„… pirmajame susirėmime žuvo viso Vokiečių ordino magistras, maršalas ir komtūrai“
Kronika apie Lenkijos karaliaus Vladislovo konfliktą su kryžiuočiais Viešpaties 1410 metais.
Mūšis vyko Vokiečių ordino valstybės teritorijoje, vietovėje tarp Žalgirio (vakaruose), Tanenbergo (šiaurės rytuose) ir Ludwigsdorfo (pietuose) kaimų. Šiuo metu jie yra Lenkijos teritorijoje.
Bendrą tą dieną mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydį nustatyti sunku. Tikslių duomenų nėra, o istorikai dėl savo tautinės priklausomybės ir politinių motyvų dažnai būna šališki. Manoma, kad lenkų ir lietuvių kariuomenė turėjo nuo 20 iki 27 tūkstančių vyrų, kryžiuočių – 12–19 tūkstančių.
„Žalgirio mūšis“.
Centrinė garsiojo Jano Matejkos paveikslo dalis (1878).
Didieji pareigūnai
Artimiausią didžiojo magistro tarybą, atlikusią administracines ir reprezentacines funkcijas, sudarė didysis komtūras, maršalas, iždininkas, intendantas ir hospitaljeras.
Mūšio metu dauguma Ordino riterių žuvo arba pateko į nelaisvę. Ordino nuostoliai buvo labai dideli – mūšio lauke krito apie trečdalis kryžiuočių kariuomenės, nemažai riterių pateko į nelaisvę. Bendrą žuvusiųjų skaičių apskaičiuoti sunku, tačiau žinoma, kad Žalgirio mūšio lauke mirtį pasitiko daugiau kaip 200 riterių. Tarp jų – beveik visa Ordino vadovybė: didysis magistras ir beveik visi „didieji pareigūnai“, taip pat dauguma komtūrų. Ordinas liko be galvos.
„... ir magistro žmonės, ir didieji dignitoriai, ir labai daug Ordino brolių – visi žuvo.“
Johano fon Pozilgės kronika
Šiek tiek išsamiau apie žuvusius Vokiečių ordino riterius ir jų žūties aplinkybes.
Didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas krito baigiamajame mūšio etape, kai į kovą įvedė atsarginę raitariją. Tikslių žinių apie jo žūtį nėra: vienais duomenimis, jis žuvo nuo lenkų riterio, kitais – nuo totoriaus rankos. Jei tikėti viduramžių metraštininku Janu Dlugošu, magistras buvo sužeistas du kartus – į veidą ir į krūtinę.
„Žalgirio mūšis“. Lenkų dailininkų Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozwadowskio paveikslas (1910), kuriame jie įamžino Vokiečių ordino didžiojo magistro žūties akimirką (dešinėje).
Didysis komtūras Kuno fon Lichtenšteinas po didžiojo magistro žūties perėmė vadovavimą ir bandė pakreipti mūšio eigą. Žuvo, kai jo kariuomenę apsupo lenkų ir lietuvių pajėgos. Jano Dlugošo nuomone, jis buvo vienas geriausių Ordino fechtuotojų.
Komtūras
Pareigūnas, vadovavęs Ordino administraciniam teritoriniam vienetui – komtūrijai, arba komandorijai.
Maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Frydrichas fon Valenrodas greičiausiai žuvo mūšio pradžioje, persekiodamas lietuvius ir vėliau patekęs į apsuptį.
Deja, kitų Ordino pareigūnų žūties aplinkybės nežinomos. Galima tik juos išvardyti.
Iždininkas Thomas von Merheim
Intendantas ir Christburgo komtūras grafas Albrecht von Schwarzburg, Henriko fon Plaueno, po Jungingeno žūties tapusio magistru, pusbrolis.
Althauso komtūras Eberhard von Ippenburg
Golubo komtūras Nikolaus von Röder
Graudenzo komtūras Wilhelm von Helfenstein
Mewės komtūras Sigmund von Ramungen
Nessau komtūras Gottfried von Hatzfeld
Osterodės komtūras Gamrat von Pinzenau
Papau komtūras Wilhelm von Rosenberg
Rehdeno komtūras Nikolaus von Melin
Strasburgo komtūras Balduin Stahl von Holstein
Torunės komtūras grafas Johann von Sayn
Tuchelio komtūras Heinrich von Schwelborn – žuvo traukdamasis; pasak Dlugošo, jį pasivijusieji lenkai nukirto jam galvą.
Schönsee komtūras Nikolaus von Wiltz
Schlochau komtūras Arnold von Baden buvo atpažintas tarp lavonų mūšio lauke ir kartu su kitais kūnais nugabentas į Marienburgą (dabar Malborkas Lenkijoje): „Minėtasis Arnoldas Badenietis, Šlochavo komtūras, buvo nukautas kartu su daugybe savo vėliavos riterių ir, rastas tarp lavonų krūvos, nugabentas į Marienburgą palaidoti.“
Jano Dlugošo rankraščio Banderia Prutenorum puslapis
su Schlochau komtūrijos vėliavos atvaizdu ir komtūro kūno atpažinimo aprašymu.
Fogtas
Ordino valdose veikęs pareigūnas vietininkas, turėjęs teismines, administracines ir fiskalines funkcijas.
Engelsburgo komtūras Burkhardas fon Vobekė
Karaliaučiaus namų komtūras Hanusas fon Haidekas
Thorno namų komtūras Johanas fon Merse
Elbingo namų komtūras Ulrichas fon Štofelnas
Bratiano fogtas Johanas Redernas
Dirschau fogtas Matiasas fon Bebernas
Leskės fogtas Konradas fon Kunsekas
Roggenhauseno fogtas Frydrichas fon Vendenas
Kitų šiame mūšyje žuvusių Ordino riterių, seržantų, tarnų, miestiečių ir samdinių vardai nežinomi.
Trys Ordino pareigūnai buvo nubausti mirtimi jau nelaisvėje už įžeidų elgesį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir jo motina. Dlugošas savo veikale išsamiai aprašo, kaip tai įvyko, tačiau mini tik Zalcbachą ir Šenburgą.
Brandenburgo komtūras Markvardas fon Zalcbachas
Sembos fogtas Henrikas Šenburgas
Magistro kumpanas Jiurgė Maršalkas
Be tų, kurie mūšio metu pateko į nelaisvę, išsigelbėti pavyko tik trims Ordino pareigūnams – Dancigo, Elbingo ir Balgos komtūrams.
Kumpanas
Didžiojo magistro bendražygis / padėjėjas. Ulrichas fon Jungingenas savo karjeros Ordine pradžioje buvo Konrado fon Valenrodo kumpanas – iš pradžių, kai šis 1387 m. buvo maršalas, vėliau, kai 1391–1392 m. buvo magistras.
Vienintelis iš „didžiųjų pareigūnų“, išgyvenęs mūšį, – didysis ligoninininkas ir Elbingo komtūras Verneris fon Tetingenas: pasak to paties Dlugošo, jam pavyko prasiveržti iš apsupties, o paskui, nebesustodamas, jis nujojo iki pat Elbingo (dabar – Elblongas Lenkijoje). Savo pareigas išlaikė iki pat mirties 1412 metais.
Balgos komtūras grafas Frydrichas fon Colernas vadovavo Ordino vilkstinių ir stovyklos gynybai ir sugebėjo grįžti į Marienburgą. Vėliau tapo didžiuoju komtūru. Kita vertus, pasitaiko prielaidų, kad fon Colernas Žalgirio mūšyje apskritai nedalyvavo.
Dancigo komtūras Johanas fon Šenfeldas išsigelbėjo pabėgdamas, tačiau neteko visų savo tarnų ir žmonių. Valdant magistrui Henrikui fon Plauenui, gavo fišmeisterio (pareigūno, kuravusio žvejybą) pareigas.
Kitą dieną po mūšio Jogaila liepė į nelaisvę paimtiems kryžiuočiams surasti tarp žuvusiųjų Didžiojo magistro ir kitų pareigūnų, kuriuos tik galės atpažinti, kūnus. Taip buvo atpažinti Ulricho fon Jungingeno, didžiojo komtūro, maršalo, Thorno ir Schlochau komtūrų, taip pat Roggenhauseno fogto palaikai. Jų kūnai buvo pristatyti į Osterodės pilį (dabar – Ostruda), o iš ten ketvirtą dieną po mūšio perkelti į Marienburgą (dabar – Malborkas). Magistras buvo palaidotas pilyje, Šv. Onos koplyčioje.
„Žalgirio mūšis“.
Diboldas Šilingas jaunesnysis, miniatiūra, apie 1515 m.
Tą pačią dieną Jogaila laiškuose savo žmonai Onai rašė apie laimėtą mūšį ir kryžiuočių sutriuškinimą, minėdamas ir mūšyje žuvusiuosius:
„Minėtąjį didįjį magistrą ir maršalą, Švarcburgą, ir Elblongo bei daugelį kitų kryžiuočių komtūrų iškapojome, kitus gi bėgti privertėme ir asmeniškai persekioti ėmėme. Dvi mylias buvo persekiojami, o bėgdami ežeruose ir upėse, buvusiuose jų bėgimo kelyje, daugybė jų nuskendo, kitus gi nužudėme, tad labai nedaugelis paspruko.“
Ir Poznanės vyskupui Albertui:
„Visas priešų kariuomenes sunaikinome, o patį didįjį magistrą su maršalu, Švarcburgo ir Elbingo, taip pat daugelį kitų komtūrų, barzdotųjų kryžiuočių, kalaviju išžudėme.“
Metraštininkas
Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz; 1415 m. gruodžio 1 d. – 1480 m. gegužės 19 d.) – lenkų istorikas ir diplomatas, aukštas katalikų dvasininkas, 12 tomų „Lenkijos istorijos“ autorius.
Kiti abiejų pusių žuvusieji buvo palaidoti tiesiog mūšio lauke. Jogailos įsakymu komtūrai ir kiti kilmingieji buvo palaidoti medinėje Tanenbergo bažnyčioje. Keliuose broliškuose kapuose prie bažnyčios ir mūšio lauke buvo palaidoti visi žuvę Ordino bei lenkų ir lietuvių kariuomenės kariai.
Praėjus dešimčiai dienų po mūšio, sąjungininkų kariuomenė priartėjo prie Ordino sostinės – Marienburgo pilies. Miesto apgultis nieko nedavė, ir po dviejų mėnesių iš pradžių Vytauto, o paskui ir Jogailos kariuomenė ją nutraukė, taip ir neryžusi šturmuoti. Apskritai apgulties baigtis ir sostinės išgelbėjimas – būsimojo didžiojo magistro Henriko fon Plaueno, vadovavusio pilies gynybai, nuopelnas.
1411 m. vasario mėn. Thorno mieste (dabar Torunė, Lenkija) buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Ordinas grąžino visas anksčiau iš Lenkijos ir Lietuvos užimtas teritorijas ir mokėjo kontribuciją, o Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko Žemaitija. Lenkija savo ruožtu įsipareigojo grąžinti Ordinui prūsų žemes ir paleisti į nelaisvę paimtus riterius.
1412 m. popiežiaus buloje dėl magistro fon Plaueno sumanytos koplyčios statybos mūšio vietoje minima, kad lauke buvo palaidota 18 tūkstančių žuvusiųjų (iš abiejų pusių). Ši koplyčia, pastatyta ir pašventinta pirmųjų mūšio metinių proga kaip Mergelės Marijos koplyčia, stovėjo tiesiog vienoje iš žuvusių karių palaidojimo vietų.
Koplyčios griuvėsiai Žalgirio mūšio lauke.
1414 m. koplyčią sudegino lenkai, tačiau kitais metais ji buvo atstatyta ir ilgam tapo piligrimystės vieta. Galutinai koplyčia buvo sugriauta XVIII a. pirmojoje pusėje.
Šiuo metu iš koplyčios liko tik pamatai (žr. nuotrauką aukščiau), pripažinti architektūros paminklu.
Šalia koplyčios 1901 m. spėjamoje magistro fon Jungingeno žūties vietoje buvo pastatytas atminimo akmuo (žr. žemiau). Dabar šis akmuo guli savo vietoje, apverstas užrašu žemyn. Užrašas skelbia: „Kovoje už vokiečių būtį ir vokiečių teisę didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas čia 1410 m. liepos 15 d. mirė didvyrio mirtimi.“
Atminimo akmuo spėjamoje magistro Ulricho fon Jungingeno žūties vietoje.
Kitu meniniu mūšio įvykių atspindžiu galima laikyti freską Šv. Onos koplyčios Marienburge vakarinėje sienoje (žr. žemiau). Joje šventasis Jurgis pristato Mergelei Marijai mūšyje žuvusius Ordino riterius su Didžiuoju magistru priešakyje. Šiuo metu atvaizdas restauruojamas.
Dar vienas žuvusio magistro paminėjimas, išlikęs beveik iki mūsų dienų, buvo Balgos pilyje. Vienos priešpilio patalpos sienos buvo išrašytos (žr. žemiau) šios pilies komtūrų vardais. Ulrichas fon Jungingenas buvo vienas iš jų (nuo 1396 m. gegužės iki 1404 m. rugsėjo). Visų komtūrų vardai buvo užrašyti raudonais dažais, ir tik fon Jungingeno vardas – juodais, nurodant, kad jis žuvo Žalgirio mūšyje.
Žalgirio mūšio įvykiai, būtent kai kurių riterių žūtis ir paėmimas į nelaisvę, pavaizduoti Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“. Jame, be kita ko, matome paskutinę didžiojo magistro kovą ir žuvusį didįjį komtūrą, Brandenburgo komtūro paėmimą į nelaisvę ir išlikusį gyvą didįjį hospitaljerą. Kiti, ne mažiau žinomi dailininkai taip pat kūrė darbus šio epochinio mūšio tema. Tarp jų – Alfonsas Mucha ir Wojciechas Kossakas.
Žalgirio mūšis laikomas vienu didžiausių viduramžių Europos mūšių, ir būtent nuo jo prasidėjo Vokiečių ordino saulėlydis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
