Tačiau ilgainiui drėgni Schlompetterso pokštai vietos gyventojams įkyrėjo, todėl visi stengėsi rinktis kitą kelią ir tvenkinį, kuriame jis gyveno, apeiti iš tolo. Netoliese buvusios karčemos savininkas suprato: reikalai prasti – lankytojų, o kartu ir pajamų kasdien vis mažėja. Išgėręs drąsos šnapso, jis patraukė prie tvenkinio rimtai pasikalbėti su vandeniu. Prarasti jam nebuvo ko: reikalai klostėsi kuo prasčiausiai, blogiau jau nebegalėjo būti. Kai karčemininkas atėjo ant tvenkinio kranto, jį tuoj pat apliejo purvu.
Vargšas tai ištvėrė nepalūžęs ir įdėmiai įsižiūrėjo į meldus, kur iš tiesų pamatė dumblu aplipusį vaikiną su tuščiu kibiru rankoje. „Ei, tu, – kreipėsi jis į jį, – kas čia per kvailiojimai?! Aš tavo kaimynas karčemininkas ir greitai visai nuskursiu, jei tu ir toliau krėsi savo kvailus pokštus.“
Melodingas balsas draugiškai atsakė: „Oi, man taip gaila. Tiesiog noriu pažaisti su žmonėmis, juk aš dar labai jaunas... Bet visi bėga, lyg būčiau piktas ir baisus.“
„Na, tavo pokštai kiek per šiurkštūs, Schlompettersai. Merginos labiau mėgsta, kai joms dovanoja dovanas, o ne apiberia žuvų viduriais pusiau su purvu. Vaikinai irgi nenori kaskart džiovinti drabužių, kai tik tau šauna į galvą su jais paišdykauti. Jie turi ir įdomesnių reikalų.“
„Še tau! – sušuko Schlompettersas. – O aš maniau, kad ir jums, žmonėms, kartais patinka truputį sušlapti, juk tai taip malonu.“
„O kodėl tu apskritai kabinėjiesi prie žmonių?“ – „Praleiskite čia bent savaitėlę ir pradėsite kvailioti blogiau už mane – taip čia nuobodu! Kvieskite mane pas save į šventes, kad bent kartais galėčiau pasilinksminti!“ – „Sutarta, bet tu tada savo ruožtu nebesikabinėsi prie praeivių.“ – „Susitarėme. Aš žodį tesėsiu, o jūs tesėkite savo!“
Apie šią sutartį netrukus sužinojo visa apylinkė, ir kiekvienas panoro susipažinti su vandeniu. Netrukus vienas kaimietis turėjo krikštyti savo vaiką ir ta proga rengė vaišes su šokiais. Dieną prieš krikštynas jis nuėjo prie tvenkinio. „Schlompettersai!“ – sušuko jis. – „Ką?“ – „Rytoj mano vaiko krikštynos. Ateik į svečius!“ – „Gerai, ateisiu!“
Kitą dieną vakare, po krikšto apeigų bažnyčioje, visi susirinko vaiko tėvo namuose. Staiga lauko durys atsivėrė, ir į vidų įžengė šaunus jūreivis. Jis vilkėjo plačiomis mėlynomis kelnėmis, tamsiai mėlyna striuke ir buvo su jūreivio kepure, šauniai užsmaukta ant vienos ausies. Po pažastimi jis nešė didelį krepšį puikių žuvų, kokios retai užkimba ant kabliuko. „Petri Heil!“1 – garsiai pasveikino jūreivėlis visus susirinkusius, bet paskui nepastebimai spjovė į nosinę, nes šventojo Petro vardas paliko jam ant liežuvio kartų prieskonį.
„Štai mano dovana krikštasūniui“, – tarė jis. Tada atsigręžė į kūdikį, švelniai pabučiavo jį į kaktą ir ištarė: „Berniuk, tu būsi žvejys, sėkmingesnio ir nerasi. Tavo tinkluose visada bus daug daug žuvies!“
Užgrojo smuikai, ir Schlompettersas pakvietė vieną iš merginų. Tačiau kaimietaitė užsispyrė: „Tu mane neseniai aptaškei purvu, nešoksiu su tavim.“
Tada vandenis nebeklausė jokių prieštaravimų, apkabino užsispyrėlę per liemenį ir įsuko į šokį. O į ausį jai sušnibždėjo eilėraštuką:
Algawischkeno tvenkiny
Gražu kaip pasakoj.
Tos, kurią bučiuoju,
Tokios pat akutės.
O paskui jis ją pabučiavo, ir mergina pamanė, kad tas bučinys buvo per drėgnas, bet jai patiko, ir jie ėmė linksmai trypti salės viduryje. Tada jų pavyzdžiu pasekė ir kitos poros, o tarp šokių Schlompettersas prisėsdavo prie vyrų kompanijos ir bėrė tokius užkrečiamus juokelius, kad visi tiesiog lenkėsi pusiau iš juoko. Jo humoras buvo kiek šiurkštokas, bet kaimo vyrams tai ne problema. Ir tas, kuris nežinojo, kad tai vandenis iš kaimo tvenkinio, laikė jį linksmu jūreiviu, ką tik grįžusiu iš plaukiojimo. Niekada dar visoje apylinkėje nebuvo tokių linksmų krikštynų.
Daugelį metų Schlompettersas buvo nuolatinis svečias visuose apylinkės vakarėliuose, ir nė viena šventė neapsieidavo be jo. Tačiau kartą, kai jį vėl pakvietė, niekas neatsiliepė, jis neatvyko ir paskirtą valandą, ir nuo tos dienos visi kvietimai vandeniui buvo veltui. Ir nors Algawischkeno tvenkinio vandeniu tebebėga raibuliai, niekas daugiau nebegirdėjo apie Schlompettersą ir niekas jo nebematė.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Petri Heil! (Šlovė Petrui!) – tradicinis senovinis žvejų pasisveikinimas, kuriuo jie linkėdavo savo kolegoms tokios pat sėkmės, kokia lydėjo šv. Petrą, kai jis žvejojo kartu su Jėzumi Kristumi. Paprastai atsakoma tuo pačiu: Petri Heil! O jei žvejyba buvo sėkminga, atsakoma Petri Dank! – Ačiū Petrui!
Kaimas Groß Algawischken (Groß Algawischken, liet. Didysis Algawischkenas), greičiausiai iki šalia atsirandant Klein Algawischkenui (Klein Algawischken, liet. Mažasis Algawischkenas), vadinosi tiesiog Algawischken, kaip ir legendos tekste. 1946 metais Groß Algawischken buvo pervadintas į Gribki. Klein Algawischken dar vokiečiai 1938-aisiais pervadino į Allgau (Allgau), nuo 1946 m. – Ozerki. Abi gyvenvietės buvo į vakarus nuo Kaukėnų (Jasnoje) ir seniai nugrimzdo į užmarštį.
Niederungo apskritis (Niederung, liet. Žemuma) – polderių žemės Memelio (Memel, dabar – Nemuno upė) deltoje. 1938-aisiais apskrities pavadinimas buvo pakeistas į Elchniederung (Elchniederung, pažodžiui – Briedžių žemuma). Į Kaliningrado kraštotyros žodyną šios vietos įrašytos kaip Briedžių slėnis.
ŠALTINIS
„Meklenburgo-Pomeranijos pasakos“ (Sagen aus Mecklenburg-Vorpommern).
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
