsijos žemėse visada viešėdavo tam tikras (kartais labai didelis) būrys riterių su kariais, kurie sustiprindavo ordino kariuomenę atremiant lietuvių įsiveržimus.
Kuriam laikui visas kortas sumaišė naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Karlas iš Tryro (Karl von Trier, 1265–1324). Jis buvo išrinktas 1311 m. ir iškart ėmė vykdyti taikią politiką lenkų atžvilgiu ir santūrią – lietuvių pagonių atžvilgiu. Pačiame Ordine ir tarp „keliautojų į Prūsiją“ tai sutikta su nesupratimu, susibūrė sąmokslininkų ratelis, kurio nariai 1317-aisiais sušaukė neeilinį ordino kapitulos posėdį. Karlui iš Tryro buvo primestos visos pastarųjų metų Ordino nesėkmės Lietuvoje, politinis ir religinis trumparegiškumas, neryžtingumas kovojant su krikščionybės priešais, ir jis buvo nušalintas nuo pareigų – Ordinui tai buvo išskirtinis įvykis. Ir nors po metų Romos popiežius užstojo buvusį didįjį magistrą ir pareikalavo grąžinti jį į pareigas, faktiškai nuo Ordino valdymo jis vis tiek buvo atstumtas ir daugiau nė karto nepasirodė ordino sostinėje – Marienburge (dabar – Malborko miestas Lenkijoje). Šis epizodas rodo, kad jau XIV a. pirmajame ketvirtyje žygiai į Lietuvą virto tikra industrija, į kurią buvo įtrauktos įtakingos jėgos, iš tolesnių žygių gaudavusios materialinės ir politinės naudos.
Netrukus „kelionės į Prūsiją“ tapo tokios populiarios tarp Europos riterių, kad kai kuriems žygiams į Lietuvą Ordinas skirdavo tik vedlius, o pagrindinę kariuomenės jėgą sudarydavo atvykę riteriai. Antai 1329 m. įžengęs į Žemaitiją Čekijos karalius Jonas I Liuksemburgietis (1296–1346) su savo kariuomene, padedamas kryžiuočių riterių, „pajungė visą Žemaičių žemę kartu su visais lietuviais, kurie buvo pakrikštyti Marijos Apsivalymo dieną“ (t. y. vasario 2-ąją). XIV a. pirmosios pusės įvykių apoteoze galima laikyti didžiulį žygį į Kauną, kurio metu kryžiuočių kariuomenė, sustiprinta gausių „svečių“, nusiaubė visą Lietuvos Panemunę, sudegino Kauną ir sutriuškino didelę kunigaikščio Algirdo kariuomenę, skubėjusią į pagalbą užpultoms žemėms.
Veidrodinis Lietuvos atsakas
Neskaitant smulkių pasienio susirėmimų, XIV a. pirmajame ketvirtyje kryžiuočiai su „svečiais“ surengė septynis didelius žygius į Lietuvą, o 1311 metais sumušė į Prūsiją įsiveržusią Lietuvos kunigaikščio Vytenio kariuomenę. Aštuntasis Vokiečių ordino žygis į Žemaitiją 1320-aisiais jam atnešė pirmąjį skaudų pralaimėjimą. Medininkų mūšyje Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta: iš 40 brolių ir nemažo būrio knechtų mūšio lauke žuvo 29 broliai, tarp jų ir Ordino maršalas Heinrichas Plotzke, dar vienas pateko į nelaisvę ir buvo paaukotas pagonių dievams – sudegintas kartu su žirgu. Be to, žuvo du šimtai Klaipėdos įgulos karių ir Sembos pašauktinių. Po to lietuviai surengė tris antpuolius į Ordino žemes ir, nusiaubę kaimus bei išžudę krikščionis, kaskart spėdavo pasitraukti dar prieš pasirodant Ordino būriui. Nuo tol lietuvių būrių antpuoliai tapo Vokiečių ordino galvos skausmu ir mirtinu pavojumi krikščionims naujakuriams.
Vėliau Ordino ir lietuvių priešpriešoje trumpam stojo atokvėpis: Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pranešė popiežiui ketinąs priimti katalikybę, ir popiežius, kad nenubaidytų sėkmės, 1324 metais ketveriems metams uždraudė žygius į Lietuvą. Per paliaubas Gediminas nuveikė du svarbius dalykus: gerokai išplėtė Lietuvos kunigaikštystę vakarų Rusios žemių sąskaita ir sudarė sąjungą su Lenkija, įtikinęs Lenkijos karalių, kad didžiausią pavojų Lenkijai kelia Vokiečių ordinas, o pati Lenkija ateityje galėtų prisiimti Lietuvos krikštytojos vaidmenį. Dėl to įsiplieskė 1326–1332 metų Lenkijos ir Ordino karas dėl ginčijamų teritorijų, pakirtęs Ordino galias veržtis į Lietuvos žemes.
Pasibaigus paliauboms, kryžiuočių ir lietuvių žygiai vieni į kitų žemes atsinaujino dar intensyviau. Iniciatyva priklausė Ordinui, nors dabar, Lietuvai sudarius sąjungą su Lenkija, jo geopolitinė padėtis smarkiai pablogėjo. Vis dėlto vien per pirmuosius metus po paliaubų Ordinas surengė tris didelius žygius į Lietuvos valdas, o Žemaitijoje jam pavyko paimti visus svarbiausius lietuvių įtvirtinimus. Vėliau kryžiuočiai buvo užėmę Vilnių ir Kauną, tačiau išlaikyti užkariautų teritorijų net trumpam Ordino kariuomenei pritrūkdavo jėgų. Už Nemuno buvo pastatytos kelios forpostų pilys, bet tuo Ordino laimėjimai užimant ir išlaikant teritorijas ir apsiribojo.
Lietuvių atsakomieji veiksmai nebuvo tokie įspūdingi, tačiau rūpesčių ir nemalonumų pridarydavo nemažai. Kadangi Ordinas turėjo kur kas labiau išplėtotą ūkio infrastruktūrą, lietuvių antpuoliai jam padarydavo ir gerokai didesnės žalos. Iki XIV a. antrosios pusės Ordinas savo teritorijose buvo įdiegęs tiems laikams pažangų ūkio modelį, pagrįstą patentais, nuomos mokesčiais, mokesčiais ir akcizais. Todėl, kai būdavo nusiaubiama visa sritis, nužudoma keli tūkstančiai valstiečių nuomininkų ir tiek pat išvaroma į nelaisvę, Ordino ūkiui būdavo padaroma apčiuopiama žala. Be to, grėsė pavojus, kad lietuviai giliai prasiverš į Karaliaučiaus apylinkes, todėl XIV a. pirmojoje pusėje buvo sustiprinta šiaurinė gynybos linija, kurią sudarė Pobethen (Romanovas), Rudau (Melnikovas), Laptau (Muromskoje), Powunden (Chrabrovas), taip pat Schaaken (Nekrasovas) ir Waldau (Nizovje) pilys, dengusios trumpiausią kelią į Karaliaučių per Kuršių neriją ir Kuršių marių ledą. Šiose pilyse priešo antplūdžio atveju galėdavo pasislėpti ir civiliai gyventojai. Visose pilyse buvo įvesta nuolatinė sargybos tarnyba – tuo metu karybos naujovė. Sargybiniai bokštuose stebėjo apylinkes ir duodavo signalą, pastebėję priešo puolimo požymių: dūmų dieną ir gaisrų pašvaisčių naktį. Sargybos taktika kartais duodavo teigiamų vaisių, bet jokiu būdu nebuvo panacėja nuo lietuvių antpuolių.
Žvelgiant į aprašytus įvykius šiuolaikinio žmogaus akimis, tampa aišku, kad jokios strateginės naudos žygiai į Lietuvą duoti negalėjo, nebent tokia laikytume pajamas iš kaimų ir pilių plėšimo. Kaskart kryžiuočiai grįždavo į pradines pozicijas, o jų pakrikštyti lietuviai, vos Ordino būriams pasitraukus, tuoj pat grįždavo į pagonybę, darydamiesi vis nepakantesni krikščionims ir trokšdami atkeršyti už savo gentainių žudynes. Mirtys, įkaitai, sudeginti kaimai, nusiaubtos žemės – štai vienintelis kryžiuočių pasiektas „rezultatas“, žinoma, neturintis nieko bendra su skelbta misija skleisti krikščionybę Europos pakraščiuose. Tai, kas tūkstančių gyvybių kaina pavyko Prūsijoje, Lietuvoje niekaip nepavyko pakartoti. Kadangi popiežius viena savo bule galėjo kartą ir visiems laikams panaikinti Vokiečių ordiną kaip nebereikalingą, kryžiuočių buvimas Pabaltijyje, neparemtas jų misija ir aukščiausiu tikslu, prarasdavo didžiąją prasmę. Todėl Ordino riteriai bet kokia kaina įrodinėjo visam katalikiškam pasauliui, kad Ordino valstybė krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulių paribyje yra ypatingai būtina.
Rudau
Vokiečių ordino pilis Sembos šiaurėje, dabar Melnikovo gyvenvietė Zelenogradsko rajone. Pastatyta 1270 m., XIV a. pradžioje perstatyta iš akmens. 1370 m. į šiaurę nuo Rudau įvyko didžiulis Vokiečių ordino ir Lietuvos kariuomenės mūšis. Vėliau pilis buvo perstatyta į bažnyčią, kurios griuvėsiai išlikę iki šiol.
(Anatolijaus Bachtino piešinys)
Dešimt metų iki mūšio
Kalbant apie dešimtmetį prieš Rudau mūšį, būtina paminėti 22-ąjį Vokiečių ordino didįjį magistrą Winrichą von Kniprode (1310–1382). Šiam žmogui Ordinas daugiausia skolingas už savo klestėjimą, prasidėjusį jo valdymo metais ir pasibaigusį pralaimėjus Žalgirio mūšį. Kniprode ryškiai išsiskyrė iš savo pirmtakų gretos. Pirmiausia jis tvirtai laikėsi postulato, kad bet kurios valstybės stiprybė slypi jos ūkio stiprybėje. Winricho von Kniprode pastangomis imta šalinti rytinių Ordino teritorijų atsilikimą, įvestos lengvatos ten besikuriantiems kolonistams, skatinta amatų plėtra, įtvirtinta griežta, bet neslegianti mokesčių, licencijų ir akcizų sistema. Kniprode, galbūt pirmasis Europoje, Ordino viduje įgyvendino plataus masto antikorupcines priemones. Jis taip pat sukūrė Ordino pareigūnų rotacijos sistemą ir prisidėjo prie to, kad į valstybę iš Vokietijos kunigaikštysčių būtų pritraukiama įvairių sričių pasaulietinių specialistų. Galiausiai paminėtinos tokios jo valstybėje įdiegtos naujovės kaip miestų ir kaimų mokyklų plėtra, pačių Ordino brolių mokymas rašto, ekonomikos, diplomatijos, taip pat karinės pratybos, padariusios Ordino kariuomenę geriausia regione. Tuo tarpu minėtais metais galios sėmėsi ir Lietuva. Nuo 1345 metų Lietuvoje įsitvirtino suderinta dvivaldystė.
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažintas Gedimino sūnus Algirdas (1296–1377). Jo bendravaldis buvo brolis Kęstutis (1297–1382). Tai retas pasaulio istorijoje pavyzdys, kai du broliai valdė vieną valstybę, nesistengdami uzurpuoti valdžios.
Algirdas (1296–1377)
Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1345 m.), Gedimino sūnus. Valdydamas pagrindines pastangas skyrė Lietuvos valstybei plėsti, prijungdamas kunigaikštystes Rusios teritorijoje. Rudau mūšio dalyvis. 23 vaikų tėvas, tarp jų – Lenkijos karaliaus Jogailos. Visi jo sūnūs buvo pasodinti kunigaikščiais įvairiose valdose, dukterys ištekintos už Rusios kunigaikščių. Buvo pakrikštytas stačiatikiu, tačiau iš tikrųjų liko pagonis. Palaidotas pagal pagonių apeigas.
Iki 1360 metų Algirdo vadovaujama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prisijungė milžiniškas teritorijas rytuose ir pietryčiuose – iki pat Kursko ir Kijevo kunigaikštystės. Dabar pietryčiuose Lietuvos žemės ribojosi su Krymo chanatu ir Aukso Orda. Kurį laiką visos pagrindinės Algirdo pastangos buvo sutelktos būtent šia kryptimi. O šiaurės vakarų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes prižiūrėjo Kęstutis.
Jis buvo įkalintas Marienburgo pilyje ir laikomas ten kaip įkaitas. Vėliau jį iškeitė į didelį būrį krikščionių belaisvių. Reikia pažymėti, kad Kęstutis po kurio laiko sugebėjo dar kartą patekti į kryžiuočių nelaisvę. Ir šįkart tik krikščionybę priėmusių gentainių pagalba leido Kęstučiui pabėgti iš įkalinimo. Nuo 1360 metų padėtis Pabaltijo Lietuvoje vėl paaštrėjo. Ordinas surengė dar vieną niokojantį žygį į Kauną, per kurį paėmė pilį ir sugriovė miestą. Ordino kariuomenė pasiekė Trakus ir Vilnių. Šįkart Ordino riteriams nusišypsojo neregėta sėkmė – į nelaisvę pateko pats kunigaikštis Kęstutis.
Štai kaip Livonijos kronikininkas Hermanas fon Vartbergė aprašo vienų kryžiuočių ir lietuvių santykių metų įvykius: „1362 m. magistras Arnoldas surengė keturis žygius prieš pagonis: pirmąjį – šv. Pauliaus atsivertimo dieną (sausio 25 d.) iki vadinamojo šventojo kaimo Setenio; antrąjį žygį surengė tuoj po pirmojo (vasarį) su kai kuriais ‚svečiais‘ iš Vokietijos; trečiąjį – laivais, didžiojo magistro prašymu, Verbų sekmadienį (po balandžio 16 d.), kad sugriautų Kauvės (Kauno) pilį. O didysis magistras su kariuomene laivais atvyko prie minėtos pilies antradienį prieš Judica dieną (kovo 29 d.) ir ją apgulė, manydamas, kad joje yra pabėgęs karalius Kęstutis. Tačiau pilį, pastatytą iš akmens ir dar sutvirtintą aukštomis sienomis, buvo sunku užkariauti, ypač kai tuo pat metu atvyko abu karaliai su visa savo galybe. Pagaliau po ilgų pastangų ir daugybės mūšių pilis buvo paimta Velykų išvakarėse (balandžio 16 d.). Joje į nelaisvę paimti karaliaus Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo ugnies ir kalavijo. Iš brolių žuvo 7, o iš kitų – 20. Ketvirtąjį žygį magistras surengė rudenį.“
Kęstutis (1297–1382)
Trakų kunigaikštis (nuo 1337 m.), Algirdo valdymo bendrininkas (nuo 1345 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1881). Žinomas kaip Algirdo valdymo bendrininkas jam valdant Lietuvą. Pagrindinę savo veiklą skyrė kovai su Vokiečių ordinu, puldinėjusiu Lietuvą. Rūdavos mūšio dalyvis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvas.
Ir čia pat sekė lietuvių atsakas. Torunės kronika praneša: „1365 metais prieš Užgavėnes3 lietuviai sudegino tris pilis, būtent Splittern (Spliteren), Kaustritten (Carisiten) ir pilį prie Ragainės (Ragniten), visi pilių žmonės buvo išvesti į nelaisvę, ir visa tai dėl išdavystės.“
Neišsprendęs visų reikalų rytuose, Algirdas du kartus sudarė paliaubas su riteriais. Pasibaigus paskutinėms paliauboms, 1369 metais buvo surengtas dar vienas žygis į Kauną, ir vėl pilis buvo paimta ir sudeginta. Labai tikėtina, kad būtent šis žygis ir išprovokavo lietuvius atsakomiesiems veiksmams, kurių metu buvo ketinama pulti plačią Ordino teritoriją, apiplėšti turtingus miestus prie Prieglaus – Altštatą, Lyveniką ir Knypavą, o pasisekus – paimti ir pačią Karaliaučiaus pilį.
Įvykiai prie Rūdavos
Algirdo ir Kęstučio kariuomenės iš Lietuvos išžygiavo dviem maršrutais, kad susijungtų Semboje, į šiaurę nuo Karaliaučiaus. Abiem kunigaikščiams tuo metu jau buvo per 70 metų. Žygyje juos lydėjo sūnūs – Jogaila, būsimasis Lenkijos karalius, ir Vytautas, būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis. Kęstutis prie Rūdavos atėjo Kuršių marių ledu. Pagrindinės pajėgos, kurioms vadovavo Algirdas, žygiavo sausuma, degindamos ir niokodamos viską savo kelyje. Pagaliau abi kariuomenės susitiko į šiaurę nuo Rūdavos.
Tai, kad kariuomenėje buvo abu valdovai su įpėdiniais, liudijo apie didžiulius žygio dalyvių užmojus. Ir iš tiesų tai buvo galingiausias lietuvių kariuomenės įsiveržimas į Ordino valdas.
Nuo šios akimirkos prasideda visi tolesnių įvykių aprašymų nesutapimai. Ordino kronikininkų teigimu, lietuvių kariuomenę sudarė 70 tūkstančių žmonių, iš kurių 20 tūkstančių buvo rusėnai – rytų slavai, po lietuvių užkariavimų tapę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldiniais. Dar 10 tūkstančių buvo totorių kariai. Ir rusėnai, ir totoriai lietuvių kariuomenėje atsidūrė visiškai savanoriškai – tais laikais pasiplėšikauti kaimyninėje teritorijoje buvo laikoma garbingu, o svarbiausia – pelningu užsiėmimu. 70 tūkstančių karių – tai vos 1,5 karto mažiau nei chano Batu kariuomenė, nusiaubusi centrinę ir šiaurinę Rusią, todėl tokius perdėjimus palikime kronikininko sąžinei. Pagal šiuolaikinį, labiausiai pasvertą vertinimą, lietuvių kariuomenė neviršijo 17 tūkstančių žmonių, tarp jų penki tūkstančiai rusėnų ir du tūkstančiai totorių.
Quednau
Kryžiuočių pilis, stovėjusi dabartinio Kaliningrado šiaurinio pakraščio apylinkėse, ten, kur dabar yra fortas Nr. 3. Dalijant Ordino žemes, pilis atiteko Sembos vyskupui. Paskutinį kartą minima 1427 metais, po to, tikėtina, buvo nugriauta kaip nebereikalinga. Mūrinė bažnyčia Quednau buvo pastatyta XIV amžiuje. Pastatas išgyveno 1944 metų rugpjūčio antskrydžius ir miesto šturmą 1945 metų balandį. Sugriauta XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
Tačiau jei dėl lietuvių kariuomenės dydžio istorikai seniai sutaria, tai tolesnę įvykių eigą įvairūs autoriai (pradedant Kęstučio ir Algirdo amžininkais ir baigiant mūsų amžininkais) pateikia skirtingai, akivaizdžiai prieštaraudami vieni kitiems. Pagal vieną versiją, maršalas Šindekopfas, pamatęs iš Quednau pilies (dabar tai Kaliningrado išvažiavimo Aleksandro Nevskio gatve rajonas) gaisrų pašvaistę, negalėjo pakęsti skausmo, kad jo broliai Kristuje žūsta nuo pagonių rankos, ir nelaukė pagrindinės kryžiuočių kariuomenės, vadovaujamos magistro Vinricho fon Kniprodės. Su nedideliu būriu jis pasiekė Rūdavą, stojo į mūšį, sumušė lietuvius, bet pats žuvo. Ir tik vėliau, kai atėjo metas rinkti sužeistuosius ir apraudoti žuvusiuosius, į mūšio lauką atskubėjo magistro kariuomenė. Kiti tvirtina priešingai: jungtinė kariuomenė žygiavo vadovaujama magistro ir maršalo (kartais pridedama, kad ji judėjo dviem kolonomis). Susidūrę su priešu mūšyje prie Rūdavos, kryžiuočiai sumušė priešus. Maršalas žuvo, o magistras jam pastatė paminklą. Esama ir nedidelių vienos bei kitos versijos variacijų su įvairiomis smulkmenomis.
Pabandykime gi, remdamiesi kronikomis ir nustatytais faktais, atkurti tikrąją įvykių eigą. Istorikai nustatė apytikrį Ordino kariuomenės dydį – apie 10 000 raitųjų ir pėsčiųjų karių bei sukarintų miestiečių. Tuo tarpu 10 000 raitelių ir pėstininkų – tai visa to meto Ordino kariuomenė. Kartu to laikotarpio kronikose pažymima:
– didelio skaičiaus europiečių „svečių“, pasirengusių naujam žygiui į Lietuvą, buvimas Prūsijoje,
– „ekspedicinio korpuso“ atvykimas iš Estijos, kuri tuomet priklausė Danijai,
– tam tikro skaičiaus Livonijos riterių buvimas,
– Altštato, Knypavos ir Lyveniko sukarintų miestiečių pašaukimas.
Todėl galima manyti, kad pačių kryžiuočių kariuomenę sudarė penki tūkstančiai karių. Faktiškai į mūšį buvo mestos visos įmanomos pajėgos, išskyrus pasienio įgulas (prie sienos su Lietuva ir Lenkija), didžiųjų pilių (Karaliaučiaus, Marienburgo, Balgos) įgulas, kurių negalima palikti be priedangos, ir tolimas įgulas, kurių atvykimo laukti būtų buvę per ilgai. Naivu manyti, kad tokia karinė mobilizacija buvo surengta neturint tikrumo, jog prieš Ordiną bus nukreiptas ne įprastas lietuvių antpuolis, kuriame dalyvauja keli šimtai, daugiausia – tūkstantis žmonių, pasirengusių pasitraukti už sienos vos iškilus pirmam rimtam pavojui.
Didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė tvirtai žinojo, kad šį kartą lietuvių kariuomenė stipri, todėl ruošėsi nuodugniai. Be to, kronikos, nors ir perdėdamos, nurodo priešo kariuomenės tautinę sudėtį dar prieš jai stojant į mūšį. Tokių žinių buvo galima gauti tik paėmus belaisvių, kurie papasakojo ir apie kariuomenės dydį, ir apie Algirdo bei Kęstučio planus. Magistras žinojo, kur susitiks abi lietuvių kariuomenės ir kur jos patrauks susijungusios.
Ir iš tiesų kai kuriuose šaltiniuose randame, kad, pasirodo, likus dviem savaitėms iki mūšio (būtent 1370 metų vasario 2 d.) maršalas Šindekopfas atliko puikią žvalgybą mūšiu. Netikėtai lietuviams su nedideliu būriu (apie 20 riterių ir 500 kitų karių) jis užpuolė vieną iš dalinių, jį sumušė, paėmė į nelaisvę 220 lietuvių, o likusi lietuvių kariuomenės dalis atsitraukė. Toliau kronikininkas pasakoja, kad kitą parą (vasario 3 d.) maršalas su būriu praleido susirėmimo vietoje, o dar kitą dieną pranešė magistrui, kad paimti į nelaisvę lietuviai papasakojo apie didįjį lietuvių žygį, susitarus su totoriais ir rusėnais, į šiaurinę Sembą ir toliau į Karaliaučių. Taigi išeina, kad per trumpą vasario šviesųjį paros metą Šindekopfas su būriu ir belaisviais spėjo grįžti į Karaliaučių. Tai leidžia manyti, kad atstumas iki mūšio vietos buvo apie 20 km. Aprašymą idealiai atitinka apylinkės prie Laptau pilies (Muromskoje), stovėjusios ant tuometinio Klaipėdos kelio ir pakeliui į Rūdavą. Prisiminkime, kad į nelaisvę pateko būtent lietuviai, nė vieno rusėno ar totoriaus. Ir lietuviai pranešė, kad rusėnai ir totoriai prie kariuomenės tik prisijungs.
Dabar viskas stoja į savo vietas. Versija apie savavališką maršalo Schindekopfo žygį į Rūdavą atsirado ne iš niekur. Maršalas iš tiesų buvo išvykęs iš Quednau pilies priešui priešais, tačiau ne į lemiamą mūšį, o į žvalgybinį reidą. Tuo metu į Sembą buvo atėjusi tik ta kariuomenės dalis, kuri traukė trumpuoju keliu per marias ir kurią sudarė vien lietuviai. Jos uždavinys buvo blokuoti Rūdavos, Laptau (žr. žemėlapyje, dabar atitinkamai Melnikovo ir Muromskoje) ir Pobethen (Romanovo) pilis. Tikėtina, kad būtent Laptau blokuoti pasiųstą būrį ir užpuolė Schindekopfas.
Rūdavos ir Laptau pilys (pažymėtos) 1649 m. Prūsijos žemėlapyje.
Vasario 4 d. magistrui buvo pranešta apie pavojų. Maždaug dešimt dienų prireikė kariuomenei ir šauktiniams surinkti, ir, reikia manyti, vasario 15 d. ordino kariuomenė išžygiavo iš Quednau Rūdavos link. Trumpa šviesioji paros dalis leido didžiulei kariuomenei nueiti ne daugiau kaip 15 km per dieną, todėl prireikė 2 dienų, kad ji pasiektų Rūdavą ir įsikurtų ten stovykloje. Vaizdinius, kaip riteriai joja keliu deglų ar pilnaties šviesoje, palikime filmų apie princeses, drakonus ir vienaragius mėgėjams – tuo metu kariuomenė, išsitęsusi keliu ne mažiau kaip 10–12 kilometrų, galėjo judėti tik šviesiuoju paros metu.
Rūdavos mūšis prasidėjo arčiau vidurdienio, 1370 m. vasario 17 d.
Deja, paties mūšio eigą galima rekonstruoti tik remiantis daugybe prielaidų ir spėjimų, plėtojant tas kelias detales, kurios minimos kronikose.
Kairiajame ordino kariuomenės flange prieš totorių raitiją išsidėstė tokiai kovai tinkamiausia vidutinė (pagal ginkluotę ir šarvus) danų ir estų raitija. Manoma, kad centre stovėjo ordino kariuomenė iš riterių, knechtų ir šauktinių, vadovaujama maršalo Schindekopfo. Dešinįjį flangą (vėlgi – spėjama) sudarė mišri kariuomenė iš ordino, pasaulietinių Prūsijos ir Europos riterių su ginklanešiais ir pėstininkais, vadovaujama magistro Winricho von Kniprode.
Mūšis prasidėjo totorių raitijos ataka: ji apšaudė estus iš lankų, beveik nepadarydama jiems nuostolių. Po to į ataką pajudėjo visa ordino kariuomenė. Vos prasidėjus kovai, totoriai sudvejojo, spaudžiami danų „estų“, ir netrukus jų atsitraukimas virto bėgimu. Totorių nuostoliai buvo nedideli. Estų korpusas nesileido į beprasmį persekiojimą, o smogė į lietuvių kariuomenės centrinės grupuotės flangą. Atakuojant šią stipriausią priešo poziciją, narsiai kovėsi ir maršalas Schindekopfas. Livonijos kronikininko liudijimu, rusėnai nesudvejojo, kovėsi atkakliai ir beveik visi žuvo. Būtent šiame susirėmime mirtinai buvo sužeistas ir pats maršalas Schindekopfas. Priešo kario ietis pramušė šalmo antveidį ir pataikė jam tiesiai į veidą. Pagal kitą versiją, maršalas pats atidengė antveidį, kad būtų patogiau vadovauti pulkams. Buvo nukautas ir maršalo vėliavnešys. Pamatę krintančią vėliavą, lietuviai ir rusėnai perėjo į puolimą, tačiau vėliavą iškėlė šauktinis batsiuvys Hansas Saganas. Ordino kariuomenė atgavo dvasią ir vėl puolė priešą.
Dešiniajame flange mūšis buvo ne mažiau dramatiškas. Lietuviai sėkmingai atrėmė mišrios riterijos atakas. Tačiau čia Algirdas padarė apgailėtiną klaidą – bijodamas dėl įpėdinio Jogailos gyvybės, jis įsakė jam ir jo ginklanešiams pasitraukti į užnugarį. Tai pamatę lietuvių kariai nusprendė, kad buvo duotas įsakymas trauktis; dalis jų ėmė trauktis atatupsti, sukeldami gretose visišką sumaištį, kuri netrukus virto nevaldomu atsitraukimu. Algirdas mėgino pakeisti padėtį ir nuvedė organizuočiausią savo kariuomenės dalį į mišką, kur sunkiau buvo išsiskleisti pagrindinei ordino jėgai – sunkiai ginkluotiems riteriams. Tačiau jėgos jau buvo nelygios: miške Algirdo kariuomenės likučiai patyrė galutinį pralaimėjimą ir pabėgo iš mūšio lauko.
Reikia pažymėti, kad trumpas (dėl menko patikimos informacijos kiekio) pasakojimas apie paties mūšio eigą neatspindi tikrosios jo trukmės. Patikimai žinoma, kad vidurdienį dar niekas nebuvo nulemta, mūšio įkarštis buvo maždaug antrą ar trečią valandą po pietų, o pats mūšis baigėsi saulei leidžiantis. Lietuvių kariuomenė pabėgo, dalis karių išsisklaidė po apsnigtus Prūsijos laukus ir mirė nuo sušalimo. Vis dėlto bėgdama kita lietuvių kariuomenės dalis dar spėjo net apiplėšti ordino vilkstinę. Persekioti nugalėtojai neturėjo jėgų, be to, pati jų kariuomenės sudėtis – sunkioji ir vidutinė raitija – nebuvo pritaikyta ilgam ir veiksmingam priešo persekiojimui.
Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų pergalė buvo neginčijama. Ordino kariuomenė visiškai įvykdė iškeltą uždavinį, išlaikė mūšio lauką ir patyrė mažesnių nuostolių.
Beje, apie nuostolius. Įvertinti, kiek žuvo Rūdavos mūšyje ordino ir lietuvių pusėse, yra bene sunkiausias uždavinys. Viena vertus, kronikos pačios mums pateikia kovos nuostolių skaičius, ir dar eiliuota forma:
Pakilo karaliai Algirdas ir Kęstutis, du broliai;
Ir kai jie įsiveržė pas sembus ir juos plėšė,
Tuoj pat magistras Winrichas, maršalas Schindekopfas
Ir jų preceptoriai susivienijo visi kartu,
Ir sumušė juos, ir, daugelį paėmę į nelaisvę, išžudė
Iš tų niekšų net vienuolika tūkstančių.
Bet — o siaube! — maršalas tada krito tarsi gyvas liūtas.
Ir dar vienas eilėraštis:
Tūkstantis trys šimtai septyniasdešimtieji metai,
Šlovingi Rūdavos mūšiu sekmadienį Exurge quare!
Krito tada Schindekopfas, bebaimis maršalas,
Kartu su daugeliu tarnų, ir žuvo 200 brolių.
Bet nėra tikslaus skaičiaus lietuvių ir rusėnų,
Kurie bėgo ir žuvo nuo bado ir speigo.
Tebūnie šlovė Tėvui ir Sūnui, vienam su Šventąja Dvasia!“.
Žuvusiųjų santykis 11 000 su 200 nekelia abejonių, kad eilučių autoriai neįskaičiuoja žuvusių prūsų pėstininkų ir šauktinių. Tuo tarpu 200 riterių skaičius yra gana realistiškas, nes šių eilučių rašymo laikais jį patvirtino vardinis žuvusių brolių sąrašas. Taip pat žinoma, kad iš 200 žuvusių ordino brolių 26 buvo įvairūs pareigūnai ir būrių vadai. Be maršalo Schindekopfo, prie Rūdavos galvas paguldė Ragainės (dab. Nemanas) komtūras Burchardas von Mansfeldas, Redeno komtūras Petzoldas von Korwitzas, Brandenburgo (dab. Ušakovo gyv.) komtūras von Hatzigensteinas. Iš kilmingųjų „svečių“, kronikininko Hermanno von Wartberge liudijimu, žuvo trys: Arnoldas Larettietis ir dar du riteriai, kurių vardai nenurodomi. Bendrus nuostolius vokiečių istorikai vertina 3000 karių – tai apskritai neblogai atitinka statistinę žuvusių riterių ir pėstininkų proporciją.
Rūdavos mūšio paminklas Ozerovo gyv. pakraštyje (Kaliningrado sr., Zelenogradsko r.)
Rūdavos bažnyčios griuvėsiai (Melnikovo gyv., Zelenogradsko r.).
Kolona su kryžiumi
Rūdavos mūšio paminklas netrukus po jo pastatymo.
Paprasčiausia suskaičiuoti žuvusius totorius ir rusėnus. Jei atsižvelgsime į tai, kad tas pats viduramžių autorius teigia, jog iš totorių „beveik niekas nežuvo“, o iš rusėnų – „beveik niekas neišliko gyvas“, tai žodį „beveik“ jis tikriausiai vartoja pagal tą patį kriterijų. Todėl bendras 4500 žuvusių rusėnų ir totorių skaičius atrodo labai artimas tikrovei. Vokiečių istorikai prie jų prideda tiek pat žuvusių lietuvių ir bendrus nuostolius nustato 9000 žmonių. Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos istorikai tradiciškai gina mažesnį visos lietuvių kariuomenės žuvusiųjų skaičių – apie 5500 karių. Tiesa, ir ordino nuostolius jie sumažina iki 1500 ir net iki 900 karių. Bet kuriuo atveju lietuvių nuostoliai buvo daug didesni nei Kryžiuočių ordino kariuomenės, tačiau visai Lietuvai jie nebuvo kritiški. Jau tų pačių 1370 m. rudenį Algirdas surinko naują kariuomenę ir surengė seriją žygių į Maskvos kunigaikštystę.
Du didvyriai
Baigdamas norėčiau šiek tiek papasakoti apie du mūšio dalyvius ir neabejotinus jo didvyrius.
Heningas Šindekopfas gimė 1330 m. Vestfalijoje. Būdamas 17 ar 18 metų, tapo ordino vienuoliu, priklausė Karaliaučiaus konventui4. Nuo 1350 m. – Ragainės komtūras5. Ordine buvo vertinama jo drąsa, atsidavimas krikščionybės skleidimo idėjai ir karybos išmanymas. Būtent todėl, būdamas vos 22 metų, jis buvo pasiųstas į pavojingiausią kryžiuočių ir lietuvių priešpriešos ruožą. Kitas karjeros laiptelis buvo Balgos komtūro postas, kurį Heningas užėmė 1354 m. O jau 1360 m. jis gavo ordino maršalo pareigas, t. y. pateko į šešetą (o jei visai tiksliai – į trejetą) įtakingiausių Vokiečių ordino asmenų. Būtent jam buvo pavesta organizuoti karo žygius į Lietuvą, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Būtent jam vadovaujant buvo surengtos sėkmingiausios ir priešui pražūtingiausios karinės kampanijos. Yra visas pagrindas manyti, kad Heningas Šindekopfas buvo pirmasis kandidatas į kito didžiojo magistro postą, nes jo karjera buvo tipiška XIV – XV a. pradžios ordino vadovui. Maršalo žūtis mūšio lauke Vokiečių ordino valstybės istorijoje jau buvo pasitaikiusi: 1320 m. per žygį į Žemaitiją žuvo maršalas Henrikas Plocke. Tačiau 1370 m. mirtino maršalo Šindekopfo sužeidimo liudininkais tapo didžiulė daugybė žmonių, todėl pasakojimai apie maršalo žūtį išpopuliarėjo to meto dokumentuose.
Reikia manyti, kad pasiaukojančio krikščionių gynėjo įvaizdis daugiausia susiformavo jau po jo mirties. Kaip didvyris, pasirengęs atiduoti gyvybę už paprastus žmones, jis minimas keliuose viduramžių tekstuose, o paskui ilgam pamirštamas. Maršalo kaip tautos didvyrio įvaizdį jau prieškario metais prikėlė Karaliaučiaus poetė Agnes Miegel savo baladėje „Heningas Šindekopfas“, nors šiame literatūros kūrinyje ir pasitaiko poros istorinių klaidų.
Beje, teiginys, kad garsusis paminklas Transsau (Ozerovo gyvenvietė) pastatytas maršalo Šindekopfo žūties vietoje, yra neteisingas, kaip ir skelbiama jo mirties data – 1370 m. vasario 17 d. Heningas Šindekopfas mirė kitą dieną, jau grįžtant į Karaliaučių, kai ordino kariuomenė sustojo prie Matzkallen karčemos, vėliau tapusios Matzkallen dvaru, o mūsų laikais – pietiniu Gurjevsko miesto apygardos Mitino gyvenvietės pakraščiu. Iš dvaro šiandien likęs tik buvęs ūkinis pastatas, paverstas gyvenamuoju namu ir privestas iki avarinės būklės.
Šindekopfo vardu Karaliaučiuje buvo vadinama dabartinė Generolo leitenanto Ozerovo gatvė. Quednau bažnyčioje ilgą laiką buvo saugomi vadinamieji „maršalo Šindekopfo šarvai“ – jo šalmas, šarvuotosios pirštinės ir maršalo lazda. Tolesnis jų likimas nežinomas.
Hansas Saganas – kitas šio mūšio didvyris. Apie jo gyvenimą iki 1370 m. žinoma tik tiek, kad jis buvo batsiuvys ar net batsiuvio pameistrys iš Knypavos. Hansas kartu su kitais savanoriais kovėsi maršalo Šindekopfo korpuse, ir kai lietuvių kontrpuolimo metu buvo sužeistas vadas ir krito ordino vėliava, jis pakėlė vėliavą ir žengė priešo link, taip įkvėpdamas ordino karius, kurie galiausiai iškovojo pergalę.
Liaudies didvyris
Hanso Sagano skulptūra, puošusi pastatą Karaliaučiaus Unter-Haberberg gatvėje (dabar Bagrationo gatvė Kaliningrade).
Šis poelgis didvyriui atnešė neregėtų pagerbimų. Iš didžiojo magistro (o gal net paties imperatoriaus Karolio IV) rankų Hansas Saganas gavo riterio titulą ir bajorišką priedėlį „fon“ prie vardo ir nuo tol buvo vadinamas Hansu fon Saganu. Be to, Hansas atsisakė Knypavos magistrato piniginio atlygio, o vietoj jo pasiūlė miesto valdžiai miesto lėšomis kasmet rengti miesto vargšams alaus šventę. Šventė buvo pavadinta Schmeckbier, ką galima išversti kaip „Skanusis alus“. Šventė minima dar ir XVI a. – tokia gili pasirodė ši tradicija. Hansas Saganas vaizduojamas paveiksluose, kuriuose įamžinti įvykiai prie Rūdavos. XVII a. Knypavoje buvo pastatyta Hanso Sagano statula. Jam skirta ir didelė Agnes Miegel poemos „Rūdavos mūšis“ dalis. Atėjus į valdžią naciams, Hanso Sagano skulptūra Karaliaučiuje sulaukė griežtos kritikos, atsirado net posakis „negražus kaip Hansas Saganas“. Ir nors apskritai nacių ideologai visada eksploatavo vokiečių liaudies didvyrių įvaizdžius, šį kartą jie kažkodėl buvo tvirtai nusistatę prieš Sagano atvaizdą, ir netrukus skulptūra buvo sunaikinta.
Daugelis istorikų tvirtina, kad iš tikrųjų jokio didvyrio batsiuvio nebuvo, kad visa tai – liaudies svajonės apie stebuklingą batsiuvio virsmą riteriu vaisius. Žinoma, ir toks požiūris turi teisę egzistuoti, tačiau mums kur kas maloniau įsivaizduoti paprasto, bet drąsaus žmogaus žvaigždžių valandą, kai jis mūšyje su svetimšaliais užkariautojais iškelia pergalės vėliavą.
_______________________
1. Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas – dvasinis riterių ordinas, įkurtas 1190 m. Palestinoje kryžiaus žygių metu. Nuo XIII a. 3-iojo dešimtmečio buvo įsikūręs Pabaltijyje. Užkariavo prūsų žemes ir jų teritorijoje sukūrė Vokiečių ordino valstybę. 1525 m. Vokiečių ordino valstybė buvo pertvarkyta į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Kaip visuomeninė religinė organizacija Vokiečių ordinas gyvuoja iki šiol.
2. Livonijos ordinas – Vokiečių ordino atšaka, 1237 m. dabartinių Latvijos ir Estijos teritorijoje sukurta iš panaikinto Kalavijuočių ordino riterių. Ordino sostinė buvo Vendeno pilis (dabar Cėsyse, Latvijoje). Galutinai sunaikintas 1561 m. per Livonijos karą.
3. Mėsiedo sekmadienis – sekmadienis, likus 56 dienoms iki Velykų.
4. Konventas – vienoje pilyje gyvenantys ordino riteriai (broliai), taip pat jų sudaromas kolegialus pilies valdymo organas. Tradiciškai konventą sudarė 12 riterių, kuriems vadovavo komtūras. Mažosiose pilyse konventų nebuvo.
5. Komtūras – komtūrijos, mažiausio ordino valstybės administracinio vieneto, vadovas. Paprastai komtūriją sudarė pilis (kartais kelios) ir aplinkinės teritorijos. Didysis komtūras – ordino pareigūnas, didžiojo magistro pavaduotojas bendraisiais klausimais.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
