Tikėtina, kad per lietuvių antpuolį 1347 m. jis buvo visiškai sudegintas, tačiau jau 1350 m. magistro Winricho von Kniprodės nurodymu jo vietoje pastatyta medinė-žemių pilis. 1352 m. žemė, kurioje stovėjo Georgenburgas, atiteko Sembos vyskupui. Medinę pilį lietuviai sudegino 1376 m., o 1385 m., jau vyskupo lėšomis, pradėta ją statyti iš akmens. Matyt, vyskupija pinigų turėjo pakankamai, nes pilis išėjo net didesnė už Įsrūčio pilį – 58x56 m. Prie pilies šliejosi maždaug pusantro karto už ją didesnio ploto priepilis. Vis dėlto 1403 m., kai puolė Lietuvos kunigaikščio Vytauto kariuomenė, Įsrūtis atsilaikė, o Georgenburgas buvo paimtas. Pilies žlugimą lėmė ne jos menka galia, o negausi įgula.
Po Ordino sekuliarizacijos Georgenburgas tapo kunigaikščio nuosavybe. Jame, kaip ir Įsrūtyje, buvo įkurtas kameramtas, valdęs aplinkines teritorijas. XVII a. Lenkijos ir Švedijos karų metu pilį iš pradžių, 1656 m., užėmė totoriai, o vėliau, 1679 m., – švedai. Jei prisiminsime, kad 1757 m. Georgenburge buvo apsistojęs Rusijos kariuomenės vadas Apraksinas, o 1807 m. – prancūzų maršalo Davu štabas, Georgenburgas šioje kategorijoje tapo savotišku rekordininku.
Po Napoleono karų pilis buvo parduota privatiems asmenims. 1828 m. ją įsigijo škotų Simpsonų šeima, įkūrusi Georgenburge žirgyną, kurį XIX–XX a. sandūroje iš jos išpirko valstybė.
Po Antrojo pasaulinio karo pilis sovietiniams naujakuriams atiteko gana pakenčiamos būklės. Iš pradžių joje buvo įrengtas karo lazaretas, vėliau – ligoninė. Paskui pilies pastatai naudoti kaip gyvenamieji, o priepilis iš dalies – ir administraciniams poreikiams. Kaip ir kitos pilys, eksploatuojamas Georgenburgas nebuvo remontuojamas, todėl šiaurinis korpusas ir bokštas sugriuvo ir buvo nugriauti. Nepaisant to, dar 2000-ųjų pradžioje Georgenburgas kartu su Waldau stebino savo išlikimu, palyginti su kitomis srities ordino pilimis. 2010 m. pilis buvo perduota Rusijos stačiatikių bažnyčiai, o po to, jau prieš pat išsikraustant paskutiniams gyventojams, pilyje kilo gaisras, beveik sunaikinęs vieną iš dviejų išlikusių korpusų. Čia vykdomi „rekonstrukcijos“ darbai kelia rimtą nerimą, kad netrukus neteksime ir šios pilies, o mainais gausime naujadarą iš putų betono blokelių, dengtą metalo čerpėmis.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
